2022-03-03 Nr. BB-1481-1-01-1-49183-2019-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-13-387/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-49183-2019-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.4.1; 2.1.7.1; 2.1.7.3; 2.2.2.7; 1.1.7.2.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Audronės Kartanienės ir Algimanto Valantino (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Daivai Milevičienei,

nuteistajam V. V., jo gynėjui advokatui Giedriui Danėliui,

nukentėjusiojo K. K. atstovui advokatui Rolandui Vaitekūnui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka, naudojant vaizdo nuotolinio perdavimo priemonę – vaizdo konferencijų programą „Zoom“, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 10 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: V. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 3 punktu, 5 dalies 2 punktu, V. V. nustatytas įpareigojimas per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti 126,46 Eur turtinę žalą Panevėžio teritorinei ligonių kasai ir uždrausta per visą bausmės atlikimo laikotarpį bendrauti su nukentėjusiuoju K. K. bei artintis prie jo 5 metrų atstumu.

Priteista iš V. V. nukentėjusiajam K. K. 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentai metinių palūkanų nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, 1900 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimas, Panevėžio teritorinei ligonių kasai – 126,46 Eur išlaidų už nukentėjusiojo gydymą atlyginimas.

Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 10 d. nuosprendžiu V. V. išteisintas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

K. K. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės ir nukentėjusiojo atstovo advokato, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. V. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2019 m. lapkričio 17 d. apie 23.00 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme, konflikto metu rankomis pastūmė akivaizdžią judėjimo negalią turintį K. K., dėl to šis krito ant betoninių plytelių grindinio ir susižalojo ranką (lūžo rankos kairysis stipinkaulis tipinėje vietoje), taip nesunkiai sutrikdė K. K. sveikatą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs išteisintojo V. V. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, bylos įrodymus vertino selektyviai, nesujungdamas jų į nuoseklią, loginę grandinę ir padarė nepagrįstą išvadą, jog byloje nesurinkta objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad išteisintasis padarė BK 138 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl V. V. nekaltumo padarė nurodydamas nepagrįstas abejones dėl nukentėjusiojo K. K. ir liudytojos V. J. parodymų, nesiėmė priemonių byloje esančio vaizdo įrašo kokybei pagerinti ir vertino jį kaip neinformatyvų, pernelyg sureikšmindamas kaimynų konfliktinius santykius, šališkai vertino išteisintojo V. V. parodymus ir neatsižvelgė į jo parodymų neatitiktį kitiems objektyviems bylos įrodymams. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ištirtų bylos įrodymų visumą (tarp jų ir nukentėjusiojo kartu su apeliaciniu skundu pateiktos pagerintos kokybės, naudojant „Adobe Premiere Pro“ programą, vaizdo įrašo kopijos turinį), padarė išvadą, kad K. K. nustatyti sužalojimai buvo padaryti V. V. veiksmais kaltinime nurodytomis aplinkybėmis.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistojo V. V. gynėjas advokatas G. Danėlius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių, 44 straipsnio 5, 6 dalių, 208 straipsnio 1 dalies pažeidimus, taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 48 straipsnio 5 dalies 2 punktą.

3.2. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo K. K. pateiktą vaizdo įrašą pripažino neinformatyviu, nes dėl visiškos tamsos jame nieko nesimato, ir juo nesirėmė, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį.

3.3. Nukentėjusysis kartu su savo apeliaciniu skundu apeliacinės instancijos teismui pateikė laikmeną su „Adobe Premiere Pro“ programa paryškintu vaizdo įrašu. Apeliacinės instancijos teismas, sukritikavęs pirmosios instancijos teismą, kad šis nepagrįstai nesiėmė priemonių nukentėjusiojo pateikto įrašo vaizdo kokybei pagerinti, nukentėjusiojo naujai pateikto redaguoto vaizdo įrašo duomenis sugretino su liudytojos V. J. parodymais, įvykio vietos apžiūros bei parodymų patikrinimo vietoje protokolais ir padarė išvadą, kad nėra pagrindo netikėti, jog V. J. matė, kaip V. V. rankomis pastūmė K. K. Šio teismo vertinimu, vaizdo įraše užfiksuotas K. K. kritimo momentas įrodo, kad K. K. griuvo ne atsitiktinai, o veikiamas fizinės jėgos. Nors redaguotame vaizdo įraše nesimato, kad V. V. rankomis būtų stūmęs K. K., iš užfiksuoto K. K. kritimo momento (intensyvaus bloškimo) teismas nusprendė, kad jis negalėjo pargriūti pats, atsitrenkęs į V. V., o buvo būtinai pastumtas.

3.4. Tokia apeliacinės instancijos teismo motyvacija yra absoliučiai nepagrįsta ir nesuderinama su BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių, 44 straipsnio 5, 6 dalių ir 208 straipsnio reikalavimais. Apeliacinės instancijos teismas pats nesiėmė jokių priemonių nustatyti, kokiomis programomis iš tiesų buvo apdorotas kartu su nukentėjusiojo apeliaciniu skundu pateiktas vaizdo įrašas ir kokie būtent keitimai jame buvo atlikti. Darydamas išvadą, kad nukentėjusysis buvo pastumtas, apeliacinės instancijos teismas net nebandė aiškintis, ar momentas, kada K. K. griūna ant grindinio, nėra pagreitintas vaizdo apdorojimo programomis, ar kitais būdais nėra sukurtas didesnis griuvimo dinamikos intensyvumas.

3.5. Be to, apeliacinės instancijos teismas kaip vieną iš argumentų išvadai, jog K. K. sugyventinė V. J. galėjo matyti pastūmimo momentą, nurodė tai, kad įvykio naktis nebuvo aklinai tamsi. Tačiau bylą nagrinėjantis teismas neturėtų spręsti apie 2019 m. lapkričio 17 d. nakties tamsumą iš apdoroto vaizdo įrašo, kai net jį pateikęs suinteresuotas bylos baigtimi asmuo parodė, kad vaizdo apdorojimo programa vaizdas yra paryškintas. Aplinkybę, kad vaizdas gali būti ne tik paryškintas, bet ir pakoreguotas, patvirtina ir tai, kad pirmosios instancijos teisme peržiūrėtame vaizdo įraše matyti nukentėjusiojo kieme stovintys du automobiliai (vienas uždengtas audiniu), tačiau su apeliaciniu skundu pateiktame apdorotame vaizdo įraše audiniu uždengto automobilio nematyti.

3.6. Taigi apeliacinės instancijos teismas nepatikrino K. K. pateikto vaizdo redagavimo programomis apdoroto vaizdo įrašo kaip įrodymo patikimumo ir leistinumo, nenustatė, ar toks vaizdo įrašas apskritai atitinka įrodymams keliamus reikalavimus, ir, besąlygiškai vadovaudamasis šiuo vaizdo įrašu, padarė esminius BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių pažeidimus.

3.7. Siekdamas nustatyti objektyvią tiesą baudžiamojoje byloje, teismas turėjo vadovautis BPK 208 straipsniu ir pateikti ekspertui abu K. K. pateiktus vaizdo įrašus, kad šis nustatytų, kokiomis vaizdo apdorojimo programomis vaizdo įrašai apdoroti, kokie originalaus vaizdo ir garso keitimai specialiomis programomis atlikti, ir tik tada spręsti dėl šių vaizdo įrašų pripažinimo įrodymais baudžiamojoje byloje, tačiau to nepadarė.

3.8. BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Apeliacinės instancijos teismas, pats nesiimdamas jokių procesinių veiksmų, besąlygiškai vadovavosi K. K. nurodytomis aplinkybėmis, kad jo kartu su apeliaciniu skundu pateiktas vaizdo įrašas yra apdorotas būtent „Adobe Premiere Pro“ programa ir kad buvo pagerinta tik vaizdo įrašo kokybė. Visa tai taip pat suponuoja teismo nešališkumo principo pažeidimą nukentėjusiojo naudai.

3.9. BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas šio kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas yra aktyvus ir pats gali surinkti įrodymus, o jei tam tikrų įrodymų byloje trūksta, tokių įrodymų trūkumu negali motyvuoti baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui nepalankių išvadų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-221-628/2019).

3.10. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs V. V. pateiktame vaizdo įraše (kurio autentiškumą patvirtino pats nukentėjusysis) girdimus neadekvačius nukentėjusiojo pasisakymus, isterišką juoką ir kažkokių daiktų daužymą, taip pat Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato policijos iškvietimų suvestinę, iš kurios matyti, kad K. K. piktnaudžiauja alkoholiu ir pavartojęs raminamųjų vaistų ir alkoholio tampa agresyvus, puola net savo tėvus, padarė išvadą, kad byloje nėra paneigtos abejonės, jog K. K. įvykio metu buvo neblaivus ir pats puolė V. V., trenkėsi į jį ir griuvo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad iš karto po įvykio K. K. girtumas nebuvo nustatytas. Akivaizdu, objektyvių įrodymų apie K. K. girtumą įvykio metu apeliacinės instancijos teismas surinkti neturėjo galimybės. Tačiau apeliacinės instancijos teismas aplinkybe, kad iš karto po įvykio nukentėjusiojo neblaivumas nebuvo patikrintas, neturėjo teisės motyvuoti baudžiamojon atsakomybėn patrauktam V. V. nepalankių išvadų. Dėl šių aplinkybių konstatuotinas ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas V. V. nekaltumo prezumpcijos pažeidimas.

3.11. Apeliacinės instancijos teismas, paskyręs V. V. laisvės apribojimo bausmę, nustatė draudimą bendrauti su nukentėjusiuoju ir artintis prie jo 5 metrų atstumu, tačiau BK 48 straipsnio 5 dalies 2 punkte nėra nustatyta draudimo artintis prie tam tikrų asmenų arčiau nei nustatytu atstumu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad baudžiamasis įstatymas negali būti plečiamai aiškinamas kaltinamojo nenaudai, pavyzdžiui, taikant analogiją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-136/2014). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas plečiamai taikė minėto baudžiamojo įstatymo nuostatas, naudodamas BPK 1321 straipsnio 1 dalies analogiją, pagal kurią įtariamasis gali būti įpareigojamas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatytu atstumu, jeigu pagrįstai manoma, kad jis bandys neteisėtai paveikti nukentėjusįjį arba nukentėjusiajam ar kartu su juo gyvenantiems asmenims darys naujas nusikalstamas veikas. BPK 1321 straipsnyje nustatytos kardomosios priemonės elementais išplėtus bausmės – laisvės apribojimo BK 48 straipsnio 5 dalies 2 punkto draudimą, buvo neteisingai pritaikytas šis baudžiamasis įstatymas.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo V. V. gynėjo advokato G. Danėliaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio bylos nagrinėjimo ribų

5. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako taip pat tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo praleisti ir neįvertinti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Todėl nuteistojo gynėjo kasacinio skundo teiginiai, kuriais nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo atliktu bylos įrodymų (liudytojos V. J. parodymų, nukentėjusiojo ir nuteistojo pateiktų vaizdo įrašų turinio, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato suvestinės dėl iškvietimų) vertinimu, nustatytomis bylos aplinkybėmis (dėl įvykio nakties tamsumo, nukentėjusiojo blaivumo), nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Tokius teiginius teisėjų kolegija nagrinės tiek, kiek šie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio

6. Kasatorius, nesutikdamas su apkaltinamuoju nuosprendžiu V. V., nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių nuostatų pažeidimus, nes darydamas išvadą, jog nukentėjusysis griuvo ne atsitiktinai, o veikiamas fizinės jėgos, t. y. buvo pastumtas V. V., besąlygiškai rėmėsi nukentėjusiojo prie apeliacinio skundo pridėtu pakoreguotu vaizdo įrašu kaip įrodymu, nepatikrinęs jo patikimumo ir leistinumo paskiriant ekspertizę. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

7. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva; teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys).

8. Esminiu pažeidimu, pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-28-489/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.).

9. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal prokuratūros ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus, jį panaikindamas ir priimdamas naują apkaltinamąjį nuosprendį V. V., baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė, apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas ir jų vertinimas nustatant faktines bylos aplinkybes ir taikant baudžiamąjį įstatymą esminių trūkumų neturi.

10. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apeliacinės instancijos teismas paneigė pirmosios instancijos teismo išvadą, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog V. V. padarė jam inkriminuotą veiką, – dar kartą įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus bylos įrodymus, taip pat ir nukentėjusiojo kartu su apeliaciniu skundu pateiktą pagerintos kokybės, naudojant „Adobe Premiere Pro“ programėlę, vaizdo įrašą, bylos įrodymų visumos pagrindu, o ne vien tik remdamasis pastaruoju įrašu, konstatavo, kad K. K. nustatyti sužalojimai buvo padaryti V. V. veiksmais kaltinime nurodytomis aplinkybėmis.

11. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo ir skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismui nekilo abejonių, jog prie kasacinio skundo pateiktas vaizdo įrašas nėra koreguotas, išskyrus vaizdo paryškinimą „Adobe Premiere Pro“ programėle, tokių abejonių nekilo ir teismo posėdyje dalyvavusiems išteisintajam V. V. bei jo gynėjui, nors pateiktas nukentėjusiojo vaizdo įrašas buvo peržiūrėtas kelis kartus. Bylos duomenimis, tiek ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo savanoriškai pateiktas vaizdo įrašas, tiek su kasaciniu skundu pateikta šio vaizdo įrašo kopija savo trukme (37 sek.) ir turiniu iš esmės identiški, tik skiriasi vaizdo ryškumas, kuris, be dviejų kieme stovinčių automobilių ir V. J. silueto, leidžia matyti, kaip nukentėjusysis nueina įvykio vietos link, kaip V. J. žiūri į jo pusę, o nukentėjusiajam pargriuvus – eina jam į pagalbą.

12. Apie tai, kad pakoreguotame vaizdo įraše galėjo būti pagreitintas nukentėjusiojo kritimo momentas ir kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 208 straipsniu, turėjo paskirti ekspertizę bei patikrinti, kokiomis redagavimo programomis apdorotas K. K. pateiktas vaizdo įrašas, nuteistojo gynėjas išsakė tik kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismui priėmus jo ginamajam nepalankų sprendimą.

13. Pažymėtina, kad teismas turi teisę paskirti ekspertizę bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva (BPK 286 straipsnio 1 dalis). Baudžiamojo proceso įstatymas tiesiogiai nenustato būtinųjų ekspertinių tyrimų ikiteisminio tyrimo ir bylų nagrinėjimo teisme metu atvejų. BPK 208 straipsnyje nurodyta, kad ekspertizė skiriama tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas nusprendžia, jog nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos mokslo, technikos, meno ar kitokios žinios. Kaip jau buvo minėta, nei V. V., nei jo gynėjas, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, prašymo dėl reikalingumo skirti ekspertizę neišsakė.

14. Pažymėtina, kad baudžiamajame procese galioja rungimosi principas, kuris reiškia, kad byla turi būti sprendžiama ginčo keliu, o kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jai teisingai išspręsti (BPK 7 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje konstatuotina, kad nuteistasis ir jo gynėjas aktyviai dalyvavo įrodymų tyrime, bet pasirinko sprendimą neteikti prašymo dėl ekspertizės skyrimo, todėl kasatoriaus argumentai, kad, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas suvaržė jo teisę ir rėmėsi neleistinu įrodymu, yra nepagrįsti.

15. Iš aptartų aplinkybių galima spręsti, kad kasatorius formaliai nurodo BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių ir 208 straipsnio pažeidimus, iš esmės ginčydamas tik apeliacinės instancijos teismo nustatytą faktinę aplinkybę, kad nukentėjusysis pargriuvo pastumtas V. V., o tai, kaip minėta, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

16. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ginčijamas vaizdo įrašas nebuvo vienintelis V. V. kaltės įrodymas, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad tai patvirtina viso bylos proceso metu duoti nuoseklūs nukentėjusiojo K. K., liudytojos V. J. parodymai ir įvykio vietos apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje protokoluose, specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys, specialisto išvadą pateikusio eksperto paaiškinimai pirmosios instancijos teisme. Taip pat apeliacinės instancijos teismas ištyrė V. V. viso bylos tyrimo metu duotus parodymus ir juos argumentuotai atmetė, kaip ir jo iškeltą versiją, kad nukentėjusysis galėjo neadekvačiai vertinti situaciją dėl savo neįgalumo ir agresyvumo dėl kartu su alkoholiu vartojamų vaistų. Toks apeliacinės instancijos teismo nuosprendis atitinka BPK 331 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, jame išdėstytos bylos įrodymų visumos vertinimu grįstos išvados (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Kasatoriaus argumentai dėl nešališkumo ir nekaltumo prezumpcijos principų pažeidimų (BPK 44 straipsnio 5, 6 dalys) yra deklaratyvaus pobūdžio.

Dėl BK 48 straipsnio 5 dalies 2 punkto taikymo

17. Kasatorius nurodo, kad BK 48 straipsnio 5 dalies 2 punkte nėra nustatyta draudimo artintis prie tam tikrų asmenų arčiau nei nustatytu atstumu, todėl apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas V. V. laisvės apribojimo bausmę, nepagrįstai nustatė jam minėtą draudimą. Taip, kasatoriaus nuomone, teismas netinkamai pritaikė šį baudžiamąjį įstatymą.

18. Iš tiesų, nei BK 48 straipsnio 5 dalies 2 punkte, nei bet kuriame kitame šios dalies punkte nėra nustatytas draudimas artintis prie tam tikrų asmenų arčiau nei nustatytu atstumu. Tačiau BK 48 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, kitų baudžiamojo proceso dalyvių prašymu, taip pat savo nuožiūra gali paskirti šio kodekso IX skyriuje nurodytą vieną ar kelias baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) kitus baudžiamajame įstatyme nenustatytus draudimus ar įpareigojimus, jeigu, teismo nuomone, tai darytų teigiamą įtaką jo elgesiui.

19. Įpareigojimas nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu yra įtvirtintas BK 67 straipsnio 2 dalies 8 punkte, taigi apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BK 48 straipsniu, paskyręs V. V. laisvės apribojimo bausmę, galėjo skirti šį įpareigojimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo V. V. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus kasacinį skundą.

Teisėjai Sigita Jokimaitė

Audronė Kartanienė

Algimantas Valantinas