2016-03-22 Nr. AB-6250-3-62-3-00128-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-715-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00128-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Ž. R. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 5–7), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN), 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2012 m. pradžios iki 2013 m. gruodžio 30 d. atlikinėjo terminuoto laisvės atėmimo bausmę Kybartų PN. Minėtu laikotarpiu buvo laikomas drausmės grupėje nežmoniškomis sąlygomis, kurios gali būti įvardintos kaip kankinimas pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Žiemos metu kameroje labai blogai cirkuliuoja oras, aplink langus nuo sienos aptrupėjęs tinkas, lupasi dažai. Kamerose labai blogas apšvietimas, todėl ilgiau paskaičius pavargsta akys. Administracija neišduodavo higienos priemonių, todėl pareiškėjas negalėjo plauti indų, iš kurių turėjo valgyti. Pareiškėjui buvo paskirti tik milteliai, skirti valyti kriauklėm bei unitazam. Kameros valymui nebuvo skiriami skudurai, todėl pareiškėjas buvo priverstas naudoti savo drabužius kaip skudurus grindų plovimui. Kameros durų langelio, kuris skirtas paduoti maistui, pakraščiai buvo labai nešvarūs. Dušo patalpose buvo nesandarus kanalizacijos mazgas ir per jį sklisdavo smarvė. Taip pat dušo patalpose nebuvo įrengtos lentynėlės asmeninės higienos priemonėms pasidėti. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad trivietėje kameroje trūko ploto ir kiekvienam asmeniui tekdavo mažesnis plotas negu numatyta teisės aktuose.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kybartų PN, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 12–14) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Paaiškino, kad pareiškėjas drausmės grupėje ir kamerų tipo patalpose bausmę atlikinėjo atskirais laikotarpiais: nuo 2012 m. kovo 19 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d. Bausmę pareiškėjas atlikinėjo kameroje Nr. 124, kurios plotas 10,57 kv. m ir ji skirta gyventi 3 asmenims. Atskirais laikotarpiais kameroje buvo laikomi ne 3, o 2 asmenys arba 1 asmuo. Kai kameroje buvo laikomi vienas arba du asmenys, 3,6 kv.m ploto norma nebuvo pažeidžiama. Kameroje gyvenant 3 asmenims, kiekvienam nuteistajam tekdavo 3,52 kv. m ploto norma. Atskirais laikotarpiais pareiškėjui trūkdavo tik apie 0,08 kv. m ploto. Kamerose yra dirbtinis ir natūralus apšvietimas (pro langą). Konkretūs apšvietimo matavimai nebuvo atliekami. Kiekvienoje patalpoje veikia mechaninė ventiliacija, taip pat patalpos vėdinamos ir natūraliu būdu – pro langą, kurį pareiškėjas gali atsidaryti pats. Kanalizacijos alsuoklis buvo įstatytas į vietą iš karto, kai buvo gautas pranešimas, jog jis ištrauktas. Nuteistieji higienos priemonėmis aprūpinami pastoviai kaip ir numatyta 2004 m. birželio 9 d. teisingumo ministro įsakyme Nr. 1R-139. Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalis numato pareiškėjui pareigą pačiam palaikyti švarą kameroje, todėl jo argumentai dėl kameros durų langelio švaros nepagrįsti. Atsakovas ir jo atstovė taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas bausmės atlikimo laikotarpiu į Psichologinę tarnybą dėl savo emocinės būklės pablogėjimo nesikreipė ir neturtinei žalai pagrįsti jokių įrodymų nepateikė.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 5 d. sprendimu (b. l. 35–40) pareiškėjo Ž. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad administracinėje byloje esantys duomenys, taip pat teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina šias teisiškai reikšmingas aplinkybes: pareiškėjas Kybartų PN Drausmės grupėje laisvės atėmimo bausmę už tyčinių nusikaltimų padarymą atlikinėjo nuo 2012 m. kovo 19 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d. ir atskirais laikotarpiais buvo patalpintas į kamerą Nr. 124, kurios plotas 10,57 kv. m, kuri skirta gyventi 3 asmenims (b. l. 16, Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nuosprendis b/byloje Nr. I-360-105/2014). Kameroje Nr. 124, kalint 3 asmenims, pareiškėjui tekdavo 3,52 kv. m ploto norma – t. y. tik 0,08 kv. m mažiau negu numatyta teisės aktuose. Atskirais laikotarpiais pareiškėjui tekdavo netgi didesnis plotas negu garantuoja teisės aktai (kalint 2 ir 1 asmeniui kameroje). Tarnybinio pranešimo (b. l. 17) duomenys patvirtina atsakovo argumentus, kad kameroje yra dviguba ventiliacija, higienos priemonės išduodamos laikantis teisės aktų reikalavimų, o kanalizacijos alsuoklis buvo įstatytas į vietą iš karto, kai tik buvo gauta informacija apie jo ištraukimą. Atsakovas taip pat nurodė (pareiškėjas šios aplinkybės nepaneigė), kad pataisos namai pradėti eksploatuoti visiškai neseniai – 2006 metais. Apie alsuoklio remontą (iš esmės jo įstatymą į jam skirtą vietą nuotekų šalinimo sistemoje) pareiškėjui iš karto buvo atsakyta raštu (b. l. 20). Taip pat pataisos namų administracija raštu operatyviai atsakė į visus pareiškėjo priekaištus dėl režimo reikalavimų (b. l. 22, 23, 26).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai nustato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus. BVK 10 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti nuteistųjų teisinę padėtį, numato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. BVK 10 straipsnio 2 dalis nustato, kad bausmes atliekančių užsieniečių teisinę padėtį taip pat nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuojantys šių asmenų teises, laisves bei pareigas jiems esant Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Iš to seka pagrįsta išvada, jog pareiškėjas objektyviai negali turėti Lietuvos Respublikos piliečio teisių pilna apimtimi ir jo teisės pagrįstai gali būti ribojamos labiau negu kitų, jokių įstatymu uždraustų pavojingų veikų nepadariusių (ir, tuo pačiu, nepadariusių tyčinių nusikaltimų), asmenų (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.).

Teismas taip pat pažymi, kad žalos (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) atlyginimo pagrindus, dydį ir būdus pagrinde nustato Civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. CK nuostatos taip pat reglamentuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarką. Be to, ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia ir bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Vadovaudamasis CK 6.246–6.249, 6.271 straipsnių nuostatomis, teismas pažymėjo, kad viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Teismas, vertindamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, atkreipė dėmesį, kad LVAT jau yra suformavęs teisminę praktiką, kurios keisti ir, tuo pačiu, faktines aplinkybes vertinti kitaip, nėra jokio pagrindo, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio nekonkrečiais teiginiais, pareiškėjo abstrakčiais pamąstymais, teisės aktais nepagrįstų pageidavimų nepildymu, bausmės sukeliamais bendrais nepatogumais ir t. t., bet ir pačios žalos realiu padarymu (ABTĮ 13 str., 20 str.). Iš to seka, kad vien tik pareiškėjo skundo teiginiai apie blogas bausmės atlikimo sąlygas jam sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas kančias, kurios prilyginamos kankinimui, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu (ABTĮ 57 str.). Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai buvo realūs, tęsėsi pakankamai ilgą laiką ir tiesiogiai įtakojo pareiškėją bei ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes, taip pat neteisėtai suvaržė asmens teises bei laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).

Be to, atsižvelgiant į CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasmę, teismas pabrėžė, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendra šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis bei bendrieji teisės principai.

Ginčo situacijoje aktualu tai, kad nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo 2010 m. balandžio 26 d. teisingumo ministro įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, kurio 11-1.1 punkte ir 11-1.2 punkte buvo nustatytas vienam nuteistajam turinčio tekti minimalaus ploto reikalavimas. Taisyklių 11-1.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina, kad pareiškėjo nurodytu laikotarpiu, jam atliekant terminuoto laisvės atėmimo bausmę Drausmės grupėje, ne visą laiką buvo užtikrintas 3,6 kv. m plotas ir jam teko vidutiniškai 0,08 kv. m mažesnis individualus gyvenamosios patalpos plotas. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11-1.2 punkto reikalavimų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip vieną iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygą, todėl nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog aukščiau nurodytais laikotarpiais iš dalies buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose. Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjui atskirais laikotarpiais trūko tik 0,08 kv. m ploto, todėl šis pažeidimas yra tik formalaus pobūdžio ir objektyviai negalėjo sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių (išgyvenimus ir pan.), kurias būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą. Konvencijos 3 straipsnio prasme 0,08 kv. m ploto trūkumas negali būti įvardintas kaip asmens kankinimas, nes objektyviai negalėjo pasiekti minimalaus žiaurumo lygio; 0,08 kv. m ploto trūkumas atskirais laikotarpiais buvo iš dalies kompensuojamas didesniu gyvenamuoju ploto, kai kameroje buvo laikoma 2 arba 1 nuteistieji. Be to, pareiškėjas apie atsiradusias neigiamas pasekmes pateikė tik nemotyvuotus deklaratyvius teiginius, kurių nepatvirtina jokie kiti įrodymai (ABTĮ 57 str.). Darydamas šią išvadą teismas taip pat vertina ir tai, kad pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, sąmoningai aktyviais veiksmais siekė savo teisinės padėties pabloginimo – t. y. tyčia darė režimo pažeidimus, puikiai suvokdamas, jog už tai bus perkeltas į drausmės grupę, kurioje sąlygos objektyviai blogesnės negu bendrabučio tipo patalpose.

Ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo ir sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų siejami su aukščiau nurodytoje Higienos normoje HN 76:2010 bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse įtvirtintų reikalavimų neužtikrinimu: inventoriaus, skirto higienos reikmenims susidėti, nebuvimo dušo patalpoje ir joje esančio blogo kvapo, blogos oro cirkuliacijos kameroje, prasto kameros apšvietimo, netinkamos kameros sienų dangos, švaros trūkumo, valiklių bei skudurų kameros plovimui nesuteikimo ir t. t. Teismas taip pat pabrėžia, kad aukščiau paminėtos higienos normos 2 punktas nustato, jog ji taikoma projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitališkai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o veikiančioms nerekonstruotoms įstaigoms netaikomos.

Administracinėje byloje nėra ginčo, kad Kybartų PN pradėti eksploatuoti 2006 metais, laikantis tuo metu galiojusių Lietuvos higienos normos HN 76:1999 reikalavimų. Pastatai buvo priimti ir pripažinti tinkamais naudoti teisės aktų nustatyta tvarka. Tai duoda pagrindą išvadai, kad patalpų (kamerų) apšvietimas ir ventiliacija atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:1999 reikalavimus ir neprieštarauja sveikatai saugiai gyvenamajai aplinkai. Be to, teismui pateikti duomenys, kad kameros apšviečiamos natūraliu būdu – pro langus ir dirbtiniu būdu (elektros lempučių pagalba). Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, pabrėžia, kad galiojantys teisės aktai teisės ginti viešąjį interesą pareiškėjui nesuteikia. Pareiškėjas, nebūdamas pareigūnu, atsakingu už Kybartų PN statinių būklę, skunde vardija atskirus trūkumus ir nurodė, jo manymu, atsakovo padarytus teisės aktų pažeidimus – t. y. nepakankamą apšvietimą, prastą ventiliaciją, blogą sienų būklę ir t. t., tačiau, kuo tai pažeidė paties pareiškėjo teises ir to pasėkoje sukėlė 8 000 Eur neturtinę žalą, visiškai nepagrindė bei neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam galimai atsiradusios neturtinės žalos (ABTĮ 57 str.). Teismas šiuos pareiškėjo teiginius vertina kaip deklaratyvius teiginius.

Teismas taip pat pažymi, kad Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalis, Higienos normos HN 76:2010 59 punktas numato pareiškėjui pareigą pačiam palaikyti švarą kameroje, todėl jo argumentai dėl kameros durų langelio švaros visiškai nepagrįsti. Akivaizdu, kad švaros užtikrinimui nuteistieji turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Atsižvelgiant į tai, kad pagal galiojančius teisės aktus, rūpinimasis kameros švara yra paties asmens, laikomo joje pareiga, įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas tokias priemones būtų atsisakęs išduoti, byloje nėra pateikta, todėl darytina išvada, kad galimai netvarka kameroje buvo sąlygota paties pareiškėjo bei kitų kameroje gyvenančių asmenų elgesio (neveikimo), netinkamai prižiūrint (neprižiūrint) kameros patalpą. Teismui nebuvo pateikti jokie duomenys, kurie duotų pagrindą išvadai, jog atsakovas pažeidė 2004 m. birželio 9 d. teisingumo ministro įsakymo Nr. 1R-139 nuostatas (b. l. 22, 23, 26).

Kanalizacijos alsuoklio ištraukimas iš jam skirtos vietos šalinimo sistemoje, lentynėlių nebuvimas duše, kameros sienų vaizdas yra trumpalaikiai ir nereikšmingi poveikiai, kurie net negali būti vertinami 8 000 Eur neturtinės žalos kontekste, nes iš esmės – tai laikini bei įprasti bausmės sukelti nepatogumai (ABTĮ 57 str.). Teismas ima domėn ir tai, kad pareiškėjas, nuo 1995 metų sistemingai daro tyčinius nusikaltimus, terminuoto laisvės atėmimo bausmę atlikinėja nebe pirmą kartą, todėl objektyviai turėjo galimybę ir privalėjo suvokti kilsiančias neigiamas pasekmes – kardomosios priemonės suėmimo paskyrimą bei vėlesnį patalpinimą į tardymo izoliatorių ir apgyvendinimą pataisos namuose (taip pat ir Drausmės grupėje) – t. y. iš dalies ir jo sąmoningi neteisėti veiksmai buvo priežastiniame ryšyje dėl laikino pobūdžio nepatogumų atsiradimo (CK 6.282 str. 1 d.).

Likusieji pareiškėjo skundo argumentai, atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas teismo išvadas bei priimamą procesinį sprendimą, laikytini pertekliniais, neturintys esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini (ABTĮ 57 str.). Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis adm. byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis adm. byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis adm. byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis adm. byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

III. Pareiškėjas Ž. R. apeliaciniu skundu (b. l. 51–55) prašo jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko žymiai mažiau kameros ploto nei numatyta teisės aktuose.

2. Kybartų pataisos namuose buvo ir šie pažeidimai: dušo patalpose buvo nesandari kanalizacija, todėl tvyrojo nemalonus kvapas, nėra lentynėlių higienos priemonėms pasidėti, kamerose aplink langus byra tinkas, langelis, per kurį paduodamas maistas, nešvarus.

3. Pareiškėjo kalinimo sąlygos prilygo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kybartų PN, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 60–62) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepimą grindė iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Papildomai atsakovas nurodė, kad su Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu ir jame išdėstytais argumentais sutinka. Be to, atsakovo manymu, kameros ploto trūkumas – 0,08 kv. m – šiuo atveju yra tik formalus pažeidimas, negalėjęs sukelti pareiškėjui neigiamų pasekmių, o ypač Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo.

Pareiškėjas Ž. R. apeliacinės instancijos teismui pateikė atsiliepimą į atsakovo atsiliepimą į jo apeliacinį skundą (b. l. 65–69), kuriame nurodo, jog atvykęs į Kybartų PN buvo sumuštas, todėl pirmą kartą į drausmės grupę pateko tik pusei metų, o vėliau – dėl atsakovo kaltės (prašo šias aplinkybes patvirtinančius duomenis išreikalauti teismo iniciatyva). Be to, pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Kameros sienos, grindys, langai pagaminti iš medžiagų, kurios nėra lengvai valomos. Dėl savo socialinės padėties – laisvės atėmimo bausmės atlikimo – pareiškėjas yra diskriminuojamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pagal ABTĮ 137 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas Ž. R. apeliaciniame skunde išreiškė pageidavimą, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka (pareiškėjas prašė bylą nagrinėti jam dalyvaujant), tačiau jokių argumentų, pagrindžiančių šį prašymą, nepateikė. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi minėtą pareiškėjo prašymą bei byloje surinktus duomenis, sprendžia, jog žodiniam bylos nagrinėjimui būtinumo nekyla. Byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui Ž. R. už kalinimą Kybartų pataisos namuose laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 19 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Iš pirmosios instancijos teismui pateikto skundo turinio matyti, kad pareiškėjas skundėsi šiomis kalinimo Kybartų PN kamerose sąlygomis: kameros ploto trūkumu, bloga oro cirkuliacija ir prastu apšvietimu kameroje, tuo, kad aplink langus luposi tinkas ir byrėjo dažai, pareiškėjas negavo pakankamai higienos priemonių (indų ploviklio ir skuduro grindų plovimui), kameros langelio, per kurį paduodamas maistas, kraštai buvo nešvarūs, o dušo kanalizacija netvarkinga (skleidė nemalonius kvapus), dušo patalpose nebuvo lentynėlės higienos priemonėms susidėti.

Kauno apygardos administracinis teismas Ž. R. skunde nurodomų pažeidimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų (išskyrus dėl pareiškėjui trūkusio kameros ploto normos pažeidimo) nenustatė, todėl 2015 m. gegužės 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (b. l. 35–40).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka tik iš dalies.

Iš į bylą pateiktų duomenų apeliacinio teismo teisėjų kolegija nustatė, kad dėl pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, atsakovas savo paaiškinimus išdėstė atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 12–14) bei Kybartų PN direktoriui pateiktame Kybartų PN Ūkio skyriaus vyriausiojo specialisto 2015 m. kovo 6 d. tarnybiniame pranešime Nr. 1/8-1006 (b. l. 17). Dėl pareiškėjo skundo dalies, susijusios su prastu kameros vėdinimu, t. y. prasta oro cirkuliacija kamerose, atsakovas paaiškino, kad Kybartų PN patalpos vėdinamos dviem būdais: per mechaninę – elektrinę ištraukiamosios ventiliacijos sistemą, bei natūraliai – per langus, kurie yra pritaikyti vėdinimui. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog kamerų vėdinimas natūraliu būdu per langus yra tinkamas higienos normų užtikrinimo būdas (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2243-520/2016, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį adm. byloje Nr. A-52-858/2015). Vadinasi, Kybartų PN kameros atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus, todėl pareiškėjo teisės šiuo aspektu nebuvo pažeistos.

Kaip matyti iš į bylą pateiktų duomenų, pareiškėjas Ž. R. dėl dušo patalpose ištraukto kanalizacijos alsuoklio (ir dėl šios priežasties dušo patalpose buvusio nemalonaus kvapo) į Kybartų PN direktorių kreipėsi 2013 m. gegužės 23 d. skundu (skundas įstaigoje gautas 2013 m. gegužės 24 d., b. l. 19). Kybartų PN direktorius 2013 m. birželio 18 d. raštu Nr. (1.6)78-314 „Dėl skundo Nr. 1-30/872“ pareiškėjui atsakė, kad ši problema buvo sutvarkyta (b. l. 20). Atkreiptinas dėmesys, kad Kybartų PN direktoriui pateiktame Kybartų PN Ūkio skyriaus vyriausiojo specialisto 2015 m. kovo 6 d. tarnybiniame pranešime Nr. 1/8-1006 (b. l. 17) nurodyta, jog kanalizacijos alsuoklis buvo įstatytas atgal į kanalizacijos vamzdį iš karto po skundo gavimo. Įvertinusi išdėstytą, kolegija sprendžia, kad dėl dušo patalpoje ištraukto kanalizacijos alsuoklio (ir dėl to patalpoje buvusio nemalonaus kvapo) pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, kadangi minėtas gedimas buvo pašalintas iš karto po pranešimo apie jį gavimo.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su atsakovo pozicija, kad pareiškėjo skundo dalis dėl nešvaraus langelio, per kurį į kamerą paduodamas maistas, yra nepagrįsta, nes, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal BVK 110 straipsnio 1 dalį kameros valymu rūpinasi patys nuteistieji. Juolab, kad pareiškėjas teismui pateiktame skunde nesiskundė tuo, kad jam nebuvo išduotos valymo priemonės, būtinos kameros langelio valymui atlikti. Kiek tai susiję su valymo priemonių neišdavimu, pareiškėjas skunde nurodė tik tai, kad jam nebuvo išduotas skystas indų ploviklis bei grindų šluostė.

Įvertinusi byloje surinktus duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo skundo dalis dėl indų ploviklio neišdavimo nepagrįsta, kadangi iš į bylą pateikto Kybartų PN direktoriaus 2012 m. rugsėjo 17 d. rašto Nr. (1.6) 78-537 „Dėl skundo Nr. 1-30/1536“ (b. l. 23), taip pat 2012 m. liepos 5 d. rašto Nr. (1.6) 78-317 „Dėl skundo Nr. 1-30/976“ (b. l. 26), kuriais atsakyta į pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 30 d. bei 2012 m. birželio 20 d. skundus (b. l. 24, 25), matyti, jog Kybartų PN 6 būriui kempinėlės, metaliniai šveistuvai bei indų šveitimo milteliai yra išduodami pirmoje mėnesio dekadoje. Minėtuose Kybartų PN direktoriaus raštuose nurodyta ir tai, kad pareiškėjui jo prašomas indų plovimo skystis nebus išduodamas, nes vietoje jo skiriami indų šveitimo milteliai. Aplinkybės, jog minėti indų šveitimo milteliai yra išduodami, pareiškėjas neneigė. Todėl šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimas nenustatytas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija taip pat nenustatė pažeidimų, susijusių su prastu kameros apšvietimu, kadangi, kaip pažymėjo atsakovas, šiuo aspektu pareiškėjas niekada pataisos namų administracijai nesiskundė, todėl didesnio apšvietimo kameroje Nr. 124 klausimas nebuvo sprendžiamas. Be to, pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punktą, ši norma taikoma tik naujai projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, todėl, kaip paaiškino atsakovas, įrengti didesnio dydžio langus, kurie užtikrintų didesnio natūralios šviesos srauto patekimą į kamerą nėra galimybių.

Minėta, pareiškėjas teismui skundėsi, be kita ko, ir tuo, kad jam nebuvo išduotas grindų skuduras, kameroje aplink langus byrėjo tinkas ir luposi dažai, o dušo patalpoje nebuvo įrengtos lentynėlės higienos priemonėms pasidėti. Pasisakydama šiais aspektais, teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį adm. byloje Nr. A822-81/2014).

Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį adm. byloje Nr. A756-2072/2013). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį adm. byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį adm. byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį adm. byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį adm. byloje Nr. A525-197/2013, taip pat EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, ir kt.).

Nagrinėjamu atveju atsakovas minėtais aspektais jokių paaiškinimų nepateikė nei atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 12–14), nei Kybartų PN direktoriui pateiktame Kybartų PN Ūkio skyriaus vyriausiojo specialisto 2015 m. kovo 6 d. tarnybiniame pranešime Nr. 1/8-1006 (b. l. 17). Be to, šiais aspektais byloje taip pat nėra jokių duomenų. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas pareigos pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie minėtų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, iš esmės neįvykdė.

Kadangi visos abejonės vertintinos pareiškėjo naudai, teisėjų kolegija negali paneigti pareiškėjo Ž. R. argumentų, jog jo kalinimo metu Kybartų PN kamerose aplink langus byrėjo tinkas ir luposi dažai, dušo patalpoje nebuvo įrengta lentynėlė higienos priemonėms pasidėti ir jam nebuvo išduotas grindų skuduras. Taigi šiais aspektais pripažintina, kad valdžios institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pasisakydama dėl pareiškėjui tekusio kameros ploto, kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai ir pagrįstai konstatavo, jog atitinkamais laikotarpiais buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose, kadangi atliekant terminuoto laisvės atėmimo bausmę Kybartų PN drausmės grupėje jam atskirais laikotarpiais teko vidutiniškai 0,08 kv. m mažesnis individualus gyvenamosios patalpos plotas nei nustatyta teisės aktuose. Kita vertus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija negali sutikti su Kauno apygardos administracinio teismo išvada, jog šis pažeidimas yra tik formalaus pobūdžio ir objektyviai negalėjo sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą.

Į bylą pateikta Kybartų PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus inspektoriaus 2015 m. kovo 9 d. „Pažyma apie Ž. R. laikymo sąlygas“ Nr. 1/8-1022 (b. l. 16), iš kurios matyti, jog Kybartų PN (kameroje Nr. 124) pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko nuo 2012 m. kovo 19 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d., t. y. iš viso 622 dienas. Iš jų 216 dienų vienam asmeniui turintis tekti kameros plotas (3,6 kv. m) nebuvo pažeistas, tačiau likusias 406 dienas ši norma buvo pažeidžiama. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui teko 0,08 kv. m mažesnis individualus gyvenamosios patalpos plotas nei nustatyta teisės aktuose. Gana ilgas kalinimo teisės aktų reikalavimus neatitinkančiose kamerose laikotarpis neleidžia šio pažeidimo laikyti formaliu.

Kita vertus, teisėjų kolegija negali sutikti su pareiškėjo skunde bei apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad kalinant jį Kybartų PN ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Tačiau pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį, ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją).

Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Šiuo gi atveju pareiškėjo kalinimo Kybartų PN laikotarpiu (iš viso 406 dienas) teisės aktais nustatyto kameros ploto norma buvo pažeista nežymiai, t. y. pareiškėjui teko tik 0,08 kv. m mažesnis individualus gyvenamosios patalpos plotas nei nustatyta teisės aktuose.

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimai (nuo sienų aplink langą byrantis tinkas ir dažai, 406 dienas pareiškėjui tekęs 0,08 kv. m mažesnis individualus gyvenamosios patalpos plotas, taip pat tai, kad pareiškėjui nebuvo išduotas grindų skuduras, o dušo patalpose nebuvo įrengta lentynėlė higienos priemonėms pasidėti) taip pat nebuvo tokie, kad prilygtų Konvencijos 3 straipsnyje nustatytam minimaliam žiaurumo lygiui. Konstatuotina, kad Konvencijos 3 straipsnis nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas.

Kiek tai susiję su apelianto argumentais, kad jam nepagrįstai nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, teisėjų kolegija, visų pirma, pabrėžia, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Be to, neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, atitinkamais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą). Analogiškos pozicijos, esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, laikomasi ir LVAT praktikoje (žr. LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą adm. byloje Nr. A-444-619/2008).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju, atsižvelgus į nagrinėjamo pažeidimo ilgą trukmę, nėra pagrindo apsiriboti teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatyti pažeidimai sukėlė pareiškėjui diskomfortą, nepatogumus, todėl tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimas, nepriteisiant žalos atlyginimo pinigais, neatlygintų pareiškėjo patirtos žalos ir žalos kompensavimas iš esmės taptų iliuzinis. Kita vertus, teisėjų kolegija nesutinka ir su pareiškėjo teiginiu, jog jam turi būti priteista visa jo skunde nurodyta neturtinės žalos suma – 8 000 Eur.

Pasisakydama dėl priteistino neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad EŽTT praktikoje nurodoma, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Svarbu tai, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, o skirtingų neturtinės žalos sumų priteisimas (skirtingose to paties teismo priimtuose sprendimuose) pats savaime nepagrindžia aplinkybės, jog asmuo buvo diskriminuojamas, nes neturtinė žala patiriama individualiai (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2474-520/2015).

Pažymėtina, kad praktikoje administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. 2012 m. – 2013 m., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. Nr. 1368 nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. buvo nustatytas 800 Lt minimalus darbo užmokestis, 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. – 850 Lt minimalus darbo užmokestis, o 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojo 1 000 Lt minimalus darbo užmokestis); taip pat į pragyvenimo lygį (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartį adm. byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Be to, LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis adm. bylose Nr. A-2474-520/2015 ir Nr. A-2243-520/2015) nurodoma, kad svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija, išanalizavusi reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius, atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukėlė jam nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri nagrinėjamu atveju vertinama 450 Eur. Teisėjų kolegijos manymu, nurodyta suma yra adekvati pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas, panaikina ir priima naują sprendimą – pareiškėjui Ž. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų PN, priteis ia 450 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjo atsiliepime į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų PN, atsiliepimą į Ž. R. apeliacinį skundą nurodytų papildomų aplinkybių dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, diskriminavimo, sužalojimo ir kt. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme (ABTĮ 53 str. 3 d., 130 str. 6 d., 138 str. 2 ir 3 d.). Kolegijos vertinimu, pareiškėjo atsikirtime nurodomos naujos aplinkybės galėjo ir turėjo būti nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui. Priežasčių, kodėl šių aplinkybių nenurodė pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nepaaiškino, todėl faktinių aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos skunde ir kuriomis pareiškėjas grindžia jam padarytos neturtinės žalos atsiradimą ir jos dydį, teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nevertina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo Ž. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo Ž. R. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti pareiškėjui Ž. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė