2015-10-08 Nr. AB-19477-3-61-3-01810-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-527-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01810-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio ir apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. V. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja B. V. padavė teismui skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1453; 2) atnaujinti terminą kreipimuisi dėl 2010–2011 m. susidariusios senatvės pensijos nepriemokos; 3) įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrių išmokėti neteisėtai sumažintos pensijos dalį, neišmokėtą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Skunde (b. l. 2–6) nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba, VSDFV) 2014 m. vasario 17 d. sprendimas Nr. (6.5) I-1453 yra neteisėtas ir nepagrįstas. Jame klaidingai nurodoma, kad pareiškėja praleido 3 metų kreipimosi į Valdybą terminą dėl neteisėtai sumažintos senatvės pensijos išmokėjimo. Šio termino skaičiavimo pradžia atsakovas nepagrįstai laiko 2010 m. sausio mėn. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai įstatymų nuostatos, kurių pagrindu buvo sumažinta senatvės pensija, buvo priimtas tik 2012 m. vasario 6 d. Iki tol pareiškėja manė, kad šios įstatymų nuostatos buvo teisėtos. Atsakovas šiuo atveju įvykdė tęstinį pažeidimą, todėl skundo padavimo terminas skaičiuojamas nuo paskutinės pažeidimo padarymo dienos. Mokant sumažintą pensiją buvo inter alia pažeistos pareiškėjos teisės laisvai pasirinkti darbą bei konstitucinė teisė į nuosavybę. Atsižvelgiant į susiklosčiusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjai senatvės pensija turi būti išmokėta.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 18–22) prašė bylos dalį dėl skundo padavimo termino atnaujinimo nutraukti, likusius skundo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

Paaiškino, kad pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribinį 650 Lt pensijos dydį, skundžiamu laikotarpiu pareiškėja dirbo, turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jai paskirta senatvės pensija buvo atitinkamai perskaičiuota ir mokama atsižvelgiant į draudžiamąsias pajamas. Pareiškėja apie pensijos sumažinimą sužinojo išmokėjus pirmąją sumažintą pensiją 2010 m. sausio mėn. Prašydama išmokėti pensijos dalį, kuri nebuvo išmokėta 2010–2011 m. laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo taikymo, pareiškėja kreipėsi į Valdybą. Nagrinėdama šį skundą, Valdyba nustatė, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą. Dėl to, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymo Nr. V-131 31 punktu, atsisakė nagrinėti šį skundą. Atsižvelgiant į ginčo teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, skundžiamas Valdybos sprendimas priimtas pagrįstai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-432/2013; 2013 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-167/2013). Termino atnaujinimo klausimą pagal kompetenciją sprendžia Valdyba, bet ne teismas, todėl ši pareiškėjos skundo dalis turėtų būti nutraukta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 23 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino, nusprendė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1453 ir priteisti pareiškėjai B. V. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 17 138,94 Lt neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos.

Teismas nustatė, kad pareiškėja 2013 m. lapkričio 26 d., 2013 m. gruodžio 3 d. ir 2014 m. sausio 10 d. kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą, prašydama įpareigoti Valdybos Kauno skyrių išmokėti senatvės pensijos nepriemoką bei prašydama atnaujinti kreipimosi dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo terminą. Valdyba skundžiamu 2014 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1453 atsisakė atnaujinti praleistą 3 metų kreipimosi terminą ir netenkino reikalavimo dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo.

Nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (taip sprendime, turėtų būti – Kauno skyrius), taikydamas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį pareiškėjai mokėjo sumažintą senatvės pensiją nuo 2010 m. sausio mėn., nes pareiškėja Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpį dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų. Pareiškėja nenurodė, kada sužinojo apie šį sprendimą, todėl vadovaujamasi teismų praktikoje nusistovėjusia nuostata ir laikoma, kad apie šį teritorinio skyriaus sprendimą sužinojo išmokėjus pirmą 2010 m. sausio mėn. sumažintą senatvės pensiją. Pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama senatvės pensijos dalis, atsižvelgiant į jo praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostata prieštaravo Konstitucijai.

Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 29 d. rašte Nr. (10.1) S-82187 pateiktus duomenis, pareiškėjai 2010–2011 m. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo buvo neišmokėta 17 138,94 Lt senatvės pensijos.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamas ginčas yra susijęs su asmens konstitucine teise į pensiją, kylančia iš Konstitucijos 52 straipsnio. Remdamasis Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d., 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010), teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjos pažeistos teisės privalo būti apgintos realiai ir veiksmingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad analogiškomis aplinkybėmis siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, pareiškėjai kilusios pasekmės dėl prieštaraujančių Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies taikymo, perskaičiuojant jo senatvės pensiją, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista visa senatvės pensijos nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime pažymėjo, kad užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti visa apimtimi (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Šioje byloje taikytinos tos pačios teisės normos, todėl, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, minėtas išaiškinimas šiuo atveju turi teisiškai saistančią galią (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Teismas vertino, kad šiuo atveju būtų netikslinga atnaujinus kreipimosi terminą grąžinti Valdybai iš esmės išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl pensijos nepriemokos. Šiuo atveju byloje atsiliepimu ginčus ikiteismine tvarka įgaliota nagrinėti institucija yra aiškiai išreiškusi teisinę poziciją ginčijamu klausimu (dėl ginčo esmės), todėl sprendimas asmenį vis tiek įpareigoti iš naujo pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka būtų nesuderinamas su iš Konstitucijos kylančiais teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo imperatyvais, nuo kurių neatsiejami taip pat ir ikiteisminei ginčų nagrinėjimo tvarkai keliami veiksmingumo bei operatyvumo reikalavimai. Taigi toks aiškinimas sudarytų prielaidas pažeisti nurodytus principus, paverčiant reikalavimą laikytis ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos formaliu ir iš esmės apsunkinančiu asmens teisių bei jo interesų gynybą.

Atsižvelgiant į įstatymų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinus pareiškėjos skundo turinį, kreipimosi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos terminą dėl pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. susidariusios senatvės pensijos nepriemokos atnaujintas, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. vasario 17 d. sprendimas Nr. (6.5) I-1453 panaikintas ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius įpareigotas išmokėti pareiškėjai 17 138,94 Lt neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos.

III. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – bylos dalį dėl reikalavimo atnaujinti praleistą terminą nutraukti, likusią dalį pareiškėjos skundo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo nuomone, skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas neteisingai išaiškinus bei pritaikius materialinės teisės normas.

Atsakovas pažymi, kad reikšdama reikalavimą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo tiesiogiai teismui, kai šį klausimą pagal priskirtą kompetenciją sprendė Valdyba (pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnį, sprendimą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo priima Valdybos direktorius ar jo pavaduotojas), pareiškėja iš esmės prašė, kad teismas atliktų viešojo administravimo institucijos funkciją, kuri neįeina į teismo kompetenciją (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnis), todėl bylos dalis dėl šio reikalavimo turėjo būti nutraukta pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo nuspręsta atnaujinti praleistą kreipimosi į Valdybą terminą dėl pareiškėjai susidariusios senatvės pensijos nepriemokos, priimtas viršijus teismo kompetenciją ir prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, todėl yra nepagrįstas ir naikintinas.

Pirmosios instancijos teismo sprendime, kuriuo nuspręsta panaikinti Valdybos sprendimą, nėra pateikta jokių motyvų ir argumentų, remiantis kuriais šis sprendimas negali būti laikomas teisėtu ar pagrįstu ir yra pagrindas jį panaikinti. Valdyba, ginčijamu sprendimu atsisakydama atnaujinti praleistą terminą, vadovavosi aktualiu teisiniu reglamentavimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Nustačiusi, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą terminą ir nepateikė įrodymų, kad šį terminą ji praleido dėl objektyvių, pateisinamų ir nuo jos valios nepriklausiusių priežasčių, Valdyba pagrįstai nusprendė termino neatnaujinti ir nenagrinėti jos reikalavimo dėl 2010–2011 m. negautos senatvės pensijos dalies.

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju būtų netikslinga atnaujinus kreipimosi terminą grąžinti Valdybai iš esmės nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl pensijos nepriemokos taip pat nepagrįsta, todėl teismo sprendimo dalis, kuria Valdybos teritorinis skyrius įpareigotas išmokėti pareiškėjai negautą senatvės pensijos dalį taip pat naikintina.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo į Valdybą kreipėsi praleidusi 3 metų terminą ir per Valdybos nustatytą terminą nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą terminą, konstatuotina, jog skundžiamas ir prašomas panaikinti Valdybos 2014 m. vasario 17 d. sprendimas Nr. (6.5) I-1453, kuriuo atsisakyta tenkinti jos 2014 m. sausio 10 d. prašymą dėl termino atnaujinimo ir nenagrinėti pareiškėjos 2013 m. lapkričio 26 d. prašymo, 2013 m. gruodžio 3 d. skundo ir 2014 m. sausio 10 d. prašymo dalies dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Taisyklių 31 punktu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.

Įvertinus tai, kad VSDFV 2014 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1453 pareiškėjos prašymus ir skundo dalį dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo atsisakė nagrinėti iš esmės, kaip paduotus praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, konstatuotina, kad pareiškėja nėra pasinaudojusi teisės aktuose nustatyta privaloma ikiteismine ginčų dėl pensijų dalies priteisimo nagrinėjimo tvarka ir šia tvarka nebegali pasinaudoti, tad pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovo teritorinį skyrių išmokėti senatvės pensijos dalį 17 138,94 Lt teisme negalėjo būti nagrinėjamas iš esmės.

Pareiškėja B. V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 56–62). Pareiškėja iš esmės palaiko savo skundo argumentus bei teismo sprendime nurodytus motyvus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjai dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies atlikto apskaičiavimo teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad pareiškėja 2013 m. lapkričio 26 d. kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, prašydama išduoti pažymą apie 2010–2011 m. Laikinojo įstatymo pagrindu sumažintą ir neišmokėtą pensijos dalį ir esant galimybei ją išmokėti. VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. lapkričio 29 d. rašte Nr. (10.1)S-82187 pateiktas pareiškėjai jos nurodytu laikotarpiu neišmokėtos pensijos apskaičiavimas ir paaiškinta, kad šiuo metu nėra teisinio pagrindo tenkinti jos prašymą dėl šios pensijos dalies išmokėjimo.

Šį raštą pareiškėja 2013 m. gruodžio 3 d. apskundė Valdybai, kuri 2013 m. gruodžio 16 d. sprendime Nr. (6.5)I-2738 nurodė, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti šį skundą ir pareiškėjai pasiūlyta iki 2014 m. sausio 15 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. lapkričio 29 d. rašte pateikta teisinga informacija, todėl naikinti šį raštą nėra pagrindo.

Kol nėra priimti teisės aktai, nustatantys pensijų kompensavimo tvarką, Valdybos teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo 2010–2011 m. neišmokėtos pensijos dalies. Pareiškėja 2014 m. sausio 10 d. prašyme atnaujinti terminą nurodė, kad skundas nebuvo pateiktas anksčiau, nes, pirmiausia, pareiškėja nebuvo informuota apie pensijos sumažinimą jokiu sprendimu, pensija buvo faktiškai sumažinta. Be to, apie savo teisių pažeidimą pareiškėja teigė sužinojusi tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo.

Valdyba 2014 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. (6.5)I-1453 panaikino VSDFV teritorinio skyriaus 2013 m. lapkričio 29 d. rašto dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjai negautą senatvės pensijos dalį, kaip priimtą viršijus kompetenciją ir sprendė dėl visų trijų pareiškėjos kreipimųsi. Atsakovas konstatavo, kad pareiškėja praleido skundo dėl skyriaus sprendimo mokėti sumažintą pensiją padavimo terminą ir 2014 m. sausio 10 d. prašyme nepateikė argumentų, įrodančių, kad terminas praleistas dėl nuo pareiškėjos valios nepriklausančių aplinkybių, todėl atsisakė jį atnaujinti ir remdamasis šiais bei 2013 m. gruodžio 16 d. sprendime išdėstytais motyvais atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundo ir prašymų dalį dėl pensijos dalies išmokėjimo.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos nurodytu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas.

Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą.

Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Aptariamoje nutartyje, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Taip pat buvo išspręstas atsakovo tokio pobūdžio bylose – teritorinio VSDFV skyriaus, kuris administruoja senatvės pensijos mokėjimą – tinkamumo klausimas. Todėl teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tinkamu atsakovu byloje turėtų būti ne VSDFV, o VSDFV Kauno skyrius.

Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV Kauno skyriui paduotas 2013 m. lapkričio 26 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.

Kaip minėta, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėja pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Pareiškėjos nurodytas nežinojimas apie jos teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos atsakovui paduotame prašyme nurodytas individualias termino praleidimo aplinkybes (motinos slaugymą), konstatuoja, kad nėra pagrindo nesutikti su atsakovo pozicija, jog pareiškėjos nurodytos priežastys nėra pakankamai svarbios, ekstraordinarios, objektyviai trukdžiusios anksčiau nei 2014 m. kreiptis dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo. Tai leidžia daryti išvadą, kad VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 20 ir 31 punktuose.

Pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad atnaujina šį terminą, nepateikė jokio šio termino praleidimo priežasčių įvertinimo Taisyklių 20 punkto taikymo prasme. Todėl kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytu pareiškėjos praleisto termino kreiptis į išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją (VSDFV) atnaujinimu ir konstatuoja, kad nagrinėjamoje situacijoje pagrindo atnaujinti pareiškėjai šį terminą nėra.

Pasisakydama dėl pareiškėjos skundžiamo VSDFV sprendimo reikšmės nagrinėjamai bylai ta prasme, ar jame buvo išreikšta šios institucijos (Pensijų įstatymo 45 str. taikymo prasme išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) pozicija ir valia dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija, išanalizavusi šio sprendimo turinį, konstatuoja, kad jame nėra išreikšta atsakovo pozicija dėl pareiškėjos prašymo grąžinti ginčo nepriemoką nepagrįstumo.

Atsižvelgdama į minėtus argumentus ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja nepasinaudojo privaloma jos iškelto ginčo dėl pensijos nepriemokos priteisimo išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti pareiškėjos reikalavimo dėl įpareigojimo išmokėti jai šią nepriemoką iš esmės.

Apibendrindama padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes. Todėl šis sprendimas naikintinas, o pareiškėjos teismui paduotas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 23 d. sprendimą panaikinti, o pareiškėjos B. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė