2013-10-24 Nr. AB-6780-3-61-3-03265-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-1711/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03265-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. 1D-8482 (11); 2) įpareigoti atsakovus išmokėti per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 1 d. neišmokėtą 41 159,90 Lt dydžio valstybinės pareigūnų pensijos dalį.

Pareiškėjas nurodė, kad Vidaus reikalų ministerijos 1999 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 15127 nuo 1999 m. vasario 1 d. jam buvo paskirta 4 137,15 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Tačiau nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. kovo 1 d., jam dirbant Lietuvos banke, gavo tik apie 600 Lt valstybinės pensijos. Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 5 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu išmokėti per minėtą laikotarpį neišmokėtos valstybinės pensijos dalį, tačiau Vidaus reikalų ministerija 2012 m. gruodžio 13 d. rašte Nr. 1D-8482(11) nurodė, kad neišmokėta pensijos dalis nebus grąžinta. Seimui priėmus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas), pareiškėjo valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota pagal šio įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas. Tokiu būdu buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 52 straipsnis, 30 straipsnio 2 dalis, 38–39 straipsniai, 41, 48 straipsniai, 51 straipsnio 1 dalis ir 146 straipsnis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, kuriomis dirbantiems valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau vien dėl tos priežasties, kad jie dirba tam tikrą darbą, prieštarauja Konstitucijai, pažeidžia konstitucinius lygiateisiškumo ir proporcingumo principus. Dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 1 d. pareiškėjui buvo neišmokėta 41 159,90 Lt valstybinės pensijos.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerija su skundu nesutiko ir atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 25–26) prašė jį atmesti.

Nurodė, kad 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui, pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota pagal Valstybinių pensijų įstatymą ir pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnio nuostatas. Pareiškėjui nuo 2012 m. balandžio 1 d. negaunant draudžiamųjų pajamų, valstybinė pensija perskaičiuojama tik pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 5 d. kreipėsi į ministeriją su prašymu išmokėti jam susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, tačiau 2012 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. 1D-8482(11) jam buvo paaiškintos aplinkybės, lėmusios jo pensijos sumažėjimą, taip pat buvo nurodyti valstybinės pensijos ribojimo teisiniai pagrindai bei, kad išmokėti susidariusią nepriemoką nėra teisinio pagrindo. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį prieštaraujančia Konstitucijai. Šis nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įstatymas arba kitas Seimo aktas, Respublikos Prezidento aktas negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo praktiką, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas atitinka Konstituciją ir tokio teisės akto pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Taigi Vidaus reikalų ministerijos veiksmai perskaičiuojant ir išmokant pareiškėjui sumažintą valstybinę pensiją buvo teisėti, nepažeidžiantys pareiškėjo teisių. Nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką ir todėl, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog Vidaus reikalų ministerijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius įstatymus privalėjo veikti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 12–14) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Sveikatos priežiūros tarnyba rengia sprendimus dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo mokėjimo ir mokėjimo nutraukimo buvusiems vidaus tarnybos sistemos pareigūnams ir kariams. Pareiškėjui 1999 m. vasario 23 d. sprendimu nuo 1999 m. vasario 1 d. neterminuotai buvo paskirta 4 137,15 Lt valstybinė pensija už tarnybą. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinojo įstatymo nuostatoms, pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota. Kadangi pareiškėjas 2010 m. sausio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, pensija jam buvo perskaičiuota ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų (tarp jų pareigūnų ir karių) perskaičiavimas, pripažino neprieštaraujančia Konstitucijai. Laikinojo įstatymo nuostatos, kurių pagrindu pareiškėjui buvo perskaičiuota valstybinė pensija, sprendimo priėmimo metu galiojo, nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl valstybinė pensija pareiškėjui perskaičiuota teisėtai. Tarnyba šiuo metu neturi teisinio pagrindo mokėti pareiškėjui jo prašomo dydžio pensiją bei parengti sprendimą dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo, o įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenustato.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 18 d. sprendimu (b. l. 38–45) pareiškėjo A. S. skundą tenkino iš dalies: panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. 1D-8482 (11) dalį, kurioje atsisakyta A. S. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, pagal kurią paskirta pensija buvo ribojama ir negalėjo viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, nuostatų. Taip pat pareiškėjui A. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, priteista 41 159,90 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis. Kitoje dalyje A. S. skundas atmestas kaip nepagrįstas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui A. S. Vidaus reikalų ministerijos 1999 m. vasario 23 d. išvada nuo 1999 m. vasario 1 d. neterminuotai buvo paskirta 3 777,46 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 16). Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kanclerio 2012 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 11SP-1568 nuspręsta nuo 2012 m. vasario 8 d. A. S. mokėti valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą (b. l. 18). Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 5 d. su prašymu kreipėsi į vidaus reikalų ministrą, prašydamas išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią per 2010-2012 metų laikotarpį (b. l. 19). Vidaus reikalų ministerija, atsakydama į pareiškėjo prašymą, 2012 m. gruodžio 13 d. sprendime Nr. 1D-8482 (11) nurodė, kad išmokėti susidariusios nepriemokos ir mokėti paskirto dydžio valstybinės pensijos nėra teisinio pagrindo (b. l. 20–21).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, vertindamas Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos), Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcija) nuostatas, konstatavo, kad: 1) Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai; 3) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Taigi, Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. 1D-8482 (11), teismas pažymėjo, kad šiame sprendime išreikšta Vidaus reikalų ministerijos valia atsisakyti mokėti pareiškėjui susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Minėta nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti. Remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, Vidaus reikalų ministerija, priimdama 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. 1D-8482 (11), iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Šiuo atveju pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl yra pagrindas panaikinti tik tą Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodo 13 d. sprendimo Nr. 1D-8482 (11) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (nustatančios ribojimo koeficientą 1,3) nuostatų. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

Pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį nuostatas – 41 159,90 Lt. Kaip matyti iš Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. gruodžio 12 d. pažymos Nr. 11D(P)-6138, pareiškėjui taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidarė 51 933,94 Lt valstybinės pensijos nepriemoka (b. l. 23–24). Pareiškėjui paskirta valstybinė pensija per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo perskaičiuota taikant ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį bei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas ir per minėtą laikotarpį susidarė 70 032,56 Lt (75 182,96–(2 565,6+2 584,8)) valstybinės pensijos nepriemoka.

Aplinkybė, kad kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą: LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 nurodė, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti – nesukėlę realių teisinių pasekmių. LVAT 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjui pirmoji sumažinta valstybinė pensija išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Į valstybinę pensiją mokančią instituciją pareiškėjas kreipėsi 2012 m. gruodžio 5 d., t. y. nepažeidęs pagal analogiją taikytino trejų metų termino, nustatyto tokiems reikalavimams pareikšti, todėl turi teisę teisme reikalauti pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį su visa neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemoka.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjui taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių konstitucingumas patvirtintas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, paskirtos pensijos dydis per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo sumažintas (atitinkamai neišmokėta iš viso 70 032,56 Lt) pagrįstai. Pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, nebuvo išmokėta 51 933,94 Lt (b. l. 23–24). Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, valstybinių pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, valstybinės pensijos dydis dėl to negalėjo būti mažinamas.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Iš tiesų, pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Todėl atsakovu šioje byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turėtų būti Lietuvos valstybė, o ne Vidaus reikalų ministerija.

Pareiškėjui susidariusi neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis per pareiškėjo nurodytą laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d., kaip nurodyta Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. kovo 12 d. pažymoje Nr. 11D (P)-6138 yra 50 205,78 Lt. Pareiškėjas prašo priteisti 41 159,90 Lt valstybinės pensijos nepriemoką, kuri, kaip skunde ir teismo posėdžio metu nurodė pareiškėjas, susidarė per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. Pažymėtina, kad pareiškėjui buvo išaiškinta teisė tikslinti skundo dalyką, t. y. prašomą priteisti per minėtą laikotarpį susidariusią valstybinės pensijos nepriemokos sumą, tačiau pareiškėjas atsisakė tikslinti prašomą priteisti sumą. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, priteisiama 41 159,90 Lt valstybinės pensijos nepriemoka.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas neišmokėtą pensijos dalį laiko turtine žala, tačiau remiantis LVAT 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, analogiškoje byloje tarp šalių yra susiklostę ne civiliniai prievoliniai, bet valstybinių pensijų mokėjimo teisiniai santykiai. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nėra įsakmiai nurodyta, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo teisiniams santykiams yra taikomos kurios nors šio kodekso normos. Ginčas iš esmės kilęs dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, todėl jam spręsti turi būti taikomos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 48–50) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą dalyje dėl tenkintų pareiškėjo A. S. skundo reikalavimų ir juos atmesti. Jeigu šis apeliacinis skundas būtų atmestas, atsakovas prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu (Žin., 2012, Nr. 153-7823) patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 m. valstybės biudžeto projektą.

Atsakovų nuomone, teismo sprendimas skundžiamoje dalyje priimtas netinkamai pritaikius ginčui aktualias materialinės teisės normas, Konstitucinio Teismo ir LVAT praktiką. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas nukeltas į 2012 m. rugsėjo 21 d. (Konstitucijos 107 straipsnis). Be to, iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo įstatyminis pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrindas 2012 m. birželio 30 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. buvo pakeistas. Teismas nepagrįstai panaikino dalį Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. 1D-8482(11), nes pensijas išmokančių institucijų veiksmai/ sprendimai buvo teisėti ir, nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ir kitų teisės aktų, motyvuodamas jų nekonstitucingumu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba 2013 m. balandžio 15 d. raštu Nr. 11PP(P)-2643 (b. l. 54) prisidėjo prie atsakovų pateikto apeliacinio skundo.

Pareiškėjas A. S. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 57–58) prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. S. paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerijos 1999 m. vasario 23 d. „Išvada dėl pensijos paskyrimo už tarnybą“ Nr. 15127 (b. l. 16) pareiškėjui A. S. nuo 1999 m. vasario 1 d. neterminuotai buvo paskirta 3 777,46 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Vidaus reikalų ministerijos kanclerio 2012 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 11SP-1568 (b. l. 18) nuspręsta nuo 2012 m. vasario 8 d. A. S. mokėti valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą. Kaip matyti iš Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. gruodžio 12 d. pažymos „Apie 2010-2012 m. pensijos dydį“ Nr. 11D(P)-6138 (b. l. 5–6), 2010 m. sausio – 2012 m. spalio mėnesiais pareiškėjo gaunamos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dydžiui (nuo 2012 m. vasario mėn. – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) taikytas Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas ribojimas (šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžiu). 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (Žin., 2009, Nr. 152-6820), vadovaujantis šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies bei 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjui mokama valstybinė pareigūnų ir karių pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta dar kartą. Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 5 d. prašymu (b. l. 19) kreipėsi į vidaus reikalų ministrą, prašydamas išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią per laikotarpį nuo 2010 m. iki 2012 m., tačiau Vidaus reikalų ministerija 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimu Nr. 1D-8482 (11) (b. l. 20–21) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, nurodžiusi, kad išmokėti susidariusios nepriemokos ir mokėti paskirto dydžio valstybinės pensijos nėra teisinio pagrindo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 18 d. sprendimu pareiškėjo A. S. skundą tenkino iš dalies: panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. 1D-8482 (11) dalį, kurioje atsisakyta A. S. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (ribojimas 1,3 dydžiu), nuostatų. Taip pat iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, pareiškėjui priteisė 41 159,90 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, o kitoje dalyje A. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. gruodžio 12 d. pažymoje „Apie 2010-2012 m. pensijos dydį“ Nr. 11D(P)-6138 pateikti duomenys už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 1 d. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad iš pareiškėjo skundo (b. l. 1–2) matyti, jog A. S. teismo prašė priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį (41 159,90 Lt), neišmokėtą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 1 d., o skundo reikalavimą tikslinti atsisakė (nors pirmosios instancijos teismas šią jo teisę išaiškino), sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino pareiškėjo pensijos ribojimą, taikytą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 1 d.

Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje numatytas ribojimas pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžiui buvo taikomas, nes šis viršijo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydį.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu tiek, kiek nustatyta, kad valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų. Taigi nagrinėjamu atveju Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas ribojimas (šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžiu) negalėjo būti taikomas ir pareiškėjui A. S. paskirtos pensijos dydžiui.

Pažymėtina, jog tai, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, savaime nereiškia, kad Konstitucijai prieštarauja ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuojamos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos. Konstitucinis Teismas minėtame 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Vadinasi, taikant šioje nuostatoje numatytą pensijos ribojimo tvarką, buvo pagrįstai apskaičiuotas pareiškėjo pensijos perskaičiavimo koeficientas ir jį pritaikius pareiškėjui paskirtos pensijos dydis sumažintas teisėtai. Kita vertus, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, todėl A. S. paskirtos valstybinės pensijos ribojimas Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatyta tvarka (kuri buvo taikoma visą ginčo laikotarpį) taip pat negalėjo būti taikomas.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas susidarius itin sunkiai ekonominei ir finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje numatyta tvarka, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Pareiškėjas A. S. pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde prašė įpareigoti atsakovus išmokėti per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 1 d. neišmokėtą 41 159,90 Lt dydžio valstybinės pareigūnų pensijos dalį. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimo turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. gruodžio 12 d. pažymoje „Apie 2010-2012 m. pensijos dydį“ Nr. 11D(P)-6138 pateiktą informaciją, teisingai nustatė, jog per pareiškėjo nurodytą laikotarpį, dėl ribojimo pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, A. S. neišmokėta 50 205,78 Lt suma. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kas pirmosios instancijos teismui išaiškinus pareiškėjui jo teisę tikslinti skundo reikalavimą, pareiškėjas atsisakė tikslinti prašomą priteisti sumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, priteisė 41 159,90 Lt valstybinės pensijos nepriemoką.

Pasisakydama dėl apelianto teiginio, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė nagrinėjamam ginčui aktualias teisės normas, Konstitucinio Teismo bei LVAT praktiką, todėl nepagrįstai tenkino pareiškėjo skundo dalį, t. y. įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, išmokėti pareiškėjui 41 159,90 Lt valstybinės pensijos nepriemoką bei panaikino dalį Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. 1D-8482 (11), apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime yra konstatavęs, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Iš šio Konstitucinio Teismo sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra (LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Šiuo atveju apeliantai nepateikė jokių duomenų, kad patenkinus pareiškėjo reikalavimą ir tokiu būdu apgynus jo konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra. Tad apeliacinio skundo argumentai, susiję su Konstitucinio Teismo nutarimų galios nukreipimu tik į ateitį (Konstitucijos 107 straipsniu), atmestini.

Be to, kaip matyti iš ginčijamo Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. 1D-8482 (11) turinio, šiame akte yra išreikšta atsakovo valia atsisakyti mokėti pareiškėjui jo pageidaujamo dydžio pensiją bei išmokėti susidariusią nepriemoką. Taigi pirmosios instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, nusprendė, kad teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (kurioje numatytas 1,3 šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio ribojimas) bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino tą Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. 1D-8482 (11) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Apibendrindama išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės bei materialinės teisės normas, atsižvelgė į nagrinėjamam ginčui aktualią administracinių teismų praktiką, todėl priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovų apeliacinis skundas atmetamas.

Atsakovai apeliaciniame skunde prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnis, kuris pagal analogiją yra taikomas ir administracinių bylų teisenoje (LVAT 2010 m. spalio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-844/2010) numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovai nepateikė apeliacinės instancijos teismui argumentų, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymas sukels ypatingai neigiamas pasekmes atsakovams, taip pat kad neatidėjus pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymo bus pažeisti teisingumo ir protingumo principai bei iš esmės paneigta pirmosios instancijos teismo sprendimo efektyvaus vykdymo galimybė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog neturi objektyvaus, įrodymais pagrįsto pagrindo išvadai, kad šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas sukeltų neproporcingų sunkumų atsakovams, todėl prašymą pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. atmeta kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė