2016-05-09 Nr. AB-10279-3-64-3-01560-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-473-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01560-2014-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 4.5; 14.7; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens D. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriui, tretieji suinteresuoti asmenys – D. N., Šiaulių rajono savivaldybės administracija, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, teismui pateikė pareiškimą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo 2013 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. 31SK-(14.31.110.)-607 „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajone, nustatytų kadastro duomenų pakeitimo“.

Pareiškime nurodė, kad 1998 m. liepos 1 d. Šiaulių apskrities viršininko sprendimu Nr. 31-8054 P. B. atkurtos nuosavybės teisės į J. S. iki nacionalizacijos valdytą 1,95 ha žemės ir 2,39 ha miško grąžinant natūra 1,4446 ha žemės ir 2,39 ha miško bei už 0,5054 ha žemės atlyginant pinigais. Šio sprendimo pagrindu P. B. buvo įregistruotos nuosavybės teisės į 3,49 ha žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Kurtuvėnų k. v., esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių r. sav., kuris suformuotas atliekant preliminarius matavimus, ir į 0,7239 ha žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini) Kurtuvėnų k. v., esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių r. sav., dalį – 0,3446 ha (namų valda). P. B. 1998 m. rugsėjo 18 d. sutartimi, patvirtinta Šiaulių rajono 2-ojo notaro biuro notarės B. Š., notarinio registro Nr. 10035, bei 1999 m. rugsėjo 17 d. sutartimi, patvirtinta Šiaulių rajono 2-ojo notaro biuro notarės B. Š., notarinio registro Nr. 10803, 3,49 ha žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Kurtuvėnų k. v., esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių r. sav., (toliau – ir ginčo sklypas) pardavė D. N.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo 2013 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. 31SK-(14.31.110.)-607 „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajone, nustatytų kadastro duomenų pakeitimo“ buvo pakeisti 3,49 ha žemės sklypo kadastro rodikliai, t. y. buvo pakeistas D. N. nuosavybės teise valdomo miškų ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Kurtuvėnų k. v., esančio (duomenys neskelbtini), Šiaulių r. sav. (toliau – ir ginčo sklypas), plotas – iš 3,49 ha į 3,5838 ha.

P. B. atkuriant nuosavybės teises preliminariais matavimais buvo suformuotas 3,49 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypas, šio žemės sklypo ribos buvo paženklintos riboženkliais, apie tai surašytas 1998 m. vasario 19 d. grąžinamos natūra žemės sklypo(ų) ribų paženklinimo-parodymo aktas. 1998 m. vasario 14 d. 3,49 ha žemės sklypo ribų nustatymo brėžinyje yra pažymėti bendro naudojimo keliai, o taip pat bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštelė. Pagal grąžinamos natūra žemės valdos Nr. 34 plane, parengtame 1998 m. kovo 24 d., pažymėtus riboženklius Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4 ir Nr. 5 3,49 ha žemės sklypas neapima kelio bei automobilių stovėjimo aikštelės, jie yra už žemės sklypo ribos. 1998 m. vasario 19 d. 3,49 ha žemės sklypo kontūrų plotų skaičiavimo žinialapyje nurodyta, kad 3,49 ha žemės sklypą sudaro 1,10 ha pievos ir 2,39 ha miško žemė, o plotas aplinkinėje riboje – automobilių stovėjimo aikštelė 0,02 ha, D.

N. namų valda 0,3793 ha ir bendro naudojimo keliai 0,23 ha. 1998 m. vasario 28 d. žemės naudojimo plotų eksplikacijoje taip pat nurodyta, kad sklypą sudaro 1,10 ha žemės ūkio naudmenos ir 2,39 ha miškai. Tai reiškia, kad P. B. atkuriant nuosavybės teises į buvusio savininko J. S. iki nacionalizacijos valdytą žemę, buvo suformuotas ir perduotas 3,49 ha žemės sklypas, į kurį nepateko nei kelias, nei automobilių stovėjimo aikštelė. P. B. perleisdamas žemės sklypą D. N. negalėjo perleisti kelio ir automobilių stovėjimo aikštelės, nes pats jų atkuriant nuosavybės teises neįgijo, t. y. pagal 1998 m. rugsėjo 18 d. sutartį, notarinio registro Nr. 10035, ir 1999 m. rugsėjo 17 d. sutartį, notarinio registro Nr. 10803, D.

N. nebuvo perduotas kelias ir automobilių stovėjimo aikštelė, jai perduotas žemės sklypas, kurį sudarė 1,10 ha pievos ir 2,39 ha miško žemė. Tai patvirtina ir šalia ginčo sklypo esančio namų valdos žemės sklypo, nuosavybės teise priklausančio D. N. ir P. N., 2002 metais atlikti kadastriniai matavimai. Namų valdos žemės sklypas ribojasi ne su 3,49 ha ginčo sklypu, o su keliu. UAB „Altagis“ matininkas, atlikdamas miškų ūkio paskirties 3,49 ha žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus perkėlė žemės sklypo riboženklius, t. y. pakeitė šio žemės sklypo ribas, taip pažeisdamas Žemės reformos įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatas – imperatyvų draudimą kadastrinių matavimų metu keisti vietovėje paženklintos privačios žemės sklypų ribas.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriui 2014 m. vasario 6 d. buvo pateikta kadastro duomenų byla žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), sklypo Nr. 34, patikrinimui. Nors 2013 m. kovo 14 d. žemės sklypo kadastro duomenų bylos tikrinimo akte Nr. 31 KAM-18390 pažymėta, kad žemės sklypo ribų atitiktis teritorijų planavimo dokumentams nustatyta teisingai, tačiau tai paneigia 1998 m. vasario 14 d. 3,49 ha žemės sklypo ribų nustatymo brėžinys, grąžinamos natūra žemės valdos Nr. 34 planas, parengtas 1998 m. kovo 24 d., 1998 m. vasario 19 d. 3,49 ha žemės sklypo kontūrų plotų skaičiavimo žinialapis, 1998 m. vasario 28 d. žemės naudojimo plotų eksplikacija.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo 2013 m. kovo 14 d. sprendimas Nr. 31SK-(14.31.110.)-607 „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajone, nustatytų kadastro duomenų pakeitimo“, kuriuo pakeisti trečiojo suinteresuotojo asmens D. N. 3,49 ha žemės sklypo kadastro rodikliai, t. y. padidinant žemės sklypą savivaldybės kelio sąskaita, prieštarauja Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatoms, todėl minėtas sprendimas yra neteisėtas, savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 1 p.). Po atliktų kadastrinių matavimų trečiasis suinteresuotas asmuo D. N. be teisinio pagrindo įgijo kelią ir automobilių stovėjimo aikštelę (pagal kadastrinius matavimus aikštelė nėra išskirta atskirai, ji priskaičiuota prie kelio ploto) savo nuosavybėn, o tai prieštarauja Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 5 straipsniui, numatančiam žemės įsigijimo nuosavybėn būdus.

Tiek atliekant kadastrinius matavimus, tiek tikrinant žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų bylą nebuvo atsižvelgta į teritorijų planavimo dokumentus, t. y. į dokumentus, parengtus formuojant 3,49 ha žemės sklypą ir į jį atkuriant nuosavybės teises P. B. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrius, neatsižvelgdamas į tai, kad pakeistos žemės sklypo ribos, suderino UAB „Altagis“ matininko V. M. parengtą 3,5838 kv. m žemės sklypo planą bei kadastrinių matavimų bylą. Tokiu būdu buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų „Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų“ 65.3 punkto bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos generalinio direktoriaus 2009 m. rugsėjo 33 d. įsakymu Nr. 1P-98 patvirtintų Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos tikrinimo taisyklių 6.2 punkto reikalavimai.

K. G. prašymas Šiaulių apygardos prokuratūroje gautas 2014 m. kovo 21 d. Susipažinus su pateiktu pareiškimu buvo kreiptasi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrių bei į Šiaulių rajono savivaldybės administraciją dėl dokumentų pateikimo. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrius 2014 m. balandžio 8 d. pateikė tik dalį dokumentų. Visa žemės sklypų, kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), tvarkymo byla bei žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų byla buvo pateiktos tik 2014 m. gegužės 27 d. Šiaulių rajono savivaldybė informaciją, kad kelias patekęs į D. N. priklausantį žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Šiaulių rajono savivaldybei, pateikė 2014 m. gegužės 20 d. Todėl teigti, kad surinkta pakankamai duomenų apie pažeistą viešąjį interesą, buvo galima gavus iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus žemės sklypų, kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), žemės tvarkymo bei žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų bylas ir termino pradžia pareiškimui paduoti skaičiuotina nuo 2014 m. gegužės 27 d.

Ginčijamas administracinis aktas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo 2013 m. kovo 14 d. sprendimas Nr. 31SK-(14.31.110.)-607 „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajone, nustatytų kadastro duomenų pakeitimo“ yra priimtas pažeidžiant teisės aktų nuostatas, taip pat neteisėto administracinio akto pagrindu D. N. įgijo nuosavybės teises į didesnį žemės sklypą, o savivaldybė turtą – 0,1681 ha kelio prarado, t. y. šiuo pareiškimu yra ginamos ir pažeistos savivaldybės turtinės teisės. Būtent patikslinus žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Kurtuvėnų k. v., esančio (duomenys neskelbtini), Šiaulių r. sav., nuosavybės teise priklausančio D. N., kadastrinius matavimus Šiaulių rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausantis kelias pateko į šį žemės sklypą. 2013 m. rugpjūčio 27 d. detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartimi buvo perduotos planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos D. N. ir P. N. detaliajam planui rengti Šiaulių rajone, (duomenys neskelbtini) sklypuose, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). 2013 m. rugsėjo 17 d. patvirtintas planavimo sąlygų sąvadas planavimo dokumentui rengti Nr. 124(16.1). Taigi Šiaulių rajono savivaldybė patvirtindama planavimo sąlygų sąvadą planavimo dokumentui rengti matė ar privalėjo matyti, kad į žemės sklypą įeina jai nuosavybės teise priklausantis kelias, tačiau jokių priemonių ginti savo turtinius interesus nesiėmė. Todėl prokuroras privalo į tokį faktą reaguoti įstatymo nustatytomis priemonėmis.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 5 straipsniu, 21 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 65.3 punktu, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos generalinio direktoriaus 2009 m. rugsėjo 33 d. įsakymu Nr. 1P-98 patvirtintų Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos tikrinimo taisyklių 6.2 punktu, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 19 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punktu, 18 straipsniu, 40 straipsnio 7 punktu, 56 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 3 punktu, prokuroras prašo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo 2013 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. 31SK-(14.31.110.)-607 „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajone, nustatytų kadastro duomenų pakeitimo“.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrius atsiliepime (I t., b. l. 75–77) nurodė, kad pateiktam pareiškimui neprieštarauja ir mano, kad šis pareiškimas teismo turėtų būti tenkintinas.

Nurodė, kad viešąjį interesą ginančio prokuroro pareiškimas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus priimto sprendimo panaikinimo teismui pateiktas dėl to, kad priimant skundžiamą administracinį aktą, t. y. nustatant kadastrinius duomenis D. N. žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), Šiaulių r. sav., į jos nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo plotą pateko bendrojo naudojimo kelias bei bendrojo naudojimo automobilių stovėjimo aikštelė.

D. N. 2013 m. vasario 6 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriui pateikė prašymą pakeisti žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Šiaulių r. sav., kadastro duomenis ir pateikė UAB „Altagis“ parengtą nurodyto žemės sklypo kadastrinių matavimų bylą. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo 2013 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. 31SK-(14.31.110.)-607 „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajone, nustatytų kadastro duomenų pakeitimo“ buvo pakeisti 3,49 ha ploto žemės sklypo kadastro duomenys, pakeičiant ginčo sklypo plotą iš 3,49 ha į 3,5838 ha.

Į nurodytą 3,49 ha ploto žemės sklypą Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1998 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 31-8054 buvo atkurtos nuosavybės teisės P. B. į buvusio savininko J. S. nuosavybės teisėmis valdytą Šiaulių apskrities, Šiaulių rajone, (duomenys neskelbtini) 4,34 ha žemę grąžinant natūra 1,95 ha žemės ir 2,39 ha miško. P. B. žemės sklypus pagal 1998 m. rugsėjo 17 d. sutartį (notarinio registro Nr. 10803) ir 1998 m. rugsėjo 18 d. sutartį (notarinio registro Nr. 10035) pardavė D. N. Nuosavybės teisių atkūrimo P. B. grąžinant žemę natūra žemės tvarkymo byloje yra Valstybinio miškotvarkos instituto inžinieriaus V.

B. nubraižytas 1998 m. vasario 14 d. ribų nustatymo brėžinys, kuriame yra pažymėti bendro naudojimo keliai ir bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštelė. Grąžinamos natūra 3,49 ha ploto žemės sklypo plane, kuris buvo parengtas 1998 m. kovo 24 d., matosi, kad žemės sklypas neapima kelio ir automobilių stovėjimo aikštelės. Pagal 1998 m. vasario 28 d. sudarytą žemės naudojimo plotų eksplikaciją į grąžinamo natūra 3,49 ha ploto žemės sklypo plotą keliai nebuvo įskaičiuoti. Šioje eksplikacijoje nurodyta, kas žemės sklypą sudaro 1,10 ha žemės ūkio naudmenų ir 2,39 ha miško.

Kontūrų plotų skaičiavimo žiniaraštyje, sudarytame 1998 m. vasario 19 d., įsiterpusių kontūrų plotų skiltyje nurodyti automobilių stovėjimo aikštelės ir bendro naudojimo kelių plotai. Todėl galima daryti išvadą, kad atkuriant nuosavybės teises į J. S. iki nacionalizacijos valdytą žemę į suformuotą žemės sklypą nei keliai, nei automobilių stovėjimo aikštelė nepateko. Atsižvelgiant į tai P. B. parduodamas žemę žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajone, pagal 1998 m. rugsėjo 17 d. sutartį (notarinio registro Nr. 10803) ir 1998 m. rugsėjo 18 d. sutartį (notarinio registro Nr. 10035) D.

N. negalėjo perleisti nei kelio, nei automobilių stovėjimo aikštelės, nes jie jam nepriklausė nuosavybės teisėmis.

Papildomai pažymėta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ (aktuali redakcija nuo 2013 m. kovo 3 d. iki 2014 m. balandžio 23 d.) patvirtintas privačios žemės, miško sklypo ploto skirtumo kompensavimo tvarkos aprašas ir šio nutarimo 2.11 punkte numatyta, kad vietovėje paženklintos privačios žemės, miško sklypų ribos, kurių posūkio taškų koordinatės nustatytos grafiškai pagal naujausią kartografinę medžiagą, vėliau atliekant kadastrinius matavimus nekeičiamos, o nustatytas žemės, miško sklypo ploto skirtumas, viršijantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, nustatytą leistiną matavimo tikslumą, kai išmatuoto žemės ar miško sklypo plotas yra mažesnis, šio žemės ar miško sklypo savininkui gali būti kompensuojamas, kaip numatyta 2.11.1. ir 2.11.2. punktuose.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių rajono savivaldybės administracija pateiktame atsiliepime (I t., b. l. 68–69) prašė pareiškimą tenkinti.

Nurodė, kad pagal 1998 m. rugsėjo 18 d. sutartį, notarinio registro Nr. 10035, ir 1999 m. rugsėjo 17 d. sutartį, notarinio registro Nr. 10803, D. N. nebuvo perduotas kelias ir automobilių stovėjimo aikštelė, jai perduotas sklypas, kurį sudarė 1,10 ha pievos ir 2,39 ha miško žemė. Tai patvirtina ir šalia ginčo sklypo, namų valdos žemės sklypo nuosavybės teise priklausančio D. N. ir P. N., 2002 metais atlikti kadastriniai matavimai. Namų valdos žemės sklypas ribojasi ne su 3,49 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypu, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), o su keliu. Ginčijamu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus 2013 m. kovo 14 d. vedėjo sprendimu Nr. 31SK-(14.31.110.)-607 buvo pakeisti 3,49 ha žemės sklypo rodikliai, administracinis aktas priimtas pažeidžiant teisės aktų nuostatas, taip pat šio administracinio akto pagrindu D. N. įgijo nuosavybės teisę į didesnį žemės sklypą, o savivaldybė turtą – 0,1681 ha kelio, prarado, šiuo pareiškimu yra ginamos pažeistos savivaldybės turtinės teisės. Pagal Šiaulių rajono savivaldybės užsakymu parengto ir savivaldybės tarybos 2012 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. T-132 „Dėl susisiekimo sistemos Šiaulių rajono specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtinto specialiojo plano sprendinius vietinės reikšmės vidaus kelias Nr. 01-144 (duomenys neskelbtini) priklauso Šiaulių rajono savivaldybei.

Trečiasis suinteresuotas asmuo D. N. atsiliepime (I t., b. l. 72–73) su pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad žemės sklypo ploto duomenys patikslinti atliekant kadastrinius matavimus (Žemės reformos įstatymo 21 str. 3 d.). Prokuroras klaidina teismą teigdamas, kad D. N. žemės sklypo, kurį ji įgijo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu iš P. B., plotas padidėjo kelio ir automobilių stovėjimo aikštelės, priklausančių Šiaulių rajono savivaldybei, sąskaita. Nei kelias, nei atskirai neišskirta automobilių stovėjimo aikštelė niekada nebuvo registruoti Nekilnojamojo turto registre kaip Šiaulių rajono savivaldybei priklausantis statinys. Kelias buvo pažymėtas kaip vietinės reikšmės vidaus kelias Šiaulių rajono savivaldybės susisiekimo specialiajame plane, patvirtintame savivaldybės tarybos 2012 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. T-132. Tai nurodyta ir Šiaulių rajono savivaldybės administracijos raštuose. Toks pažymėjimas tik parodė realiai esančią padėtį – faktinį kelio ir aikštelės buvimą, o ne jo priklausomumą konkrečiam fiziniam ar juridiniam asmeniui. Byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad minimas kelias su automobilių stovėjimo aikštele buvo Kurtuvėnų miškų urėdijos žinioje ir naudojami vietiniams poreikiams tenkinti. Tačiau šie statiniai niekada nebuvo įteisinti ir miškų urėdijos vardu. Todėl visiškai nepagrįstas teiginys, jog jos žemės sklypas buvo padidintas kokio ūkio subjekto sąskaita. Sprendžiant prašymą dėl šių statinių priklausomybės, buvo išaiškinta, kad jie yra nedaloma žemės sklypo visumos dalis ir jokio atskiro jų privatizavimo nereikia. D. N. įgijus nuosavybės teise visą šiuo metu jos vardu registruotą žemės sklypą, buvo atlikti kadastriniai matavimai. UAB „Altagis“ matininkas žemės sklypo riboženklių niekur neperkėlė, o tik patikslino, kaip tai numato įstatymas, jai priklausančio žemės sklypo plotą, atlikdamas atitinkamus perskaičiavimus pagal duomenis, gautus atlikus kadastrinius matavimus, kurie patikslino anksčiau atliktus preliminarius matavimus.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 8 d. sprendimu pareiškimą patenkino, panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo 2013 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. 31SK-(14.31.110.)-607.

Teismas pažymėjo, kad tarp pareiškėjo, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens – Šiaulių rajono savivaldybės administracijos nėra ginčo, kad priimant skundžiamą sprendimą buvo pažeistos teisės aktų nuostatos, šios proceso šalys sutinka, kad neteisėto administracinio akto pagrindu D. N. įgijo nuosavybės teises į didesnį žemės sklypą, o savivaldybė turtą – 0,1681 ha kelio prarado. Patikslinus žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Kurtuvėnų k. v., esančio (duomenys neskelbtini), Šiaulių r. sav., nuosavybės teise priklausančio D. N., kadastrinius matavimus, Šiaulių rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausantis kelias pateko į šį žemės sklypą.

Teisme 2014 m. gruodžio 10 d. apklaustas liudytojas V. M., atlikęs ginčo sklypo kadastrinius matavimus, nurodė, kad ginčo kelias eina per D. N. žemės sklypą. Kelio neįtraukus į sklypą, būtų reikėję daryti dvi kadastrinių matavimų bylas. Kam priklauso kelias, nebuvo gilinamasi. Nurodė, kad dalies dokumentų, esančių šioje byloje, ruošiant kadastrinę bylą, jis nebuvo matęs, jei būtų jam pateiktas Kontūrų plotų skaičiavimo žinialapis, jis taip, kaip išmatavo, matavęs nebūtų.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vyresnysis specialistas (geodezininkas) V. J. 2015 m. vasario 3 d. teismo posėdyje nurodė, kad ankstesniuose aptariamo žemės sklypo dokumentuose matyti, jog yra išskirtas bendro naudojimo kelias ir aikštelė, t. y. jie nepatenka į minėto sklypo sudėtį, žemės sklypo plotas – 3,49 ha. Įvertinus matininko V. M. atliktus kadastrinius matavimus, matyti, kad minėtas kelias ir aikštelė jau įeina į D. N. sklypo ribas, sklypo plotas jau nurodytas kaip 3,5838 ha, t. y. padidėjo kelio ir aikštelės sąskaita, bei tuo pačiu įrodo, jog šis kelias grąžinant žemę P. B. nebuvo įskaičiuotas į sklypo plotą.

Šiaulių rajono savivaldybės administracijos vyr. architektė V. V. 2015 m. kovo 19 d. teismo posėdyje nurodė, kad ginčo kelias, nors ir nėra įregistruotas, priklauso savivaldybei, jam yra suteiktas pavadinimas ir numeris – 0-144 (duomenys neskelbtini) (Savivaldybės tarybos 2012 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. T-132 „Dėl susisiekimo sistemos Šiaulių rajono specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtintas specialusis planas).

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 4 dalimi, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, proceso šalių, liudytojo bei specialistų parodymus teismo posėdžių metu, padarė išvadą, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo 2013 m. kovo 14 d. sprendimas Nr. 31SK-(14.31.110.)-607 „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajone, nustatytų kadastro duomenų pakeitimo“ buvo priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 5 straipsnio, 21 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 65.3 punkto bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos generalinio direktoriaus 2009 m. rugsėjo 33 d. įsakymu Nr. 1P-98 patvirtintų Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos tikrinimo taisyklių 6.2 punkto reikalavimus, laikytinas neteisėtu, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl naikintinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Dėl viešojo intereso buvimo ir prokuroro teisės kreiptis į teismą, teismas pažymėjo, kad pagal įstatymus prokurorui suteikta teisė spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar jo nėra. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) jurisprudencijoje formuojama pozicija, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija).

Todėl kiekvienu atveju, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės (2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A146–335/2008). Teismas kiekvieną kartą turi ad hoc nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į visas konkrečios bylos aplinkybes, joje nagrinėtinų klausimų pobūdį ir reikšmę (2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007).

Viešasis interesas, taikant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą, paprastai turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo nustatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (2004 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-11/2004).

Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalis numato, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Ši nuostata įtvirtina ne tik privačios, bet ir valstybės, savivaldybės nuosavybės, įskaitant ir žemę, apsaugą. Kaip aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą yra pažymėjęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas turi būti tvarkomas taip, kad tarnautų bendrai tautos gerovei, visos visuomenės interesui; valstybės turtas yra viena iš priemonių viešajam interesui, socialinei darnai užtikrinti; valstybinės valdžios institucijos, kitos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, pačios nėra šio turto savininkės – jis priklauso visai valstybei; todėl visos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo, privalo laikytis Konstitucijos normų ir principų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas).

Todėl prokuroro pareiškimas, paduotas siekiant išsiaiškinti, ar valstybės nuosavybė netapo privačia nuosavybe pažeidžiant teisės aktų nuostatas, taip pat laikytinas paduodu ginant viešąjį interesą.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo D. N. pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti (I t., b. l. 190–194).

D. N. nuomone, teismo sprendimas formalus, priimtas nesivadovaujant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Pažymi, kad teritorijoje, kurioje suformuotas miškų ūkio paskirties 3,5838 ha žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), patikslinus jo plotą iš 3,49 ha, bei aplinkinėje teritorijoje, kurioje yra ir jos namų valdos sklypas, ir kiti miškų ūkio paskirtis sklypai, iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. buvo tarybinės armijos įkurta pionierių stovykla. Kariškiai privažiavimui ir priėjimui prie įvairios paskirties pastatų ir kitų objektų nutiesė kelius, vietoje, kuri įvardijama kaip stovėjimo aikštelė, padarė rikiuotės aikštę. Šiuo metu buvę keliai baigia sunykti, išlikęs vienintelis kelias iki sodybos, atsiremiantis į aikštelę. Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2012 m. gegužės 17 d. sprendime Nr. T- 132 „Dėl susisiekimo sistemos Šiaulių rajono specialiojo plano patvirtinimo“ šis kelias įvardijamas kaip vietinės reikšmės vidaus kelias Nr. 01-144 (duomenys neskelbtini), priklausantis Šiaulių rajono savivaldybei. Skirtingai nei teismo posėdžio metu tvirtino Šiaulių rajono savivaldybės administracijos vyr. architektė V. V., 949 m ilgio kelias baigiasi ne įvardijamoje automobilių stovėjimo aikštelėje (visame jos ilgyje), o prieš ją. Tai patvirtina 2015 m. balandžio 1 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 98-88. Nei kelias, nei automobilių stovėjimo aikštelė nėra įregistruoti valstybinėje įmonėje Registrų centras kaip Šiaulių rajono savivaldybei priklausantys objektai, kadastrinių matavimų bylos neparengtos. Vienas iš nuosavybės teisės į nekilnojamojo turto objektą įrodymų yra jo įregistravimas VĮ Registrų centre. Nesant tokios registracijos negalima teigti, kad D. N. be teisinio pagrindo įgijo nuosavybėn 0,1681 ha kelią ir automobilių stovėjimo aikštelę. Teismui buvo pateiktas Šiaulių miškų urėdijos 1999 m. balandžio 8 d. raštas Nr. 272, kuriame nurodyta, jog urėdija neprieštarauja, kad automobilių stovėjimo aikštelė priklausytų D. N. Be to, urėdija nurodė, jog keliai, esantys suformuotame sklype, jai nereikalingi.

Pažymėtina, kad prokuroro pareiškime ir teismo sprendime nurodytas 0,1681 ha plotas neatitinka tikrovės, nes 3,5838-3,49=0,0938. Plotų neatitikimas patenka į maksimalią leistiną paklaidą tarp nekilnojamojo turto registre įregistruoto žemės sklypo ploto arba žemėtvarkos projekte ar kitame teritorijų planavimo dokumente suformuoto žemės sklypo ploto ir apskaičiuoto žemės sklypo ploto, atlikus kadastrinius matavimus.

Administracinėje byloje Nr. A492-2325/2013 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė, kad „Žemės sklypų kadastrinių matavimų atlikimo tvarką reglamentuoja Nekilnojamojo turto kadastro nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, bei Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522. Nuostatų 32.1.3 punktas numato, kad atliekant kadastrinius matavimus vietovėje yra kartografuojamos faktinės žemės naudmenos, tame tarpe, kaip numato 32.1.3.2 ir 32.1.4 punktai – kiti keliai, bei objektai (ryšių kabelis), kuriems nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Reikalavimai atliekant žemės sklypų kadastrinius matavimus kartografuoti situacijos elementus, taip pat kelius, inžinerinius tinklus yra numatyti taisyklių 43-44 punktuose. Darytina išvada, kad faktinės situacijos elementų nurodymas žemės sklypo plane, parengtame atliekant kadastrinius matavimus, atitinka teisės aktų reikalavimus, kadastro duomenų pakeitimas tokiu atveju taip pat yra teisėtas“.

R. N. 1989 m. spalio 15 d. iš P. B. nupirko ½ gyvenamojo namo, 1989 m. liepos 20 d. Šiaulių miško pramonės ūkio direktoriaus įsakymu Nr. 83 buvo išskirtas 0,06 ha žemės sklypas. 1991 m. gruodžio 3 d. girininko sprendimu buvo išskirtas 0,25 ha sodybinis sklypas. 1998 m. rugpjūčio 21 d. namų valdos sklypas, 3793/7239 dalys bendrojoje nuosavybėje buvo įregistruotos D. N. vardu įgijus pagal 1998 m. gegužės 20 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. 2002 m. kovo 28 d. pagal žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartį iš bendrasavininko P. B. ji nupirko 2000/7239 dalių ploto žemės sklypą iš 0,7239 ha. Pagal 1998 m. rugsėjo 18 d. sutartį iš P. B. nupirko 2 ha žemės sklypą iš 3,49 ha žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal 1998 m. gegužės 27 d. sutartį iš P. B. nupirko 2/3 dalis žemės sklypo iš jai priklausančio 149/349 ploto žemės sklypo – 1 ha ir 49 a iš 3,49 ha žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) – 0,9933 ha (šios sutarties prokuroras savo pareiškime nenurodė). Pagal 1999 m. rugsėjo 17 d. sutartį iš P. B. nupirko 50/349 ha (penkiasdešimties arų) žemės sklypą iš 3,49 ha žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi, iš viso nupirko 3,4933 ha ploto žemės sklypą. Visos pirkimo-pardavimo sutartys sudarytos pas notarą, įregistruotos Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybinėje įmonėje. Pateikti skaičiai rodo, kad galimos paklaidos.

Tiek kelias, tiek automobilių stovėjimo aikštelė yra miško žemė ir negalėjo būti išskirti kaip atskiri objektai (Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 str. 3 p.). Tą patvirtina ir Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo V. V. 2012 m. rugsėjo 28 d. raštas Nr. 31 SD-(14.31.104)- 1611 „Dėl projekto patikslinimo“, kuriame nurodoma, kad Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje šis sklypas pažymėtas kaip vientisas ir, atliekant jo kadastrinius matavimus, sklypą skaidyti dalimis nėra tikslinga.

Pažymėtina, kad 1998 m. kovo 24 d. parengtame plane bendro naudojimo keliai bei automobilių stovėjimo aikštelė pažymėti ir įvardinti planą ruošusio inžinieriaus V. B. nuožiūra. Nei vienas teisme apklaustas specialistas negalėjo nurodyti tokį pažymėjimą reglamentuojančio teisės akto. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vyresnysis specialistas (geodezininkas) V. J. tokį pažymėjimą įvardijo kaip planą rengusio inžinieriaus faktinių, natūroje esančių objektų pažymėjimą ir įvardijimą. Kaip minėta, visi keliai šiame žemės sklype buvo padaryti kariškių tarybiniais metais ir dabar būtų laikomi savavališka statyba, kuri iki šiol nėra įteisinta bei savo buvimu pažeidžia Kurtuvėnų regioninio parko keliamus gamtosauginius ir vandens telkinių apsaugos reikalavimus.

Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2012 m. gegužės 17 d. sprendime Nr. T- 132 nurodomas vietinės reikšmės vidaus kelias Nr. 01-144 yra aklikelis, pasibaigiantis D. N. priklausančioje žemės valdoje. Šis kelias yra įsiterpęs į privačią valdą, pagal su faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, 49 metrus. Taigi, kad šie 49 metrai kelio iš esmės yra tik D. N. privataus kiemo vidaus kelias ir jis jokiu būdu negali būti priskirtas viešojo kelio kategorijai, netarnauja asmenų, kurie nebūtų jos šeimos nariai ar svečiai, poreikiams. Pažymėtina, kad kelio plotis yra tik 2,2 m, kas leidžia judėti juo transporto priemonėms tik viena kryptimi, neapsisukant ir neprasilenkiant.

D. N. pažymi, kad Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punkte įtvirtinta nuostata, kad valstybinės žemės sklypai, jeigu jie įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir neviršija Vyriausybės nustatyto dydžio, parduodami be aukciono šių sklypų savininkams. Jeigu buvo padaryta klaida formuojant grąžinamą žemės sklypą 1998 m. ir kelio bei aikštelės plotas neįskaitytas į grąžinamos žemės plotą, teismas, priimdamas sprendimą šioje byloje, galėjo ją ištaisyti, nepanaikindamas D. N. užsakymu atliktų kadastrinių matavimų rezultatų. Taip būtų bent iš dalies atkurtas teisingumas sutaupant jos lėšas bei laiką ir leidžiant toliau vykdyti numatytus darbus. Kadastriniai matavimai, atlikti UAB „Altagis“, apmokėti ir įregistruoti. Vykdant priimtą teismo sprendimą, šis darbas taptų niekiniu ir turėtų būti atlikti nauji matavimai bei registracija. Kaip minėta, ploto patikslinimas patenka į leistinos paklaidos ribas. Teisės normų taikymas bei teismo sprendimai turėtų užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu iš dalies sutinka, prašo peržiūrėti pirmosios instancijos teismo sprendimą (II t., b. l. 1–4).

Mano, kad šiuo atveju spręsdamas ir vertindamas faktines aplinkybes, teisines nuostatas, teismas, siekdamas visapusiškai išnagrinėti bylą, turėjo remtis ne vien pareiškėjo surinktais ir pateiktais duomenimis, bet ir teisingumo, protingumo principais, bei atlikti realų situacijos įvertinimą. Pažymi, kad nei kelias, nei automobilių stovėjimo aikštelė, esantys (įsiterpiantys) privačiame trečiojo suinteresuoto asmens žemės sklype, nėra įregistruoti valstybinėje įmonėje Registrų centras kaip Šiaulių rajono savivaldybei priklausantys objektai, nes neparengtos kadastrinių matavimų bylos. Teismas sprendime neaptarė trečiojo suinteresuoto asmens žemės sklype esančio kelio statuso, nevertino šio kelio buvimo šiame žemės sklype būtinybės ir jo atliekamos paskirties, tik formaliai pasirėmė Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2012 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. T-132 „Dėl susisiekimo sistemos Šiaulių rajono specialiojo plano patvirtinimo“ jog šis kelias įvardijamas kaip vietinės reikšmės vidaus kelias Nr. 01-144 (duomenys neskelbtini), priklausantis Šiaulių rajono savivaldybei.

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, 21 punktas numato, kad žemės sklypo plotas, apskaičiuotas nustačius nekilnojamojo daikto kadastro duomenis atliekant kadastrinius matavimus tomis pačiomis ribomis naudojant tikslesnes nei ankstesnių matavimų priemones, gali skirtis nuo Nekilnojamojo turto registre įregistruoto žemės sklypo ploto arba teritorijų planavimo dokumente suprojektuoto, bet neįregistruoto Nekilnojamojo turto registre žemės sklypo ploto ne daugiau kaip maksimali leistina (ribinė) ploto paklaida, nurodyta šių Nuostatų 1 priede. UAB „Altagis“ atlikus D. N. priklausančio žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus ploto skirtumas neviršijo Nuostatų 1 priede maksimalios leistinos (ribinės) ploto paklaidos. Teismo posėdžio metu UAB „Altagis“ matininkas V. M. pasisakė, o trečiasis suinteresuotas asmuo D. N. savo apeliaciniame skunde nurodė, kad žemės sklype, kuriam buvo parengta kadastrinių matavimų byla, iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. buvo tarybinės armijos įkurta pionierių stovykla. Šioje stovykloje privažiavimui ir priėjimui prie įvairios paskirties pastatų ir kitų objektų tarybinės armijos buvo nutiesti keliai, vietoje, kuri įvardijama kaip stovėjimo aikštelė, padaryta rikiuotės aikštė. Būtina atkreipti teismo dėmesį ir į tai, kad kelias, dėl kurio buvimo trečiojo suinteresuoto asmens žemės sklype iš esmės buvo inicijuotas prokuroro pareiškimas teismui, baigiasi trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausančiame žemės sklype ir nėra skirtas susisiekimui tarp šioje vietovėje esančių žemės sklypų ar patekimui į kitus žemės sklypus. Pažymėtina, kad kelio plotis yra tik 2,2 m. kas leidžia judėti juo transporto priemonėms tik viena kryptimi, neapsisukant ir neprasilenkiant. Kyla klausimų dėl nurodyto kelio paskirties, abejonių, ar buvo pažeistas viešasis interesas ir ar egzistuoja poreikis jį ginti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių rajono savivaldybės administracija su skundžiamu teismo sprendimu sutinka ir mano, kad teismas tinkamai taikė materialinės bei procesines teisės normas, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Sprendimą dėl apeliacinio skundo prašo priimti teismo nuožiūrą (II t., b. l. 7–8).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalis numato bendrą taisyklę, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Atsižvelgusi į tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo D. N. teismui pateiktame prašyme nagrinėti jos apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, nes ji pageidauja dalyvauti teismo posėdyje ir duoti paaiškinimus (II t., b. l. 10), nenurodė aplinkybių, esant kurioms nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 81 straipsnyje numatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija apeliacinį skundą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Byloje kilęs ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo 2013 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. 31SK-(14.31.110.)-607 „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajone, nustatytų kadastro duomenų pakeitimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Šiaulių apskrities 1998 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 31-8054 (b. l. 14) P. B. atkurtos nuosavybės teisės į J. S. iki nacionalizacijos valdytą 1,95 ha žemės ir 2,39 ha miško grąžinant natūra 1,4446 ha žemės ir 2,39 ha miško bei už 0,5054 ha žemės atlyginant pinigais. Šio sprendimo pagrindu P. B. buvo įregistruotos nuosavybės teisės į 3,49 ha žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Kurtuvėnų k. v., esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių r. sav., kuris suformuotas atliekant preliminarius matavimus, ir į 0,7239 ha žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini) Kurtuvėnų k. v., esančio (duomenys neskelbtini), Šiaulių r. sav., dalį – 0,3446 ha (namų valda). 1998 m. rugsėjo 18 d. sutartimi, patvirtinta Šiaulių rajono 2-ojo notaro biuro notarės B. Š., notarinio registro Nr. 10035, bei 1999 m. rugsėjo 17 d. sutartimi, patvirtinta Šiaulių rajono 2-ojo notaro biuro notarės B. Š., notarinio registro Nr. 10803, P. B. 3,49 ha ginčo sklypą pardavė trečiajam suinteresuotam asmeniui D. N.

Skundžiamu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo 2013 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. 31SK-(14.31.110.)-607 „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajone, nustatytų kadastro duomenų pakeitimo“ (b. l. 15) buvo patvirtinti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) duomenys, nustatyti pagal uždarosios akcinės bendrovės „Altagis“ matininko V. M. 2012 m. gruodžio 20 d. parengtą žemės sklypo kadastro duomenų bylą. Šioje kadastro duomenų byloje nurodyta, kad ginčo sklypo plotas yra 3,5838 ha.

Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipdamasis dėl šio sprendimo panaikinimo į teismą, nurodė, kad priimant 2013 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. 31SK-(14.31.110.)-607 buvo pažeisti Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 5 straipsnio, 21 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 65.3 punkto bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos generalinio direktoriaus 2009 m. rugsėjo 33 d. įsakymu Nr. 1P-98 patvirtintų Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos tikrinimo taisyklių 6.2 punkto reikalavimai.

Nagrinėdamas šį prokuroro pareiškimą pirmosios instancijos teismas pasinaudojo ABTĮ 85 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybe surašyti sutrumpintus motyvus. Pagal ABTĮ 85 straipsnio 4 dalį, kai atsakovas pareikštus pareiškėjo skundo reikalavimus pripažįsta visiškai, teismas sprendime gali surašyti sutrumpintus motyvus, nurodydamas: teismo nustatytas aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados bei įstatymus, kuriais teismas vadovavosi. Pabrėžtina, kad ši ABTĮ nuostata aiškintina atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstituciją baigiamajame akte visgi turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam baigiamajam teismo aktui pagrįsti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog esminiai reikalavimai, keliami teismo sprendimui, yra jo teisėtumas bei pagrįstumas, todėl teismas, priimdamas sprendimą, nėra ribojamas motyvų kiekybe (2012 m. sausio 16 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-30/2012, 2012 m. sausio 30 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A438-92/2012). Tačiau Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra išaiškinęs, kad konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog esminė sąlyga ABTĮ 85 straipsnio 4 dalies taikymui – atsakovas pareiškėjo reikalavimus pripažįsta visiškai, t. y. tarp šalių iš esmės nebelieka ginčo. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nors bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas iš esmės palaikė prokuroro pareiškimą ir neprieštaravo skundžiamo akto panaikinimui, trečiajam suinteresuotam asmeniui D. N. padavus apeliacinį skundą, kuriuo prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir prokuroro pareiškimą dėl administracinio akto panaikinimo atmesti, atsakovas iš dalies sutinka su apeliaciniu skundu, prašo jį peržiūrėti, kelia klausimą dėl viešojo intereso ir poreikio jį ginti buvimo. Taigi atsakovo pozicija nagrinėjamu klausimu akivaizdžiai nenuosekli, ginčas išlieka.

Ginčo buvimą patvirtina ir pats trečiojo suinteresuoto asmens D. N. paduotas apeliacinis skundas. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad D. N. nesutiko su prokuroro pareiškimu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Šiuo atveju skundžiamas aktas / teismo sprendimas neabejotinai turi įtakos trečiojo suinteresuoto asmens D. N. teisėms ir interesams. Byloje esant tokiai situacijai teismas turi įsitikinti, kad priimant sprendimą trečiojo suinteresuoto asmens teisės ir teisėti interesai nebus pažeisti, todėl svarbu visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes, dėl jų pasisakyti iš esmės. Todėl pasinaudojimas ABTĮ 85 straipsnio 4 dalyje teismui numatyta teise surašyti sutrumpintus motyvus tokioje situacijoje negali būti laikomas tinkamu bylos išnagrinėjimu.

Pažymėtina ir tai, kad teisė surašyti sutrumpintus motyvus nereiškia, kad teismas išvis neturi priimamo sprendimo motyvuoti. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju teismas iš esmės tik atkartojo prokuroro pareiškime nurodytas aplinkybes, apklausė liudytojus ir konstatavo, jog skundžiamas atsakovo sprendimas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, tačiau teismas nenurodė motyvų, dėl kurių atmetami D. N. argumentai, kuriais grindžiamas nesutikimas su prokuroro pareiškimu.

Nagrinėjamu atveju svarbu atkreipti dėmesį ir į ginčo pobūdį – į teismą kreipėsi prokuroras, gindamas viešąjį interesą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo. To paties įstatymo 56 straipsnio 1 dalis numato, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.

Lietuvos įstatymų leidėjas nepateikė viešojo intereso apibrėžimo, ir teismas kiekvieną kartą turi ad hoc nustatyti viešojo intereso buvimo faktą. Aiškinant viešojo intereso sampratą, svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo nutarimuose suformuluotą oficialią konstitucinę doktriną. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra pažymėjęs, kad „visuomenės interesas“ sietinas su „socialiai svarbiais tikslais“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).

Atsižvelgus į tai, kad įstatymų leidėjas nepateikė viešojo intereso sąvokos apibrėžimo, įvertinus, kad Konstitucinis Teismas viešąjį interesą supranta plačiai, bylą nagrinėjantys administraciniai teismai kiekvienu atveju sprendžia klausimą, ar interesas, į kurį kėsinamasi, nagrinėjamoje situacijoje pripažintinas viešuoju interesu. Administracinėje byloje Nr. A17-742/2007 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą. Tokioje byloje teismas kiekvieną kartą turi ad hoc nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į visas konkrečios bylos aplinkybes, joje nagrinėtinų klausimų pobūdį ir reikšmę (2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad viešasis interesas, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymą, paprastai turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (2004 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-11/2004)

Pažymėtina, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Todėl kiekvienąkart, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės (LVAT 2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, taip pat žr. 2009 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-15/2009).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šios Konstitucijoje įtvirtintos vertybės – asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimas ir viešasis interesas – negali būti priešpriešinamos ir šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

Šiame kontekste pažymėtina, kad tais atvejais, kai sprendimą, ar tam tikras interesas turi būti laikomas viešuoju ir ginamas bei saugomas kaip viešasis interesas, turi priimti bylą sprendžiantis teismas, būtina tai motyvuoti atitinkamame teismo akte. Priešingu atveju kiltų pagrįsta abejonė, kad tai, kas teismo yra ginama ir saugoma kaip viešasis interesas, iš tikrųjų yra ne viešasis, bet privatus tam tikro asmens interesas (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

Taip pat tokio pobūdžio bylose dėl viešojo intereso gynimo teismas turi patikrinti ir tai, ar pareiškimas paduotas nepraleidus įstatyme nustatyto kreipimosi į teismą termino.

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl viešojo intereso buvimo nagrinėjamoje byloje, jo buvimą konstatavo vien remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime pateiktu Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies aiškinimu, kur inter alia pažymėta, kad valstybės turtas yra viena iš priemonių viešajam interesui, socialinei darnai užtikrinti. Tuo remdamasis teismas padarė išvadą, kad prokuroro pareiškimas, paduotas siekiant išsiaiškinti, ar valstybės nuosavybė netapo privačia nuosavybe pažeidžiant teisės aktų nuostatas, taip pat laikytinas paduodu ginant viešąjį interesą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, tokio teismo argumento nepakanka viešojo intereso buvimui nagrinėjamoje byloje pagrįsti, todėl konstatuotina, kad teismas šios savo išvados nemotyvavo. Pažymėtina ir tai, kad teismas nepasisakė dėl termino prokuroro pareiškimui dėl viešojo intereso gynimo paduoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai neišsprendė nei termino kreiptis į teismą prokurorui ginant viešąjį interesą, nei pareiškėjo ginamo intereso pripažinimo viešuoju klausimų.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas (ABTĮ 86 str. 1 d.). Teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., LVAT 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008 ir kt.). Vykdydamas teisingumą (Konstitucijos 109 str.), teismas privalo išspręsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo (žr., pvz., LVAT 2014 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-460/2014 ir kt.). Įvertinusi byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nesilaikė paminėtų baigiamajam procesiniam sprendimui keliamų reikalavimų, nagrinėjamoje byloje liko neaiškumų, akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju remdamasis sutrumpintais motyvais teismas bylos visapusiškai neišnagrinėjo, nepagrindė baigiamojo sprendimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į byloje kilusio ginčo pobūdį, ypač svarbu, siekiant tinkamai išnagrinėti bylą, nustatyti viešojo intereso buvimą ar nebuvimą, įvertinti pateiktus įrodymus, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus bylos aplinkybių visumą, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių (ABTĮ 86 str. 2 d.), jų visapusiškai ir objektyviai neištyrė, (ABTĮ 81 str.), savo sprendimo pakankamai nemotyvavo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 2 d. 5 p.), taigi skundžiamas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Todėl, siekiant garantuoti teisingo teismo sprendimo priėmimą, trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo ištirti bei įvertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas dėl kitų apeliacinio skundo motyvų nepasisako.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens D. N. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė