2020-06-10 Nr. AB-11951-3-64-3-01865-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-981-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01865-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas nuo 2017 m. lapkričio 16 d. iki 2018 m. kovo mėnesio gyvenamosiose kamerose, kuriose sanitariniame mazge nebuvo įrengta mechaninė oro vėdinimo sistema, todėl iš tualeto sklido nemalonus kvapas. Vėdinimas vyko pro langą, todėl tekdavo kvėpuoti nemaloniu kvapu. Visose kamerose prie sanitarinių mazgų kaupėsi pelėsis. Pareiškėjas vertino, kad dėl tokių sąlygų jis patyrė papildomų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, todėl jam turi būti priteistas žalos atlyginimas.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (suvestinė redakcija nuo 2016 m. sausio 28 d.) (toliau – ir Taisyklės) 13 punkte nustatyta, jog gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Taisyklių 2 punktas nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015) 3 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Taisyklių ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas yra taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato, patalpų rekonstrukcijos ar kapitaliniais darbais. Vertino, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos yra nepagrįsti, nes minėti įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Pažymėjo, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Centras) Šiaulių departamentas patikrinimo aktuose 2017–2018 metais pažeidimų dėl pelėsio ir netinkamos ventiliacijos nenustatė.

5. Atsakovo atstovas paaiškino, kad kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Kitos kameros pareiškėjo laikymo Šiaulių TI aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrintos dėl jų atitikimo/neatitikimo higienos normos reikalavimams, taigi jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros santykinės oro drėgmės reikalavimais, neužfiksuota, nes ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kamerose nei į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją, nei į Centrą nei pareiškėjas, nei kiti šiose kamerose kalinami asmenys nesikreipė. Atsakovo atstovas teigė, kad kameros atitiko nustatytas kalinimo sąlygas, o pareiškėjas neįrodė, jog jam buvo padaryta neturtinė žala, taip pat neįrodė, kad jis patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimu

pareiškėjo E. Š. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, o skundo reikalavimą dėl 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. spalio 24 d. buvo laikomas gyvenamosiose kamerose Nr. 33, 7, 17, 18, 73, 15. Teismas nurodė, kad jis buvo įpareigojęs atsakovo atstovą pateikti duomenis apie sanitarinio mazgo įrengimą, t. y. ar sanitarinio mazgo patalpa visiškai atitverta nuo likusio kameros ploto (atskirtas iki lubų nuo likusios kameros), taip pat kaip įrengtos sanitarinio mazgo durys, tačiau atsakovo atstovas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie sanitarinių mazgų izoliavimą (fotonuotraukų, planų ar pan.), nepateikė duomenų, ar sanitarinis mazgas atitvertas iš visų pusių, ar yra įrengtos durys, kurioje kameros vietoje įrengtas sanitarinis mazgas ir kur yra langas, skirtas sanitarinio mazgo bei visos kameros vėdinimui. Pareiškėjas skunde aiškiai nurodė, kad sanitariniame mazge nėra atskiros vėdinimo sistemos, o vėdinimas vyksta pro langą, todėl kameroje buvo nemalonus kvapas, sklidęs iš sanitarinio mazgo. Teismas, atsižvelgdamas į laisvės atėmimo vietos administracijai tenkančią pareigą pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, į tai, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, pripažino pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl blogo kvapo gyvenamosiose kamerose.

8. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintas valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, vadovaudamasis Taisyklėmis, Lietuvos higienos norma HN 134:2015, įvertinęs į bylą pateiktus Centro Šiaulių departamento (toliau – ir Departamentas) patikrinimo aktus, konstatavo, kad bylai aktualiu laikotarpiu kitose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai, taip pat byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų apie kitų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitikimą Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimams. Teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų bylai aktualiu laikotarpiu į Šiaulių TI administraciją su skundais nesikreipė. Teismas taip pat konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui, Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl nurodytų pažeidimų nesikreipė į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog patalpose, kuriose jis buvo laikomas, buvo pelėsis.

9. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sprendė, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju pažeidimas nebuvo intensyvus. Teismas atsižvelgė, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pabrėžė, kad įvertinus byloje esančią jo asmens sveikatos istoriją, pareiškėjo sveikatos sutrikimai dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI nenustatyti.

10. Teismas, vertindamas higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, atsižvelgdamas į teismų praktiką, pažymėjo, kad nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatavo, kad minėti byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista ir reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. 11. Pareiškėjas E. Š. apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimu, prašo priteisti jam 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

12. Pareiškėjas nurodo, kad būdamas Šiaulių TI kamerose jis buvo kankinamas, nes nebuvo mechaninės ventiliacijos, todėl buvo sunku kvėpuoti iš tualeto sklindančiu blogu kvapu. Teigia, kad tekdavo valgyti atšalusį maistą ryte, kadangi turėdavo laukti, kol išsivėdins nemalonūs kvapai iš tualeto.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti.

14. Atsakovo atstovas nurodo, kad sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Pažymi, kad nors pareiškėjas skundžiasi tuo, kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai izoliuotas nuo likusios kameros, nebuvo atskiros ventiliacijos sistemos, todėl jautėsi blogas kvapas, tačiau jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų, tokie pareiškėjo teiginiai yra subjektyvūs kiekvieno asmens atžvilgiu, taigi negali būti vertinami kaip neturtinę žalą galintys sukelti veiksniai. Įvertinęs nustatytus pažeidimus, susijusius su pareiškėjo laikymu Šiaulių TI, atsižvelgiant į jų trukmę ir į neturtinės žalos nustatymo kriterijus, atsakovas mano, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas.

15. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, taip pat nenurodė naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Aplinkybių dėl žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir pan. administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, todėl nukrypti nuo jau suformuotos teismų praktikos bei kurti kitokį precedentą nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl pareiškėjo laikymo Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis.

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir konstatavo, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, nes pripažino pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl blogo kvapo kamerose. Pirmosios instancijos teismas kitą skundo dalį bei reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pinigais atmetė.

18. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, teigdamas, jog Šiaulių TI kamerose jis buvo kankinamas, nes nebuvo mechaninės ventiliacijos, todėl buvo sunku kvėpuoti iš tualeto sklindančiu blogu kvapu, be to, tekdavo valgyti atšalusį maistą ryte, nes laukdavo, kol išsivėdins nemalonūs kvapai iš tualeto.

19. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Visų pirma, pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

21. Pažymėtina, kad pareiškėjas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo kita dalimi, nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes bei netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus, susijusius su patalpų atitikimu higienos normų reikalavimams.

22. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

23. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis atmesti skundo argumentai, susiję su higienos normų pažeidimu, tarp jų ir pelėsiais.

24. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, nagrinėjamu atveju pasitvirtino pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai dėl nemalonaus kvapo, sklindančio iš sanitarinio mazgo. Taigi, teismui buvo pagrindas svarstyti, ar pareiškėjas patyrė tokio mąsto žalą, kurią reikėtų atlyginti pinigais.

25. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, pažymi, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

26. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į nurodytus EŽTT išaiškinimus, pareiškėjo individualią situaciją, konkrečius konstatuotus neteisėtus veiksmus, suteikiamą judėjimo laisvę pataisos įstaigose, tam tikrais atvejais apsiriboja teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2259-1062/2018, 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-722-415/2017, 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016, 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2113-662/2015 ir kt.).

28. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos yra grindžiami bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas neindividualizavo. Byloje nepateikta neginčytinų duomenų, kad pareiškėjo dėl nustatytų pažeidimų patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai. Be to, byloje nėra duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją arba Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

30. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius