2018-08-22 Nr. AB-14540-3-61-3-02183-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1230-415/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02183-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 18.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, K. T., R. T. (R. T.) ir V. T. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. (V. A.) skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, K. T., R. T. (R. T.) ir V. T. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. A. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. gegužės 26 d. teismui pateikė skundą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2016 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. 49S-83(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei Ch. T.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Vilniaus miesto 5-ojo notarų biuro notarės V. T. 2016 m. balandžio 1 d. išduotą Paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 4-879; 3) taikyti restituciją, 0,3257 ha ploto žemės sklypo Vilniaus mieste, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, į kurią Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2016 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 49S-83(14.49.3) Ch. T. vardu atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant valstybei; 4) įpareigoti Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į 0,2369 ha ploto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio plotas 0,3257 ha, Vilniaus mieste.

2. Pareiškėjas teigė esantis tinkamas pretendentas į savo senelio M. (M.) M. (M. (M.) M.) (mirė 1947 m.) iki 1940 m. nuosavybės teise valdyto turto nuosavybės teisių atkūrimą. Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2002 m lapkričio 22 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad M. M. iki turto nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime (dabar – Vilniaus miestas) nuosavybės teise valdė 1,2168 ha žemės sklypą. K. T., R. T. ir V. T. yra kitos prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. M. turėtą turtą padavusios pretendentės Ch. T., kuri yra mirusi, įpėdinio L. T., kuris yra miręs, įpėdiniai.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2016 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 49S-83(14.49.3) Ch. T. vardu atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra 0,3247 ha ploto žemės sklypo dalį, esančią 0,3257 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šis žemės sklypas patenka į M. M. iki turto nacionalizacijos nuosavybės teise valdyto 1,2168 ha sklypo ribas. Pareiškėjo nuomone, Sprendimas pažeidžia kito pretendento – pareiškėjo – teises ir interesus, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Kadangi Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2016 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 49S-18 Ch. T. vardu yra atkurtos nuosavybės teisės į 0,1481 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), tai jos vardu natūra grąžintinos žemės plotas, nustatant jį proporcingai pagal kiekvienam bendraturčiui likusios grąžinti žemės plotą, turėjo būti sumažintas jos vardu jau grąžintos 0,1481 ha žemės plotu. Taigi, atkuriant nuosavybės teises natūra į 0,3247 ha ploto žemės sklypo dalį, Ch. T. vardu galėjo būti atkurta tik 0,0888 ha ploto žemės sklypo dalis, o nuosavybės teisės į 0,2369 ha ploto žemės sklypo dalį turėjo būti atkurtos pareiškėjui. 2016 m. kovo 17 d. priimdama Sprendimą, Tarnyba žinojo apie Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-356-590/2016, kuriuo pareiškėjas buvo pripažintas tinkamu pretendentu atkurti nuosavybės teises į M. M. iki 1940 m. Lietuvoje nuosavybės teise valdytą turtą, bet visą laisvą žemę natūra grąžino kitam pretendentui – Ch. T. (jos įpėdiniams), t. y. buvo piktnaudžiaujama tarnyba.

4. Pareiškėjas tvirtino, jog, kadangi Ch. T. negalėjo žemės sklypo Vilniaus mieste, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalies, į kurią nuosavybės teisės jai atkurtos pažeidžiant imperatyvias teisės aktų nuostatas, perleisti tretiesiems asmenims, 2016 m. balandžio 1 d. išduotas Paveldėjimo teisės liudijimas Nr. 4-879 L. T. vardu taip pat turėtų būti panaikintas. Panaikinus Sprendimą ir minėtą paveldėjimo teisės liudijimą, turi būti taikoma restitucija, žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, į kurią atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant valstybei. Nuosavybės teisių į šį turtą atkūrimo klausimas turi būti sprendžiamas iš naujo, pareiškėjui atkuriant nuosavybės teisės į 0,2369 ha ploto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

5. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Tarnyba nesutiko su skundo teiginiu, kad Sprendimas pretendentei Ch. T. atkurti nuosavybės teises pažeidžia kito pretendento – pareiškėjo – teises ir interesus. Būtent Tarnyba turi kompetenciją spręsti, ar pareiškėjas yra tinkamas pretendentas atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. M. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime. Atitinkamai Tarnyba, remdamasi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-356-590/2016 nustatytu juridinę reikšmę turinčiu faktu, kad pareiškėjas buvo pateikęs giminystės ryšį su M. M. patvirtinančius dokumentus, spręs, ar pareiškėjas yra tinkamas pretendentas atkurti nuosavybės teises į minėtą turtą. Tarnyba taip pat nesutiko su pozicija, kad pareiškėjui nuosavybės teisių atkūrimas turėjo būti vykdomas kartu su Ch. T., grąžinant žemę natūra. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų bylą atkūrimo vykdymui į buvusio savininko M. M. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime gavo 2016 m. sausio 5 d. ir, laikydamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje ir sąlygose, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka), nustatytų terminų, Ch. T. atkūrė nuosavybės teises natūra į minėto žemės sklypo dalį, patenkančią į M. M. iki 1940 m. nacionalizacijos buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę. Taigi, ginčijamas sprendimas yra teisėtas.

7. Atsakovai K. T., R. T. ir V. T. atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti.

8. K. T., R. T. ir V. T. vertinimu, pareiškėjas nėra tinkamas pretendentas į M. M. iki 1940 m. Lietuvoje nuosavybės teise valdyto turto nuosavybės teisių atkūrimą. Nė viename nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumente ar Tarnybos sudarytame dokumente nėra nustatyta, kad pareiškėjas yra tinkamas pretendentas į M. M. nuosavybės teisėmis valdytą 1,2168 ha žemės sklypą, t. y. kad jis yra šio asmens giminaitis (anūkas). K. T., R. T. ir V. T. taip pat teigė, jog žemės sklype, į kurį nuosavybės teisės buvo atkurtos Sprendimu, yra registruotas pastatas – malkinė, kuris bendrosios nuosavybės teise priklauso atsakovams. Net pareiškėją pripažinus tinkamu pretendentu, jo skundas negali būti tenkinamas ir nuosavybės teisės negali būti atkuriamos natūra, kadangi ginčo žemės sklypas neatitinka laisvos (neužstatytos) žemės statuso. Be to, pareiškėjas nėra įgyvendinęs įstatyme numatytų pareigų dėl savo valios dėl nuosavybės atkūrimo būdo išreiškimo, dėl to jo subjektinė teisė – atkurti nuosavybės teises natūra į ginčo žemės sklypą – objektyviai negalėtų būti įgyvendinta. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų skundo reikalavimų realumą.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjo V. A. skundą tenkino - panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2016 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. 49S-83(14.49.3) ir Vilniaus miesto 5-ojo notarų biuro notarės V. T. 2016 m. balandžio 1 d. išduotą Paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 4-879, taikė restituciją, žemės sklypo Vilniaus mieste, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, į kurią Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2016 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 49S-83(14.49.3) Ch. T. vardu atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant valstybei, bei įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir priimti sprendimą.

10. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-10812-235/2011 ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1169-603/2013 buvo patenkintas pareiškėjo prašymas ir nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad 1992 m. sausio 30 d. Vilniaus miesto valdybai pareiškėjo vardu buvo pateiktas pirminis prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. (M.) M. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą nekilnojamąjį turtą, t. y. pareiškėjas 1992 m. sausio 30 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 1,5 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-356-590/2016 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas 1992 m. sausio 30 d. ir vėliau, nepraleisdamas Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų terminų, Vilniaus miesto valdybai pateikė savo laikiną Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimą Nr. 372002, gimimo liudijimą, savo motinos M. A. M. (po santuokos – A.) gimimo liudijimą, mirties liudijimą, savo tėvų santuokos liudijimą.

11. Pagal Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. kovo 17 d. pažymą Nr. 49PAŽ-1, pretendentė Ch. T. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 1,2168 ha buvusio savininko M. M. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytos žemės buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime. Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2016 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 49S-83-(14.49.3.) Ch. T. atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra jai tenkančią 0,3247 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,3257 ha žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini).

12. Teismas pastebėjo kad Sprendimas buvo priimtas sekančią dieną po to, kai buvo priimtas ir įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-356-590/2016, po kurio priėmimo pareiškėjas gali būti laikomas tinkamu pretendentu į jo senelio M. M. iki 1940 m. Lietuvoje nuosavybės teise valdyto turto nuosavybės teisių atkūrimą. Tarnyba minėtoje civilinėje byloje dalyvavo kaip trečiasis suinteresuotas asmuo. Tačiau, neatsižvelgdamas į tai, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog pareiškėjas 1992 m. sausio 30 d. ir vėliau, nepraleisdamas Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų terminų, Vilniaus miesto valdybai pateikė laikiną Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimą, savo gimimo liudijimą, savo motinos gimimo liudijimą, mirties liudijimą, savo tėvų santuokos liudijimą, Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2016 m. kovo 17 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 49S-83(14.49.3). Teismo vertinimu, Tarnyba nesivadovavo gero viešojo administravimo principu.

13. Teismas konstatavo, kad Tarnyba, priimdama Sprendimą, neįvertino, kad yra kitas pretendentas į M. M. iki 1940 m. Lietuvoje nuosavybės teise valdytą turtą, todėl šis sprendimas pripažintas neteisėtu ir naikintinu, o Tarnyba įpareigota išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir priimti sprendimą.

14. Teismas nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių šiuo atveju nebūtų galima taikyti restitucijos. Taikant restituciją, t. y. įpareigojant K. T., R. T. ir V. T. grąžinti žemės sklypą valstybei, nebus pažeistas proporcingumo principas, dėl valstybės klaidų taisymo nebus patirta pernelyg didelė našta, todėl šie atsakovai įpareigoti valstybei grąžinti žemės sklypo Vilniaus mieste, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį (0,3247 ha plotą), įgytą neteisėtų administracinių aktų pagrindu.

III. 15. Atsakovai K. T., R. T. ir V. T. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

16. K. T., R. T. ir V. T. nuomone, teismo sprendime visiškai neidentifikuota, kuo pasireiškė Sprendimo neteisėtumas ar kokių veiksmų Tarnyba neatliko laiku. Teismas tik konstatavo gero viešojo administravimo principo pažeidimą, bet nenurodė, kokius nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus Tarnyba pažeidė ar kokias procedūras užvilkino. Byloje nėra ginčo, kad Ch. T. yra tinkama pretendentė atkurti nuosavybės teises į M. M. iki 1940 m. Lietuvoje nuosavybės teise valdytą turtą. Todėl teismo sprendimas iš esmės yra nemotyvuotas. K. T., R. T. ir V. T. akcentuoja, kad pareiškėjo skundas dėl ginčijamo 2016 m. kovo 17 d. sprendimo buvo priimtas 2016 m. birželio 2 d., t. y. dar nesuėjus Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatytam 6 mėnesių terminui nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos (šiuo atveju, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-356-590/2016), per kurį Tarnyba turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismas sprendimą priėmė nesulaukęs Tarnybos vertinimo. Teismas, panaikindamas Sprendimą, nenustačius jokių teisės aktų pažeidimų priimant tokį sprendimą ir nesant ginčo, kad atsakovai – Ch. T. turto paveldėtojai – tinkamai įgyventino savo subjektines teises į M. M. iki 1940 m. Lietuvoje nuosavybės teise valdytą turtą, neproporcingai ir neadekvačiai pažeidė jų teisę į nuosavybę. Pažymėta, kad atsakovai yra sudarę sutartis dėl žemės sklypo, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, bet dėl teismo taikytų reikalavimo užtikrinimo priemonių ir visiškai neteisėto teismo sprendimo, jie negali įgyvendinti savo nuosavybės teisių.

17. K. T., R. T. ir V. T. teigimu, teismo išvada, kad Tarnyba, priimdama ginčijamą sprendimą, neįvertino, jog yra kitas pretendentas į M. M. iki 1940 m. Lietuvoje nuosavybės teise valdytą turtą, yra dviprasmiškas, nes teismas tarsi konstatavo, kad pareiškėjas yra pretendentas, tuo viršydamas savo kompetenciją. Be to, pareiškėjas buvo pripažintas pretendentu vien fakto, kad konkretūs dokumentai buvo pateikti Vilniaus miesto valdybai, pagrindu, nors tai savaime nereiškia, kad jie yra pakankami nuosavybės teisėms atkurti. Tarnyba nėra pripažinusi, jog pareiškėjo nurodyti giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai yra pakankami nuosavybės teisėms atkurti. K. T., R. T. ir V. T. apeliaciniame skunde taip pat pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus, kad pareiškėjas nėra tinkamai išreiškęs valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, ir kad ginčo žemės sklype yra malkinė, todėl šis sklypas nelaikytinas laisva (neužstatyta) žeme.

18. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

19. Tarnyba nesutinka su teismo išvada, kad ji, vykdydama nuosavybės teisių atkūrimo Ch. T. procedūrą, neįvertino aplinkybės, jog yra kitas pretendentas į M. M. iki 1940 m. Lietuvoje nuosavybės teise valdytą turtą. Vilniaus apygardos teismui 2016 m. kovo 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-356-590/2016 nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas buvo pateikęs giminystės ryšį su M. M. patvirtinančius dokumentus, būtent Tarnyba turi kompetenciją spręsti, ar pareiškėjas yra tinkamas pretendentas atkurti nuosavybės teises į minėtą turtą. Priešingai nei nurodyta skundžiamame teismo sprendime, Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 16 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-356-590/2016 nekonstatavo, kad pareiškėjas yra pretendentas. Todėl Sprendimas negali būti pripažintas nepagrįstu tuo pagrindu, kad jau buvo priimtas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-356-590/2016. Be to, vadovaujantis Tvarkos 111 punkte ir Atkūrimo įstatyme įtvirtintinais terminais, Tarnyba per 3 mėnesius nuo tada, kai Tarnybos Vilniaus miesto skyrius gavo žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų bylą atkūrimo vykdymui į buvusio savininko M. M. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, t. y. nuo 2016 m. sausio 5 d., turėjo atkurti nuosavybės teises pretendentei Ch. T. Tarnyba taip pat nesutinka su teismo sprendimu taikyti restituciją, valstybei grąžinant visą 0,3247 ha ploto žemės sklypą, nes tokiu būdu yra pažeidžiamos Ch. T. teisės ir teisėti interesai, kadangi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ji yra teisėta pretendentė atkurti nuosavybės teises į M. M. iki 1940 m. nuosavybės teise valdyto turto, esančio buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, dalį.

20. Tarnyba atsiliepime į atsakovų K. T., R. T. ir V. T. apeliacinį skundą prašo jį tenkinti. Tarnyba sutinka su šių atsakovų apeliaciniame skunde išreikšta pozicija, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas, bei iš esmės palaiko šių atsakovų apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus.

21. Pareiškėjas V. A. atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus prašo juos atmesti.

22. Pareiškėjas, atsakydamas į Tarnybos apeliacinio skundo argumentus, tvirtina, kad Tarnyba žinojo apie Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-356-590/2016 nustatytus juridinius faktus, nes ji buvo šios civilinės bylos šalis, todėl, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintais įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, lygiateisiškumo ir skaidrumo principais, Tarnyba neturėjo teisės spręsti tik dėl vieno pretendento nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teises į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), natūra atkuriant tik Ch. T. Priėmus Sprendimą, neliko žemės, į kurią pareiškėjui galėtų būti natūra atkurtos nuosavybės teisės. Pareiškėjas teigia, kad jis, laikydamasis Atkūrimo įstatyme įtvirtintų terminų, Tarnybai pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kitus dokumentus, tačiau Tarnyba šiuos dokumentus prarado, taip itin apsunkindama galimybę pareiškėjui realizuoti savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą. Tarnybos argumentai dėl formalių Tvarkoje nustatytų terminų sprendimams priimti negali būti pagrindu nesilaikyti Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintų principų.

23. Pareiškėjas, atsakydamas į K. T., R. T. ir V. T. apeliacinio skundo argumentus, nesutinka, kad teismo sprendimas nėra motyvuotas, kadangi teismas nustatė, jog Tarnybos veiksmai prieštarauja atsakingo valdymo (gero administravimo) principams, savo išvadas pagrindė teismų praktika. Pareiškėjas taip pat nesutinka, kad jis prieš kreipdamasis į teismą turėjo laukti 6 mėnesius, t. y. iki sueis terminas Tarnybai įvertinti jo pateiktus dokumentus. Pareiškėjo nuomone, tai, ar skundo padavimo metu Tarnyba buvo išnagrinėjusi visus jo pateiktus dokumentus, ar ne, šios bylos kontekste nėra teisiškai reikšminga.

Pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl to, kad, esant dviem pretendentams į tą patį išlikusį žemės sklypą, nuosavybės teisės natūra buvo atkurtos tik vienam iš jų – Ch. T., tokiu būdu pažeidžiant jo teises. Be to, teismo sprendimo priėmimo metu jau buvo praėję daugiau nei 6 mėnesiai nuo juridinių faktų nustatymo teismo sprendimu, tačiau Tarnyba dėl pareiškėjo pateiktų dokumentų dar vis nebuvo priėmusi jokio sprendimo, todėl teismas pagrįstai ją įpareigojo tai padaryti. Pareiškėjas pabrėžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiami jo giminystės su buvusiu savininku ir trečiaisiais asmenimis klausimai, o dėl pateiktų dokumentų reikšmės ir pakankamumo nuosavybės teisėms atkurti sprendžia ne K.

T., R. T. ir V. T., o Tarnyba. Tarnybos veiksmai (kreipimasis į savivaldybę su paklausimu apie esamą laisvą žemę kitoje vietoje, sprendimas dėl nuosavybės teisių pareiškėjui atkūrimo pinigais (panaikintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1223-331/2017) ir kt.) patvirtina, kad Tarnyba pareiškėją laiko tinkamu pretendentu. Jo teigimu, teismui panaikinus Sprendimą, atsirado reali galimybė grąžinti sklypus ar sklypą suformuoti taip, kad nuosavybė būtų atkuriama laikantis Tvarkos reikalavimų, t. y. proporcingai kiekvienam bendraturčiui likusios grąžinti žemės plotui.

Atsakovų minima malkinė, pagal nekilnojamojo turto išrašą, užima 27 kv. m ploto, t. y. mažiau nei 1 proc. ploto žemės sklype, į kurį siekiama atkurti nuosavybės teises, todėl tai negali būti kliūtimi pareiškėjui atkurti nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą. Pareiškėjas nesutinka, kad jam nuosavybės teisės turėtų būti atkurtos pinigais. Ch. T. įpėdiniai K. T., R. T. ir V. T. nėra teisėti ginčo žemės sklypo įgijėjai, todėl teismo sprendimas, kuriuo, be kita ko, taikyta restitucija ir panaikintas paveldėjimo teisės liudijimas, negalėjo pažeisti jų teisių, net jei jie ir yra tinkami pretendentai nuosavybės teisėms atkurti.

24. Pareiškėjas 2018 m. gegužės 10 d. teismui pateikė papildomus dokumentus – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-568-561/2018, patvirtinantį, kad Tarnyba jau įvertino pareiškėjo dokumentus ir jį pripažino tinkamu pretendentu. Jo nuomone, akivaizdu, kad, esant kitam pretendentui, nepriklausomai nuo pateiktų dokumentų įvertinimo momento, Tarnyba neturėjo teisės priimti Sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Atkūrimo įstatymo preambulėje nustatyta, kad piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra – už jį teisingai atlyginama. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog nuostata, kad, jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą (žr., pvz., 1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. gruodžio 22 d., 1998 m. birželio 18 d. nutarimus).

26. Pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja.

27. Oficialioji konstitucinė doktrina ir Atkūrimo įstatyme įtvirtintas teisinis reglamentavimas suponuoja, kad pretendentams, įstatymo nustatyta tvarka ir terminais išreiškusiems valią atkurti nuosavybės teises į miesto žemę natūra, visų prima taikomas šis teisių atkūrimo būdas, o kiti – tuo atveju, jei žemė pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei arba žemės susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja.

28. Nutarties 10 punkte išdėstytų argumentų pagrindu konstatuotina, kad pareiškėjas išreiškė valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais.

29. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinių skundų argumentais, kad Vilniaus apygardos teismui 2016 m. kovo 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-356-590/2016 nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas buvo pateikęs giminystės ryšį su M. M. patvirtinančius dokumentus, Tarnyba turi kompetenciją spręsti, ar pareiškėjas yra tinkamas pretendentas atkurti nuosavybės teises į minėtą turtą. Sutiktina, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 16 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-356-590/2016 nekonstatavo, kad pareiškėjas yra tinkamas pretendentas atkurti nuosavybės teises į minėtą turtą. Tačiau šis teismo sprendimas, kaip visuotinai privalomas ir vykdytinas teismo baigiamasis aktas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 18 str.), sukūrė tokią teisinę situaciją, kuriai esant nuosavybės teisių atkūrimas į miesto žemę natūra 2016 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 49S-83-(14.49.3.) tik Ch. T., neišsprendus, ar pareiškėjas yra tinkamas pretendentas atkurti nuosavybės teises į tą patį turtą, reiškia teisėtumo imperatyvo nuosavybės atkūrimo procesuose pažeidimą, nes, nustačius pareiškėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, be teisėto pagrindo būtų paneigta jo įstatymų nustatyta tvarka ir terminais išreikšta valia bei dokumentais patvirtinta teisė į nuosavybės teisių atkūrimą natūra be teisėto pagrindo vienam iš pretendentų suteikiant pranašumą prieš kitus pretendentus.

30. Toks individualus teisės aktas pažeidžia Įstatymo preambulėje įtvirtintą nuostatą, kad piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, tuomet už jį teisingai atlyginama, ir Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, t. y. esminį ribotos restitucijos įgyvendinimo principą – teisės į neteisėtai nusavintą (nacionalizuotą) ir natūroje išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimą visiems savo teisę įrodžiusiems pretendentams.

31. Teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta apeliacinių skundų argumentus dėl nepagrįsto restitucijos taikymo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.145 straipsnio 1 dalimi, restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai. Pripažinus, kad Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2016 m. kovo 17 d. sprendimas Nr. 49S-83(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei Ch. T.“ yra neteisėtas (žr. Nutarties 30 p.), šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki neteisėto administracinio akto priėmimo, o nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemę procedūra turi būti tęsiama užtikrinant visų turinčių teisę į nuosavybės teisių į ginčo žemę atkūrimą natūra pretendentų teisių ir teisėtų interesų įgyvendinimą lygiais pagrindais, remiantis įstatymu. Todėl teigti, kad, pritaikius restituciją, yra pažeidžiamos Ch. T. ar jos įpėdinių teisės nuosavybės teisių atkūrimo procese, nėra teisinio pagrindo. Šiame kontekste būtina pažymėti ir tai, kad, tęsiant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, turi būti įvertintos ir reikšmingos aplinkybės dėl statinių ir jų reikšmės atkuriant nuosavybės teises į žemę natūra pretendentams, turintiems tokią teisę.

32. Dėl atsakovų K. T., R. T. ir V. T. apeliacinio skundo argumentų, kad teismo sprendimas iš esmės yra nemotyvuotas (Nutarties 16 p.), teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalies 5 punktą pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas turi būti motyvuotas. Teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra jo negaliojimo pagrindas pagal ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas yra visiškai be motyvų. Tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas pagrindu sprendimui panaikinti tik tuo atveju, kai konstatuojama, kad dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 146 str. 1 d.), t. y. jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl pažeidimų fakto panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą. Šios bylos atveju teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, į kurią nurodoma atsakovų apeliaciniame skunde, yra nepakankamai motyvuota nurodant visus teisės taikymo aspektus, apsiribojant vien gero administravimo principo pažeidimu, taip pažeidžiant ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus, tačiau pagrindo pripažinti, kad ji yra visiškai be motyvų, nėra. Vertinant visą skundžiamą teismo sprendimą jo motyvuotumo aspektu darytina išvada, kad jame argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytas proceso teisės pažeidimas neturi įtakos sprendimo teisėtumui, taigi nėra pagrindo naikinti iš esmės teisingą sprendimą. Teisėjų kolegija Nutarties 29, 30 punktuose papildo argumentaciją teisės aiškinimo ir taikymo aspektais ir taip pašalina pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumus.

33. Dėl nurodytų argumentų apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.)

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų K. T., R. T. (R. T.) ir V. T. ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Milda Vainienė