Legislator Case Law & Legislation
b7e9eee1-3aaf-4e4d-901b-0e439f47882e AI generated

b7e9eee1-3aaf-4e4d-901b-0e439f47882e · Lietuvos apeliacinis teismas

Case Number b7e9eee1-3aaf-4e4d-901b-0e439f47882e
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

Alės Bukavinienės, Danutės GasiÅ«nienės ir Viginto ViÅ¡inskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovo B. J. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-251-104/2013 pagal ieÅ¡kovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Swedbank lizingas“ ieÅ¡kinį atsakovui B. J. dėl skolos priteisimo; trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė ,,Autojana“.

Legislator headnote

AI generated

b7e9eee1-3aaf-4e4d-901b-0e439f47882e · Lietuvos apeliacinis teismas: Nagrinėjamu atveju aiÅ¡kiai nustatyta, kad ginčo laidavimo sutartys galioja iki pasibaigia juo užtikrinta prievolė pagal lizingo sutartį. Lizingo gavėjas UAB ,,Autojana“ buvo likviduotas ir jo prievolė atsiskaityti su ieÅ¡kovu pagal lizingo sutartį pasibaigė dar iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo. Todėl teismas ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį turėjo atmesti, konstatavęs, kad pasibaigus pagrindinei prievolei, vadovaujantis laidavimo sutarčių 21 punktu, nėra pagrindo priteisti įsiskolinimo iÅ¡ atsakovo kaip laiduotojo.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

                                                                                                                               Civilinė byla Nr. 2A-391/2014Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02803-2011-2                            Procesinio sprendimo kategorijos: 36.2 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. kovo 3 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Alės Bukavinienės, Danutės GasiÅ«nienės ir Viginto ViÅ¡inskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovo B. J. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-251-104/2013 pagal ieÅ¡kovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Swedbank lizingas“ ieÅ¡kinį atsakovui B. J. dėl skolos priteisimo; trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė ,,Autojana“.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė Tarp ieÅ¡kovo UAB ,,Swedbank lizingas“ (lizingo davėjas) ir B. J. individualios įmonės (lizingo gavėjas) 2006-2007 m. laikotarpiu buvo sudaryta 10 lizingo sutarčių, už kurių įvykdymÄ laidavo atsakovas B. J.. 2008 m. rugpjūčio 19 d. lizingo gavėjas B. J. individuali įmonė pertvarkytas į UAB ,,Autojana“. Lizingo gavėjui tinkamai nevykdant sutartinių įsipareigojimų, ieÅ¡kovas nuo 2009 m. spalio 8 d. vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukė lizingo sutartis.

Laidavimo sutarčių 21 punkte numatyta, kad lizingo sutarčių galiojimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė. Lizingo gavėjui neapmokant susidariusio įsiskolinimo, ieÅ¡kovas 2011 m. liepos 18 d. praneÅ¡imu pareikalavo iki 2011 m. rugpjūčio 1 d. įvykdyti lizingo gavėjo neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas prievoles. Atsakovas per nustatytÄ terminÄ Ä¯siskolinimo nepadengė. Lizingo gavėjui UAB ,,Autojana“ 2010 m. vasario 8 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi iÅ¡kelta bankroto byla, 2012 m. spalio 12 d. priimtas teismo sprendimas dėl UAB ,,Autojana“ pabaigos, o 2012 m. lapkričio 21 d.

UAB ,,Autojana“ iÅ¡registruota iÅ¡ Juridinių asmenų registro. Pateiktu ieÅ¡kiniu ieÅ¡kovas UAB ,,Swedbank lizingas“ prašė priteisti iÅ¡ atsakovo B. J. 24 151,79 Lt nepadengtÄ Ä¯siskolinimÄ pagal sutartis, 178 518,64 Lt nuostolį iÅ¡ turto pardavimo pagal 3 lizingo sutartis, 5 proc. dydžio metines procesines palÅ«kanas ir bylinėjimosi iÅ¡laidas. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 27 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino – priteisė ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovo 24 151,79 Lt nesumokėtų mokėjimų, 178 518,64 Lt dydžio nuostolį iÅ¡ turto pardavimo, 5 proc. dydžio metines procesines palÅ«kanas ir 5 053 Lt žyminio mokesčio.

Teismas nurodė, kad pagal laidavimo sutartis lizingo gavėjas ir laiduotojas atsako kaip solidarÅ«s skolininkai (3 p.), o tuo atveju, kai lizingo bendrovė nutraukia lizingo sutartį lizingo gavėjui jÄ pažeidus, laiduotojas privalo apmokėti kliento įsiskolinimus ir delspinigius ir sumokėti likutinę neiÅ¡pirkto turto vertę pagal lizingo sutartis bei įvykdyti kitus kliento įsipareigojimus pagal lizingo sutartis (11 p.). Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad jo prievolė atsiskaityti pasibaigė likvidavus atsakovÄ BUAB ,,Autojana“.

Teismas nurodė, kad ieÅ¡kovas ieÅ¡kinį atsakovui pareiÅ¡kė 2011 m. spalio 14 d., o teismo sprendimas dėl UAB „Autojana“ pabaigos priimtas 2012 m. spalio 12 d. Vadovaudamasis kasacinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012, teismas nurodė, kad kai, bankrutuojant skolininkui, reikalavimas laiduotojui pareiÅ¡kiamas atskiroje byloje iki pagrindinio skolininko likvidavimo, nors tokios bylos nagrinėjimo eigoje vėliau skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia, nes kreditorius kreipėsi į teismÄ siekdamas savo teisių ir teisėtų interesų gynybos, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi.Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad ieÅ¡kovas nesiėmė visų protingų priemonių parduoti perimtÄ turtÄ kaip įmanoma brangiau, kadangi atsakovas Å¡ios aplinkybės neįrodė.

Tai, kad turtas buvo parduotas už mažesnes sumas nei jo likutinė vertė, teismo manymu, nėra pagrindas iÅ¡vadai, jog ieÅ¡kovas turėjo realias galimybes šį turtÄ parduoti brangiau. Teismo vertinimu, atsakovo į bylÄ pateiktos transporto priemonių kainos pagal VšĮ „Emprekis“ duomenis netaikytinos atsakovo patirtiems konkretaus dydžio nuostoliams apskaičiuoti. Teismas nurodė, kad pagal teismų suformuotÄ praktikÄ reali turto kaina yra kaina, už kuriÄ turtas buvo parduotas, nes turto vertę tam tikru laikotarpiu geriausiai atspindi realÅ«s sandoriai su juo, t. y. rinka, o ne abstraktus Å¡io turto vertinimas.

Teismo vertinimu, ieÅ¡kovas pardavė transporto priemones už tokiÄ kainÄ , už kuriÄ juos sutiko pirkti pirkėjai. Pažymėjo, kad atsakovui, kaip buvusiam lizingo gavėjo vadovui ir savininkui, buvo žinoma tikra lizingo gavėjo padėtis, todėl atsakovas taip pat turėjo galimybę ieÅ¡koti lizinguojamų transporto priemonių pirkėjų, tuo labiau, kad ieÅ¡kovas siÅ«lė atsakovui pačiam iÅ¡pirkti turtÄ už likutinę kainÄ bei įspėjo dėl turto pardavimo tretiesiems asmenims kainų ir galimų ieÅ¡kovo nuostolių.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai Apeliaciniu skundu atsakovas B. J. praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:1. Teismas, spręsdamas, kad pagrindinio skolininko likvidavimas nesudaro kliūčių priteisti įsiskolinimÄ iÅ¡ laiduotojo, nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012, nes skiriasi nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės. Minėtoje kasacinio teismo iÅ¡nagrinėtoje byloje buvo įraÅ¡yta kita laidavimo sutarties galiojimo sÄ lyga – laidavimo Å¡alys buvo susitarę, kad laidavimas galioja iki visiÅ¡ko paskolos grÄ Å¾inimo, tuo tarpu Å¡ioje byloje numatyta, kad laidavimo sutarties galiojimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė.

Nagrinėjamu atveju aiškiai nustatyta, kad ginčo laidavimo sutartys galioja iki pasibaigia juo užtikrinta prievolė pagal lizingo sutartį. Lizingo gavėjas UAB ,,Autojana“ buvo likviduotas ir jo prievolė atsiskaityti su ieškovu pagal lizingo sutartį pasibaigė dar iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo. Todėl teismas ieškovo ieškinį turėjo atmesti, konstatavęs, kad pasibaigus pagrindinei prievolei, vadovaujantis laidavimo sutarčių 21 punktu, nėra pagrindo priteisti įsiskolinimo iš atsakovo kaip laiduotojo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011, nurodyta, kad jei užbaigus bankroto bylÄ skolininkas likviduojamas ir iÅ¡registruojamas iÅ¡ juridinių asmenų registro, tai pagrindinio skolininko prievolė laikoma pasibaigusia (CK 6.218 str. 3 d.) ir tuo pačiu baigiasi laidavimas (CK 6.87 str. 1 d.). Priimdamas sprendimÄ teismas turėjo vadovautis Å¡ia kasacinio teismo nutartimi. Negali susidaryti tokia situacija, kai kreipimosi į teismÄ momentas pakeistų esmines sutarties sÄ lygas.

2. Teismas nepateikė jokių argumentų, kodėl atmeta apelianto praÅ¡ymÄ taikyti VšĮ ,,Emprekis“ nurodytas vidutines automobilių rinkos kainas, nurodydamas tik bendro pobÅ«džio teiginius, kad apelianto nurodytu vertinimu negalima remtis. Tačiau ieÅ¡kovo nurodytos kainos iÅ¡ viso nebuvo pagrįstos jokiais leistinais įrodymais, todėl teismas turėjo vadovautis VšĮ ,,Emprekis“ vertinimais. IeÅ¡kovas, susigrÄ Å¾inęs transporto priemones, nevykdė pareigos parduoti turtÄ už įmanomÄ didžiausiÄ kainÄ .

3. Laidavimo sutartimis apeliantas, kaip individualios įmonės savininkas, laidavo už individualiÄ Ä¯monę, tai reiÅ¡kia, kad apeliantas laidavo pats už save, kas prieÅ¡tarauja laidavimo, kaip užtikrinimo priemonės paskirčiai. Laidavimo sandoris, kuriuo laiduojama už save, yra niekinis sandoris, kurio nereikia nuginčyti (CK 1.80 str., 1.78 str.). Atsiliepime į apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovas UAB ,,Swedbank lizingas“ praÅ¡o atsakovo B. J. apeliacinį skundÄ atmesti, o skundžiamÄ teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Atsikirtimus grindžia Å¡iais argumentais:1. IeÅ¡kovas ieÅ¡kinį teisme pateikė dar iki BUAB ,,Autojana“ iÅ¡registravimo iÅ¡ Juridinių asmenų registro, todėl atsakovui kyla pareiga įvykdyti dar nepasibaigusias ir neįvykdytas BUAB ,,Autojana“ prievoles pagal ginčo lizingo sutartis. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad 2012 m. birželio 8 d. kasacinio teismo nutartyje įraÅ¡yta kita laidavimo sutarties galiojimo sÄ lyga negu ginčo sutartyje.

2. Teismas pagrįstai nesivadovavo VšĮ ,,Emprekis“ nustatyta turto verte. VšĮ ,,Emprekis“ nustatyta turto vertė yra ne dėl konkretaus turto, bet dėl panaÅ¡aus į jį turto. IeÅ¡kovas atliko rekomendacinio pobÅ«džio ginčo turto vertinimÄ , nors nei lizingo, nei laidavimo sutartys neįpareigojo ieÅ¡kovo atlikti tokio vertinimo. Tikroji turto rinkos kaina gali bÅ«ti nustatyta tik sudarius pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovas pats galėjo ieÅ¡koti ginčo turto pirkėjų.

3. Nepagrįstas apelianto argumentas dėl laiduotojo ir skolininko sutapties. Lizingo sutartis atsakovas pasirašė kaip individualios įmonės vadovas, o ne kaip fizinis asmuo. Ä®monė ir jos dalyviai yra atskiri asmenys, jų ir įmonės turtas atskiras. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinis skundas netenkinamas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ , neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.).

Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 str. 2, 3 d.). Dėl laidavimo pabaigosApelianto teigimu, nagrinėjamu atveju likvidavus pagrindinį skolininkÄ UAB ,,Autojana“, pasibaigė jo prievolė pagal lizingo sutartis (CK 6.128 str. 3 d.), ir atitinkamai atsakovo kaip laiduotojo prievolė. Su tokiu apelianto argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad, kai bankrutuojant skolininkui, reikalavimas laiduotojui pareiÅ¡kiamas atskiroje byloje iki pagrindinio skolininko likvidavimo, nors tokios bylos nagrinėjimo eigoje vėliau skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia, nes kreditorius kreipėsi į teismÄ , siekdamas savo teisių ir teisėtų interesų gynybos, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012).

Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškinys atsakovui pateiktas iki pagrindinio skolininko UAB ,,Autojana“ likvidavimo, vadovaudamasis pirmiau nurodyta kasacinio teismo nutartimi, pagrįstai sprendė, kad apelianto prievolė, kildinama iš laidavimo sutarties, nesibaigė. Tokios pozicijos laikomasi ir vėlesnėje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2013, 2013 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2013).Šios išvados, skirtingai nei teigia apeliantas, nepaneigia laidavimo sutarčių 21 punkto nuostata, numatanti, kad laidavimo sutarties galiojimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrina prievolė pagal lizingo sutartį.

Lizingo sutarčių 2.1 punkte įtvirtinta, kad sutartis laikoma sudaryta nuo Å¡alių įgaliotų atstovų tinkamo pasiraÅ¡ymo ir galioja iki visiÅ¡ko joje numatytų sÄ lygų įvykdymo, todėl, kolegijos vertinimu, laidavimo sutarčių 21 punkte numatytas prievolės pasibaigimas pagal lizingo sutartis siejamas su lizingo gavėjo lizingo sutartyje nustatytų įsipareigojimų tinkamu įvykdymu. Byloje nėra ginčo dėl to, kad lizingo gavėjas prievolės tinkamai neįvykdė. IeÅ¡kovas tinkamai įgyvendino savo teises, pareikalaudamas, kad nepasibaigusiÄ pagrindinio skolininko prievolę įvykdytų solidarusis skolininkas (CK 6.81 str. 1 d.).

Dėl Å¡ios priežasties nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju apelianto prievolė atsakyti už neįvykdytas prievoles pasibaigė pagal laidavimo sutarčių 21 punktÄ . Pažymėtina, kad faktinėmis aplinkybėmis panaÅ¡ioje byloje (esant laidavimo sutartyje numatytai sÄ lygai, kad laidavimo sutarties galiojimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrina prievolė) Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad kai kreditorius pareiÅ¡kė ieÅ¡kinį laiduotojui dar iki pagrindinio skolininko pabaigos, vėlesnis pagrindinio skolininko likvidavimas, iÅ¡registruojant jį iÅ¡ Juridinių asmenų registro ir atitinkamai pagrindinio skolininko prievolės pabaiga Å¡iuo atveju neturėtų daryti įtakos laiduotojo prievolių galiojimui.

Priešingu atveju būtų paneigta laidavimo, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, paskirtis ir tikslas, būtų nepagrįstai pažeidžiami teisėti kreditoriaus interesai (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1263/2013). Dėl nuostolių iš turto pardavimo priteisimoSkundžiamu sprendimu teismas priteisė ieškovui 178 518,64 Lt nuostolius pagal lizingo sutartis Nr. 043896, Nr. 063399 ir Nr. 063416, kuriuos sudaro neišpirktos turto vertės pagal nurodytas lizingo sutartis ir jo pardavimo kainos skirtumas.

Minėtus nuostolius ieÅ¡kovas grindė transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartimis (1 t., b. l. 126-127, 146-149) ir preliminariomis iÅ¡vadomis dėl transporto priemonių vertės (2 t., b. l. 14, 26). Kolegijos vertinimu, minėti duomenys patvirtina, kad ieÅ¡kovas pareigÄ pagrįsti nuostolių faktÄ ir dydį įvykdė (CK 6.249 str. 1 d., CPK 178 str.). Apeliantas pateikė VšĮ ,,Emprekis“ pažymÄ (2 t., b. l. 37), kuria įrodinėjo, kad ieÅ¡kovas turtÄ pardavė už žymiai mažesnę kainÄ , nei buvo įmanoma, todėl dėl atsiradusių nuostolių (jų dalies) yra ieÅ¡kovo kaltė (CK 6.259 str.).

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo transporto priemonių realios rinkos kainos, pagrįstai nesirėmė VšĮ ,,Emprekis“ pateiktose pažymose nurodyta informacija, nes jose pateikiama informacija tik apie tos pačios rūšies automobilių grupei taikomÄ bendrÄ vidutinę kainÄ . Apelianto teiginys, kad ieÅ¡kovas apskritai nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių parduoto turto rinkos vertę, prieÅ¡tarauja byloje esantiems faktiniams duomenims, nes, kaip minėta, ieÅ¡kovas pateikė preliminarias iÅ¡vadas dėl ginčo transporto priemonių rinkos vertės (2 t., b. l. 14, 26).

Minėtų iÅ¡vadų turinys patvirtina, kad atliekant transporto priemonių vertinimÄ jos buvo apžiÅ«rėtos, atsižvelgta į individualius konkrečios parduodamos transporto priemonės techninius parametrus ir bÅ«klę. Todėl, nors Å¡ios turto vertinimo preliminarios iÅ¡vados neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme numatytų reikalavimų, keliamų turto vertinimui, jos laikytinos objektyvesniais įrodymais už apelianto pateiktÄ VšĮ ,,Emprekis“ pažymÄ , kurioje numatytos vidutinės vertės, taikytinos tos pačios rūšies automobilių grupei (CPK 185 str.).

IeÅ¡kovo pateiktos pirkimo–pardavimo sutartys patvirtina, kad transporto priemonės buvo parduotos už kainÄ , iÅ¡ esmės atitinkančiÄ minėtose iÅ¡vadose numatytÄ transporto priemonių vertę. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad turto vertę tam tikru laikotarpiu geriausiai atspindi realÅ«s sandoriai su juo, t. y. rinka, o ne abstraktus Å¡io turto vertinimas. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-44/2012; 2014 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-144/2014).

Kartu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo ir ieÅ¡kovo pozicija, kad apeliantas, bÅ«damas lizingo gavėjo vadovu ir akcininku, kuris buvo informuotas apie transporto priemonių kainas, už kurias ketinama parduoti atsiimtas ginčo transporto priemones (2 t., b. l. 33-34), manydamas, kad turtas perleidžiamas už nepagrįstai žemÄ kainÄ , nepateikė duomenų, kad bÅ«tų kreipęsis į ieÅ¡kovÄ dėl lizinguojamo turto realizavimo, nepateikė įrodymų, kad buvo pirkėjų, sutinkančių pirkti turtÄ aukÅ¡tesne kaina, nei jas pardavė ieÅ¡kovas.

Taip pat pažymėtina, kad apeliantas, manydamas, kad turtas perleidžiamas už nepagrįstai maÅ¾Ä kainÄ , turėjo teisę pats perimti turtÄ , o vėliau jį realizuoti už aukÅ¡tesnę kainÄ , tačiau to nepadarė. Vien apelianto teiginiai, kad ieÅ¡kovas, parduodamas turtÄ nedėjo pastangų parduoti jį už įmanomÄ didžiausiÄ kainÄ , nepateikiant tai patvirtinančių įrodymų, atmestini kaip deklaratyvaus pobÅ«džio. Dėl laiduotojo ir pagrindinio skolininko sutapties Apelianto argumentas, kad ginčo laidavimo sutartimis laiduodamas už individualiÄ Ä¯monę, kurios savininku jis yra, apeliantas laidavo už save, atmestinas kaip nepagrįstas.Kaip minėta, ginčo lizingo sutartimis apeliantas B.

J. laidavo už B. J. individualiÄ Ä¯monę. Nors individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, už kurio prievoles, nepakankant neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, savo turtu atsako jo dalyvis (CK 2.50 str. 4 d.), tačiau, skirtingai nei teigia apeliantas, individuali įmonė ir individualios įmonės savininkas nėra tas pats asmuo, individualios įmonės ir jo savininko turtas yra atskirtas. Ta aplinkybė, kad individualiai įmonei, kaip lizingo gavėjui, nevykdant skolinių įsipareigojimų už jo prievoles savo turtu atsakytų savininkas, nepaneigia galimybės sudaryti laidavimo sutartį, kuria individualios įmonės savininkas laiduoja už individualiÄ Ä¯monę.

Laidavimo sutarčių sudarymo metu apeliantas galėjo laiduoti už pagrindinį skolininkÄ â€“ jam pačiam priklausančiÄ individualiÄ Ä¯monę, nes lizingo santykių subjektu buvo įmonė ir ieÅ¡kovas, o ne apeliantas ir ieÅ¡kovas. Å ios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2007) Dėl nurodytų aplinkybių skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . TeisėjaiAlė Bukavinienė Danutė GasiÅ«nienė Vigintas ViÅ¡inskis