2020-03-18 Nr. AB-5769-3-61-3-01536-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-492-438/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01536-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 26

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. M. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. M. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) 2018 m. balandžio raštą Nr. (21)-14 (toliau – ir Raštas) bei įpareigoti atsakovą pateikti informaciją, nurodytą pareiškėjo 2018 m. kovo 26 d. rašte, t. y. pateikti informaciją apie Baltarusijos Respublikos piliečius (nurodant vardą, pavardę ir gimimo metus), kurie per Medininkų pasienio kontrolės punktą kirto Lietuvos ir Baltarusijos sieną ir įvažiavo į Lietuvos Respublikos teritoriją 2015 m. kovo 4 d. nuo 12.30 val. iki 15.50 val. ir 2015 m. balandžio 2 d. nuo 22.30 val. iki 01.30 val. Lietuvos laiku bei analogišką informaciją apie Baltarusijos Respublikos piliečius, kurie išvažiavo iš Lietuvos Respublikos teritorijos 2015 m. kovo 4 d. nuo 19.30 val. iki 22.30 val. ir 2015 m. balandžio 3 d. nuo 00.30 val. iki 03.30 val. Lietuvos laiku.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra advokatas ir 2017 m. liepos 3 d. teisinių paslaugų teikimo sutarties pagrindu gina Lietuvos Respublikos pilietį G. T. Baltarusijos Respublikos Borisovo rajono teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Minėtoje byloje yra keli dokumentai, įrodantys, kad baudžiamajame procese, pradėtame prieš G. T., kaip įrodymai buvo panaudoti kriminalinės žvalgybos duomenys, surinkti Lietuvos Respublikos teritorijoje, t. y. 2015 m. birželio 18 d. operatyvinės paieškos veiksmų atlikimo protokolas, kuriame nurodoma, kad G. T. nuo 2015 m. balandžio 2 d. 22.41 val. iki 2015 m. balandžio 3 d. 01.23 val. buvo susitikęs su kitu kaltinamuoju – organizuotos grupės vadovu S. B. (S. B.) Lietuvos Respublikos teritorijoje, bei 2015 m. birželio 18 d. nutarimas perduoti operatyvinės paieškos duomenis (pirmiau minėtą protokolą) ikiteisminio tyrimo organams, kurį surašęs vyresnysis operatyvinis darbuotojas, milicijos karininkas V. A. V. ir jo tiesioginis viršininkas milicijos karininkas A. E. V., apklausti teisme kaip liudytojai. Operatyvinės paieškos protokole panaudotą informaciją – vieno iš Vilniaus miesto greito maitinimo restoranų „McDonalds“ apsaugos kamerų padarytą vaizdo įrašą – gavo iš Lietuvos Respublikos kompetentingų teisėsaugos institucijų, nukreipę paklausimą Lietuvos ir Baltarusijos pasirašytame susitarime nustatyta tvarka.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2007 m. liepos 17 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos susitarimas „Dėl bendradarbiavimo kovojant su organizuotu nusikalstamumu, neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų ir jų pirmtakų apyvarta, terorizmu ir kitais nusikaltimais“ (toliau – Susitarimas), kuris yra vienintelis norminis teisės aktas, leidžiantis ir reglamentuojantis keitimąsi kriminalinės žvalgybos informacija tarp Lietuvos ir Baltarusijos specialiųjų tarnybų. Susitarimo 1 straipsnyje nurodyta, kad susižinojimas tarp valstybių vyksta per šalių centrines kompetentingas institucijas.

Atsižvelgdamas į tai, kad Borisovo rajono teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kada, kokiu pagrindu ir su kokiais paklausimais Baltarusijos Respublikos teisėsaugos organai kreipėsi į Lietuvos Respublikos kompetentingas institucijas dėl pirmiau minėtos kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo ir perdavimo, pareiškėjas kreipėsi į visas susitarime nurodytas Lietuvos centrines kompetentingas institucijas, prašydamas suteikti informaciją apie Baltarusijos specialiųjų tarnybų kreipimąsi dėl kriminalinės žvalgybos informacijos surinkimo ir pateikimo susitarime nustatyta tvarka, jei toks buvo.

Tačiau iš gautų atsakymų paaiškėjo, kad Baltarusijos Respublikos kompetentingos institucijos šiuo klausimu į Lietuvos Respublikos institucijas nesikreipė. Pareiškėjas padarė prielaidą, kad Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijos be Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų žinios Lietuvos Respublikos teritorijoje neteisėtai atliko kriminalinės žvalgybos veiksmus, kurių metu rinko informaciją apie G. T. privatų gyvenimą, ir šią informaciją. kaip įrodymus panaudojo baudžiamojoje byloje. Norėdamas patikrinti šią prielaidą, pareiškėjas kreipėsi į VSAT, prašydamas pateikti informaciją apie Baltarusijos piliečius, vykusius per Lietuvos ir Baltarusijos sieną nurodytu laikotarpiu.

Prašoma informacija leistų identifikuoti asmenis, kurie slaptai sekdami įtariamąjį S. B., kirto Lietuvos Respublikos sieną ir šalies teritorijoje neteisėtai atlikdami kriminalinės žvalgybos veiksmus, rinko įrodymus, kuriuos vėliau panaudojo baudžiamojoje byloje, tačiau atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) nuostatomis, atsisakė suteikti pareiškėjui prašomus duomenis.

4. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (toliau - ir Advokatūros įstatymas) 44 straipsnio 1 punktu, suteikiančiu teisę advokatui gauti iš valstybės institucijų jų tvarkomą informaciją, reikalingą teisinių paslaugų teikimui, ir atsižvelgdama į tai, kad VSAT prašomus pateikti duomenis tvarko įgaliota įstatymo ir gali teikti juos gavėjui (šiuo atveju – advokatui) be asmens duomenų subjekto sutikimo, turėjo tenkinti pareiškėjo prašymą ir pateikti reikalingą informaciją, kuri turi tiesioginį ryšį su Baltarusijos teismuose nagrinėjama byla.

5. Atsakovas VSAT atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 22 straipsniu, VSAT automatizuotu būdu kaupia ir tvarko duomenis apie asmenis ir transporto priemones, reikalingus VSAT funkcijoms atlikti. Asmenų, vykstančių per valstybės sieną, duomenys yra tvarkomi VSAT informacinėje sistemoje (toliau – VSATIS), kuri yra skirta tik tarnybos funkcijoms įgyvendinti, ši sistema nėra skirta tam, kad būtų renkami ir skelbiami duomenys apie asmenų judėjimą per valstybės sieną. VSAT pareigūnai, naudodamiesi VSATIS, patikrina sienos kirtimo teisėtumą, sistema pagal duomenų savybes (vientisumo, konfidencialumo, prieinamumo) ir darbo pobūdį padeda VSAT efektyviau vykdyti Lietuvos Respublikos valstybės sieną kertančių asmenų, jų kelionės dokumentų ir transporto priemonių tikrinimą bei su sienos kirtimu susijusios informacijos saugų tvarkymą.

Atsakovas paaiškino, kad 2018 m. balandžio 4 d. gavo pareiškėjo prašymą pateikti informaciją apie visus Baltarusijos piliečius, nurodytu laikotarpiu vykusius per valstybės sieną. Prašyme pažymėta, kad ši informacija padėtų identifikuoti asmenis, kurie slaptai sekdami S. B., šalies teritorijoje galimai neteisėtai rinko įrodymus prieš pareiškėjo ginamąjį asmenį. Taigi, pareiškėjas prašė pateikti duomenis apie visus Baltarusijos piliečius, kurie tam tikru laikotarpiu vyko per Lietuvos ir Baltarusijos sieną ir, atsakovo vertinimu, informacijos apie užsienio piliečių, kurie nėra susiję su nagrinėjama baudžiamąja byla, pateikimas šiurkščiai pažeistų šių asmenų teises.

Atsakovas, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad advokato teisė gauti informaciją nėra absoliuti, o teisės doktrinoje net nėra diskutuojama apie advokato teisę gauti trečiųjų asmenų duomenis, kurie gali būti susiję su kitu baudžiamojo proceso dalyviu (šiuo atveju – S. B.), bet ne su tuo asmeniu, kurį gina advokatas. Teisės aktai nesuteikia advokatui teisės gauti informaciją apie trečiuosius asmenis be jų sutikimo ir neįpareigoja duomenų valdytojo advokatui pateikti asmens duomenis, pastarajam pateikus prašymą, neatitinkantį Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme ir Advokatūros įstatyme nustatytų reikalavimų.

Pareiškėjas, turėdamas informacijos apie savo ginamojo asmens atžvilgiu galimai atliktas neteisėtas veikas (kaltinamojo sekimas ar kiti Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijų neteisėti veiksmai), privalo teisės aktų nustatyta tvarka pranešti apie juos atitinkamoms teisėsaugos institucijoms.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pareiškėjo S. M. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad Baltarusijos Respublikos Borisovo rajono teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje G. T. kaltinamas padaręs Baltarusijos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytus nusikaltimus. 2017 m. liepos 3 d. teisinių paslaugų teikimo sutarties Nr. SM-69 pagrindu pareiškėjas teikia teisines paslaugas G. T. Pareiškėjas 2018 m. kovo 26 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas pateikti informaciją apie Baltarusijos Respublikos piliečius (nurodant vardą, pavardę, gimimo metus), per Medininkų pasienio kontrolės punktą kirtusius Lietuvos ir Baltarusijos sieną ir nurodytu laiku įvažiavusius ir išvažiavusius iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas pažymėjo, kad prašoma pateikti informacija padėtų identifikuoti asmenis (Baltarusijos Respublikos milicijos pareigūnus), kurie, slaptai sekdami S. B., Lietuvos Respublikos teritorijoje galimai neteisėtai rinko įrodymus prieš pareiškėjo ginamąjį G. T. Atsakovas skundžiamu Raštu informavo pareiškėją, kad vadovaujantis ADTAĮ nuostatomis, be asmens duomenų subjekto sutikimo negali pateikti informacijos trečiajam asmeniui.

9. Pareiškėjas, vadovaudamasis Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punktu, kreipėsi į atsakovą, prašydamas pateikti duomenis apie visus Baltarusijos Respublikos piliečius (nurodant šių asmenų vardus, pavardes, gimimo metus), per Medininkų pasienio kontrolės punktą kirtusius Lietuvos ir Baltarusijos valstybinę sieną ir įvažiavusius į Lietuvos Respublikos teritoriją 2015 m. kovo 4 d. nuo 12.30 val. iki 15.30 val. ir 2015 m. balandžio 2 d. nuo 22.30 val. iki 2015 m. balandžio 3 d. 01.30 val. bei apie Baltarusijos Respublikos piliečius, išvažiavusius iš Lietuvos Respublikos teritorijos 2015 m. kovo 4 d. nuo 9.30 val. iki 22.30 val. ir 2015 m. balandžio 3 d. nuo 00.30 val. iki 03.30 val. Pareiškėjas nurodė, kad prašoma pateikti informacija yra reikalinga Baltarusijos Respublikoje nagrinėjamoje byloje, kurioje pareiškėjas gina kaltinamąjį G. T., kadangi baudžiamojoje byloje yra Lietuvos Respublikos teritorijoje surinkta operatyvinės paieškos (kriminalinės žvalgybos) informacija ir nėra duomenų, kurie paaiškintų, kokiu būdu Lietuvoje surinkta operatyvinės paieškos informacija atsirado trečiosios valstybės – Baltarusijos Respublikos – teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas padarė prielaidą, kad Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemos darbuotojai Lietuvos Respublikos teritorijoje galimai atliko slaptą S. B. sekimą, neteisėtai surinko operatyvinius duomenis ir panaudojo juos kaip įrodymus pareiškėjo ginamojo G. T. baudžiamojoje byloje.

10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašė pateikti duomenis apie visus Baltarusijos piliečius, nurodytu laikotarpiu važiavusius per Lietuvos ir Baltarusijos valstybių sieną, t. y. duomenis apie neapibrėžtą asmenų ratą, be kita ko ir apie asmenis, kurie nėra susiję su pareiškėjo minėta baudžiamąja byla. Savo ruožtu poreikį gauti šią informaciją pareiškėjas grindė vien tik prielaida dėl galimo neteisėto S. B. sekimo, kurio metu tariamai surinkti duomenys buvo panaudoti ir baudžiamojoje byloje, iškeltoje pareiškėjo ginamojo G. T. atžvilgiu. Teismo vertinimu, ši prielaida nėra pagrįsta absoliučiai jokiais objektyviais įrodymais, tik pareiškėjo subjektyviu susiklosčiusios situacijos vertinimu. Pareiškėjas, pateikęs prašymą dėl asmens duomenų pateikimo, remėsi vien tik hipotetinėmis aplinkybėmis, kurių egzistavimo, o kartu ir prašomų pateikti duomenų galimo ryšio su nagrinėjama byla, pareiškėjas negali bent tikėtinai įrodyti. Esant tokioms aplinkybėms teismas sprendė, kad prašomi pateikti duomenys nėra susiję su pareiškėjo vykdomu teisinių paslaugų teikimu ir nėra aišku, kokiu būdu pareiškėjui pateikti asmenų, vykusių per Lietuvos valstybės ir Baltarusijos sieną, duomenys gali būti panaudoti. Todėl atsakovas iš esmės teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą.

11. Kartu teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2017 m. gruodžio 6 d. raštu informavo pareiškėją, kad užsienio valstybės institucijos prašymas suteikti teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje yra šios baudžiamosios bylos, kuri yra nagrinėjama toje užsienio valstybėje, medžiagos dalis, todėl visus prašymus, susijusius su baudžiamosios bylos medžiaga, turi teisę nagrinėti ne teisinės pagalbos prašymą vykdžiusi užsienio valstybė, bet šią bylą tirianti ar nagrinėjanti valstybė. Savo ruožtu Lietuvos kriminalinis policijos biuras 2018 m. sausio 30 d. rašte pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos Susitarimo 11 straipsnio 8 punktu, dėl informacijos, susijusios su Baltarusijos Respublikos centrinės kompetentingos institucijos prašymais Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos ir šių prašymų pagrindu vykdytų bendradarbiavimo formų, pareiškėjas turėtų kreiptis į Baltarusijos Respublikos centrinę kompetentingą instituciją – Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, kuriai persiųsta šio rašto kopija. Taigi pareiškėjui nėra užkirstas kelias gauti jam reikalingą informaciją kreipiantis į kompetentingas institucijas ir nėra apribotos galimybės tinkamai teikti teisines paslaugas ginamajam.

12. Įvertinęs išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad skundžiamas VSAT Raštas yra priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pritaikius teisės aktų nuostatas.

III. 13. Pareiškėjas S. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

14. Pareiškėjas teigia, jog teismas, nagrinėdama bylą netinkamai aiškino ir taikė aktualias ginčui ADTAĮ ir Advokatūros įstatymo normas bei nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

15. Ginčo dėl to, kad vykstančiame baudžiamajame procese buvo panaudoti Lietuvos teritorijoje surinkti kriminalinės žvalgybos duomenys, byloje nėra. Lietuvos kompetentingos institucijos patvirtino, jog Baltarusijos specialiosios tarnybos dėl jų surinkimo nesikreipė ir joms tokie duomenys perduoti nebuvo. Be Susitarimo jokie kiti teisės aktai nenumato galimybės keistis kriminalinės žvalgybos informacija su Baltarusijos Respublika, todėl, priešingai nei nurodyta teismo sprendime, pareiškėjo įtarimas, kad minėtus duomenis Baltarusijos pareigūnai Lietuvos teritorijoje galėjo surinkti patys, grindžiamas objektyviai egzistuojančių faktų, teisėtai gautos oficialios informacijos ir galiojančių teisės aktų nuostatų analize.

16. VSAT savo atsisakymą grindė vien tik ADTAĮ nuostatomis, tačiau jokių kitų motyvų nenurodė, taip pat nekvestionavo nei Advokatūros įstatymo 44 straipsnio, nei kitų ADTAĮ nuostatų.

17. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo VSAT Rašto motyvų pagrįstumo ir sprendime dėl jų nepasisakė. Taip pat teismas nevertino, ar VSAT Raštas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aiškinant šią teisės normą.

18. Atsakovas VSAT atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo apeliacinis skundas galimai neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSAT 2018 m. balandžio mėn. rašto Nr. (21)-14 rašto, kuriuo atsisakyta pareiškėjui suteikti informaciją apie Baltarusijos Respublikos piliečius, važiavusius per Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sieną prašyme nurodytu laikotarpiu, teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Byloje nustatyta, kad 2018 m. kovo 26 d. pareiškėjas advokatas S. M. su prašymu dėl informacijos suteikimo kreipėsi į VSAT, prašydamas pateikti informaciją apie Baltarusijos piliečius (nurodant vardą, pavardę ir gimimo metus), kurie per Medininkų pasienio kontrolės punktą kirto Lietuvos – Baltarusijos sieną, įvažiuodami į Lietuvos Respublikos teritoriją 2015 m. kovo 4 d. nuo 12.30 val. iki 15.30 val. ir 2015 m. balandžio 2 d. nuo 22.30 val. iki 2015 m. balandžio 3 d. 01.30 val. Lietuvos laiku; apie Baltarusijos piliečius (nurodant vardą, pavardę ir gimimo metus), kurie per Medininkų pasienio kontrolės punktą kirto Lietuvos – Baltarusijos sieną, išvažiuodami iš Lietuvos Respublikos teritorijos 2015 m. kovo 4 d. nuo 19.30 val. iki 22.30 val. ir 2015 m. balandžio 3 d. nuo 00.30 val. iki 03.30 val. Lietuvos laiku. VSAT, atsakydama į pareiškėjo prašymą, vadovaudamasi ADTAĮ nuostatomis, skundžiamu Raštu atsisakė pareiškėjui pateikti prašomą informaciją.

22. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, kuriais yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, pirmiausia pažymi, kad Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punktas, nors ir įtvirtina advokato, vykdančio advokato veiklą, teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų veiksmingoms teisinėms paslaugoms teikti reikalingą valstybės ar savivaldybių institucijų turimą ar kontroliuojamą informaciją, dokumentus, jų nuorašus arba motyvuotą atsisakymą juos pateikti, tačiau iš esmės nustato ir šios teisės įgyvendinimo sąlygą – advokatas turi pateikti prašymą (kreipimąsi), kuriame turi būti pateikti duomenys, įrodantys prašomų pateikti dokumentų ar jų nuorašų ryšį su teisinių paslaugų teikimu. Šią nuostatą patikslina ADTAĮ 6 straipsnis, kuriame, be kita ko, nurodyta, jog vienkartinio teikimo atveju asmens duomenys šio įstatymo nustatytais atvejais teikiami pagal duomenų gavėjo prašymą, kuriame turi būti nurodytas asmens duomenų naudojimo tikslas, teikimo bei gavimo teisinis pagrindas ir prašomų pateikti asmens duomenų apimtis.

23. Asmenų, vykstančių per valstybės sieną, asmens duomenys tvarkomi vadovaujantis Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2004 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 4-507 „Dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinės sistemos (VSATIS) nuostatų bei Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinės sistemos (VSATIS) duomenų saugos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintais nuostatais. Šių nuostatų 18 punkte įtvirtinta, kad asmens duomenys ADTAĮ nustatytais atvejais teikiami pagal duomenų valdytojo ir duomenų gavėjo sudarytą asmens duomenų teikimo sutartį (daugkartinio teikimo atveju) arba duomenų gavėjo prašymą (vienkartinio teikimo atveju). Sutartyje turi būti nurodytas asmens duomenų naudojimo tikslas, teikimo ir gavimo teisinis pagrindas, sąlygos, tvarka ir teikiamų asmens duomenų apimtis. Prašyme turi būti nurodytas asmens duomenų naudojimo tikslas, teikimo bei gavimo teisinis pagrindas ir prašomų pateikti asmens duomenų apimtis.

24. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas advokatas S. M., atstovaudamas Lietuvos Respublikos pilietį G. T. Baltarusijos Respublikos Borisovo rajono teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, turėjo teisę kreiptis į VSAT ir prašyti pateikti reikalingą informaciją (duomenis) tam, kad galėtų tinkamai įgyvendinti prisiimtus įsipareigojimus pagal teisinių paslaugų teikimo sutartį ir tinkamai atstovauti klientui teisme. Tačiau pareiškėjas, teikdamas prašymą pateikti visų asmenų, kirtusių Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sieną per Medininkų pasienio kontrolės punktą prašyme nurodytu laikotarpiu, duomenis, šiuo atveju turėjo pateikti motyvuotą prašymą ir pagrįsti prašomos informacijos ryšį su pareiškėjo vykdomu teisinių paslaugų teikimu, nes pareiškėjui galėjo būti suteikta tik tokia informacija, kuri reikalinga asmens teisei į teisminę gynybą veiksmingai įgyvendinti, ir tai turėjo būti motyvuotai pagrįsta, o ne prašoma suteikti duomenis apie neapibrėžtą asmenų ratą.

25. Įvertinus pareiškėjo pareiktą prašymą atsakovui ir jame nurodytas aplinkybes apie baudžiamąją bylą ir priežastis, dėl kurių pareiškėjui turi būti pateikti asmenų, kurie kirto Lietuvos – Baltarusijos sieną per Medininkų pasienio kontrolės postą prašyme nurodytu laikotarpiu, duomenys, akivaizdu, kad tai nėra tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, dėl kurių turėjo būti pareiškėjui atskleisti asmenų duomenys. Dėl to pirmosios instancijos teismas, vertindamas prašymo turinį ir atsakovo atsisakymą teikti prašomą informaciją, teisingai konstatavo, kad pareiškėjas prašyme niekaip nepagrindė, kaip duomenys apie neapibrėžtą asmenų ratą, yra susiję su pareiškėjo siekiamu tikslu surinkti duomenis apie neteisėtą S. B. sekimą, ir pritarė atsakovo išvadai, kad vadovaujantis ADTAĮ nuostatomis, duomenys apie asmenis, kurie kirto Lietuvos – Baltarusijos sieną per Medininkų pasienio kontrolės postą prašyme nurodytu laikotarpiu, pareiškėjui negalėjo būti pateikti.

26. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1041‑261/2016; 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑2374‑442/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kurie nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teismo priimtame ir nagrinėtame skunde, t. y. susiję su skundžiamo Rašto atitiktimi VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjami.

27. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl Rašto teisėtumo ir pagrįstumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys