2022-04-27 Nr. AB-11442-3-61-3-01566-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-33-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01566-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2022 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Švedijos pienas“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3698-520/2021 pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Švedijos pienas“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Švedijos pienas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA, Agentūra) 2019 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. BR6-3375845 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, teigė, kad NMA, kaip išmokas administruojanti ir už sankcijų taikymą atsakinga institucija, turi tiksliai ir aiškiai apibrėžti padarytus pažeidimus, pašalinti bet kokias dviprasmybes, apibūdinti ir pagrįsti faktinę situaciją taip, kad ji būtų aiški ne tik valstybės tarnautojams, atsakingiems už teikiamą paramą žemės ūkio sektoriuje, bet ir tiems asmenims, kurie tiesiogiai pretenduoja į išmokas. Pareiškėjo vertinimu, NMA, apskaičiavusi 56 903,19 Eur galutinę paramos sumą, nepateikė įrodymų ir motyvų, pagrindžiančių nurodytas paskirtas paramos sumas ir pritaikytas sankcijas, o Sprendimas neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (byloje taikoma 2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnio reikalavimų.

3. Pareiškėjas nurodė, kad NMA tinkamai nemotyvavo Sprendimo, todėl jis neturėjo galimybės vertinti Sprendimo pagrįstumą ir dėl to negalėjo tinkamai įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. NMA grindė Sprendimą 2018 m. balandžio 6 d. kompleksinės paramos reikalavimų patikros vietoje ataskaita, kurioje apibūdinant pažeidimus nurodyta, jog mėšlo skleidimo lauke faktas nustatytas 2018 m. kovo 21 d., nors pačioje ataskaitoje nurodyta, kad patikra buvo pradėta tik 2018 m. balandžio 6 d. 9 val. 40 min. Pareiškėjas teigė, kad nėra galimybės nustatyti, ar NMA įrodinėjama aplinkybė, jog laukas buvo tręštas mėšlu, buvo nustatyta 2018 m. kovo 21 d., kai draudimas juo tręšti laukus galiojo, ar 2018 m. balandžio 6 d., kai šis draudimas nebegaliojo.

4. Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad 2018 m. balandžio 6 d. atliko pareiškėjo 2017 metų paraiškos duomenų patikrą vietoje, informacija apie patikros rezultatus buvo paskelbta NMA informaciniame portale, pareiškėjas papildomai informuotas 2018 m. balandžio 7 d. trumpąja žinute (SMS), taip pat 2018 m. balandžio 6 d. pranešimu, prie kurio buvo pridėta patikros ataskaitos Nr. 17-1012151589-1 kopija. 2018 m. kovo 21 d. patikros metu nustatytas mėšlo skleidimo lauke faktas kontrolinio žemės sklypo (toliau – ir KŽS) Nr. (duomenys neskelbtini) lauke Nr. 1, kurio plotas 1,04 ha. NMA teigimu, pareiškėjas nesilaikė reikalavimo, draudžiančio mėšlą ir (ar) srutas skleisti nuo lapkričio 15 d. iki balandžio 1 d. NMA 2019 m. gegužės 14 d. išsiuntė pareiškėjui motyvuotą Sprendimą, kuriame detaliai aprašė sankcijų taikymo tvarką, nurodė, už kokius pažeidimus yra taikomos sankcijos.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimu tenkino pareiškėjo UAB „Švedijos pienas“ skundą – panaikino Agentūros Sprendimą ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Agentūros 1 616,58 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

7. Atsakovas Agentūra pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

8. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. balandžio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-881-261/2021 atsakovo apeliacinį skundą patenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

9. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 3D-507 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos administravimo taisyklių 4.17 ir 165 punktų turinį, išaiškino, kad po patikros ex post surašoma patikros vietoje ataskaita, kurioje turi būti išdėstyti nustatyti duomenys; patikros sąvokos analizė sudaro pagrindą daryti išvadą, jog ataskaitoje turi būti nurodyti duomenys, surinkti iki ataskaitos parengimo, ir ataskaita negali būti grindžiama duomenimis, atsiradusiais po ataskaitos parengimo, todėl fotonuotraukos bei kiti duomenys, patvirtinantys pažeidimą pagal jų fiksavimo datą iki ataskaitos parengimo, gali būti panaudoti rengiant vėlesnę ataskaitą patikrinus duomenų šaltinio teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 148 str. 2 d.). Minėtoje nutartyje taip pat nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo kviesti liudytoju asmenį, 2018 m. kovo 21 d. fiksavusį pažeidimą, ir išsiaiškinti fotografavimo datą bei aplinkybes, taip pat išsiaiškinti lauko, kuriame fiksuotas pažeidimas, koordinates ir taip identifikuoti pareiškėjo deklaruotą lauką. Pažymėjo ir tai, kad šia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi buvo įvertinti ir pareiškėjo skundo argumentai dėl Sprendimo neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui, ir nurodė, kad kiekvienu konkrečiu atveju būtina įsitikinti, ar Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio pažeidimai priimant aktą yra esminiai ir pakankami, kad, vadovaujantis ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktu, būtų pagrindas pripažinti aktą neteisėtu ir jį panaikinti.

III. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 22 d. sprendimu tenkino pareiškėjo UAB „Švedijos pienas“ skundą, t. y. panaikino Agentūros Sprendimą ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 493,46 Eur bylinėjimosi išlaidų.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. gegužės 4 d. pateikė Agentūrai Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraišką (toliau – ir Paraiška), kurioje be kitų laukų deklaravo KŽS Nr. (duomenys neskelbtini) lauką Nr. 1 (1,04 ha). 2018 m. balandžio 6 d. 9 val. 40 min. buvo pradėta Paraiškos patikra vietoje, patikra baigta 2018 m. balandžio 6 d. 11 val. 12 min., patikros vietoje metu nustatytas pažeidimas – KŽS (duomenys neskelbtini), laukas Nr. 1, deklaruota KUK, plotas 1,04 (ha) VR36.1 pažeidimas, mėšlo skleidimo lauke faktas nustatytas 2018 m. kovo 21 d. Agentūra apie patikros vietoje rezultatus pareiškėją informavo 2018 m. balandžio 6 d. pranešimu, taip pat 2018 m. balandžio 7 d. SMS žinute. Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas nesilaikė Žemės ūkio veiklos valdymo reikalavimų ir trąšų bei augalų apsaugos produktų naudojimo reikalavimų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. 3D-23, (toliau – ir Aprašas) 10 punkte nustatyto draudimo mėšlą ir srutas skleisti nuo lapkričio 15 d. iki balandžio 1 d., išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro atskiru įsakymu nustatyta kitaip. Už Aprašo 10 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimą Agentūra pareiškėjui pritaikė 5 procentų dydžio kompleksinio paramos reikalavimų pažeidimo sankciją.

12. Įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir ginčui aktualų teisinį reglamentavimą (Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir 2016–2020 metų tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 3D-897 (toliau – ir Administravimo ir kontrolės taisyklės) 7.5, 82.2 ir 112 p., Aprašo 4, 10 ir 49 p., Sankcijų už kompleksinės paramos reikalavimų pažeidimą taikymo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 3D-306, (toliau – ir Metodika) 8.1–8.6, 9.3 ir 26 p., Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Išmokos už vietoves, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių“ įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 3D-245, (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės), 37 p.), teismas priėjo prie išvados, kad Sprendimas, kuriuo pareiškėjui pritaikyta finansinė sankcija, yra priimtas prieštaringų duomenų pagrindu, todėl negali būti laikomas objektyviai pagrįstu. Šiuo aspektu teismas nurodė, kad 2018 m. balandžio 6 d. patikrinimo vietoje ataskaita dėl pareiškėjo deklaruotų laukų atitikties teisės aktų reikalavimams yra grindžiama 2018 m. kovo 21 d. NMA darbuotojo užfiksuotais duomenimis, o ne 2018 m. balandžio 6 d. patikrinimo vietoje užfiksuotais duomenimis. Teismo posėdyje liudytojas B. G. patvirtino, jog 2018 m. balandžio 6 d. nebuvo atlikta jokia patikra, o buvo tik surašyta kompleksinės paramos reikalavimų patikros vietoje ataskaita Nr. 17-1012151589-D5-1, duomenys joje nurodyti pagal tai, ką liudytojas užfiksavo 2018 m. kovo 21 d.

13. Teismas nustatė, kad Agentūros darbuotojas B. G. 2018 m. kovo 21 d. iš esmės tikrino pareiškėjo deklaruotą lauką ir nustatė mėšlo skleidimo faktą, tačiau šio patikrinimo metu nustatyti duomenys nebuvo užfiksuoti ataskaitoje. NMA ir liudytojas teigė, kad nuotraukos, kuriose matyti laukuose esančios krūvos, yra mėšlas, tačiau į bylą nepateikta jokių objektyvių duomenų, kad nuotraukos darytos būtent 2018 m. kovo 21 d. Teismas pažymėjo, kad patikros vietoje ataskaita buvo surašyta tik 2021 m. balandžio 6 d., kai draudimas tręšti laukus mėšlu jau nebuvo taikomas. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad nebuvo įrodymų, jog nuotraukos negalėjo būti padarytos būtent po draudimo tręšti lauką mėšlu laikotarpio pabaigos, kai pareiškėjas turėjo teisę tai daryti. Teismas atkreipė dėmesį, kad nuotraukos buvo įkeltos tik praėjus kuriam laikui ir prasidėjus teisminiam procesui (2019 m. gegužės 17 d. 12 val. 12 min.), o jas įkėlė ne patikrą atlikęs B. G., o kita Agentūros darbuotoja, nedalyvavusi patikroje.

14. Teismas akcentavo, kad iš pateiktų nuotraukų negalima nustatyti jų padarymo vietovės ir fakto, taip pat aplinkybės, jog jose užfiksuotas būtent mėšlas. Teismas nurodė, kad nuotraukose matosi tam tikros tamsios spalvos krūvos, tačiau nėra objektyvių duomenų, kad tai yra būtent mėšlas. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra patvirtintų duomenų, jog pateiktos nuotraukos yra būtent pareiškėjo priklausančio lauko nuotraukos. Be to, nuotraukos darytos iš toli, todėl teismas niekaip negalėjo įvertinti ir identifikuoti, kas yra užfiksuotose krūvose. Nors liudytojas paaiškino, kad turi daug patirties ir jam buvo akivaizdu, jog krūvose yra mėšlas, tačiau teismas negalėjo pripažinti, kad šie liudytojo parodymai yra neginčytinai teisingi. Teismui abejonių sukėlė ir tai, kad liudytojas nurodė, jog per dieną apžiūri labai daug laukų, tačiau taip detaliai prisimena ir pasakoja prieš keletą metų apžiūrėtą lauką.

15. Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį ir atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, sprendė, kad Sprendimas neatitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes grindžiamas 2018 m. balandžio 6 d. patikrinimo vietoje ataskaita, kurioje užfiksuoti duomenys neobjektyvūs, užfiksuoti ne patikrinimo vietoje metu. Teismas darė išvadą, kad 2018 m. kovo 21 d. patikrinimas vietoje nebuvo atliktas, o 2018 m. balandžio 6 d. patikrinimo ataskaitoje užfiksuoti duomenys laikytini nepatikimais ir nepagrįstais. Dėl nurodytų priežasčių teismas tenkino pareiškėjo skundą.

16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 21 d. papildomu sprendimu priteisė pareiškėjui UAB „Švedijos pienas“ iš atsakovo Agentūros 3 620,98 Eur bylinėjimosi išlaidų.

IV. 17. Atsakovas Agentūra apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

18. Atsakovas nesutiko su teismo išvada, kad Sprendimas priimtas prieštaringų duomenų pagrindu, todėl negali būti laikomas objektyviai pagrįstu. Atsakovas nurodė, kad Paraiška nebuvo atrinkta planinei patikrai vietoje, tačiau Agentūros darbuotojas, tikrindamas kaimyninį lauką, pastebėjo, jog pareiškėjo deklaruotame lauke yra paskleistas mėšlas. Agentūros darbuotojas tai užfiksavo fotonuotraukose, kurios teismui buvo pateiktos. Iš fotonuotraukų metaduomenų buvo matyti, jog patikra vietoje atlikta ir pažeidimas užfiksuotas 2018 m. kovo 21 d., o tai patvirtino, kad pareiškėjas nesilaikė valdymo reikalavimo, kai galiojo draudimas skleisti mėšlą ir (ar) srutas. Tai pat 2021 m. gegužės 27 d. vykusiame teismo posėdyje buvo apklaustas NMA darbuotojas, kuris pateikė teismui detalius paaiškinimus, susijusius su pažeidimo nustatymu, patvirtino faktą, kad pažeidimas užfiksuotas būtent 2018 m. kovo 21 d., t. y. dar tuomet, kai galiojo draudimas skleisti mėšlą ir (ar) srutas. Agentūros teigimu, teismo argumentas, jog nebuvo įrodymų, kad nuotraukos negalėjo būti padarytos būtent po draudimo tręšti lauką mėšlu laikotarpio pabaigos (t. y. nuo balandžio 1 d.), kai pareiškėjas jau turėjo teisę tai daryti, paremtas prielaida ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams.

19. Atsakovas nesutiko su teismo konstatuota aplinkybe, jog patikros vietoje ataskaita užpildyta 2018 m. balandžio 6 d., o valdymo reikalavimo pažeidimas užfiksuotas 2018 m. kovo 21 d., todėl, susidarius tokiai faktinei situacijai, patikrinimo institutas netenka prasmės. Atsakovo teigimu, šioje administracinėje byloje svarbus valdymo reikalavimo pažeidimo fiksavimo faktas (2018 m. kovo 21 d.), o ne patikros vietoje ataskaitos surašymo data (2018 m. balandžio 6 d.). Rašytiniai įrodymai ir patikrą atlikusio NMA darbuotojo paaiškinimai teisme patvirtino, jog pažeidimas buvo užfiksuotas, kai galiojo draudimas skleisti mėšlą, ir NMA darbuotojas, tikrindamas kaimyninį sklypą, vizualinės apžvalgos ribose nuo to sklypo, kuris buvo tikrinamas, matydamas, jog yra akivaizdus pažeidimas, ėmėsi aktyvių veiksmų ir tai užfiksavo fotonuotraukose2018 m. kovo 21 d. Atsakovas pažymėjo, kad patikra vietoje yra vienas iš paramos administravimo etapų, todėl patikros vietoje metu nustatyti pažeidimai, jeigu jie nebuvo nuginčyti ar paneigti, yra pagrindas priimamiems sprendimams. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad patikros vietoje ataskaitoje buvo nurodyta apskundimo tvarka, tačiau pareiškėjas nepasinaudojo tokia teise.

20. Atsakovas nesutiko su teismo sprendime konstatuota aplinkybe, jog NMA pateikti dokumentai dėl nurodyto pažeidimo nustatymo vietos buvo neaiškūs ir prieštaringi. Atsakovas paaiškino, kad oficialiai prieinamoje informacijoje (www.maps.lt) suvedus patikros vietoje koordinates į paieškos langą: (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos koordinačių sistemą (LKS94) yra identifikuojamas laukas, kuriame yra ta vieta ir kuris sutampa su pareiškėjo deklaruotu lauku. Oficialioje svetainėje www.maps.lt suvedus lauko koordinates, taip pat identifikuojamas laukas, kurį deklaravo pareiškėjas.

21. Atsakovas taip pat nesutiko su teismo sprendime konstatuota aplinkybe, jog skundžiamas Sprendimas neatitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad Sprendimas buvo išsamus, motyvuotas ir detalus, todėl nebuvo teisinio pagrindo jį panaikinti.

22. Pareiškėjas UAB „Švedijos pienas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

23. Pareiškėjas sutiko su teismo išvada, kad Sprendimas negalėjo būti laikomas objektyviai pagrįstu, pažymėjo, jog teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas neįvykdė jam įstatyme ir teismų praktikoje nustatytos pareigos, administruojant valstybės ir Europos Sąjungos paramą žemės ūkiui ir kaimo plėtrai, atliekant jų mokėjimą ir kontrolę bei taikant sankcijas, surinkti tokius duomenis, kurie aiškiai ir neprieštaringai patvirtintų pareiškėjo padarytus pažeidimus.

24. Pareiškėjo teigimu, atsakovo pateikti įrodymai (Plotinių priemonių administravimo informacinės sistemos (toliau – ir PPAIS) išrašai, nuotraukų metaduomenys, interneto portalo www.maps.lt duomenys) negalėjo būti laikomi patikimais, tariamą pažeidimą įrodančiais duomenimis, kadangi atsakovas į bylą nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių, kad jis 2018 m. kovo 21 d. iš tiesų buvo pareiškėjo laukuose, juos tikrino ir juose fiksavo pažeidimą. Teisinėje valstybėje negalima tokia situacija, kai subjektams yra taikomos ekonominės sankcijos už pažeidimus, kurie užfiksuoti ne oficialiame dokumente. Visi atsakovo teismui pateikti duomenys, tiek minėtos nuotraukos, tiek jų metaduomenys, tiek PPAIS išrašai kėlė daug klausimų.

25. Pareiškėjo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas neskundė patikros vietoje ataskaitos, nereiškė, jog jis neturėjo teisės ginčyti joje nustatyto pažeidimo, pateikdamas skundą dėl galutinio sprendimo. Pareiškėjas pažymėjo, kad, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjas turi teisę ginčyti patikros vietoje ataskaitoje nustatytą pažeidimo faktą, ir aplinkybė, jog pati ataskaita nebuvo ginčijama, jokiu būdu nereiškė, kad pareiškėjas atsisakė šios teisės. Šiuo atveju pareiškėjas negalėjo apskųsti ataskaitos, nes apie jos rezultatus buvo informuotas tik priėmus galutinį Sprendimą, kurį ir ginčijo šioje administracinėje byloje. Be to, pareiškėjas nebuvo tinkamai informuotas apie 2018 m. kovo 21 d. patikros vietoje rezultatus, todėl jis nebuvo išklausytas, ataskaitoje nurodytos aplinkybės nebuvo patikslintos, dėl to pareiškėjui nepagrįstai taikytos sankcijos.

V. 26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. spalio 27 d. nutartimi tenkino atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros apeliacinį skundą, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 22 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – atmetė pareiškėjo UAB „Švedijos pienas“ skundą. Apeliacinis teismas taip pat panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 21 d. papildomą sprendimą.

27. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovo apeliacinio skundo, pareiškėjo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-881-261/2021 nurodymus ir nagrinėdamas tarp bylos šalių kilusį ginčą dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo, kuris yra įformintas 2018 m. balandžio 6 d. patikros vietoje ataskaitoje, remiantis 2018 m. kovo 21 d. NMA tikrintojo B. G. užfiksuotais duomenimis, ėmėsi priemonių nustatyti atsakovo nurodomas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pažeidimo padarymu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas byloje neteikė jokių konkrečių įrodymų, susijusių su jam priklausančio lauko tvarkymu tiek iki 2018 m. kovo 21 d., tiek iki 2018 m. balandžio 1 d. ar po šios datos.

28. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo padarytas pažeidimas buvo įrodinėjamas NMA tikrintojo B. G. 2018 m. kovo 21 d. padarytomis nuotraukomis. Taigi šiuo atveju turėjo būti vertinamos tiek nuotraukos, tiek ir liudytoju apklausto NMA tikrintojo B. G. nurodytos aplinkybės, kurias jis nustatė 2018 m. kovo 21 d.

29. Atsakovas nurodė, kad, oficialiai prieinamoje informacijoje (www.maps.lt) suvedus patikros vietoje koordinates į paieškos langą: (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos koordinačių sistemą (LKS94) yra identifikuojamas laukas, kuriame yra ta vieta, kuri sutampa su pareiškėjo deklaruotu lauku. Teismui patikrinus šiuos duomenis, buvo nustatyta, kad pagal šias koordinates galima identifikuoti lauką. Dėl nuotraukose užfiksuotų krūvų, vizualiai panašių į mėšlo krūvas, teismas akcentavo, kad šiuo atveju buvo svarbūs liudytojo B. G. parodymai.

30. Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nesirėmė liudytojo B. G. parodymais, kurie patvirtino, kad jis patikrino pareiškėjo deklaruotą lauką ir nustatė, jog lauke yra paskleistas mėšlas, tačiau konkrečiai nenurodė, dėl kokių priežasčių liudytojo parodymai nepatvirtino būtent jo fiksuoto pareiškėjo padaryto pažeidimo 2018 m. kovo 21 d., aplinkybių, dėl kurių šie parodymai turėjo būti vertinami kaip neteisingi (melagingi ar pan.).

31. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų, kuriais kritikuojamos nuotraukos, kuriose užfiksuotas pažeidimas, teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas suabejojo liudytojo parodymais, jog jis, 2018 m. kovo 21 d. atlikdamas pareiškėjo kaimyninio sklypo patikrą, padarė būtent pareiškėjo lauko nuotraukas, dėl to, kad liudytojas nurodė, jog per dieną apžiūri labai daug laukų, ir taip detaliai prisimena ir pasakoja prieš keletą metų apžiūrėtą lauką. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, išklausiusi ir įvertinusi liudytojo pirmosios instancijos teismo posėdyje duotus parodymus, ji neturėjo pagrindo abejoti šio liudytojo parodymais ir nustatyti, kad liudytojas davė neteisingus (melagingus) parodymus. Teisėjų kolegija nustatė, kad liudytojas nuosekliai, aiškiai ir logiškai paaiškino aplinkybes, susijusias su jo užfiksuotu 2018 m. kovo 21 d. pareiškėjo pažeidimu, patikros vietoje ataskaitos užpildymu 2018 m. balandžio 6 d., argumentuotai nurodė aplinkybes, dėl kurių jis prisimena šį atvejį. Liudytojas paaiškino, kad jis dirba 17 metų (yra žemės ūkio specialistas), o tokių atvejų nebūna daug, jis prisimena tą atvejį dėl pažeidimo padarymo būdo, nes mėšlo krūvos buvo išpiltos ant kelio (nebuvo galima pravažiuoti) ir melioracijos griovyje (mėšlo vanduo tekėjo į melioracijos griovį).

32. Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo pozicija dėl atlikto patikrinimo ir padarytų nuotraukų yra prieštaringa, nes nustatyta, jog Agentūros darbuotojas 2018 m. kovo 21 d. iš esmės tikrino pareiškėjo deklaruotą lauką ir nustatė mėšlo skleidimo faktą, tačiau kartu nurodyta ir tai, jog į bylą nebuvo pateikta jokių objektyvių duomenų, kad nuotraukos darytos būtent 2018 m. kovo 21 d., nors būtent Agentūros darbuotojas, atlikęs patikrinimą, nurodė, jog jis padarė nuotraukas, kai tikrino pareiškėjo lauką.

33. Teismas nustatė, kad 2018 m. balandžio 6 d. patikros vietoje ataskaitoje nurodyta, jog patikra nėra pozityvi, nustatytas pažeidimas: „KŽS (duomenys neskelbtini), laukas Nr. 1, deklaruota KUK, plotas 1,04 (ha) VR36.1 pažeidimas, mėšlo skleidimo lauke faktas nustatytas 2018 m. kovo 21 d. Pridedamos fotonuotraukos“. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad NMA apie patikros vietoje rezultatus informavo pareiškėją 2018 m. balandžio 6 d. pranešimu apie patikros vietoje nustatytus neatitikimus, taip pat NMA portale užfiksuota, kad pareiškėjas apie patikros vietoje nustatytus neatitikimus informuotas 2018 m. balandžio 7 d. SMS žinute. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjas, teigdamas, jog jo lauke iki 2018 m. balandžio 1 d. nebuvo mėšlo, turėjo galimybę fiksuoti padėtį, gavęs pranešimą apie nustatytą pažeidimą, t. y. pateikti duomenis, kad į lauką iš viso nebuvo vežamas mėšlas ir / ar kad mėšlas atvežtas ir paskleistas po 2018 m. balandžio 1 d. (jei mėšlas buvo tuo metu, kai buvo gautas pranešimas apie pažeidimą). Pareiškėjas, atsikirsdamas į atsakovo apeliacinį skundą, taip pat nenurodė jokių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima neginčytinai nustatyti, kad nuotraukose užfiksuotos liudytojo nurodytos mėšlo krūvos atsirado po 2018 m. balandžio 1 d., ar kad iš viso laukas nebuvo tręšiamas mėšlu net ir po 2018 m. balandžio 1 d.

34. Teismas, įvertinęs šioje byloje surinktų įrodymų visumą, darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog 2018 m. balandžio 6 d. patikros vietoje ataskaitoje užfiksuoti duomenys nepatikimi ir nepagrįsti, ir dėl to Sprendimas naikintinas, yra neteisinga, nes ši išvada nepagrįsta bylos duomenimis. Byloje nebuvo nustatyti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio pažeidimai, kurie turėtų būti vertinami kaip esminiai ir pakankami Sprendimą pripažinti neteisėtu ir naikintinu (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).

35. Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, pripažino pagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kuriais buvo prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, nustatančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, todėl netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas (ABTĮ 147 str.). Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmestas. Kadangi pareiškėjo skundas atmestas, pareiškėjui negalėjo būti priteistos bylinėjimosi išlaidos (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl panaikintas ir pirmosios instancijos teismo 2021 m. rugsėjo 21 d. papildomas sprendimas, kuriuo pareiškėjui priteistos bylinėjimosi išlaidos.

VI. 36. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme priimtas nagrinėti pareiškėjo UAB „Švedijos pienas“ prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3698-520/2021, panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 27 d. sprendimą, paliekant galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 22 d. sprendimą.

37. Šį prašymą pareiškėjas grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais, kuriems esant procesas gali būti atnaujinamas.

38. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 27 d. sprendimas šioje administracinėje byloje visiškai iškreipė tiek teisės aktuose įtvirtintą, tiek teismų suformuotą praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, taip pat dėl įrodymų pakankamumo ir vertinimo, o teismui neteisingai išaiškinus bei pritaikius teisės normas, nustatančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, buvo padarytas ir esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, turėjęs įtakos priimant neteisėtą sprendimą.

39. Pareiškėjo teigimu, nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad, priimdamas 2021 m. spalio 27 d. sprendimą šioje administracinėje byloje, rėmėsi ABTĮ 56 straipsniu, taip pat teismų praktika, tačiau jo sprendime padarytos išvados visiškai prieštarauja nurodytiems šaltiniams. Jeigu apeliacinis teismas iš tikrųjų būtų vadovavęsis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis, teismų suformuota išsamia praktika dėl įrodymų vertinimo, jis nebūtų priėjęs tokios kvestionuotinos išvados, kokią padarė 2021 m. spalio 27 d. sprendime, t. y. kad nėra pagrindo nesivadovauti išimtinai liudytojo teismui teiktais žodiniais paaiškinimais apie patikrinimą, atliktą prieš keletą metų, kai liudytojas pats teismui yra nurodęs, jog per dieną kovo mėnesiais vidutiniškai patikrina nuo 50 iki 100 laukų, o, esant palankioms sąlygoms, kai kuriomis dienomis spėja apžiūrėti net 120 laukų (užfiksuota 2021 m. gegužės 27 d. teismo posėdžio garso įraše nuo 1:06:35 val. iki 1:07:00 val.). Minėto liudytojo paaiškinimams teismas suteikė išskirtinę įrodomąją galią kitų įrodymų kontekste. Iš teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas dėl nepaaiškinamų priežasčių prioritetizavo ir kaip pagrindinį įrodymą, tarytum turintį iš anksto nustatytą galią, vertino liudytojo žodinius paaiškinimus, tačiau konkrečiai bei išsamiai nepasisakė, kodėl, teismo vertinimu, liudytojo teisme teikti paaiškinimai nusvėrė visų kitų byloje esančių įrodymų įrodomąją reikšmę.

40. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas visiškai nesilaikė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklės. Atsakovas, kaip pareiškėją netinkamu pareigų vykdymą kaltinantis subjektas, privalo pateikti konkrečius ir nedviprasmiškus įrodymus, kuriais remiantis buvo padaryta tokia išvada, taigi įrodymų pakankamumo kartelė yra iškelta labai aukštai. Kaip matyti iš bylos, atsakovas nėra įvykdęs šios pareigos (pvz., į bylą nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, kad nuotraukos darytos būtent 2018 m. kovo 21 d., patikros vietoje ataskaita buvo surašyta 2021 m. balandžio 6 d., kai draudimas tręšti laukus mėšlu jau buvo netaikomas, 2021 m. balandžio 6 d. patikra nebuvo vykdoma, iš pateiktų nuotraukų negalima nustatyti jų padarymo vietovės bei fakto, kad jose užfiksuotas būtent mėšlas), tačiau pareiškėjas yra priverstas įrodinėti, kad pažeidimo nebuvo, nors iš tikrųjų būtent atsakovas teisme turėtų įrodymais pagrįsti, kad yra priėmęs pagrįstą ir motyvuotą sprendimą.

41. Pareiškėjas pabrėžia, kad net iki bylos nagrinėjimo pabaigos apeliacinėje instancijoje atsakovas į bylą nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių, kad atsakovas 2018 m. kovo 21 d. iš tiesų buvo pareiškėjo laukuose, juos tikrino ir juose fiksavo pažeidimą. Pažymi, kad atsakovas pažeidimo faktą įrodinėja informacija, kuri nėra susisteminta, išsami ir konkreti, o draudimo tręšti mėšlu negaliojimo laikotarpiu sudaryta patikros vietoje ataskaita, kurioje yra nurodoma, kad pats pažeidimas buvo atliktas 2018 m. kovo 21 d. Be to, Sprendimo apskundimo metu patikros vietoje ataskaitoje nebuvo atsakovo teismui pateiktų 4 fotonuotraukų, kuriose yra atvaizduotas laukas, todėl nuotraukos, atsiradusios patikros ataskaitoje tik kilus teisminiam ginčui, negali būti laikomos Sprendimo sudedamąja dalimi. Kadangi atsakovui priimant Sprendimą nebuvo įtrauktos nuotraukos, kaip jo sudedamoji dalis, aplinkybę, jog pažeidimo faktas buvo fiksuotas būtent 2018 m. kovo 21 d., atsakovas įrodinėjo nenustatyto lauko nuotraukų metaduomenimis. Pareiškėjo manymu, tai yra absurdiška, nes metaduomenimis galima ypač lengvai manipuliuoti. Kadangi 2018 m. kovo 21 d. atlikto patikrinimo vietoje metu atsakovas neužfiksavo duomenų privalomais būdais, t. y. surašant patikrinimo vietoje ataskaitą, apie šį patikrinimą pareiškėjo neinformavo, turėtų būti laikoma, kad 2018 m. kovo 21 d. nustatyti duomenys nėra oficialiai patvirtinti ir nėra pagrindo jais remtis, nustatant galimus pareiškėjo deklaruotų laukų pažeidimus. Be to, patikrinimo vietoje ataskaitoje neužfiksavus nuotraukų darymo 2018 m. kovo 21 d. ir atsakovo nurodomo pažeidimo (mėšlo skleidimo) fakto, neįforminus šio patikrinimo jokiais kitais dokumentais, nėra galimybės nustatyti, kada yra darytos šios nuotraukos. Patikros vietoje ataskaitos nebuvimas negali būti kompensuotas nenustatyto lauko, nenustatyto asmens, nenustatytu laiku darytomis nuotraukomis. Pareiškėjas pastebi, kad nuotraukų metaduomenimis yra lengva manipuliuoti – jų padarymo faktą galima pakeisti viešai, nemokamai ir lengvai prieinamomis programomis.

42. Pareiškėjas pabrėžia, kad liudytojo B. G. paaiškinimus teismui Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas vertino kaip svarbiausią ir lemiamą įrodymą, tai negali atitikti nei įrodymų patikimumo reikalavimo, nei logikos. Pastebi, kad, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016 ir kt.).

43. Pareiškėjo įsitikinimu, liudytoju apklausto atsakovo darbuotojo B. G., parengusio patikrinimo vietoje ataskaitą dėl pareiškėjo lauko, paaiškinimus dėl vykdyto patikrinimo reikia vertinti kritiškai. Pareiškėjas nurodo, kad yra nesuvokiama, kaip Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, vertinant liudytojo paaiškinimus apie tokio seno, prieš trejus metus vykusio patikrinimo detales, gali nekilti klausimas dėl įrodymų patikimumo. Tokius įrodymus teismas turėjo vertinti itin kritiškai ne tik dėl objektyvių abejonių, kad žmogus po trejų metų gali tiksliai prisiminti patikrinimą ir su juo susijusias aplinkybes, bet ir todėl, kad liudytojas yra atsakovo darbuotojas, todėl labai tikėtina, kad liudytojas atsakovo atstovo buvo supažindintas su byla, atsakovo gynybine pozicija administracinėje byloje, o liudytojo parodymai buvo atitinkamai įtakoti paties atsakovo atstovo. Pareiškėjo nuomone, atsakovo teismui teikti paaiškinimai dėl patikrinimo ir su juo susijusiomis aplinkybėmis buvo prieštaringi, skirtingu laiku atsakovo pateiktos pozicijos buvo visiškai priešingos, todėl akivaizdu, kad viena iš atsakovo pateiktų versijų apie patikrinimą tikrai buvo melaginga. Teismas turėjo pareigą itin kritiškai vertinti atsakovo paaiškinimus, įvertinti aplinkybę, kad yra esminių prieštaravimų atsakovo pozicijoje ir įvertinti kiekvieno įrodymo leistinumą bei patikimumą.

44. Pareiškėjo nuomone, nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. spalio 27 d. sprendime nurodo, kad, vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, patikimumą, vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai tikrai egzistavo ar neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020 ir kt.), iš 2021 m. spalio 27 d. sprendimo turinio matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tik deklaratyviai nurodė šias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau iš tikrųjų savo veiksmais paneigė šias Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotas įrodymų vertinimo taisykles, nepaisant to, kad iš byloje esančių įrodymų viseto akivaizdžiai matyti, jog atsakovas teismui yra pateikęs visiškai prieštaringus paaiškinimus apie tas pačias aplinkybes. Pareiškėjas pastebi ir tai, kad jis savo apeliaciniame skunde atkreipė apeliacinio teismo dėmesį bei konkrečiai nurodė, kada ir kokie atsakovo teismui teikti paaiškinimai įrodo, jog atsakovas akivaizdžiai painiojosi savo paaiškinimuose.

45. Atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo teisme metu teismui teiktuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, pareiškėjas daro išvadą, kad atsakovo pateikti duomenys yra nepakankami pažeidimui įrodyti, jie yra netikslūs, neaiškūs bei vieni kitiems prieštaraujantys, t. y. nors atsakovas nurodo, kad pažeidimas buvo užfiksuotas 2018 m. kovo 21 d., tačiau patikros vietoje ataskaitoje nurodyta, kad patikra pradėta tik 2018 m. balandžio 6 d. (žr. Kompleksinės paramos reikalavimų patikros vietoje ataskaitos B dalies „Duomenys apie patikrą vietoje“ 2.2 punktą, kuriame nurodyta: „Patikra pradėta: 2018 m. balandžio 6 d. 09 val. 40 min. Patikra baigta: 2018 m. balandžio 6 d. 11 val. 12 min.“), kai draudimas tręšti mėšlu ir srutomis nebegaliojo. Pareiškėjas teigia, kad pareiškėjui negali būti skiriama administracinė sankcija už pažeidimą, kurio padarymo faktas nėra užfiksuotas patikimais įrodymais.

46. Pareiškėjas pastebi ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas 2021 m. spalio 27 d. sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo argumento, kad atsakovo paaiškinimai neturėtų būti vertinami kaip patikimi, kadangi atsakovas yra pateikęs prieštaringus paaiškinimus, byloje yra duomenų dėl akivaizdžių esminių prieštaravimų, tai rodo proceso šalies nepatikimumą per se.

47. Pareiškėjas pažymi ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 27 d. sprendime teiginiai, kad „Pareiškėjas, teigdamas, jog jo lauke iki 2018 m. balandžio 1 d. nebuvo mėšlo, turėjo galimybę fiksuoti padėtį, gavęs pranešimą apie nustatytą pažeidimą, t. y. pateikti duomenis, kad į lauką iš viso nebuvo vežamas mėšlas ir / ar kad mėšlas atvežtas ir paskleistas po 2018 m. balandžio 1 d. (jei mėšlas buvo tuo metu, kai buvo gautas pranešimas apie pažeidimą)“ neatitinka tikrovės ir prasilenkia su logikos dėsniais. Pareiškėjas neturėjo galimybės ginčyti atsakovo nurodomų aplinkybių, kadangi atsakovas apie pažeidimą pareiškėją informavo 2018 m. balandžio 7 d., t. y. jau po draudimo tręšti laukus mėšlu ir srutomis laikotarpio pabaigos. Pareiškėjas nebeturėjo objektyvios galimybės nuvykti į laukus ir su antstolio pagalba užfiksuoti pareiškėjo teiginius paneigiančią vaizdinę informaciją. Kadangi atsakovas patikrą atliko nedalyvaujant pareiškėjui, šiam nebuvo suteikta galimybė rungtis – teikti atsakovo kaltinimus paneigiančius įrodymus. Pareiškėjas neturėjo galimybės pasinaudoti teise būti išklausytam, t. y. paneigti atsakovo užfiksuotus pažeidimus.

48. Apibendrindamas pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 27 d. sprendimo motyvacijoje yra logikos ir teisės taikymo klaidų, teismas akivaizdžiai netinkamai tarp šalių paskirstė įrodinėjimo pareigą, pažeidė kitas esmines, teismų praktikoje nuosekliai formuotas įrodinėjimo taisykles, todėl buvo iškreiptas įrodymų pakankamumo standartas, taip pat buvo netinkamai įvertinti įrodymai buvo visiškai jų patikimumo aspektu. Pareiškėjo nuomone, teismas turi atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje bei atstatyti teisingumą. 2021 m. spalio 27 d. sprendimu teismas neužtikrino vienodos administracinių teismų praktikos formavimo įrodymų vertinimo kontekste, taip pat neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nustatančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, todėl vertintina, kad teismas padarė esminius materialiosios teisės normų pažeidimus, tai sąlygojo neteisėto teismo sprendimo priėmimą.

49. Atsakovas NMA atsiliepime į pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo šį prašymą atmesti, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 27 d. sprendimą šioje administracinėje byloje palikti nepakeistą.

50. Atsakovo nuomone, nors pareiškėjas teikia prašymą nurodydamas, kad yra pagrindas atnaujinti bylos nagrinėjimo procesą, tačiau, įvertinus prašymo turinį, tampa akivaizdu, kad pareiškėjas iš esmės siekia dar kartą nagrinėti tuos pačius aspektus, kuriuos išsamiai išnagrinėjo apeliacinis teismas.

51. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo prašyme dėstomais argumentais, pastebi, kad už tinkamą patikros vietoje atlikimą yra atsakinga NMA. Atsakovo nuomone, Lietuvos Respublikos administracinių teismų praktikoje yra pripažįstama, jog patikra vietoje yra vienas iš paramos administravimo etapų, todėl patikros vietoje metu nustatyti pažeidimai, jeigu jie nebuvo nuginčyti ar paneigti, yra pagrindas priimamiems sprendimams. NMA tikrintojai patikras atlieka vykdydami savo tarnybines funkcijas bei vadovaudamiesi Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintais objektyvumo, proporcingumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principais. Tikrintojo užduotis yra užfiksuoti realius faktus, esančius patikros atlikimo dieną.

52. Atsakovas pastebi, kad šiuo atveju susidaro ydinga situacija. Nors pareiškėjas nesilaiko valdymo reikalavimo, tačiau jis gali išvengti sankcijų taikymo, nes pažeidimas užfiksuotas 2018 m. kovo 21 d., o pati patikros ataskaita užpildyta 2018 m. balandžio 6 d. Šiuo atveju NMA vadovavosi lygiateisiškumo principu. Taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie leistų abejoti 2018 m. kovo 21 d. NMA užfiksuotu valdymo pažeidimu. Šiuo atveju pažymi, kad pareiškėjas yra suinteresuotas asmuo, todėl negalima vadovautis vien jo žodiniu aplinkybių paaiškinimu, nesant tas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, nes tai pažeidžia objektyvumo ir teisingumo principus.

53. Atsakovo teigimu, nors pareiškėjas prašyme nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu ir išdėsto nesutikimo motyvus, tačiau jie nėra teismui nauji ir buvo žinomi tiek nagrinėjant bylą pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, todėl neturėtų būti vertinami kaip pagrindas peržiūrėti įsiteisėjusį galutinį sprendimą. Kaip matyti iš prašymo dėl proceso atnaujinimo, jame pareiškėjas pakartoja iš esmės jau išdėstytas aplinkybes, kurios buvo įvertintos. NMA nuomone, pareiškėjas, nesutikdamas su jam nepalankiu apeliacinės instancijos teismo sprendimu, iš esmės siekia, kad būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VII. 54. Pareiškėjas UAB „Švedijos pienas“ prašo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-3698-520/2021 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintus pagrindus.

55. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu procesiniu teismo sprendimu, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatyme apibrėžtą terminą ir įstatyme numatytais pagrindais.

56. Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (anglų kalba – appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr., pvz., EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje Varnienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42916/04), 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Ryabykh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 52854/99) ir kt.).

57. Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr. EŽTT 2007 m. sausio 18 d. sprendimą byloje Kot prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 20887/03)). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teismų sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. EŽTT 2008 m. liepos 31 d. sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 13151/04)). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT 2011 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 40713/04)).

58. Iš EŽTT jurisprudencijos matyti, kad fundamentaliais trūkumais paprastai laikytini tokie ankstesnio proceso defektai, kaip jurisdikcijos klaidos, rimti teisminio proceso pažeidimai (pvz., asmens neįtraukimas į jam svarbų procesą ar pan.) ar piktnaudžiavimas valdžia (žr. 2008 m. liepos 31 d. sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 13151/04), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Esertas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 50208/06)), retais atvejais – ir vidaus teisės taikymo klaidos (žr., pvz., 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą byloje Trapeznikov ir kiti prieš Rusiją, (pareiškimo Nr. 5623/09, 12460/09) ir kt.). Poreikis ginti aiškiai pažeistas Konvencijos garantijas taip pat gali būti svarus argumentas, teikiant prašymus dėl pasibaigusio proceso atnaujinimo (žr. 2015 m. vasario 5 d. sprendimą byloje Bochan prieš Ukrainą (Nr. 2) (pareiškimo Nr. 22251/08)).

59. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl prašyme atnaujinti procesą nurodytų aplinkybių, kurios įvardijamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018 ir kt.).

60. Akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.

61. Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011 ir kt.).

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

62. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-119/2009, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-153/2009, 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

63. Pareiškėjo nuomone, priimdamas 2021 m. spalio 27 d. sprendimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nesilaikė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklės, nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, įrodymų pakankamumo ir vertinimo. Pareiškėjas teigia, kad buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, turėjęs įtakos priimant neteisėtą sprendimą.

64. Dėl šių pareiškėjo nurodytų argumentų teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad šioje administracinėje byloje išnagrinėtas ginčas dėl atsakovo Agentūros 2019 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. BR6-3375845, kuriuo nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Švedijos pienas“ 2018 m. kovo 21 d. nesilaikė Žemės ūkio veiklos valdymo reikalavimų ir trąšų bei augalų apsaugos produktų naudojimo reikalavimų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. 3D-23, 10 punkte nustatyto draudimo mėšlą ir srutas skleisti nuo lapkričio 15 d. iki balandžio 1 d., ir už Aprašo 10 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimą pritaikyta 5 procentų dydžio kompleksinio paramos reikalavimų pažeidimo sankcija, pagrįstumo ir teisėtumo.

65. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šioje byloje surinktų įrodymų visetą, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog 2018 m. balandžio 6 d. patikros vietoje ataskaitoje užfiksuoti duomenys yra nepatikimi ir nepagrįsti, ir dėl to Sprendimas naikintinas, yra neteisinga, nes ši išvada nėra pagrįsta bylos duomenimis. Byloje nenustatyti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio pažeidimai, kurie turėtų būti vertinami kaip esminiai ir pakankami Sprendimą pripažinti neteisėtu ir naikintinu (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).

66. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas, nesutikdamas su bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose padarytomis išvadomis dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo ir bylos faktinių ir teisinių aplinkybių atliktu vertinimu, prašyme atnaujinti procesą nenurodo, kokią konkrečią ir byloje taikytą ABTĮ įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančią nuostatą bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas taikė netinkamai, akivaizdžiai neteisingai ir dėl šios pažaidos galėjo būti priimtas neteisėtas ir neteisingas teismo baigiamasis aktas. Nors prašyme pažymima, kad buvo pažeistos ABTĮ įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančios teisės aktų nuostatos, tačiau iš prašymo matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su atliktu faktų, pagrįstų bylos įrodymais, vertinimu, nustatant teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad nuotraukose užfiksuotos ir liudytojo paaiškinime nurodytos mėšlo krūvos atsirado iki 2018 m. balandžio 1 d., t. y. 2018 m. kovo 21 d. užfiksuotas pareiškėjo pažeidimas tinkamai įrodytas patikros vietoje ataskaitoje, užpildytoje 2018 m. balandžio 6 d.

67. ABTĮ 156 straipsnyje, įtvirtinančiame administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, nenustatyta, kad procesas galėtų būti atnaujintas proceso šaliai pareiškus, kad priimant įsiteisėjusį teismo sprendimą buvo netinkamai atliktas faktinių aplinkybių (įrodymų) tyrimas ar vertinimas. Tokia įstatymų leidėjo pozicija yra pagrįsta taisykle, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.).

68. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą, nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie leistų abejoti nuotraukose 2018 m. kovo 21 d. NMA užfiksuotomis faktinėmis aplinkybėmis, kurias, be kita ko, patvirtino liudytojas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Atkreiptinas dėmesys, kad, pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Šios taisyklės administraciniame procese kyla iš ABTĮ 56 straipsnio 2 ir 4 dalyse įtvirtinto teisinio reglamentavimo.

69. Pažymėtina, kad pareiškėjas prašyme neįvardijo konkrečios materialiosios teisės normos, kuri buvo neteisingai taikyta sprendžiant Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą.

70. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą, galėjusį nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą, nepripažintini pagrįstais. Taigi nėra teisinio pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

71. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-19/2010, 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015). Atnaujinti procesą vadovaujantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, procesas turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

72. Vadovaujantis ABTĮ 160 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010, 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-52-146/2016).

73. Pareiškėjas nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo teismų praktikos, kurioje suformuluotos įrodinėjimo naštos paskirstymo, taip pat įrodymų pakankamumo ir vertinimo taisyklės.

74. Pareiškėjas, nurodydamas, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė administracinių teismų praktikos, savo prašyme atnaujinti procesą nurodytose bylose pateiktų išaiškinimų nesusiejo su nagrinėjamos bylos faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, jų išsamiau nepaaiškino bei nepagrindė, kokiais aspektais buvo nesilaikyta suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjas, cituodamas apeliacinės instancijos teismo sprendime nurodytą teismų praktiką, deklaratyviai dėsto argumentus, kurie nepatvirtina nukrypimo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, kiek tai susiję su įrodymų vertinimu.

75. Darytina išvada, kad pareiškėjas, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, iš esmės siekia, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo. Jo prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikiami iš esmės tapatūs argumentai, kuriais buvo grindžiamas pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui ir apeliacinis skundas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

76. Pažymėtina, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020 ir kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016 ir kt.).

77. Akcentuotina, jog teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Įrodymų naštos paskirstymo taisyklės suponuoja, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Šios taisyklės administraciniame procese kyla iš ABTĮ 56 straipsnio 2 ir 5 dalyse įtvirtinto teisinio reglamentavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2106-415/2019, 2021 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-643-815/2021).

78. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

79. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas patikrino faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas priimtas Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Iš pirmosios instancijos teismo bei apeliacinės instancijos teismo procesinių sprendimų motyvų matyti, kad buvo įvertinti visi proceso šalių teikti įrodymai (įrodymų visuma), o tai, kad pareiškėjas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padaryta išvada dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, nereiškia, kad vertinant įrodymus buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos dėl įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių taikymo.

80. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog aptariamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. spalio 27 d. nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, t. y. nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu.

81. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas prašo atnaujinti administracinės bylos procesą iš esmės tik dėl to, kad jis nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu bylos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimu ir priimtu teismo procesiniu sprendimu ir siekia, jog byla pakartotinai būtų išnagrinėta apeliacine tvarka, nors administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014 ir kt.).

82. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo „Švedijos pienas“ prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atsisakytina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3698-520/2021 (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Švedijos pienas“ prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3698-520/2021 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3698-520/2021 pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Švedijos pienas“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė