2020-10-07 Nr. AB-18679-3-62-3-02432-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2978-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02432-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovui Marijampolės pataisos namams dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas K. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) direktoriaus 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutarimą Nr. 82/04-1391 (toliau – ir Nutarimas) bei priteisti bylos nagrinėjimo išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde ir pirmosios instancijos teismo posėdžiuose paaiškino, kad 2018 m. rugpjūčio 15 d. Marijampolės PN gyvenamojoje 152 brigados patalpoje buvo atlikta trumpa planinė krata. Pareigūnai įbėgo į gyvenamąją patalpą ir paprašė visus palikti patalpą. Tada pareiškėjas atsisėdo ant lovos, o kitas nuteistasis metė telefoną į sieną, todėl kilo šurmulys, o pareigūnai suirzo. Kadangi pareiškėjas ruošėsi eiti sportuoti, jis nuėjo nuo džiovyklės pasiimti sporto darbužius. Tačiau pareigūnas V. L. pareiškėjui įsakė prieiti, kad būtų atlikta dalinė krata. Pareiškėjas pareigūnui atsakė, jog pareigūnas tegul jam dalinę kratą atlieka, kai jis pasiims viską, ko jam reikia, t. y. sporto drabužius nuo džiovyklės, ir tik tada, kaip įprasta, tegul pareigūnas jam atlieka dalinę kratą, kuri paprastai atliekama išeinant iš gyvenamosios patalpos. Taip pasakęs pareiškėjas matant pareigūnui ėmė nuo džiovyklės rinktis rūbus. Pareigūnas V. L. pasipiktino ir liepė pareiškėjui prieiti nepasiėmus rūbų, todėl pareiškėjas spėjo nuo džiovyklės pasiimti tik kojines. Priėjęs prie pareigūno pareiškėjas pasiūlė pareigūnui pasimokyti kratos atlikimo metodikos, reiškė nepasitenkinimą, kad pareigūnai nedirba kaip įprasta ir be reikalo pareiškėjui nori atlikti dalinę kratą, kai pareiškėjas dar nepasiėmė visų drabužių, nes tik susirinkęs visus drabužius pareiškėjas išeina iš gyvenamosios patalpos. Tada pareigūnas supyko ir liepė pareiškėjui atnešti ženklą. Pareiškėjas nuėjo paimti ženklą, jį padavė pareigūnui, po to susirinko likusius drabužius ir išėjo iš patalpos. Po kratos pareigūnai nusivedė pareiškėją į laikino sulaikymo kamerą ir pareigūnas R. B. liepė rašyti pasiaiškinimą, tačiau pareiškėjas nesuprato, kokį pažeidimą padarė ir paprašė jį supažindinti su tarnybiniu pranešimu. Su tarnybiniu pranešimu pareiškėjas buvo supažindintas 2018 m. rugsėjo 17 d., tačiau su juo nesutiko, nes tarnybinis pranešimas buvo melagingas. Pareiškėjas parašė pasiaiškinimą, prašė užtikrinti, kad kratos vaizdo ir garso įrašas būtų išsaugotas. Pareiškėjas teigė, kad jam nuobauda paskirta, tinkamai ir objektyviai neištyrus įvykio aplinkybių.

3. Pareiškėjo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad apklaustų liudytojų V. L. ir R. B. parodymai yra prieštaringi, prašė atsižvelgti į tai, kad atsakovas sąmoningai neišsaugojo kratos vaizdo ir garso įrašo.

4. Atsakovas Marijampolės PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo priešingais veiksmais, nei buvo duoti pareigūno nurodymai, jo nepriėjimu prie pareigūno pagal duotą nurodymą, o nusisukimu ir ėjimu rinktis savo daiktų, vaikščiojimu pirmyn ir atgal bei nepasitenkinimo reiškimu, t. y. pareigūnų reikalavimų nevykdymu, buvo pažeistas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 73.2 papunktis, todėl pareiškėjui, vadovaujantis BVK 142 straipsniu, pagrįstai buvo paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki penkiolikos parų.

6. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais dėl R. B. tarnybinio pranešimo melagingumo ir teigė, kad pareigūno R. B. tarnybinis pranešimas yra oficialus dokumentas, už kurio turinį yra atsakoma teisės aktų nustatyta tvarka, todėl atsakovas negali juo netikėti.

7. Atsakovas paaiškino, kad kratos vaizdo ir garso įrašo negali pateikti, nes jis neišsaugotas bei kad pagal atsakovo direktoriaus 2015 m. spalio 9 d. įsakymo Nr. 4/07-211 (toliau – ir Įsakymas) 3.1 papunktį vaizdo stebėjimo įrašai neprivalo būti saugomi ilgiau kaip septynias paras.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. spalio 17 d. sprendimu atmetė pareiškėjo K. M. skundą.

9. Teismas nustatė, kad Nutarimu pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas penkiolikai parų už BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir Taisyklių 73.2 punkto pažeidimą, t. y. už tai, kad pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 15 d. apie 15.15 val. Marijampolės PN 152 brigados gyvenamojoje patalpoje planinės kratos metu nevykdė Marijampolės PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus jaunesniojo specialisto nurodymo išeiti iš patalpos, o davus pakartotinį nurodymą atsistoti nuo lovos, kad būtų galima atlikti nuteistojo dalinę kratą, pareiškėjas atsistojęs pradėjo vaikščioti pirmyn ir atgal, garsiai reikšdamas nepasitenkinimą. Pareiškėjas Nutarimą apskundė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), tačiau Kalėjimų departamentas 2018 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. 2S-3212 pripažino Marijampolės PN direktoriaus paskirtą nuobaudą pagrįsta.

10. Teismas, įvertinęs BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 112 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 142 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką BVK 142 straipsnio taikymo kontekste, nustatė, kad pareiškėjui nuobauda paskirta vadovaujantis Marijampolės PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus jaunesniojo specialisto R. B. 2018 m. rugpjūčio 15 d. tarnybiniu pranešimu ir pareiškėjo 2018 m. rugpjūčio 17 d. paaiškinimu.

11. Teismas, įvertinęs tarnybinio pranešimo ir pareiškėjo paaiškinimo turinį, akcentavo, jog pareiškėjas neneigė, kad gavo pareigūno nurodymą išeiti iš gyvenamosios patalpos, o taip pat neneigė, kad gavo pareigūno nurodymą atlikti dalinę kratą. Pareiškėjas paaiškino, kad, pirma, jis norėjo susirinkti drabužius. Taigi, gavęs nurodymą palikti patalpą, šio nurodymo iš karto nevykdė. Teismo posėdyje pareiškėjas taip pat patikslino, jog gavęs kitą pareigūno nurodymą, t. y. nurodymą dėl dalinės kratos atlikimo, šio nurodymo taip pat nevykdė iš karto, nes, pirma, norėjo pasiimti daiktus, todėl tą ir darė, t. y. gavęs nurodymą, rinkosi rūbus nuo džiovyklės, o pareigūnui atsakė, kad susirinks viską, ko jam reikia, ir tik tada prieis prie pareigūno atlikti dalinę kratą. Tačiau pareiškėjui einant prie rūbų džiovyklės, pareigūnas liepė jam grįžti dalinės kratos atlikimui, todėl pareiškėjas spėjo nuo džiovyklės pasiimti tik kojines. Pareiškėjas paaiškino, kad tuomet jis garsiai išsakė kritiką pareigūnams dėl netinkamo kratos darymo, teigdamas, kad pareigūnams reiktų pasimokyti kratos darymo metodikos, t. y. kad pareigūnai pirmiausia turėjo jam leisti susirinkti visus daiktus ir tik tada daryti dalinę kratą, kad būtų patikrinta viskas, ką jis išsineša. Tada pareigūnas V. L. liepė pareiškėjui atnešti ženklą, todėl pareiškėjas ėjo paimti ženklo ir padavė jį pareigūnui, o paskui ėjo susirinkti kitų rūbų ir išėjo iš patalpos. Pareiškėjas neneigė, kad kratos darymo gyvenamojoje patalpoje metu tarp kitų pareigūnų buvo ir pareigūnas R. B..

12. Teismas vertino liudytojo R. B. teismo posėdyje duotus paaiškinimus, kurie iš esmės patvirtino 2018 m. rugpjūčio 15 d. tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes. Jis teigė, kad 2018 m. rugpjūčio 15 d. apie 15 val. 15 min. pareigūnai, įėję į 152 brigados gyvenamąją patalpą, visiems nuteistiesiems davė nurodymą išeiti iš patalpos ir pranešė, kad bus daroma krata. Tačiau pareiškėjas nurodymo išeiti iš patalpos nevykdė, sėdėjo ant lovos, garsiai reiškė nepasitenkinimą. Tada pareiškėjui dar kartą buvo duotas nurodymas atsistoti nuo lovos ir prieiti, kad jam būtų galima atlikti dalinę kratą, tačiau atsistojęs pareiškėjas vaikščiojo pirmyn ir atgal, sakydamas, kad jam reikia susirinkti daiktus bei garsiai reikšdamas nepasitenkinimą. Liudytojas R. B. parodė, kad kiti nuteistieji iš patalpos buvo išėję ir liko tik pareiškėjas. R. B. tvirtino, kad jis tiksliai nebeatsimena, kas pirmas davė nurodymus pareiškėjui, ar jis, ar V. L., kuris stovėjo prie durų ir taip pat davė nurodė pareiškėjui atsistoti, išeiti iš patalpos, tačiau ir jis pats ir V. L. pareiškėjui duotus nurodymus turėjo kartoti, nes pareiškėjas jų nevykdė.

13. Teismas vertino liudytojo V. L. teismo posėdyje duotus paaiškinimus, kuris iš esmės patvirtino R. B. tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes. Jis teigė, kad nurodė išeiti iš patalpos ir visi nuteistieji geranoriškai išėjo, o pareiškėjas sėdėjo ant lovos ir nurodymo išeiti iš patalpos nevykdė, reiškė nepasitenkinimą, pradėjo vaikščioti. V. L. patvirtino, kad pareiškėjas nevykdė R. B. nurodymų, duotų pareiškėjui ir iš patalpos išėjo paskutinis.

14. Teismas vertino liudytojo V. S. teismo posėdyje duotus paaiškinimus, kuris nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 15 d. pareigūnams įėjus į gyvenamąją patalpą daryti kratą, visiems nuteistiesiems buvo duotas nurodymas išeiti iš patalpos, tad visi nuteistieji atsistojo išeiti iš patalpos ir kiekvienam jų buvo daroma dalinė krata, o pareiškėjas pasakė, kad pirmiausia pasiims savo drabužius, tačiau pareiškėjui buvo liepta palikti drabužius ir prieiti atlikti dalinę kratą. Pareiškėjas daugiausia bendravo su V. L., bet buvo ir R. B..

15. Teismas nustatė, kad 2018 m. rugpjūčio 15 d. Marijampolės PN pareigūnams atliekant planinę bendrąją kratą 152 brigados gyvenamojoje patalpoje, buvo laikomasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 165.1 ir 165.9 papunkčiuose įtvirtintų reikalavimų ir pareiškėjui pagrįstai buvo nurodyta išeiti iš patalpos ir sudaryti sąlygas jam atlikti dalinę kratą.

16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pats pripažino, jog į patalpą įėjus pareigūnams, jis nevykdė duoto nurodymo išeiti iš patalpos. Kaip teigė pareiškėjas, jis pirma norėjo susirinkti drabužius sportui, todėl darė tai, ką norėjo daryti, o gavęs nurodymą prieiti dėl dalinės kratos atlikimo, tokio nurodymo taip pat nevykdė, nes taip pat nusprendė, kad pirmiausia jam reikia susirinkti savo daiktus, t. y. viską, ko jam reikia sportui, o tik paskui vykdyti nurodymą. Pareiškėjas nevykdė duoto nurodymo, bet nuėjo prie drabužių džiovyklės pasiimti drabužių ir tik pareigūnui dar kartą pareikalavus, grįžo dalinės kratos atlikimui. Teismas iš pareiškėjo paaiškinimų nustatė, kad jis nurodymų išeiti iš patalpos, prieiti dalinės kratos atlikimui nevykdė ir nurodymus pareiškėjui reikėjo duoti pakartotinai, be to, jis garsiai reiškė nepasitenkinimą dėl jam duotų nurodymų ir šiuos nurodymus kritikavo. Pareiškėjo rašytinis paaiškinimas, jo paaiškinimai teismo posėdyje, R. B. tarnybinis pranešimas ir liudytojų parodymai iš esmės patvirtino Nutarime užfiksuoto pažeidimo padarymo faktą bei pareiškėjo kaltę dėl pažeidimo padarymo.

17. Pareiškėjas dėl pareiškėjo atstovo akcentuotų apklaustų liudytojų V. L. ir R. B. parodymų skirtingumo pažymėjo, kad tam tikri neesminiai skirtumai galėjo būti dėl to, kad nuo įvykių iki liudytojų apklausos praėjo ilgas laiko tarpas, todėl liudytojams tiksliai papasakoti įvykio aplinkybes objektyviai yra sunkiau. Tą patvirtino abu liudytojai, teigdami, kad kai kurių aplinkybių nebeprisimena. Tačiau iš esmės liudytojai patvirtino, kad pareiškėjas iš karto nevykdė R. B. nurodymo išeiti iš patalpos, prieiti dalinės kratos atlikimui, elgėsi savo nuožiūra, t. y. pirmiausia jis rinkosi rūbus, todėl nurodymai buvo kartojami. Liudytojas V. L. taip pat patvirtino, kad davė nuteistiesiems nurodymą išeiti iš patalpos, kurio pareiškėjas nevykdė, o R. B. asmeniškai davė nurodymus pareiškėjui. Liudytojo V. S. parodymais iš esmės patvirtintos aplinkybės, kad pareiškėjas nevykdė nurodymo išeiti iš patalpos, nes rinkosi drabužius, be to, patvirtinta aplinkybė, kad pareiškėjas, gavęs nurodymą prieiti dėl dalinės kratos atlikimo, pirmiausia ėjo drabužių rinktis ir tik palieptas palikti drabužius, t. y. pakartojus nurodymą, grįžo atlikti dalinę kratą.

18. Teismas atmetė pareiškėjo ir jo atstovo argumentus, jog tai, kad Marijampolės PN neišsaugojo ir nepateikė vaizdo registratoriumi užfiksuoto vaizdo įrašo, įrodo, kad pareiškėjas nepadarė jam inkriminuoto pažeidimo arba kad dėl to nusižengimo padarymas buvo užfiksuotas netinkamai, kadangi pažeidimo padarymo faktą įrodo paties pareiškėjo rašytinis paaiškinimas ir jo paaiškinimai teismo posėdyje, R. B. tarnybinis pranešimas ir šio pareigūno parodymai, liudytojo V. L. bei V. S. parodymai.

19. Teismas nurodė, kad pareiškėjo veika teisingai kvalifikuota kaip BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimas. Tačiau teismas pašalino iš Nutarimo nurodytą Taisyklių 73.2 papunktį, nes šis teisinis pagrindas pasirinktas netinkamai.

20. Teismas, vadovaudamasis BVK 143 straipsnio 7 dalimi, nurodė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas prieš bausmę buvo informuotas apie nusižengimą, kuriuo jis įtariamas, turėjo galimybę susipažinti su R. B. tarnybiniu pranešimu dėl padaryto pažeidimo ir pateikti paaiškinimą. Teismas sprendė, kad pareiškėjui nuobauda buvo paskirta kompetentingo asmens, nepažeidžiant teisės aktų nustatytos tvarkos ir terminų.

21. Teismas, netenkinęs pareiškėjo skundo, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 ir 5 dalių pagrindu atmetė pareiškėjo prašymą dėl išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimo priteisimo.

III. 22. Pareiškėjas K. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. spalio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

23. Pareiškėjas nurodo, kad teismas vertino tik du prieštaringus įrodymus, t. y. R. B. tarnybinį pranešimą ir pareiškėjo paaiškinimus, o ne įrodymų visumą. Teismas buvo šališkas, nes pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir rungimosi principą. Teismas akivaizdų pranašumą suteikė atsakovo argumentams, nors įrodymus turėjo vertinti objektyviai. Teismas padarė neteisingą išvadą, konstatuodamas, kad įrodymai, kurių pagrindu pareiškėjui buvo paskirta nuobauda, yra išsamūs, objektyvūs ir kad tarp jų nėra esminių prieštaravimų.

24. Pareiškėjo teigimu, teismas liudytojų R. B., V. S. ir V. L. parodymus vertino tendencingai ir šališkai. Teismas vadovavosi R. B. tarnybiniu pranešimu, kuris yra neinformatyvus, o jo turinys iš dalies prieštarauja Nutarimo motyvams. Teismas šališkai vertino V. L. teisme duotus parodymus, kurie iš esmės skyrėsi nuo R. B. duotų parodymų. Nors pats liudytojas V. L. teisme du kartus patvirtino, kad jokių nurodymų K. M. nedavė, patalpoje stovėjo toliau, tačiau teismas, iškraipydamas šio liudytojo parodymus, nurodė, kad pareiškėjas nevykdė ir V. L. nurodymų. Teismas patikėjo R. B. išsakytomis prielaidomis, t. y. kad gal ir V. L. davė nurodymą ir kartojo ne vieną kartą, kai pats V. L. neigia tai daręs. Teismas neatliko loginės duotų parodymų ir nurodytų aplinkybių vertinimo analizės, nepaisydamas to, kad pareigūnas V. L., dėl 2018 m. rugpjūčio 15 d. aplinkybių turėdamas pareigą surašyti tarnybinį pranešimą, to nepadarė, be to, tuo metu su savimi turėjo vaizdo ir garso įrašymo įrangą, kurią turėti privalu, tačiau šio vaizdo įrašo neišsaugojo. Teismui nesukėlė jokių abejonių liudytojų duotų parodymų leistinumas ir patikimumas, kai byloje nesant pareigūno tarnybinio pranešimo, praėjus daugiau nei metams laiko, pareigūnas, kviečiamas į teismą liudyti, prieš tai gali susitarti su kitu pareigūnu ir duoti neobjektyvius parodymus.

25. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo ir jo atstovo argumentus, jog tai, kad Marijampolės PN neišsaugojo ir nepateikė vaizdo registratoriumi užfiksuoto vaizdo įrašo, ir įrodo, kad pareiškėjas nepadarė inkriminuoto pažeidimo arba, jeigu pažeidimo faktas būtų nustatytas, tai jo teisinis kvalifikavimas galėjo būti kitoks, nei nurodyta Nutarime. Teismas iškraipė pareiškėjo rašytiniame paaiškinime ir teisme duotus paaiškinimus, konstatuodamas, jog pareiškėjas pats pripažino, jog nevykdė pareigūno nurodymo išeiti iš patalpos. Tai yra netiesa, nes pareiškėjas teisme papasakojo tarp jo ir pareigūno įvykusį pokalbį, neneigė, jog kritikavo pareigūno darbo metodus, tačiau nepatvirtino, jog atsisakė vykdyti pareigūno nurodymą išeiti iš patalpos, nes faktiškai iš patalpos išėjo, t. y. nurodymą įvykdė. Teismas savaip interpretavo tiek pareiškėjo, tiek liudytojo V. S. bei pareigūnų duotus parodymus. Esantys prieštaravimai parodymuose galėjo būti pašalinti tik vieninteliu būdu – atsakovui pateikus vaizdo įrašą, tačiau tai padaryti atsakovas atsisakė.

26. Teismas nepasisakė dėl Marijampolės PN neišsaugoto ir nepateikto vaizdo registratoriumi užfiksuoto vaizdo įrašo, nors 2018 m. gruodžio 3 d. nutartimi buvo įpareigojęs atsakovą šį įrašą pateikti. Teismas, nesigilindamas į atsakovo pareigos išsaugoti vaizdo įrašą atliekant patalpose kratą reglamentavimą, įtvirtintą Įsakymo 3.1 papunktyje, vadovavosi atsakovo klaidinančiais motyvais. Be to, 2018 m. rugpjūčio 17 d. paaiškinime pareiškėjas prašė užtikrinti, kad 2018 m. rugpjūčio 15 d. kratos vaizdo ir garso įrašas būtų saugomas, taigi atsakovas žinojo apie būtinumą išsaugoti šį įrašą, tačiau to sąmoningai nepadarė. Tokią pareigą atsakovui nustato ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. V-522 patvirtintas Tarnybinių vaizdo registratorių naudojimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), kuriame imperatyviai nurodyta, kad vaizdo registratoriai privalo būti naudojami atliekant kratas.

27. Teismas nevertino, kokiais argumentais remiantis atsakovas pareiškėjui skyrė pačią griežčiausią BVK 142 straipsnyje nustatytą nuobaudą, nors įstatyme aiškiai pasakyta, kad tokia nuobauda gali būti skiriama tik kraštutiniais atvejais, ir turi atitikti pažeidimo rimtumą ir kad toks pareigūnų sprendimas privalo būti motyvuotas.

28. Pareiškėjo vertinimu, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada nepagrįsta nei teisiniais argumentais, nei faktiniais duomenimis, nei leistinais įrodymais, skundžiamas teismo sprendimas yra prieštaringas, kadangi liko nepašalintos abejonės, kurios turi būti vertinamos administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai.

29. Atsakovas Marijampolės PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą ir Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

30. Atsakovas nurodo, kad yra pateikęs atsiliepimus ir detaliai atsakęs į visus teismo bei pareiškėjo paklausimus ir teiginius, taip pat pateikė reikalingus įrodymus. Atsakovo nuomone, teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Byloje esantys rašytiniai dokumentai atspindi atsakovo poziciją, todėl netikslinga teikti kitus tikslinančius ar bylos nagrinėjimą pildančius duomenis.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 31. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutarimo Nr. 82/04-1391 „Dėl nuteistojo nubaudimo“, kuriuo pareiškėjui K. M. paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas penkiolikai parų, teisėtumo ir pagrįstumo.

32. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad ginčijamu Nutarimu nuobauda pareiškėjui buvo skirta teisėtai ir pagrįstai.

33. Paduotame apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nebuvo bešališkas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles bei ignoravo aplinkybę, kad atsakovas turėjo pareigą, tačiau neišsaugojo įrodymo – įvykio vaizdo įrašo.

34. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodyti teismo sprendimo negaliojimo pagrindai bei aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

35. Teisėjų kolegija, pareiškėjo apeliacinio skundo ribose patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti. Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

36. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumu, ką, pareiškėjo teigimu, patvirtina netinkamas įrodymų vertinimas ir sprendimo priėmimas atsakovo naudai, pažymi, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai iš esmės susiję tik su teismo išvadomis, padarytomis vertinant byloje patektus įrodymus, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas.

37. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 56 str. 1 d.). Įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti nurodytiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (ABTĮ 56 str. 4 d.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 6 d.).

38. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą būtų pažeidęs nurodytas įrodymų vertinimo taisykles. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, laikydamasis minėtų ABTĮ nuostatų ir principų, vertino surinktų byloje įrodymų visumą. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nekonstatavo buvus pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių, savaime nesudaro pagrindo manyti teismą buvus šališku.

39. Teisėjų kolegija, pritardama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadoms, pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojami tam tikri kratoje dalyvavusių ir teismo posėdyje liudytojais apklaustų pareigūnų R. B. ir V. L. parodymų skirtumai, tai pat aplinkybė, kad atsakovas neišsaugojo vaizdo įrašo, nesudaro pagrindo daryti priešingas išvadas, t. y. kad pareiškėjas nepažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos pareigos vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus: pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai patvirtino, kad pareiškėjas iš karto nevykdė nurodymo išeiti iš patalpos, prieiti dalinės kratos atlikimui, elgėsi savo nuožiūra, t. y. pirmiausia jis rinkosi rūbus, todėl nurodymai buvo kartojami. Be to, iš pareiškėjo 2018 m. rugpjūčio 17 d. rašytinio paaiškinimo turinio matyti, kad pareiškėjas neginčija R. B. ir Nutarime užfiksuotos aplinkybės, kad į patalpą įėjusiems pareigūnams davus nurodymą išeiti iš patalpos, jis, priešingai nei kiti nuteistieji, iš karto nevykdė duoto nurodymo išeiti. Pareiškėjas nurodė, kad jis pirmiausia norėjo susirinkti drabužius sportui, todėl tai ir darė, o gavęs nurodymą prieiti dėl dalinės kratos atlikimo, tokio nurodymo taip pat nevykdė, nes taip pat nusprendė, kad pirmiausia jam reikia susirinkti savo daiktus, t. y. viską, ko jam reikia sportui, o tik paskui vykdyti nurodymą. Taigi, jau vien paties pareiškėjo paaiškinimai patvirtina, kad jis pareigūnų nurodymų išeiti iš patalpos ir prieiti dalinės kratos atlikimui, kurių nėra pagrindo vertinti buvus neteisėtais, garsiai reikšdamas nepasitenkinimą dėl, jo supratimu, netinkamos kratos vykdymo tvarkos, iš esmės nevykdė. Šių pareiškėjo paaiškinimų kontekste įvertinus liudytojų R. B., V. L. ir V. S. parodymus, nėra pagrindo abejoti liudytojų R. B., V. L. duotų parodymų objektyvumu, kurie patvirtina Nutarime užfiksuoto pažeidimo padarymo faktą.

40. Kadangi byloje pateiktų įrodymų visuma patvirtina pareiškėjo veiką, už kurios padarymą jis patrauktas drausminėn atsakomybėn, aplinkybės, kad liudytojų R. B. ir V. L. parodymai dėl ginčui reikšmingo įvykio detalių nėra identiški, taip pat kad atsakovas, kuris turėjo pareigą, tačiau neišsaugojo įvykio vaizdo įrašo, nagrinėjamo ginčo kontekste nėra svarbios, kadangi nekilo abejonių dėl aplinkybių, kurios (abejonės) turėtų būti vertinamos pareiškėjo naudai.

41. Pagal BVK 142 straipsnį už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriamos šios nuobaudos: 1) papeikimas; 2) pataisos įstaigos patalpų ir teritorijos tvarkymas be eilės; 3) draudimas iki vieno mėnesio apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes); 4) nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki penkiolikos parų, o nepilnamečių nuteistųjų – iki dešimties parų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui skirta nuobauda nėra proporcinga ir adekvati priemonė dėl padaryto pažeidimo.

42. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentais naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė