2018-05-09 Nr. AB-9209-3-61-3-03615-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3817-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03615-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. L. (I. L.) ir A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. L. (I. L.) ir A. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjos I. L. ir A. L. (toliau – ir pareiškėjos, apeliantės) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamos panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas, Departamentas) 2017 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. (15/5-2)11U-1643(01744; 01745), kuriuo pareiškėjoms (duomenys neskelbtini) pilietėms panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantys iki 2019 m. vasario 10 d., bei įpareigoti atsakovą imtis priemonių, kad pareiškėjoms nedelsiant ir be papildomo mokesčio būtų išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje.

1.1. Pareiškėjų teigimu, skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas, jų teisės apribojamos neteisėtai, įstatymų draudžiamais administraciniais metodais trukdomi Lietuvoje jų reikalai. Jų situacija buvo išnagrinėta atsainiai, pernelyg piktnaudžiaujant pareigūnams suteikta diskrecijos teise, ją laikant aukščiau už įstatymą. Pareiškėjos nesąžiningumas, kiti veiksmai ne įrodomi, o iš karto preziumuojami kaip neteisėti. Atsakovas šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kadangi individualiame teisės akte remiasi ne įstatymo reikalaujamais juridinę galią turinčiais įrodymais ar teisės normomis, o tik savo paties subjektyviu faktų ir turimų duomenų įvertinimu, nesilaikė šalių lygybės ir pagarbos asmeniui principų, sukėlė abejones dėl galimos pareiškėjų diskriminacijos dėl to, kad jos ne Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybės pilietės.

2. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Atsakovas nurodė, kad 2016 m. lapkričio 14 d. pareiškėja I. L. tuo pagrindu, kad ketina ir toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje kaip UAB „GK trading“ (toliau – ir bendrovė) dalyvė, pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jai ir jos dukrai A. L. Atsakovas 2016 m. vasario 10 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjoms leidimus laikinai gyventi dvejiems metams. Tačiau atsakovas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, nustatė, kad 2017 m. rugpjūčio 31 d. UAB „GK trading“ atleido 4 darbuotojus (tarp kurių ir pareiškėją I. L.), dėl ko bendrovė nebeatitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo, jog įmonėje turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, ir priėmė skundžiamą sprendimą panaikinti išduotus leidimus.

2.2. Atsakovas pažymėjo, jog nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos (2017 m. spalio 13 d.) pareiškėjų (iš esmės I. L.) leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindas neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytų reikalavimų, taip pat pareiškėja neveikė sąžiningai ir nesikreipė į atsakingas migracijos institucijas tam, kad informuotų apie pasikeitusias aplinkybes bei neatliko pareigos, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms leidimo išdavimo pagrindą, gauti naują leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 40 str. 5 d.).

2.3. Atsakovo teigimu, kadangi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) informacinės sistemos duomenimis pareiškėja (I. L.) buvo atleista iš UAB „GK trading“ nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d., tai ji neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje bei neturi Lietuvos Respublikoje galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento, kadangi nėra mokamos nustatyto dydžio socialinio draudimo įmokos. Taigi pareiškėjos leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas pagrįstai Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 ir 7 punktuose nustatytais pagrindais. Nepilnametei dukrai A. L. leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikintas, kadangi jis neatsiejamas nuo jos motinos – pareiškėjos I. L. teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 50 str. 3 d.).

2.4. Atsakovas pabrėžė, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas teisės aktų pagrindu, vadovaujantis atsakovo surinktais duomenimis ir VSDFV informacinės sistemos duomenimis, taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, tačiau faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visuma, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija, pareiškėjų teiginys, kad sprendimas diskriminuoja jas dėl pilietybės neturi jokio teisinio pagrindo.

2.5. Atsakovo nuomone, pareiškėjų prašymas įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjoms leidimą laikinai gyventi negali būti tenkinamas, nes teismas negali pakeisti viešojo administravimo institucijos, kuriai pagal įstatymus pavesta spręsti dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo. Taip pat šis pareiškėjų prašymas neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtinto valdžių pasidalijimo principo. Ginčijamas sprendimas neužkerta kelio pareiškėjoms teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

4. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, atsakovo surinktą medžiagą, vertino, kad bendrovė „GK trading“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, nes šioje bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Be to, pareiškėja nesikreipė į atsakingas migracijos institucijas ir neinformavo apie pasikeitusias aplinkybes, taip pat nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Todėl Migracijos departamento Kontrolės skyrius, įvertinęs surinktą medžiagą, pateiktus dokumentus, surinkęs kitus įrodymus, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktu, 2017 m. spalio 13 d. sprendimu panaikino pareiškėjai ir jos nepilnametei dukrai išduotus leidimus laikinai gyventi, galiojančius iki 2019 m. vasario 10 d.

5. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjai (I. L.) leidimas gyventi buvo panaikintas, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu ne dėl to, kad bendrovė yra fiktyvi, o dėl to, kad pareiškėja Departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes bendrovė neturėjo reikalaujamo skaičiaus visą darbo dieną dirbančių darbuotojų, šis laikotarpis truko ne keletą dienų, o keletą mėnesių, t. y. pareiškėjos bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies imperatyvių reikalavimų (būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai).

Be to, pareiškėja neturi pakankamai pragyvenimo lėšų, negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, neturi Lietuvos Respublikoje galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento, nemoka nustatyto dydžio socialinio draudimo įmokų, nes nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. ji atleista iš darbo. Todėl pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios buvo nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, nes duomenys, kuriuos ji pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ir vienintelis akcininkas, yra užsienietis, yra fiktyvi.

Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame įstatyme nustatytu pagrindu. Įstatymo 50 straipsnio l dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, o 7 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad bendrovė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jo vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvaus pobūdžio, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. VSDFV informacinės sistemos duomenimis bendrovėje nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. nebuvo visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, t. y. pati pareiškėja neginčija faktinių aplinkybių, kad bendrovė „GK trading“ neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. daugiau nei 2 mėnesius, neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, taip pat pareiškėja nesikreipė į atsakingas migracijos institucijas ir neinformavo apie pasikeitusias aplinkybes, taip pat nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.

6. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinėse bylose Nr. A-3329-662/2017, Nr. A-3331-662/2017), teismas pažymėjo, kad tokiais atvejais pripažįstama, jog Migracijos departamentas pagrįstai nusprendžia panaikinti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi.

7. Teismas vertino, kad pareiškėjos deklaruoti atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, pareiškėja siekė atitikti Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne užsiimti ūkine-komercine veikla Lietuvoje, nes byloje surinkta įrodymų visuma (VSDFV informacinės sistemos duomenimis bendrovėje nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nebuvo trijų dirbančių asmenų) leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje.

8. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1, 2 ir 6 dalimis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl įrodymų vertinimo (administracinėje byloje A-560-602/2016), pažymėjo, jog pareiškėjos abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai nėra ir negali būti laikomi tam tikrą aplinkybę pagrindžiančiais įrodymais.

9. Teismas pabrėžė, kad nustačius bent vieną iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas laikinai gyventi panaikinamas, esant tai patvirtinančių dokumentų, pradedama sprendimo panaikinti leidimą priėmimo procedūra. Kadangi nagrinėjamu atveju paaiškėjo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 5, 12, 14 punktuose numatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai (Įstatymo 50 str. 1 d. kontekste, leidimas panaikinamas) (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p.) bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytos aplinkybės, atsakovas turėjo teisėtą pagrindą pradėti pareiškėjos (I. L.) leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo procedūrą.

10. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, nustatant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą, užsieniečio valia nėra esminis elementas. Šiuo atveju pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi nustatymas apsiriboja juridinio fakto, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, konstatavimu, o tai, ar asmuo vykdė veiklą, ar norėjo ją vykdyti, yra faktinė aplinkybė, kuri bendrai vertinama visų faktinių aplinkybių kontekste. Pareiškėjos pateikti argumentai neišsklaido pagrįstais pripažintinų atsakovo įtarimų, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo padarytą išvadą.

11. Teismas nesutiko su pareiškėjų teiginiais dėl asmenų lygybės, pagarbos asmeniui principų pažeidimo, vadovaudamasis EŽTT praktika (2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99), 2012 m. birželio 12 d. sprendimas byloje Bajsultanov prieš Austriją (pareiškimo Nr. 54131/10)), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr. A858-1810/2010), pagal kurią Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, o valstybė turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jos teritoriją ir jų gyvenimą, todėl pripažino, kad atsakovo ginčijamas sprendimas niekaip nepažeidžia pareiškėjų teisių, nediskriminuoja pareiškėjų dėl jų pilietybės.

12. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja (I. L.) ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teise apskųsti priimtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administracinėse bylose Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Taip pat, įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, teismas sprendė, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

13. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Konstatavęs, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas neturėjo pagrindo įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjoms leidimą laikinai gyventi.

III. 14. Pareiškėjos I. L. ir A. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pareikalauti iš atsakovo pateikti visą jo turimą medžiagą, reikalingą tinkamam šios administracinės bylos išnagrinėjimui, panaikinti Migracijos departamento 2017 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. (15/5-2)11U-1643(01744; 01745) bei pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 7 d. sprendimą, įpareigojant atsakovą imtis priemonių, kad pareiškėjoms nedelsiant ir be papildomo mokesčio būtų išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, vieniems įrodymams suteikdamas prioritetą, o kitų iš viso nevertindamas. Darbuotojų trūkumas pareiškėjos (I. L.) bendrovėje nėra absoliuti ir viską lemianti aplinkybė, šiuo atveju ji laikytina mažareikšme. Iš esmės pareiškėja tik formaliai neatitinka darbo vietų skaičiaus kriterijaus. Pareiškėjų prašymą nagrinėję pareigūnai į tai neatsižvelgė, pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kadangi rėmėsi ne įstatymo reikalaujamais juridinę galią turinčiais įrodymais ar teisės normomis, o tik savo pačių subjektyviu faktų ir turimų duomenų įvertinimu. Be to, pareiškėjos turi teisę reikalauti, kad šalių lygybės ir pagarbos jų asmeniui principo būtų laikomasi. Pareiškėjoms neturi būti sukeliamos abejonės dėl galimos diskriminacijos prieš jas, kaip ne ES valstybės pilietes.

15. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Ginčo dėl fakto, jog UAB „GK trading“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. įmonėje nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, nėra. Šio fakto neginčija ir pareiškėja savo apeliaciniame skunde bei nurodo, kad ši aplinkybė yra mažareikšmė. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017 pateiktu išaiškinimu, Migracijos departamentas tokiais atvejais pagrįstai nusprendžia panaikinti užsieniečiui leidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje taip pat pažymėjo, kad „iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ir“ akivaizdu, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvos, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą“. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. sausio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018 pažymėjo, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata yra imperatyvi, todėl Migracijos departamentas, nustatęs minėtas aplinkybes, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

15.2. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas Įstatymo ir kitų teisės aktų pagrindu, vadovaujantis Migracijos departamento disponuojamais VSDFV informacinės sistemos duomenimis dėl UAB „GK trading“, o taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos (ginčijamo sprendimo motyvai išdėstyti pačiame sprendime). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vien formalus Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (pats savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui (žr., pvz., 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017, 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3331-662/2017 ir kt.). Be to, ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, bet priešingai, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visuma, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas pareiškėjai, todėl, Migracijos departamento nuomone, ginčijamas sprendimas atitinka tiek VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas bei nepažeidė gero administravimo principo reikalavimo.

15.3. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjų pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas. Tiek Migracijos departamentas, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis pagrįstus sprendimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamos bylos dalykas – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, kai įmonė ar užsienietis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatytų reikalavimų, be to, užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, be to, užsienietis neturi galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, teisėtumas ir pagrįstumas.

17. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų ir atsakovo paaiškinimų, pareiškėjai ir jos dukrai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas remiantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, kuris nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Užsieniečių kreipimosi dėl Leidimo išdavimo metu galiojusio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, be kita ko, buvo nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

19. Byloje neabejotinai nustatyta, kad bendrovė, kurios dalyvė yra pareiškėja, nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nes UAB „GK trading“ nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nebuvo ne mažiau kaip trijų visą darbo dieną dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, paneigiančių šį faktą.

20. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte, be kita ko, nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Taigi, Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai nurodė, kad Migracijos departamentas, remdamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi.

21. Be to, atsakovo 2017 m. spalio 13 d. sprendimas Nr. (15/5-2)11U-1643(01744; 01745) priimtas ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 5 ir 7 punktų pagrindais.

22. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 5 ir 7 punktuose nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje ir (arba) neturi galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu. Apeliantės nenuginčijo šių pagrindų, nei skunde, nei apeliaciniame skunde šie atsakovo motyvai neginčijami ir su tuo susiję reikiami įrodymai nepateikti.

23. Apeliantės teigia, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas dėl to, kad darbuotojų trūkumas yra mažareikšmė aplinkybė. Teismas atmeta šiuos argumentus – darbuotojų skaičius buvo esminė aplinkybė ir būtina sąlyga išduodant leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

24. Apeliantės teigia, kad atsakovas pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kadangi rėmėsi ne įstatymo reikalaujamais juridinę galią turinčiais įrodymais ar teisės normomis, o tik savo pačių subjektyviu faktų ir turimų duomenų įvertinimu. Teismas su šiais samprotavimais nesutinka. Skundžiamas atsakovo sprendimas yra deramai motyvuotas nurodant objektyvias teisės normas ir faktus. Visiems užsieniečiams vienodų teisės normų taikymas nėra diskriminacija.

25. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjų I. L. (I. L.) ir A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius