A-502-406-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-406/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01044-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Estijos draudimo bendrovės Seesam Insurance AS skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Senamiesčio seniūnijai dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Estijos draudimo bendrovė Seesam Insurance AS (toliau – ir Draudimo bendrovė) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės 14 485,12 Lt turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Skunde (b. l. 1-5) pareiškėjas paaiškino, kad patirtą žalą sieja su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmais želdynų priežiūros srityje, dėl ko lūžus medžio šakai buvo apgadintas jo apdraustas automobilis. Kadangi namo S. Daukanto a. 2/10 kieme augęs kaštonas, kurio šakos nulūžo ir apgadinto automobilį, buvo valstybinėje žemėje, Vilniaus miesto savivaldybės administracija yra atsakinga už šio medžio priežiūros organizavimą. Jai tenka pareiga organizuoti darbus, tikrinant, ar nesupuvę seni medžiai, jei reikia, juos pašalinti. Aplinkybė, kad nulūžęs medis buvo supuvęs, patvirtina, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija netinkamai vykdė jai teisės aktų nustatytą pareigą, nepatikrino ir nepašalino supuvusio medžio, todėl jai kyla civilinė deliktinė atsakomybė ir pareiga atlyginti žalą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 40-48) nurodė, kad vien žalos atsiradimo faktas nereiškia veiksmų neteisėtumo. Pareiškėjas suabsoliutina savivaldybės pareigą želdinių priežiūros srityje. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo nuostatos nenustato savivaldybei pareigos rūpintis kiekvienu jos teritorijoje augančiu medžiu. Remiantis Lietuvos Respublikos želdynų įstatymu (toliau – ir Želdynų įstatymas), tiesioginė pareiga savivaldybei tenka tik įstatymo apibrėžtose vietose. Žemė, kurioje augo medis, nuosavybės teise priklauso valstybei, sklypą patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba), todėl šiai institucijai tenka pareiga tinkamai prižiūrėti sklypą kartu su jame esančiais želdiniais. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2009 m. kovo 16 d. išdavė leidimą genėti medžius ginčo sklype, tuo metu medžiai išorinių puvimo požymių neturėjo, puvinys tapo matomas tik nulūžus medžio šakoms. Taigi Vilniaus miesto savivaldybės administracija neturėjo jokios objektyvios galimybės įtarti, kad išoriškai sveikai atrodantis medis gali būti supuvęs. Atsakovo teigimu, pareiškėjo nurodoma žala nepagrįsta jokiais įrodymais, be to, nėra duomenų apie tikslią automobilio būklę prieš įvykį ir iš karto po jo, o PVM sąskaita faktūra išrašyta praėjus beveik 2 mėnesiams po įvykio. Žala nėra preziumuojama, jos dydį turi įrodyti ją atlyginti prašantis asmuo. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija vykdė visas jai teisės aktų numatytas pareigas, jos veiksmai nėra ir negali būti laikomi neteisėtais, tarp pareiškėjo nuostolių ir atsakovo veiksmų nėra priežastinio ryšio. Išoriškai sveiko medžio nuolauža ant automobilio nukrito dėl stipraus gūsingo vėjo, t. y. nenugalimos jėgos, o automobilio vairuotojas nebuvo pakankamai atsargus ir rūpestingas, neužtikrino, kad kilus stipriam vėjui automobilis nestovėtų po medžiu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimu tenkino Draudimo bendrovės skundą – priteisė Draudimo bendrovei iš Vilniaus miesto savivaldybės 14 485,12 Lt žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo 2012 m. balandžio 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (b. l. 134-138).

Teismas nustatė, kad automobilis Hyundai Trajet, nuosavybės teise priklausantis uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Nordea Finance Lithuania“, apdraustas ADB „Seesam Lietuva“, buvo apgadintas, kai 2009 m. rugsėjo 29 d. ant jo S. Daukanto a. 2, Vilnius, kieme užkrito nulūžusi medžio šaka. Aplinkybė, kad ginčo žemės sklypas patikėjimo teise perduotas Nacionalinei žemės tarnybai, atsižvelgiant į Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies ir 18 straipsnio nuostatas, teismo vertinimu, nėra reikšminga, nes valstybinės žemės sklypas yra savivaldybės teritorijoje.

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012 ir 2011 m. birželio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A62-932/2011 padaryta išvada, kad Vilniaus miesto savivaldybė, būdama atsakinga už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdydama jų būklės stebėseną, organizuodama valstybinėje žemėje esančių želdinių ir želdynų priežiūrą, privalėjo užtikrinti, kad ginčo teritorijoje augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui.

Bylos medžiaga patvirtina, kad UAB „Faulana“ dar 2009 m. kovo 13 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydama leisti genėti saugotinus medžius žemės sklype, esančiame prie pastato S. Daukanto a. 2, nurodant, kad žemai nusvirusios šakos kliūva už automobilių. Leidimas genėti buvo išduotas pagenėti tris kaštonus (44;44;45 cm skersmens) bei keturias liepas (48;30;31;38 cm skersmens). Taip pat matyti, kad automobilį apgadino nulūžęs su puviniu kaštonas (47 cm skersmens), augęs ten pat, S. Daukanto a. 2.

Šios aplinkybės rodo, kad atsakovo atsakingi darbuotojai nebuvo pakankamai atidūs bei rūpestingi vykdydami saugotinų medžių būklės stebėseną ir priežiūrą. Teismas atmetė atsakovo argumentą, jog medžio šaka nulūžo veikiama stipraus vėjo, t. y. nenugalimos jėgos. Remiantis Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos pažyma apie hidrometeorologines sąlygas, vėjo greitis įvykio dieną siekė nuo 4 m/s iki 15 m/s. Aplinkybės, kad medis lūžo dėl pašalinės jėgos – vėjo, atsakovui neatlikus tų veiksmų, kuriuos jis pagal teisės aktus privalėjo atlikti, atsakomybės nešalina, o vėjas buvo tik papildomas veiksnys, sąlygojęs medžio virtimą.

Taigi tarp savivaldybės veikos ir patirtos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pareiškėjas pateikė į bylą įrodymų, kad 2009 m. lapkričio 23 d. pagal draudėjo prašymą buvo sumokėta 14 485,12 Lt suma remonto darbus atlikusiai bendrovei. Detalios remonto darbų sąmatos, paaiškinimas dėl transporto priemonės atliktų remonto darbų pagrindžia prašomos priteisti žalos dydį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.210 straipsnio 1 dalimi pareiškėjui taip pat priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas (b. l. 142-149) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 13 punktas sukonkretina savivaldybės pareigą želdinių priežiūros srityje, kai yra sprendžiamas želdynų priežiūros klausimas ne savivaldybei priskirtoje teritorijoje, nustatydamas atitinkamas teises ir pareigas želdinių ir želdynų valdytojams bei savininkams.

2. Vilniaus miesto savivaldybės administracija atliko visus veiksmus, kuriuos pagal įstatymus turėjo atlikti.

3. Želdynų įstatymo 2 straipsnio 32 punkto, 3 ir 15 straipsnio nuostatų sisteminė analizė suponuoja išvadą, kad atsakovo pareiga prižiūrėti želdynus nėra bendro pobūdžio pareiga rūpintis kiekvienu savivaldybės teritorijoje augančiu medžiu. Nagrinėjamu atveju pareiga tinkamai tvarkyti želdynus, tarp jų ir žalą nulėmusį medį, bei taikyti kovos su kenkėjais ir ligomis priemones tenka žemės sklypo valdytojai Nacionalinei žemės tarnybai, todėl būtent jos atsakomybė privalėjo būti vertinama.

4. Pagal Saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo atvejų, šių darbų vykdymo ir leidimų šiems darbams išdavimo, medžių ir krūmų vertės atlyginimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. D1-87, 9 punktą, medžiai mieste yra pertvarkomi, esant nustatytos formos leidimui. Vadinasi, leidimų išdavimas suponuoja pareigą pateikti prašymą. Prašymų dėl žalą lėmusio medžio genėjimo ar kirtimo savivaldybė iki įvykio nebuvo gavusi (prašymas pateiktas tik šio įvykio padariniams šalinti).

5. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad reikalaujamo dydžio žalą pareiškėjas patyrė dėl tiesioginių Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų. Be to, nėra duomenų apie tikslią automobilio būklę prieš įvykį ir iš karto po jo, t. y. 2009 m. rugsėjo 29 d.

6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo buvus tiesioginį Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinį ryšį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika žalos atlyginimo bylose, žalos atlyginimo prievolei kilti būtinas tiesioginis priežastinis ryšys (nukentėjusio asmens patirta žala turi būti kaltininko veiksmų rezultatas), o ne prielaida žalai atsirasti ir priešingai – veiksmai, sudarą tik prielaidas žalai atsirasti, bet jos tiesiogiai nesukėlę, nėra žalos atlyginimo prievolės atsiradimo pagrindas.

7. Tai, kad negalima ir neįmanoma numatyti, kada ir kurioje vietoje pūs stiprus, gūsingas vėjas, bei tai, jog negalima kontroliuoti vėjo stiprumo, vėjo atsiradimo, jo pašalinti, laikytina, kad išoriškai sveiko medžio nuolauža ant automobilio nukrito dėl nenugalimos jėgos, todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo nustatyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2004).

8. Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį, žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą atmestas.

Pareiškėjas Draudimo bendrovė atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 153-160).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinis ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios subrogacijos pagrindu (CK 6.1015 straipsnis), priteisimo.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Pažymėtina, kad valdžios institucija – tai bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos. Nors CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta speciali viešosios atsakomybės sistema, skirta atlyginti žalai, kurią inter alia asmuo patyrė dalyvaudamas administraciniuose teisiniuose santykiuose, ir nors ginčus, kylančius dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, pagal šį straipsnį sprendžia specializuoti administraciniai teismai, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai, o ne administraciniai teisiniai santykiai. Dėl to šiuo atveju svarbu atsižvelgti į bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556–1485/2009).

CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Paprastai, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos:

1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.);

2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.);

3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.);

4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5–665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525–1355/2010). CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens.

Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492–3550/2011).

Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad aplinkos apsaugos valdymą savivaldybių teritorijose įstatymų nustatyta tvarka vykdo vietos savivaldos atitinkamos institucijos, kurios atsako už šio įstatymo joms priskirtų funkcijų vykdymą. Šio įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 7 punkte įtvirtinta, kad vietos savivaldos institucijos, organizuodamos aplinkos apsaugos įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos priimtų norminių aktų aplinkos apsaugos klausimais įgyvendinimą, inter alia tvarko miestų ir kaimų gyvenamųjų vietovių želdynus, rengia ir tvirtina želdinių apsaugos taisykles, skelbia saugotinais vertingus dendrologiniu, ekologiniu, estetiniu, kultūriniu bei kraštovaizdžio formavimo požiūriu medžius ir krūmus, augančius valstybinėje ne miškų ūkio paskirties žemėje ir privačioje žemėje.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija nustato kriterijus, pagal kuriuos medžiai ir krūmai priskiriami saugotiniems. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 1 dalį ir 32 straipsnio 2 dalies 17 punktą želdinių priežiūra priskirta seniūnijų, kaip savivaldybės administracijos struktūrinių teritorinių padalinių, funkcijoms. Šias funkcijas želdynų priežiūros srityje detalizuoja Lietuvos Respublikos želdynų įstatymas, kurio 10 straipsnio 1 dalyje išvardinti savivaldybėms, atsakingoms už želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo, želdynų kūrimo, želdinių veisimo valdymą, priskirti įpareigojimai.

Pastarojo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte taip pat nustatyta, kad savivaldybės organizuoja savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdo jų būklės stebėseną, kuria ir tvarko jų duomenų bazes (skaitmenines ir geoinformacines). Želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos tikslas – nustatyti želdynų žemės sklypų ribas, medžių ir krūmų rūšį, jų fiziologinę būklę, matmenis, įvertinti vejų, gėlynų, vandens telkinių, mažųjų kraštovaizdžio architektūros statinių, inžinerinių įrenginių ir kitų želdynuose esančių objektų būklę, parengti apskaitos duomenis, kad želdynus būtų galima efektyviau valdyti, teikti informaciją apie želdynų ir želdinių, aplinkos būklę, kontroliuoti, ar jų plotai atitinka galiojančias želdynų normas (Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 18 straipsnio 1 dalis).

Pagal Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 18 straipsnio 2 dalį želdynai ir želdiniai inventorizuojami visuose želdynuose ir želdiniuose, nepaisant žemės nuosavybės formos.

Šio teisinio reglamentavimo pagrindu Lietuvos vyriausiasis teismas 2012 m. birželio 11 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A662-1673/2012) išaiškino, kad savivaldybės turi pareigą nustatyti konkretaus medžio fiziologinę būklę (gyvybinę funkciją), kad nežiūrint to, jog kiekvieno medžio realus patikrinimas sudėtingas procesas, įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs pareigą dėl želdinių fiziologinės būklės ir tokia pareiga turi būti vykdoma. Be to, pažymėta, kad Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkte reglamentuota, kad savivaldybės organizuoja valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugą, pertvarkymą ir priežiūrą, želdynų kūrimą ir naujų želdinių veisimą, želdynų tvarkymo ir kūrimo projektų rengimą, derina juos.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad medis, kurio nulūžusi šaka apgadino automobilį, augo valstybinėje žemėje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Vilniaus miesto savivaldybė (atitinkamos jos institucijos) buvo atsakinga už medžio, augusio kieme S. Daukanto a. 2, Vilniuje, priežiūros organizavimą. Lietuvos Respublikos aplinkos ministras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtino Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisykles (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 1 punktas apibrėžia, kad medžių ir krūmų priežiūra apima tokius darbus, kaip medžių ir krūmų laistymą ir tręšimą, dirvožemio purenimą ir mulčiavimą, medžių ir krūmų šiltinimą, genėjimą ir kitus priežiūros darbus. Taisyklėmis inter alia vadovaujasi savivaldybės (Taisyklių 3 punktas). Joms tenka pareiga organizuoti ir tokius priežiūros darbus – patikrinti, ar nesupuvę seni medžiai, ir, jei reikia, juos pašalinti (Taisyklių 44 punktas) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62–932–11). Todėl pagrįsta išvada, kad Vilniaus miesto savivaldybė, būdama atsakinga už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdydama jų būklės stebėseną, organizuodama valstybinėje žemėje esančių želdinių ir želdynų priežiūrą, privalėjo užtikrinti, kad paminėtoje teritorijoje (Daukanto a. 2, Vilniuje) augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Taigi pareiškėjas byloje turi įrodyti aplinkybes, kurios leistų daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju Kauno miesto savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Byloje nustatyta, kad UAB „Faulana“ prieš įvykį dar 2009 m. kovo 13 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydama leisti genėti saugotinus medžius žemės sklype, esančiame prie pastato S. Daukanto a. 2, nurodant, kad žemai nusvirusios šakos kliūva už automobilių. Leidimas genėti buvo išduotas pagenėti tris kaštonus (44;44;45 cm skersmens) bei keturias liepas (48;30;31;38 cm skersmens). Nustatyta, kad automobilį apgadino nulūžęs su puviniu kaštonas (47 cm skersmens), augęs ten pat, S. Daukanto a. 2. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismui, kad atsakovo atsakingi darbuotojai nebuvo pakankamai atidūs bei rūpestingi vykdydami saugotinų medžių būklės stebėseną ir priežiūrą. Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus ir kitus anksčiau minėtus teisės aktus privalėjo veikti.

Teismas tinkamai vertino atsakovo argumentą, jog medžio šaka nulūžo veikiama stipraus vėjo, t. y. nenugalimos jėgos. Remiantis Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos pažyma apie hidrometeorologines sąlygas, vėjo greitis įvykio dieną siekė nuo 4 m/s iki 15 m/s. Tai, kad medis lūžo dėl pašalinės jėgos – vėjo, atsakovui neatlikus tų veiksmų, kuriuos jis pagal teisės aktus privalėjo atlikti, atsakomybės nešalina. Vilniaus miesto savivaldybė prašant išduoti leidimą medžių genėjimui buvo informuota apie medžių, esančių S. Daukanto a. 2, Vilniuje, būklę, be to, buvo išduotas leidimas medžius genėti ir atsakovas turėjo galimybę tinkamai įvertinti medžių būklę ir juos nugenėti. Taigi tarp savivaldybės veikos ir patirtos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos žalos dydžio teisėjų kolegijai abejonės nekyla. Pažymėtina, kad atsakovas neteikė į bylą įrodymų, pagrindžiančių jo atsikirtimus dėl reikalaujamos priteisti žalos (ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis).

Dėl paminėto pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė