2013-07-15 Nr. AB-3573-3-61-3-00952-2010-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-1063/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00952-2010-2

Procesinio sprendimo kategorija: 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. ir atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su 2010 m. balandžio 14 d. skundu, kurį 2012 m. lapkričio 29 d. patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija, VRM) 2010 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 1D-2258-(2); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės visą neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją mokėti visą paskirtą pareigūnų ir karių valstybinė pensiją – 2 165,44 Lt (b. l. 1-3; 153).

Pareiškėjas paaiškino, kad 2003 m. balandžio 20 d. Vidaus reikalų ministerija jam paskyrė 2 165,44 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (toliau – ir valstybinė pensija). 2010 m. vasario 26 d. Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) išmokėjo jam už 2010 m. sausio mėnesį sumažintą 618,62 Lt pensiją. 2010 m. kovo 5 d. pareiškėjas kreipėsi į VRM, prašydamas išmokėti trūkstamą pensijos dalį, tačiau gavo VRM 2010 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 1D-2258-(2), kuriame buvo nurodyta, kad neišmokėta pensijos dalis jam nebus grąžinta, o pensijos sumažinimo kompensavimas įstatymais nenumatytas.

Vidaus reikalų ministerija paskirtos valstybinės pensijos mokėjimą nuo 2010 m. sausio 1 d. apribojo remdamasi nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas mokėtų valstybinių pensijų dydžio sumažinimas, o 5 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas mokamą valstybinės pensijos dydį susiejo su tam tikrų pajamų turėjimu ir dar kartą įtvirtino jos sumažinimą. Įstatymų leidėjas minėtu teisiniu reguliavimu nustatydamas pensijų sumažinimą, nenumatė kompensavimo mechanizmo. Pareiškėjui kilo abejonių, kad minėtas teisinis reguliavimas galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), todėl prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio 4 dalies nuostatų atitikties Konstitucijai ištyrimo.

Patikslintame skunde pareiškėjas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriuo pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Nurodė, kad dėl netesėtų Laikinojo įstatymo nuostatų neteisėtai buvo sumažinta ir neišmokėta valstybinės pareigūnų pensijos dalis, tačiau Lietuvos valstybė, pažeisdama sumažintos valstybinės pensijos dalies neišmoka.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerija su pareiškėjo skundu ir patikslintu skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose į (b. l. 63-65,157-158) paaiškino, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jei asmuo pensijos gavimo periodu turi draudžiamų pajamų, atitinkamai perskaičiuojant valstybinę pensiją, taikoma Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostata. Pareiškėjas 2010 m. turėjo draudžiamų pajamų, todėl, vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, apskaičiavus jam paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo koeficientus ir juos pritaikius, pareiškėjui buvo išmokėta sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir jo pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Vidaus reikalų ministerija, priimdama 2010 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 1D-2258 (2), nepažeidė pareiškėjo teisių ir jo teisėtų interesų, kadangi pensija jam buvo perskaičiuota ir mokama tuo metu galiojusių teisėtų norminių teisės aktų nustatyta tvarka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose į skundą ir patikslintą skundą (b. l. 15-17, 161) paaiškino, kad pareiškėjui VRM 2003 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 2/17-261 nuo 2003 m. gegužės 1 d. buvo paskirta 2 165,44 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Pagal 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pritaikius pagal šią formulę valstybinės pensijos perskaičiavimo koeficientą, perskaičiuota valstybinė pensija sudarė 1 732,35 Lt (2 165,44 Lt x 0,8016 = 1 732,35 Lt). Kadangi 2010 m. sausio mėnesį pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi (2010 m. sausio 1 d. redakcija), 4 straipsnio nustatyta tvarka perskaičiuotai pareiškėjo valstybinei pensijai pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę buvo apskaičiuotas ir pritaikytas koeficientas 0,3571. Todėl už 2010 m. sausio mėn. pareiškėjui buvo išmokėta ir toliau mokėta 618,62 Lt dydžio valstybinė pensija (1 732,35 Lt x 0,3571 = 618,62 Lt).

Pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą (Žin., 2011, Nr. 160-7573) pensijų perskaičiavimas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d. Kadangi Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos neteko galios nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., o Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, o Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, įsigaliojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d., Tarnyba neturi pagrindo elgtis priešingai įstatymui ir mokėti pareiškėjui 2 165,44 Lt dydžio valstybinę pensiją bei parengti sprendimą dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 7 d. nutartimi sustabdė bylą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 5 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai (b.l.84-95). Įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, 2012 m. spalio 12 d. nutartimi administracinę bylą atnaujino (b. l. 148).

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu (b. l. 168–172) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 37 728,64 Lt. Kitus pareiškėjo skundo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2003 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 2/17-261 pareiškėjui apskaičiuota ir nuo 2003 m. gegužės 1 d. buvo mokama 2 165,44 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 28). Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, nuo 2010 m. sausio 1 d. jo gaunama pensija sumažinta iki 618,62 Lt (b. l. 154). Pareiškėjas Vidaus reikalų ministerijai 2010 m. kovo 5 d. pateikė prašymą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo, prašydamas mokėti visą paskirto dydžio pensiją (b. l. 43). Atsakovas 2012 m. kovo 26 d. sprendime Nr. 1D-2258 (2) nurodė, kad pensija apskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka, todėl tenkinti pareiškėjo prašymą nėra pagrindo (b. l. 45).

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) buvo nustatyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos, taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. sausio 1 d. redakcija) numatė, kad šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis <...> gavėjams <...> mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas.

Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad įstatymas galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Taigi Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas, t. y. tai, kad šiuo įstatymu nustatyta socialinių išmokų, inter alia valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, suponuojanti šių išmokų sumažinimą, taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Seimas 2011 m. gruodžio 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą (Valstybės Žinios, 2011, Nr. 160-7573), įsigaliojusį 2011 m. gruodžio 28 d., kuriuo asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Vilniaus apygardos administracinis teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, kuriame konstatuota, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuojant asmeniui paskirtą valstybinę pensiją, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendrą sumą tiek tais atvejais, kai ši išmoka (išmokų suma) apribota Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka, tiek tais atvejais, kai ji neapribota, atsižvelgiant į minėtų tam asmeniui paskirtų išmokų dydį, gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų.

Konstitucinio Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, tačiau konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams.

Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatas ir konstatavo, kad tai, jog tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia jo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirtos pensijos dydis iki 2010 m. sausio 1 d. buvo 2 165,44 Lt. Pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir pensijos perskaičiavimo koeficientą pagal šio įstatymo 1 priedo formulę, pensijos dydis buvo sumažintas iki 1 732,35 Lt. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas 2010 m. turėjo draudžiamų pajamų, pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, tokiu būdu pensijos dydis dar kartą sumažintas ir 2010 m. sausio mėnesį pareiškėjui išmokėta 618,62 Lt pensija, kurios dydis kito atsižvelgiant į pareiškėjo gaunamų pajamų dydžius (b. l. 152). Teismas konstatavo, kad, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucija, pareiškėjui - dirbančiam pensininkui, paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis buvo sumažintas nepagrįstai.

Iš Tarnybos 2012 m. spalio 24 d. pažymos Nr. 11D(P)-4990 apie 2010-2012 m. pareiškėjui apskaičiuotą ir išmokėtą valstybinę pensiją (b. l. 152) teismas nustatė, kad nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį pareiškėjui susidarė 37 728,64 Lt valstybinės pensijos nepriemoka (55 435,20 Lt – 17 706,56 Lt = 37 728,64 Lt). Neišmokėtą pensijos dalį (37 728,64 Lt) teismas priteisė iš Lietuvos valstybės, pažymėdamas, kad Vidaus reikalų ministerija, priimdama sprendimus taikė galiojusius teisės aktus, kurie vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Nurodė, jog Lietuvos valstybė turi užtikrinti, kad priimamais įstatymais nebūtų pažeidžiamos asmens konstitucinės teisės, tuo pačiu ir pareiškėjo - dirbančio pensininko asmens teisių lygiateisiškumą, dirbančių ir nedirbančių pensininkų nediskriminavimą, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu.

Teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 1D-2258 (2) panaikinimo, nurodydamas, kad šį sprendimą atsakovas priėmė vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais, kurie neteko galios tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos (2012 m. rugsėjo 21 d.).

III. Pareiškėjas V. J. apeliaciniu skundu (b. l. 175–177) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą, priteisti visą neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. - 56 784,58 Lt bei įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti visą 2003 m. gegužės 20 d. vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 2/17-261 pareiškėjui paskirtą 2 165,44 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą.

Apeliacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

1.Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo nutarimus ginčo klausimu, teismų praktiką, į tai, kad valstybė tęsia Konstitucijos normų pažeidimus ir nepaiso įstatymų. Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio nuostatas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos ir mokamos iki gyvos galvos. Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. ir 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimuose nurodyta, kad pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. Laikinuoju įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautą pensiją, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).

2. Nuo 2012 m. sausio 1 d. socialinės pensijos gavėjams pensijos mokamos visiškai, tačiau Lietuvos valstybė, pažeisdama Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatas, nuo 2012 m. sausio 1 d. ir toliau nemoka pareiškėjui paskirtos valstybinės pareigūnų pensijos dalies. Ši Konstitucijai prieštaraujanti nuostata Laikinuoju įstatymu įtvirtinta iki 2012 m. gruodžio 31 d. Toks nevienodas traktavimas yra objektyviai nepateisinamas ir pažeidžia pareiškėjo teisėtus interesus bei lūkesčius.

3. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį ir 6.249 straipsnio 1 dalį, neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai lėmė tai, kad pareiškėjas patyrė nuostolius, kurių dydis yra lygus jo negautoms pajamoms – neišmokėtai valstybinės pareigūnų pensijos daliai. Tokios faktinės aplinkybės apima visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas bei sudaro pagrindą Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 191) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl atmestų pareiškėjo skundo reikalavimų palikti nepakeistą. Tarnybos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas ta apimtimi, kuria atmesti pareiškėjo skundo reikalavimai, teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai pritaikius ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 185–186) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti visiškai.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netrinkamai pritaikė ginčui aktualias materialinės ir procesinės teisės normas. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Ginčui aktualaus Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, kad kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime, remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimu, pasisakė, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl, atsakovų nuomonę, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Prie atsakovų apeliacinių skundo prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (b. l. 192).

Pareiškėjas V. J. atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą (b. l. 194–197) prašo apeliacinį skundą atmesti. Nesutikdamas su atsakovo apeliaciniu skundu remiasi Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kurioje akcentuota, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, nėra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas) bei išaiškinimus, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 str. 1 d.), todėl, aiškinant jos 107 straipsnio 1 dalies turinį, atsižvelgtina ir į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnį, taip pat į konstitucinį teisinės valstybės principą. Pareiškėjo nuomone, atsakovų argumentas, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas nagrinėjamo ginčo atveju negalėjo būti taikomas, yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai atmestini.

Nagrinėjamoje ginčą pareiškėjas iškėlė dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo ir sumažinimo nuo 2010 m. sausio 1 d.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs rašytinius įrodymus, įvertinęs bylos proceso šalių rašytinius bei žodžiu teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, nustatė, kad atsakovas pareiškėjui paskirtą ir iki 2010 m. sausio 1 d. mokėtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą (2165,44 Lt per mėnesį) nuo 2010 m. sausio mėnesio perskaičiavo taikydamas Laikinojo įstatymo, kuris įsigaliojo nuo 2010 m. sausio 1 d., 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį. Pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pareiškėjui paskirta valstybinė pensija sumažėjo iki 1732,25 Lt (2165,44 Lt x 0,8 = 1732,25 Lt) per mėnesį. Kadangi pareiškėjas nuo 2010 m. sausio 1 d. (Laikinojo įstatymo įsigaliojimo) turėjo draudžiamųjų pajamų, Vidaus reikalų ministerija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. (Laikinojo įstatymo 5 straipsnio pripažinimo netekusiu galios 2012 m. birželio 30 d. įstatymu Nr.XI-2195) taip pat taikė Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas ir mokėtinos pareiškėjui valstybinės pensijos dydį nustatė taikydama koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama pensija, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareiškėjui už 2010 m. sausio mėn. buvo apskaičiuota ir išmokėta 618,62 Lt dydžio valstybinė pensija (1 732,35 Lt x 0,3571 = 618,62 Lt).

Vidaus reikalų ministerijai 2010 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. ID-2258(2) atsisakius tenkinti pareiškėjo prašymą ir mokėti visą paskirtą valstybinę pensiją (2 165,44 Lt per mėnesį) bei išmokėti pensijos nepriemoką, pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Sprendimą Nr. ID-2258(2), priteisti iš Lietuvos valstybės visą neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją mokėti visą paskirtą valstybinę pensiją -2 165,44 Lt per mėnesį. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtą valstybinės pensijos dalį už 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesių laikotarpį – 37 728,64 Lt. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti iš Lietuvos valstybės visą neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. (56784,58 Lt) ir įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti visą 2003 m. gegužės 20 d. paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją – 2 165,44 Lt per mėnesį. Pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė bylą, neatsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo nutarimus ginčo klausimu, teismų praktiką, taip pat į tai, kad valstybė tęsia Konstitucijos normų pažeidimą, Laikinuoju įstatymu pažeidžia pareiškėjo teisę į nuosavybę (paskirtą valstybinę pensiją) ir jo teisėtą lūkestį gauti visą paskirtą iki gyvos galvos valstybinę pensiją.

Atsakovai, prie kurių apeliacinio skundo prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ta apimtimi, kuria pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, buvo priteista taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį neišmokėta valstybinės pensijos dalis už 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesių laikotarpį (37 728,64 Lt). Atsakovų apeliacinis skundas, remiantis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, grindžiamas argumentu, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiams, kurie susiklostė iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, rėmėsi nagrinėjamam ginčui aktualia Konstitucinio Teismo jurisprudencija valstybinių pensijų perskaičiavimo ir sumažinimo klausimu, dėl pareiškėjos skundo priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nesirėmė ginčui aktualia Konstitucinio Teismo jurisprudencija. Priešingai, pirmosios instancijos teismas sustabdė nagrinėjamą bylą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar pareiškėjui V. J. paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui (sumažinimui) taikytos įstatymo normos (Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis 5 straipsnio 1 dalis) neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas buvo priimtas, be kita ko, išsprendus ir byloje pagal pareiškėjo skundą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartimi pateiktą prašymą ištirti, ar Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatų atitiktį Konstitucijai. Taigi nagrinėjamam ginčui yra aktualus būtent Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriame ištirta pareiškėjui perskaičiuojant valstybinę pensiją taikytų Laikinojo įstatymo normų atitiktis Konstitucijai, tuo pačiu plėtojant oficialią konstitucinę doktriną dėl įstatymų leidėjo teisės koreguoti pensijų teisinį reguliavimą valstybėje susidarius ypatingai situacijai.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstatavo, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Konstitucinis Teismas šiame nutarime išaiškino, jog atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Tarnybos pateikta pažyma apie pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio mokėtą valstybinę pensiją ir kiekvieną mėnesį atliktus perskaičiavimus patvirtina, kad pensijos, perskaičiuotos pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, dydis (1 732,35 Lt per mėnesį) nekito. Pažymėtina, kad pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuota valstybinė pensija pareiškėjui sumažėjo nuo 2134,44 Lt iki 1732,35 Lt per mėnesį ir neviršijo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime numatyto susidarius ypatingai situacijai leistino pensijos mažinimo masto (ne daugiau 20 proc.). Atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjui paskirta ir iki 2010 m. sausio 1 d. mokėta valstybinė pensija (2 165,44 Lt per mėnesį) Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu buvo perskaičiuota teisėtai, todėl šiuo teisiniu pagrindu neišmokėta pensijos dalis negali būti grąžinta. Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai, nagrinėjamą ginčą sprendęs pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nustatyti, kad pareiškėjui netaikytinas tas paskirtos valstybinės pensijos dydžio laikinasis apribojimas, kuris nustatytas pagal Konstitucijai neprieštaraujančią Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kurios galiojimo pratęsimas pirmosios instancijos teismui priimant 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą buvo numatytas iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr.XI-1821 redakcija), todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją mokėti pareiškėjui visą paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Iš Laikinojo įstatymo preambulės, taip pat 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų matyti, kad šio įstatymo 4 straipsniu nustatytas valstybinės pensijos dydžio ribojimas yra išimtinė, laikina priemonė, kurią įstatymų leidėjas numatė taikyti terminuotai, atsižvelgdamas į valstybėje susidariusią ypatingą padėtį (ekonominę krizę).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatė Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaravusiomis (prieštaraujančiomis) Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjui turi būti grąžinta ta paskirtos valstybinės pensijos dalis, kuri 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesių laikotarpiu jam nebuvo išmokėta pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pagal byloje esančią Tarnybos pažymą, pareiškėjas už 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesius (Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios įsigaliojus 2012 m. birželio 30 d. įstatymui Nr. XI-2195) turėjo gauti iš viso 69 294,08 Lt valstybinės pensijos, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnį per šį laikotarpį turėjo gauti 55 432,20 Lt (negavo 13 858,88 Lt pritaikius Konstitucijai neprieštaraujančias Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas), pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį pareiškėjui buvo išmokėta iš viso 17 706,56 Lt. Pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį pareiškėjas per minėtą laikotarpį negavo 37 728,64 Lt (69 294,08 -17 706,56 = 51 587, 52 - 13 858,88 = 37 728, 64) valstybinės pensijos. Todėl pirmosios instancijos teismas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, pareiškėjui pagrįstai priteisė už 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesių laikotarpį tą jam neišmokėtos valstybinės pensijos dalį, kuri buvo neišmokėta pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje A552-519/2013 ir kt.) pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoka priteista iš tinkamo atsakovo.

Konstitucinis Teismas 2010 m. balandžio 20 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. lapkričio 22 d., 2008 m.gruodžio 24 d. ir 2009 m. sausio 15 d. sprendimo nuostatų išaiškinimo“, aiškindamas minėtos oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas dėl atlyginimų ir pensijų mažinimo valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, taip pat dėl konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, socialinio solidarumo principų, pabrėždamas, kad išaiškinimus pateikia atsižvelgdamas į visą oficialų konstitucinį doktrininį kontekstą, be kita ko, pabrėžė, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos ir kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų, ir šie ypatumai suponuoja tai, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti pensijas siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, įstatymų leidėjas gali mažinti šias pensijas didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas.

Praradimai, atsiradę dėl valstybinių pensijų sumažinimo, gali būti kompensuojami mažesniu mastu nei praradimai, atsiradę dėl senatvės ar invalidumo pensijų mažinimo. Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis, kurioje įstatymų leidėjas pasiūlė Vyriausybei iki 2010 m. liepos 1 d. parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo ir tvarkos aprašą, buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai tik ta apimtimi, kuria Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą.

Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimuose, taip pat 2010 m. balandžio 20 d. sprendime konstatuota valstybės priedermė nustatyti praradimų, atsiradusių dėl dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų susidarius valstybėje ypatingai situacijai, kompensavimo mechanizmą. Atsižvelgiant į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, pareiškėjo argumentai dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų sumažinimo apribojimo kai kurių skirtumų, nagrinėjamo ginčo išsprendimui nėra reikšmingi.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos CK normos nagrinėjamoje byloje netaikytinos, nes reikalavimai dėl žalos atlyginimo (CK 6.271 str.) nebuvo pareikšti.

Pareiškėjo pažeistas teises pirmosios instancijos teismas apgynė tinkamai taikydamas materialinės ir procesinės teisės normas, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl atsakovų apeliacinio skundo argumentų, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas, kuris pagal Konstituciją vienintelis turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, nėra absoliuti, kad aiškinant Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinį atsižvelgtina ir į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnį, taip pat į konstitucinį teisinės valstybės principą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, plėtodamas oficialią konstitucinę doktriną, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pažymėjo, kad gali būti konstituciškai pagrindžiamų bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis), išimčių, t. y. pagal Konstituciją išimtiniais atvejais Konstitucinio Teismo sprendimų galia gali būti nukreipiama ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Išimtys gali būti grindžiamos remiantis visuminiu konstituciniu teisiniu reguliavimu. Konstitucinis Teismas šiame kontekste priminė, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), ir kad, kaip jau ne kartą yra konstatavęs, Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra.

Pažymėjo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys aiškintinas ir šio straipsnio 2 dalies, taip pat Konstitucijos 1, 5, 6, 18, 30 straipsnių, 102 straipsnio 1 dalies bei 110 straipsnio nuostatų kontekste. Atsižvelgdamas į Konstitucijos viršenybę įtvirtinantį visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą, konstatavo, jog retroaktyvus Konstitucinio Teismo sprendimo, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, taikymas gali būti konstituciškai pagrįstas tokiais išimtiniais atvejais, kai nepritaikius Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimties būtų paneigtas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taigi būtų pažeisti konstitucinio teisingumo vykdymo reikalavimai.

Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esme, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Pagal minėtuose Konstitucinio Teismo oficialiuose konstitucinės jurisprudencijos baigiamuosiuose aktuose, kurie privalomi ne tik teismams, bet ir visoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams bei piliečiams, pateiktus išaiškinimus, Konstitucinio Teismo sprendimo galia išimtiniais atvejais gali būti nukreipta ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinė byla A552-519/2013) nagrinėdama analogiško pobūdžio ginčą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pateiktus išaiškinimus dėl išimties iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, konstatavo, kad ji yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.

Pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas, teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą.

Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Analogiška teisės aiškinimo ir taikymo praktika nuosekliai plėtojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis bylose, kurių aplinkybės yra tapačios arba labai panašios (pavyzdžiui, LVAT nutartys administracinėse bylose Nr.A502-931/2013, Nr.A552-958/2013, Nr.A261-1091/2013, Nr.A502-1261/2013, Nr.A552-1318/2013, Nr.A662-1260/2013 ir kt.).

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, be kita ko, buvo išspręstas nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą pirmosios instancijos teismo pateiktas prašymas ištirti pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio ribojimui taikytų įstatymo normų (Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies) atitikimą Konstitucijai, kadangi pirmosios instancijos teismui kilo pagrįstų abejonių dėl nagrinėjamoje individualioje byloje taikytinų įstatymo normų atitikimo Konstitucijai (Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalis, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis).

Minėta, kad vieną iš pareiškėjo pensijos perskaičiavimui taikytų įstatymo normų (Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį) Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančia Konstitucijai. Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Šis konstitucinis imperatyvas perkeltas į ABTĮ 4 straipsnio 1 dalį. Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime inter alia yra akcentavęs, kad Konstitucijos 110 straipsnyje įtvirtintu draudimu taikyti Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą, taip pat bylą nagrinėjančio teismo pareiga, kilus abejonėms, ar teisės aktas, kuris turėtų būtų taikomas toje byloje, neprieštarauja Konstitucijai, kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją; tokiu konstituciniu reguliavimu siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis atitinkamas teisės aktas (jo dalis), kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių, kad nebūtų pažeistos asmens teisės. Minėtame Konstitucinio Teismo sprendime pateiktas išaiškinimas, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, nagrinėjamo ginčo atveju itin aktualus, kadangi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pirmosios instancijos teismui nagrinėjamoje individualioje byloje pagal pareiškėjo V.

J. skundą dėl valstybinės pensijos sumažinimo kilusios abejonės dėl šioje byloje taikytinos įstatymo normos (Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies) atitikties Konstitucijai buvo pripažintos pagrįstomis, ši įstatymo norma pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Nesivadovaudamas nagrinėjamoje byloje Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs atitinkamas įstatymų normas, o pirmiausia Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą imperatyvą.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje pagrįstai atsižvelgė į Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, nes teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies negali būti laikomi susiklosčiusiais galutinai Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją (už 2010 m. sausio mėnesį), 2010 m. kovo mėnesį kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas mokėti paskirto dydžio pensiją ir išmokėti nepriemoką. Atsakovui priėmus neigiamą sprendimą (2010 m. kovo 26 d. sprendimas Nr. ID-2258(2)), pareiškėjas 2010 m. balandžio 14 d. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kurį teismas priėmė nagrinėti. Teisinius santykius tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl valstybinės pensijos sumažinimo nuo 2010 m. sausio 1 d. bus galima laikyti susiklosčiusiais galutinai įsiteisėjus teismo priimtam šios bylos baigiamajam aktui.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, savo jurisprudencijoje, inter alia ne kartą pabrėžė, kad kiekvienas <...> teisės aktas (jo dalis), Konstitucinio Teismo sprendimu (nutarimu) pripažintas prieštaraujančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taikomas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai).

Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios (įsigaliojus 2012 m. birželio 30 d. įstatymui Nr. XI-2195), tačiau pabrėžtina, kad šios Laikinojo įstatymo normos pašalinimas iš Lietuvos teisės sistemos pareiškėjo teisių pažeidimo nepašalino, nes antikonstitucine pripažintos įstatymo normos sukelti pareiškėjui padariniai (pensijos dalies netekimas) liko egzistuoti, neteisėtai neišmokėta pensijos dalis pareiškėjui nebuvo grąžinta. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybės dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo normos pareiškėjui kilę padariniai gali būti pašalinti tik veiksmingos teisminės gynybos priemonėmis įgyvendinant Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantį nuosavybės apsaugos imperatyvą.

Neapgynus pirmiau minėtu būdu pažeistos pareiškėjo teisės gauti atitinkamo dydžio valstybinę pensiją ir negrąžinus neteisėtai neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, nesiėmus teisinių priemonių visiškai pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmes, būtų pažeistos Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių nuostatos, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių apsauga ir teisminė gynyba bei socialinis teisingumas, o tai teisinėje valstybėje netoleruotina. Nepašalinimas nustatyto pažeidimo pareiškėjui sukeltų padarinių, reikštų, kad tarp ginčo šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams ir toliau taikomos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nors santykiai pensijos mokėjimo srityje tarp šalių nagrinėjamu atveju kaip jau minėta, dar nėra išsisprendę galutinai, t. y. remiantis prieštaraujančiomis Konstitucijai įstatymo nuostatomis atsakovo priimti sprendimai nėra laikomi įvykdyti Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Tokia teisinė situacija nesiderintų su Konstitucijos 110 straipsnyje ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatytu draudimu teismui taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai. Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija atsakovų apeliacinio skundo argumentus, esą Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiams, susiklosčiusiems iki šio nutarimo įsigaliojimo, atmeta kaip nepagrįstus ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagrįstai ir teisingai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu.

Tenkinti atsakovų apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo ir atsakovų apeliaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

pareiškėjo V. J. ir atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas