b7bf4b2f-b65e-4cf9-a115-6d8df9846bc3 · Vilniaus apygardos teismas

?Civilinė byla Nr. e2A-1185-232/2018. Teisminio proceso Nr. 2-48-3-00958-2017-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.1.; 3.2.6.1. (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. rugsėjo 18 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Ritos Kisielienės, Liudos Uckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tomo Venckaus, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo E. Å . ir atsakovo UAB „Solveiga“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo E. Å . ieÅ¡kinį atsakovams UAB „Solveiga“ ir S. P., trečiasis asmuo AB SEB bankas, dėl avanso grÄ Å¾inimo ir n u s t a t ė:

I.Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovas E. Å . (toliau tekste ieÅ¡kovas) ieÅ¡kiniu prašė priteisti iÅ¡ atsakovo UAB „Solveiga“ ir subsidiariai iÅ¡ S. P. 18 353,68 Eur sumokėto avanso, 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki eismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo.

2. Nurodė, kad 2008-11-04 Å¡alys sudarė preliminariÄ jÄ sutartį dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo. Pagal Å¡ios sutarties sÄ lygas ieÅ¡kovas sumokėjo atsakovui 64000 Lt (18 353,68 Eur) pradinę įmokÄ .

3. Atsakovas trejus metus vilkino pagrindinės sutarties sudarymÄ ir galiausiai pasiÅ«lė pirkti kitÄ butÄ , esantį (duomenys neskelbtini). Å alys sudarė kitÄ preliminariÄ jÄ sutartį, pagal kuriÄ atsakovas įsipareigojo iki 2013-02-03 sudaryti pagrindinę sutartį, paliekant tÄ patį piniginį įnaÅ¡Ä . Vėliau pagrindinės sutarties sudarymo terminas buvo pratęstas iki 2016-07-25. Tačiau atsakovai ir toliau vilkino pagrindinės sutarties sudarymÄ .

4. Vėliau paaiškėjo, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini) buvo parduotas kitiems asmenims dar galiojant pirmajai preliminariajai sutarčiai, o butas, esantis (duomenys neskelbtini), parduotas kitiems asmenims 2016-07-25.

5. Sumokėto avanso, nežiÅ«rint į reikalavimÄ grÄ Å¾inti, atsakovai jam negrÄ Å¾ino. Atsakovo UAB „Solveiga“ turtas jau suvaržytas kitų kreditorių – VMI ir AB SEB banko naudai ir galimai jis nėra pajėgus atsiskaityti pagal piniginę prievolę su ieÅ¡kovu, todėl skola turi bÅ«ti priteista solidariai ir iÅ¡ UAB „Solveiga“ dalyvio S. P. CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu.

6. Atsakovai su ieÅ¡kiniu nesutiko ir nurodė, kad ieÅ¡kovo sumokėti pinigai – 64 000 Lt (18 535,68 Eur) buvo tuojau pat pervesti UAB „Solveiga“ kreditoriui AB SEB bankui vykdant paskolos sutartį. IeÅ¡kovas pats iki 2016 m. balandžio mėnesio vis prašė pratęsti preliminarios sutarties terminÄ motyvuodamas tuo, kad neturi pinigų buto pirkimui. Atsakovas neatsisakė grÄ Å¾inti ieÅ¡kovui jo sumokėtų pinigų. Å alys kreipėsi į bankÄ , kur susitarė, kad ieÅ¡kovui bus grÄ Å¾inta pusė jo sumokėto avanso sumos. Å iÄ sumÄ ieÅ¡kovui grÄ Å¾ino ginčo buto pirkėjas, pagal susitarimÄ su UAB „Solveiga“ dalį sumos už perkamÄ butÄ pervesdamas ieÅ¡kovui. Nurodė, kad Å¡alys laisvai disponuoja savo teisėmis ir gali tartis dėl ko nori. Todėl Å¡alims susitarus dėl pusės sumokėto avanso sumos grÄ Å¾inimo, ieÅ¡kovas nebeturi teisės reikalauti kitos dalies.

7. Trečiasis asmuo SEB bankas (toliau bankas arba trečiasis asmuo) atsiliepime į ieškinį nurodė, kad 2005-08-02 tarp jo ir atsakovo UAB „Solveiga“ buvo sudaryta kreditavimo sutartis Nr. 1740506011957-19 (toliau tekste kreditavimo sutartis). Kredito lėšos buvo skirtos kredito refinansavimui ir pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai į gyvenamuosius butus ir ofisus.

8. Aukščiau nurodytÄ pastatÄ rekonstravus, jis buvo iÅ¡skaidytas į atskirus turtinius vienetus – butus bei ofisus. Siekiant tinkamai vykdyti kreditorinius įsipareigojimus, kredito grÄ Å¾inimas buvo vykdomas dalimis parduodant pastato dalis, iÅ¡skaidytas į atskirus nekilnojamojo turto objektus. Ginčo butas, hipotekos kreditoriui bankui davus sutikimÄ , buvo parduotas, pardavimo lėšomis padengiant dalį kredito. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 9. Trakų rajono apylinkės teismas 2017 m. spalio 11 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino iÅ¡ dalies priteisė E. Å . iÅ¡ UAB „Solveiga“ 11 145,74 Eur skolÄ , 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas už priteistÄ 11 145,74 Eur sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme (2017-04-18) iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo ir 742,51 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų. Likusioje dalyje ieÅ¡kinį atmetė.

10. Teismas nustatė, kad 2008-11-04 Å¡alys, sudarė ginčo buto (duomenys neskelbtini), preliminariÄ jÄ pirkimo-pardavimo sutartį pagal kuriÄ sumokėjo 64 000 Lt (18 535,68 Eur) pradinę įmokÄ . Pagrindinės sutarties sudarymo terminÄ Å¡alys tęsė kelis kartus, o 2012-02-03 sudarė naujÄ preliminariÄ jÄ pirkimo-pardavimo sutartį dėl kito buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, kuri buvo pratęsta iki 2013-07-25, tačiau pagrindinė buto pirkimo-pardavimo sutartis, nebuvo sudaryta.

11. Teismas remdamasis CK 6.315 straipsnio 3 dalimi sprendė, jog Å¡alims nesudarius pagrindinės sutarties, ieÅ¡kovas iÅ¡ anksto sumokėjęs dalį ketinamo pirkti daikto sumos, turi teisę reikalauti avansu sumokėtos sumos gražinimo, o atsakovui UAB „Solveiga“, kuris įsipareigojo parduoti butÄ , Å¡alims nesudarius pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties, kyla prievolė grÄ Å¾inti sumokėtÄ avanso sumÄ atsakovui, neatsižvelgiant į priežastis, dėl kurių nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis. Nurodė, kad Å¡alių kaltinimų viena kitai dėl nesudarytos pagrindinės buto pirkimo-pardavimo sutarties, nevertina, nes Å¡ios aplinkybės nėra teisiÅ¡kai reikÅ¡mingos, kaip ir atsakovo UAB „Solveiga“ santykiai bei susitarimai su trečiaisiais asmenimis, nes jie neÅ¡alina ir nekeičia atsakovo prievolės grÄ Å¾inti sumokėtÄ avansÄ ieÅ¡kovui.

12. Nustatęs, kad dalis avanso pagal atsakovo UAB „Solveiga“ susitarimÄ su banku, pastarajam leidus parduoti jam įkeistÄ turtÄ su sÄ lyga, kad pirkimo pardavimo sutartyje bus numatyta sÄ lyga pirkėjui ne mažiau kaip 7 389,94 Eur sumokėti ieÅ¡kovui pradinio įnaÅ¡o grÄ Å¾inimui ir kad Å¡iÄ sumÄ ieÅ¡kovui ginčo buto pirkėjas yra pervedęs ieÅ¡kovui, teismas pripažino tai tinkamu dalies prievolės įvykdymu už atsakovÄ UAB „Solveiga“, tačiau nurodė jog Å¡i aplinkybė, neatleidžia atsakovo nuo likusios prievolės dalies įvykdymo ieÅ¡kovui. Nurodė jog atsakovo teiginys, kad ieÅ¡kovas sutikdamas, jog bankas ar buto pirkėjas jam sumokėtų pusę sumos, tuo pačiu atsisakė kitos skolos dalies, yra niekuo nepagrįstas ir teismo vertinamas kaip samprotavimas, siekiant vilkinti prievolės vykdymÄ , o ne įrodymais pagrįstas faktas.

13. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieÅ¡kovo teismo posėdyje iÅ¡sakytus teiginius, jog jam nedavus sutikimo, trečiojo asmens už atsakovÄ sumokėtos skolos negalima laikyti tinkamu prievolės įvykdymu. Nurodė, jog Å¡iuo atveju trečiasis asmuo, realiai įvykdęs, nesiejamÄ su skolininko asmeniu prievolę ieÅ¡kovui (kreditoriui), jo teisių nepažeidė.

14. Teismas konstatavo, kad ieÅ¡kovo nurodytos, bet įrodymais nepagrįstos, aplinkybės, kad UAB „Solveiga“ turinė padėtis yra sunki, įmonė turi mokestinių skolų, turtas yra suvaržytas, neduoda pagrindo iÅ¡vadai, kad įmonė nėra pajėgi įvykdyti prievolę ieÅ¡kovui, ir kad to negali padaryti dėl jo vadovo S. P. nesÄ Å¾iningų veiksmų. Todėl pagal ieÅ¡kinį atsako tik UAB „Solveiga“, ieÅ¡kinį dalyje dėl solidariosios S. P. atsakomybės atmetė kaip nepagrįstÄ .

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo teisiniai argumentai 15. Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovas E. Å . prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ ir iÅ¡ atsakovų: UAB „Solveiga“, kaip pagrindinio skolininko, ir S. P., kaip subsidiaraus skolininko, ieÅ¡kovo naudai subsidiariai priteisti: 18.535,68 Eur, penkių procentų dydžio metinių palÅ«kanų nuo visos priteistinos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki visiÅ¡ko teismo sprendimo įvykdymo; turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas pilna apimtimi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

16. Nurodė, jog dėl galimai nesÄ Å¾iningų ketinimų atsakovÄ atstovaujantis direktorius S. P. po 2008 11 03 preliminariosios sutarties sudarymo ir piniginio įnaÅ¡o nepagrįstai daugiau nei trejus vilkino ginčo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymÄ , vis žadėdamas atlikti buto (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisių perdavimo įforminimÄ , tačiau jokių realių veiksmų nevykdė. Tuomet apeliantas ėmė atsakovams reikÅ¡ti pretenzijas dėl preliminarios sutarties nevykdymo.

Galiausiai jam buvo nurodyta, jog buto atsakovai parduoti negali, tačiau konkrečių priežasčių nenurodė. Apeliantui buvo pasiÅ«lytas kitas butas ir sandėliukas, adresu (duomenys neskelbtini). Turėdamas viltį įgyti nuosavybę bei suviliotas patrauklesnio pasiÅ«lymo, apeliantas 2012 02 03 pasirašė antrÄ jÄ preliminariÄ nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, paliekant tÄ patį pirminį piniginį įnaÅ¡Ä . UAB “Solveiga“ įsipareigojo iki 2013 m. vasario 3 d. (pratęsta iki 2013 m. liepos 25 d.) sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį.

Tačiau vėlgi nepagrįstai ėmė vilkinti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymÄ ir savo įsipareigojimų nevykdė (vengė).

17. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), be apelianto sutikimo buvo parduotas tretiesiems asmenims, pagal 2011 m. lapkričio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartį, tebegaliojant sudarytai su apeliantu pirminei preliminariajai buto pirkimo-pardavimo sutarčiai. Taip pat tapo žinoma, jog parduotas ir butas, dėl kurio susitarta antrÄ ja preliminaria pirkimo - pardavimo sutartimi. Ä®tardamas, jog atsakovas UAB “Solveiga” bei bendrovės direktorius atsakovas S. P. galimai nusikalstamai pasisavino apelianto pirminį piniginį įnaÅ¡Ä , apeliantas pareikalavo gražinti įmokėtas lėšas. Nors butas, adresu (duomenys neskelbtini) parduotas 2016 m. liepos 25 d., tačiau piniginės lėšos apeliantui nebuvo gražintos, nepaisant, atsakovo S. P. žodinių pažadų.

18. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, remdamasis prielaidomis, jog UAB “Solveiga” yra pajėgi įvykdyti prievolę ieÅ¡kovui visa apimtimi konstatavo nesant pagrindo atsakovo S. P. subsidiariai atsakomybei CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu atsirasti. Tačiau nesiekė nustatyti esminių bendrovės vadovo civilinės atsakomybės sÄ lygų, jų nustatymu. Nepagrįstai atmetė apelianto praÅ¡ymus, susijusius su Å¡ių sÄ lygų nustatymų. Todėl buvo užkirstas kelias apeliantui įrodinėti atsakovo S. P. nesÄ Å¾iningų veiksmų buvimÄ , neatsižvelgė į apelianto teikiamus iÅ¡tirti įrodymus, kviesti liudytojus, kurių parodymai leistų nustatyti bendrovės vadovo ir akcininko nesÄ Å¾iningumÄ ir atsakomybės už bendrovės prievoles buvimÄ .

Toks teismo sprendimas yra tendencingas ir neobjektyvus, apribojantis apelianto teisę lygiateisiÅ¡kumo ir rungimosi pagrindais įgyvendinti teisę įrodinėti ieÅ¡kinio reikalavimų pagrįstumÄ bei naudotis procesinėmis teisėmis visa apimtimi.

19. Teismas visiÅ¡kai neatsižvelgė į byloje reikÅ¡tinus apelianto reikalavimus nustatyti bendrovės mokumÄ , kad bendrovės turtui uždėtas areÅ¡tas Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimo pagrindu kita dalis yra įkeista bankui. Tai įrodo ir antstolio D. J. 2017-04-06 patvarkymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kai antstolis įvertinęs kad laikinosios apsaugos priemonės dėl minėtų aplinkybių negali bÅ«ti pritaikytos pagrindiniam skolininkui, nesant jo turto, kurį bÅ«tų galima areÅ¡tuoti, užtikrinant teismo sprendimo įvykdymÄ , Å¡ias priemones pritaikė subsidiariajam skolininkui S. P..

20. Teismas taip pat neatsižvelgė į S. P. parodymus teisme, kad bet kokios piniginės lėšos, gautos už nekilnojamojo turto pardavimÄ iÅ¡ karto patenka į SEB bankÄ UAB “Solveiga” paskolos dengimui, kad bankas griežtai kontroliuoja (prižiÅ«ri) UAB “Solveiga” Å«kinę veiklÄ ir tarpusavio bendradarbiavimas yra nulemtas finansine atskaitomybe (teismo posėdžio garso įraÅ¡as 2/2), kas rodo jog visi iÅ¡ieÅ¡kojimai nukreipimai į bendrovės turtÄ , patenkinus turtinio pobÅ«džio reikalavimus, nėra įmanomi ir nėra užtikrinti.

21. S. P. teisme pripažino, kad pagal 2008 m. lapkričio 04 d. sudalytÄ preliminariÄ jÄ pirkimo-pardavimo sutartį butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) yra realizuotas per antstolį, nors preliminarioji sutartis buvo pratęsta iki 2012 m. rugsėjo 2 d. kas įrodo bendrovės vadovo nesÄ Å¾iningÄ elgesį. Apelianto atžvilgiu, tolesnį pagrindinės sutarties sudarymo vilkinimÄ iÅ¡ atsakovų pusės. Byloje yra pateiktas 2009 m. lapkričio 26 d. turto perdavimo iÅ¡ieÅ¡kotojui aktas, pagal kurį iÅ¡ UAB “Solveiga” perleidžiamas bendroves turtas kitam subjektui. Tai rodo, jog atsakovai jau pirmosios preliminariosios sutarties sudarymo metu turėjo rimtų finansinių problemų S. P. nesÄ Å¾iningumÄ rodo ir teismo turima informacija apie kitas bylas.

22. Teismas sprendime pažymėjęs, jog apeliantas neįrodė, kad UAB “Solveiga” yra pajėgi įvykdyti prievolę, užkirto keliÄ atsakovui S. P. pateikti viešųjų registrų duomenis apie UAB “Solveiga” mokumÄ , skolų valstybei nebuvimÄ , pažymėjo, kad aplinkybės, susijusios su bendrovės vadovo, kalte neturi jokios reikÅ¡mės ginčo sprendimui, nors tai buvo įrodinėjimo dalykas byloje, remiantis CK 2.50 straipsnio 3 dalimi susijęs su atsakovo S. P. kaltės dėl nesÄ Å¾iningumo įrodinėjimu.

23. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai neatsižvelgė į minėtos skolos perkėlimo 24. faktines aplinkybes, pažeidžiančias šį institutÄ reguliuojančias teisės normas, bei teismų praktikÄ .

25. Nurodė, kad teismas į bylÄ neįtraukė trečiuoju asmeniu ginčo buto pirkėjo R. S.. Prašė skirti žodinį bylos nagrinėjimÄ ir apklausti liudytojus, kuriuos apklausti atsisakė pirmosios instancijos teismas. Pažymėjo, kad žodinis procesas iÅ¡ esmės nesudarytų sÄ lygų proceso vilkinimui, o papildomų duomenų surinkimas Å¡ioje byloje, siekiant tenkinti pirminį ieÅ¡kinį visa apimtimi, yra neatsiejamai bÅ«tinas, pabrėžė, kad bylos grÄ Å¾inimas nagrinėti pirmÄ jÄ instancija, kaip alternatyva, nėra tiek tikslingas, nes apeliacinio teismo teisės ir galimybės leidžia iÅ¡spręsti pirminio ieÅ¡kinio reikalavimų tenkinimÄ visa apimtimi. O tai sÄ lygotų proceso ekonomiÅ¡kumÄ .

26. Atsiliepime į ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ atsakovas UAB „Solveiga“ nurodė, jog ne atsakovas, o ieÅ¡kovas vilkino pagrindinės sutarties pasiraÅ¡ymÄ , vis atsisakydavo pasiraÅ¡yti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, iki 2016 m. balandžio mėnesio vis prašė pratęsti preliminarios sutarties terminÄ motyvuodamas tuo, kad neturi pinigų buto pirkimui. Galiausiai Å¡alys, dalyvaujant banko atstovei V. D., susitarė dėl sandorio užbaigimo ir pradinės įmokos grÄ Å¾inimo, įvertinus abiejų Å¡alių patirtus nuostolius, abipusių nuolaidų bÅ«du susitarta, kad UAB „Solveiga“ dėl patirtų nuostolių grÄ Å¾ins tik dalį pradinio įnaÅ¡o, 7389,94 Eur sumÄ . Likusi pradinio įnaÅ¡o suma liks atsakovui, kaip nuostolių padengimo suma.

27. Pasisakydamas dėl subsidiariosios atsakomybės taikymo įmonės vadovui S. P. nurodė, jog įmonės yra steigiamos, siekiant įgyvendinti pasirinktÄ verslo modelį ir gauti ekonominę naudÄ - pelnÄ , todėl jų veikla visada siejasi su tam tikra verslo rizika. Å i aplinkybė lemia tai, kad teismų praktikoje nėra plačiai taikoma asmeninė bendrovės vadovo atsakomybė prieÅ¡ kreditorius, bendrųjų atsakomybę nustatančių teisės normų pagrindu. Ä®monės valdymo organai, atlikdami tiek konkrečias įstatyme nustatytas, tiek fiduciarines pareigas, turi veikti taip, kad įmonė gautų kuo didesnę ekonominę naudÄ iÅ¡ verslo veiklos ir kad jai nebÅ«tų padaryta žalos.

Tačiau tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Todėl svarbu nustatyti, ar įmonės vadovas veikė neapgalvotai ir nesuderinamai su įprastine ūkine veikla.

28. Pažymėjo, kad bylos duomenimis, pagal UAB „Solveiga“ vadovo parodymus, nustatyta, kad bendrovė nėra nemoki, jos nuostoliai ne tik kad nedidėjo, bet sumažėjo, atsiskaitymas su ieÅ¡kovu buvo suderintas, pradėtas vykdyti, todėl nėra atsakovo S. P. neteisėtų veiksmų - privalomos atsakomybės sÄ lygos.

29. Pažymėjo, jog teismas savo sprendime teisingai nurodė, kad buto pirkėjas, realiai įvykdęs skolininko prievolę, nesiejamÄ su skolininko asmeniu, kreditoriaus teisių nepažeidė.“ Todėl apelianto argumentai, kad trečiojo asmens už atsakovÄ sumokėtos skolos jis negali laikyti atsakovo prievolės įvykdymu, atmetami kaip nepagrįsti.

30. Kadangi S. P. dėl pirmame punkte nurodytų aplinkybių negali bÅ«ti atsakovu Å¡ioje byloje, o pagal 2017-04-06 sudarytÄ turto apraÅ¡Ä vykdant teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo apraÅ¡ytas tik Atsakovo S. P. turtas, Trakų rajono apylinkės teismas priėmė teisingÄ ir pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , panaikinti jo atžvilgiu taikytas laikinÄ sias apsaugos priemones.

31. Apeliaciniame skunde nurodyti liudytojai negali duoti parodymų dėl bylos esmės (skolos priteisimo), nes šių aplinkybių paprasčiausiai nežino. Manytina, kad liudytojai gali duoti parodymus susijusius tik su preliminarios sutarties sudarymo aplinkybėmis. Šios aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos bylai, toks ieškovo prašymas yra perteklinis, todėl atmestinas.

32. Apeliaciniu skundu apeliantas atsakovas UAB „Solveiga“ prašė Trakų rajono apylinkės teismo 2017-10-11 sprendimÄ dalyje, kurioje iÅ¡ jo ieÅ¡kovui E. Å . priteista 11145,74 Eur skola, 5 procentų dydžio metinės palÅ«kanos už priteistÄ 11 145,74 Eur sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo ir 742,51 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų panaikinti, Å¡ioje dalyje priimti naujÄ sprendimÄ E. Å . ieÅ¡kinį atmesti.

33. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, todėl naikintinas. Nurodė, jog pats ieÅ¡kovas vis atsisakydavo pasiraÅ¡yti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, iki 2016 m. balandžio mėnesio vis prašė pratęsti preliminarios sutarties terminÄ motyvuodamas tuo, kad neturi pinigų buto pirkimui. Galiausiai Å¡alys, dalyvaujant banko atstovei, susitarė dėl sandorio užbaigimo ir pradinės įmokos grÄ Å¾inimo. Ä®vertinus abiejų Å¡alių patirtus nuostolius, abipusių nuolaidų bÅ«du Å¡alys susitarė, kad UAB „Solveiga“ dėl patirtų nuostolių gražins tik dalį 7 389,94 Eur sumÄ . Likusi pradinio įnaÅ¡o suma negrÄ Å¾inama ir lieka atsakovui, kaip nuostolių padengimo suma. Tokiam susitarimui neprieÅ¡taravo nei UAB „Solveiga“, nei ieÅ¡kovas, minėta suma ieÅ¡kovui grÄ Å¾inta.

34. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėjo iÅ¡vados, kad byloje nėra įrodymų pagrindžiančių, kad toks susitarimas buvo pasiektas, nevertino banko atstovės V. D. parodymų patvirtinančių tÄ aplinkybę, kad ieÅ¡kovas ir UAB „Solveiga“ direktorius S. P. dalyvaujant banko atstovei V. D. ir visi kartu, derybų bÅ«du nusprendė dėl pradinio įnaÅ¡o grÄ Å¾inimo sumos – 7 389,94 Eur, sutarė, kad likusi pradinio įnaÅ¡o suma negrÄ Å¾inama ir lieka atsakovui, kaip nuostolių padengimo suma. Toks susitarimas ir tokia sutarta suma tenkino abi Å¡alis. Å ie liudytojos parodymai yra labai svarbÅ«s, nes patvirtina faktÄ , kad ieÅ¡kovas sutiko su pradinio įnaÅ¡o dalies gražinimu, o jo reikalavimas grÄ Å¾inti visÄ pradinį įnaÅ¡Ä prieÅ¡tarauja gerai moralei ir esamam žodiniam susitarimui.

35. Pirmos instancijos teismas, spręsdamas dėl faktinių aplinkybių - susitarimo dėl pradinio įnaÅ¡o grÄ Å¾inimo sumos - netinkamai tyrė ir vertino byloje esančius įrodymus, taip pažeisdamas CPK 179, 183 ir 185 straipsnių nuostatas. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados 36. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

37. Atsakovas prašė bylÄ nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintÄ bendrÄ jÄ bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kuriÄ apeliacinis skundas nagrinėjamas raÅ¡ytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis), taip pat įvertinusi Å¡ios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra bÅ«tinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytÄ iÅ¡imtį ir skirti bylos nagrinėjimÄ Å¾odinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, konstatuoti atitinkamas faktines bylos teisingam iÅ¡nagrinėjimui reikalingas faktines aplinkybes tam, kad bÅ«tų galima įvertinti Å¡io teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ bei padaryti iÅ¡vadÄ , ar skundžiamu sprendimu byla buvo iÅ¡spręsta teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Taip pat nėra bÅ«tina papildomai apklausti liudytojus.

38. Ginčas byloje kilo iÅ¡ Å¡alių sutartinų nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo santykių, Å¡alims sudarius nekilojamojo turto pirkimo preliminariÄ sutartį, kurios tikslas nebuvo pasiektas pagrindinė buto pirkimo - pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, Å¡alys nurodo skirtingas to priežastis bei skirtingai traktuoja pasekmes, atsakovas UAB „Solveiga“ kvestionuoja pirmosios instancijos pateiktÄ Ä¯rodymų vertinimÄ .

39. PreliminariÄ ja sutartimi laikomas Å¡alių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sÄ lygomis Å¡alys įsipareigoja ateityje sudaryti kitÄ â€“ pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Pagal kasacinio teismo praktikÄ preliminarioji sutartis – tai iki sutartinių santykių stadijoje sudaromas organizacinio pobÅ«džio susitarimas dėl kitos sutarties sudarymo ateityje; tai nėra susitarimas dėl konkrečių veiksmų (turinčių tam tikrÄ vertę savaime arba tokių, kuriais perduodama tam tikra vertybė) atlikimo; vienas iÅ¡ esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad jos negalima reikalauti įvykdyti natÅ«ra, tačiau jos pažeidimo (nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju kaltoji Å¡alis privalo atlyginti kitai Å¡aliai padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2010; 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017, 15 punktas).

40. Avansas yra mokėjimas, kuris atliekamas bÅ«simų mokėjimų vykdant pagrindinę sutartį sÄ skaita. Pagal CK 6.309 straipsnio 2 dalį pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktÄ Ä¯sipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu). Jis vykdo mokėjimo paskirtį, bet Å¡ia paskirtimi gali bÅ«ti naudojamasi, jeigu ateityje atsiranda mokėjimo prievolė. Jeigu ateityje mokėjimo prievolė neatsiranda, nes, pvz., pagrindinė sutartis nesudaroma, tai nėra pagrindo sumokėtÄ avansÄ naudoti pagal mokėjimo paskirtį.

Tai savaime nereiÅ¡kia, kad avansu sumokėti pinigai turi bÅ«ti grÄ Å¾inti. Reikia įvertinti, ar avansu sumokėti pinigai nebuvo Å¡alių susitarimu ar kitu pagrindu numatyti panaudoti pagal kitÄ paskirtį, pvz., kaip netesybos prievolės įvykdymui užtikrinti. Nuostatos dėl avanso mokėjimo gali bÅ«ti įtrauktos į preliminariÄ jÄ sutartį, todėl kad ji susijusi su bÅ«simu pagrindinės sutarties sudarymu ateityje, o pagal pagrindinę sutartį gali bÅ«ti vykdomi mokėjimai.

41. Sudarant preliminariÄ jÄ sutartį prisiimama prievolė ateityje sudaryti pagrindinę sutartį. Å i prievolė gali bÅ«ti užtikrinta netesybomis pagal sutartį (CK 6.70 straipsnis). Jeigu iki sutartiniuose santykiuose sumokamas avansas, tai Civilinis kodeksas nedraudžia susitarti, kad avanso suma bÅ«tų naudojama kaip netesybos. Tokia sutarties nuostata yra pagrindas civilinėms teisėms ir pareigoms atsirasti (CK 1.136 straipsnio 1 dalis), nes neprieÅ¡tarauja įstatymams (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2018 m. gegužės 10 d. Civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018).

42. Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad Å¡alys buvo sudarę dvi preliminariÄ sias sutartis dėl butų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo ateityje. Å ių sutarčių turinys skirtingas. PirmÄ ja preliminaria sutartimi pasiraÅ¡yta 2008 11 04 ieÅ¡kovas įsipareigojo sumokėti avansÄ sutartyje įvardijamÄ pradine įmoka per 5 d. nuo sutarties pasiraÅ¡ymo, o visÄ kainÄ sumokėti po notarinės sutarties pasiraÅ¡ymo ne vėliau kaip iki 2009 10 05, atsakovas pagal Å¡iÄ preliminariÄ jÄ sutartį jokių įsipareigojimų nebuvo prisiėmęs, iÅ¡skyrus aplinkybę, kad sutartyje jis (UAB „Solveiga“) įvardijamas pardavėju.

IeÅ¡kovas yra sumokėjęs atsakovui sutartÄ 64 000 Lt pradinį įnaÅ¡Ä . Netesybų dėl nustatytu laiku nesudarytos notarinės pirkimo – pardavimo sutarties ar kainos nesumokėjimo Å¡i preliminarioji sutartis nenumatė. Iki 20 10 05 pagrindinės notarinė sutarties Å¡alims nesudarius sutarties, terminas jai sudaryti buvo pratęsiamas tris kartus, nurodant, jog pratęsiamas preliminarios sutarties galiojimo laikas, iÅ¡ pradžių iki 2010 09 02, vėliau iki 2011 09 02, dar vėliau iki 2012 09 02. 43. 2012 09 03 Å¡alys pasirašė antrÄ jÄ preliminariÄ sutartį, kurios 1 punktu abi Å¡alys įsipareigojo sudaryti kito buto (duomenys neskelbtini) pirkimo pardavimo sutartį.

Å ios preliminarios sutarties 3 punktu pardavėjas (atsakovas UAB „Solveiga“) įsipareigojo pagrindine sutartimi parduoti pirkėjo (ieÅ¡kovo) nuosavybėn minėtÄ nekilnojamÄ jį turtÄ , o pirkėjas (ieÅ¡kovas E. Å .) priimti minėtÄ nekilnojamÄ jį turtÄ ir sumokėti už jį pardavėjui 487 890 Lt sumÄ . Sutarties 6 punktu pardavėjas įsipareigojo Å¡alims iki 2013 02 03 sudarius pagrindinę sutartį perduoti turtÄ pirkėjui. Bendru susitarimu ir Å¡i preliminarioji sutartis buvo pratęsta iki 2013 07 25.

Tačiau pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta ir iki šios datos.

44. Šalys skirtingai aiškina priežastis, dėl kurių pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta. Ieškovas teigia, kad sutartį sudaryti vengė atsakovai, pastarieji aiškino, jog sutartis nesudaryta ieškovui prašant palaukti, nes jis neturėjo reikalingos pinigų sumos. Todėl šios aplinkybės yra įrodymų vertinimo objektas.

45. Ä®rodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ reglamentuojančių teisės normų aiÅ¡kinimo ir taikymo praktika suformuota ir iÅ¡plėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių – teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sÄ Å¾iningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis).

Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, bet ir įrodymų visetÄ , ir tik iÅ¡ įrodymų visumos daryti iÅ¡vadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015 ir jose nurodytÄ kasacinio teismo praktikÄ ; 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017 28 punktÄ ; ir kt.).

46. Kolegija pažymi, kad remiantis įrodymų vertinimo tikėtinumo taisyklėmis vertinant pateiktus rašytinius bylos duomenis, jų visumoje, visų byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, remiantis logika labiau tikėtina, jog pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl paties ieškovo delsimo. Tokios išvados kolegija priėjo atsižvelgdama į tai, kad, kaip matyti iš byloje trečiojo asmens AB SEB banko atsiliepimo į ieškinį turinio ir su juo pateiktos 2005 08 02 kreditavimo sutarties kopijos.

47. IÅ¡ banko į bylÄ pateiktos 2005 08 02 kreditavimo sutarties Nr. 1740506011957-19 sÄ lygų matyti, kad bankas atsakovui UAB „Solveiga“ buvo suteikęs 4 000 000 Lt kreditÄ refinansuojant anksčiau suteiktÄ kreditÄ gamybinio pastato (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijai. Kredito gražinimui užtikrinti, bankui buvo įkeistas pastatas (duomenys neskelbtini) ir nuomos teisė į sklypÄ , kuriame stovi pastatas. Parduodant butus dalis gautų lėšų turėjo bÅ«ti nukreipiama kredito gražinimui. Akivaizdu, jog atsakovas UAB „Solveiga“ buvo suinteresuotas kaip galima greičiau parduoti butus ir gražinti kreditÄ , nes už naudojimasi pinigais mokėjo bankui palÅ«kas pagal kreditavimo sutartį.

Todėl labiau tikėtina, jog ne dėl atsakovo UAB „Solveiga“ kaltės, bet ieÅ¡kovui delsiant jÄ sudaryti nebuvo sudarytos pagrindinės sutartys tiek pagal pirmÄ jÄ , tiek pagal antrÄ jÄ preliminariÄ jÄ sutartį. Tačiau ir pats atsakovas UAB „Solveiga“ eilę kartų tęsdamas iÅ¡ pradžių vienos po to kitos preliminariosios sutarčių galiojimo terminus prisidėjo prie to, kad preliminari sutartis nebuvo vykdoma ilgÄ laikÄ .

48. Kaip jau minėta preliminariojoje sutartyje Å¡alys nebuvo numatę jokių netesybų baudos ar delspinigių, mokėtinų vienai iÅ¡ Å¡alių vengiant sudaryti pagrindinę buto pirkimo - pardavimo sutartį. CK 1.73 straipsnio 1 dalies 7 punktas įsakmiai numato, jog preliminari sutartis turi bÅ«ti sudaroma paprasta raÅ¡ytine forma, Å¡is formos reikalavimas galioja ir susitarimams, kuriais keičiamos preliminarios sutarties sÄ lygos, tame tarpe ir susitarimams dėl preliminarioje sutartyje neaptartų, netesybų ar nuostolių įskaitymo, kai preliminarios sutarties tikslas nebuvo pasiektas.

CK 1.93 straipsnio 2 dalis numato jog įstatymo numatytos paprastos raÅ¡tinės formos nesilaikymas atima iÅ¡ Å¡alių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo vykdymo remtis liudytojų parodymais, Å¡iam faktui įrodyti. Todėl nesant raÅ¡ytinio susitarimo dėl preliminarios sutarties sÄ lygų keitimo (papildymo) tas faktas, kad pirmosios instancijos teismas nevertino liudytojos, banko darbuotojos parodymų nesudaro pagrindo naikinti teisėtÄ ir pagrįstÄ teismo sprendimÄ , toje dalyje, kurioje ieÅ¡kovui priteista likusioji avanso dalis, o apeliacinis skundas nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ .

49. IeÅ¡kovas teisingai nurodė, jog remiantis CK 6. 116 straipsnio nuostatomis, perkeliant skolÄ trečiajam asmeniui reikalingas kreditoriaus sutikimas. Å iuo atveju, nors ieÅ¡kovas ir tvirtina nedavęs tokio sutikimo, tačiau mokėjimus, kuriuos atliko buto pirkėjo R. N., per tris kartus į ieÅ¡kovo sÄ skaitÄ mokėjimo paskirtimi nurodydamas buto pirkimo – pardavimo sutartį su UAB „Solveiga“, yra priėmęs ir nėra pateikęs įrodymų, kad sumokėtas lėšas bÅ«tų gražinęs, kas reiÅ¡kia, jog su tokiais mokėjimais jis sutiko. Be to reikia pažymėti, jog minėtos CK 6.116 straipsnio nuostatos Å¡iuo atveju netaikytinos, nes skola nebuvo perkelta jos dalis buvo sumokėta už skolininkÄ , skolininko piniginė prievolė, nesusieta su skolininko asmeninėmis savybėmis, įvykdyta už jį. Todėl ieÅ¡kovo apeliacinis skundas Å¡ioje dalyje taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ .

50. Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovas taip pat nurodo, jog teismas be pagrindo atmetė jo reikalavimÄ taikyti subsidiariÄ jÄ bendrovės vadovo S. P. atsakomybę. Remiantis CK 2.50 straipsnio 3 dalimi.

51. Civilinė atsakomybė taikoma tik nustačius visas keturias jos taikymo sÄ lygas, numatytas CK 245 – 249 straipsniuose asmens neteisėtus veiksmus, žalÄ , priežastinį ryšį tarp žalos (nuostolių) ir neteisėtų veiksmų bei asmens kaltę.

52. IeÅ¡kovas neteisėtais atsakovo S. P. veiksmais įvardija tai, jog S. P. žadėdavo jam sudaryti pagrindinę sutartį arba gražinti lėšas, bet pažadų nevykdė. Å ie apelianto teiginiai neatitinka tikrovės, nes kaip jau nurodyta labiau tikėtina, jog pats ieÅ¡kovas delsė sudaryti sutartį dėl ko ginčo butas buvo parduotas kitam pirkėjui ir dalis pradinio ieÅ¡kovo įnaÅ¡o jam gražinta. Be to tarp bendrovės ir ieÅ¡kovo buvo kilęs ginčas dėl gražintinos pradinio įnaÅ¡o (avanso) dalies. Tai, kad UAB „Solveiga“ turtas buvo įkeistas bankui, finansavusiam pastato rekonstrukcijÄ padalijant patalpas į atskirus butus, dar prieÅ¡ preliminariųjų sutarčių sudarymÄ turėjo bÅ«ti žinoma ieÅ¡kovui, nes hipotekos duomenys yra vieÅ¡i.

53. IeÅ¡kovo nurodyta aplinkybė, kad neva vadovas S. P. nuslėpė žinias apie bendrovės nemokumÄ , taip pat neįrodyta, kaip neįrodytas ir įmonės nemokumas. Be to atmestini ir ieÅ¡kovo argumentai, kuriais jis skundžia pirmosios instancijos teismo veiksmus nesudarant jam galimybės įrodinėti, jog atsakovas UAB „Solveiga“ nemokus, nes netgi tuo atveju jei bÅ«tų surinkti įrodymai apie bendrovės įmonės nemokumÄ , Å¡i aplinkybė nebÅ«tų pakankamas pagrindas taikyti vadovo atsakomybę ir juo labiau pagal vieno iÅ¡ kreditorių ieÅ¡kovo tiesioginį ieÅ¡kinį, nes ieÅ¡kovas nėra įvardijęs jokių bendrovės vadovo kaltų veiksmų, galėjusių lemti bendrovės nemokumo bÅ«senÄ , iÅ¡skyrus tai, kad pastato rekonstrukcijai buvo paimtas banko kreditas, byloje nėra duomenų, jog bendrovė bÅ«tų privesta prie nemokumo bÅ«senos ir kad tokiÄ jos bÅ«senÄ sÄ lygotų kokie nors kalti vadovo S. P. veiksmai.

Verslo kreditavimas yra įprasta praktika, ir verslo rizika.

54. Be to. kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovas ar dalyvis padaro žalÄ bendrovei, pvz., vadovas pažeidžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.74 straipsnyje įtvirtintas fiduciarines pareigas ir dėl to bendrovė patiria nuostolių, ir dėl to bendrovė negali įvykdyti prievolės (CK 2.50 straipsnio 3 dalis), kreditoriams padaryta žala laikoma iÅ¡vestine iÅ¡ įmonės patirtos žalos, nes ji pasireiÅ¡kia tuo, kad dėl iÅ¡augusių įmonės skolų ar sumažėjusio turto atitinkamai sumažėja kreditorių galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo.

Tokiais atvejais visų kreditorių teisės ginamos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ir ĮBĮ) nustatyta tvarka, taip pat ir kreditoriui reiškiant netiesioginį ieškinį akcininkui (-ams) bankrutuojančios įmonės vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017, 38 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

55. Kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinta, kad tuo atveju, kai įmonė yra nemoki ir negali įvykdyti savo prievolių, konkretus kreditorius į teismÄ dėl žalos atlyginimo vadovui galėtų kreiptis su netiesioginiu ieÅ¡kiniu (CK 6.68 straipsnis), pareikÅ¡damas ieÅ¡kinį skolininko (bankrutuojančios įmonės) vardu, jei pati bankrutuojanti įmonė (jos administratorius) savo teisės reikalauti žalos atlyginimo neįgyvendintų. Tokiu atveju, patenkinus netiesioginį ieÅ¡kinį, iÅ¡reikalautas turtas bÅ«tų įskaitomas į skolininko turtÄ ir naudojamas visų skolininko kreditorių reikalavimams tenkinti (CK 6.68 straipsnio 5 dalis).

Priešingas aiškinimas, kad žalos atlyginimas galėtų būti priteisiamas pavieniams kreditoriams, pareiškusiems ieškinį savo vardu, neužtikrintų kreditorių lygiateisiškumo principo, pažeistų ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytas kreditorių reikalavimų tenkinimo taisykles ir prieštarautų bankroto teisės paskirčiai – sustabdyti kreditorių lenktynes dėl nemokios įmonės turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).

56. Aktualioje kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dviem atvejais.

57. Pirma, tuo atveju, kai Å¡ie subjektai padaro tiesioginę žalÄ kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimÄ , veiksmų neteisėtumas pasireiÅ¡kia specifiÅ¡kai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrÄ jį deliktinei atsakomybei taikomÄ neteisėtumo kriterijų. Tokiam individualiam kreditoriaus ieÅ¡kiniui tenkinti turi bÅ«ti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sÄ lygos, kurios kreditoriaus pareikÅ¡to ieÅ¡kinio atveju reiÅ¡kia į konkretų kreditorių nukreiptų nesÄ Å¾iningų veiksmų atlikimÄ (kreditoriaus klaidinimÄ , apgaulingos informacijos teikimÄ bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesÄ Å¾iningais veiksmais) ir bÅ«tent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusiÄ Å¾alÄ , o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimÄ ar mokumo sumažėjimÄ , kuris vienodai paveikia tiek ieÅ¡kinį pareiÅ¡kusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius.

Antra, kreditoriai turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui ir (ar) dalyviui tais atvejais, kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2015).

58. Apibendrinant tai kas pasakyta kolegija konstatuoja jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtÄ ir pagrįsta sprendimÄ , kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti ar keisti, remiantis apeliaciniuose skunduose iÅ¡dėstytais argumentais.

59. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingi ir taip pat nesudarantys pagrindo naikinti teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ . Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį sprendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ . Atmesdamas apeliacinį skundÄ apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 03 14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 06 01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 03 16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

60. Kadangi atsakovų apeliaciniai skundai atmetami, remiantis CPK 93, 98 straipsniais Å¡alių apeliacinėje instancijoje turėto iÅ¡laidos joms nepriteisiamos. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu n u t a r i a : Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai Rita Kisielienė Liuda Uckienė Tomas Venckus