2017-11-14 Nr. AB-20975-3-61-3-04465-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1322-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04465-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 14.9.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjų Vilniaus bendruomenių asociacijos, Užupio bendruomenės, Senamiesčio bendruomenės, A. M. B., S. G., Žvėryno bendruomenės skundą atsakovams Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai Vilniaus bendruomenių asociacija, Užupio bendruomenė, Senamiesčio bendruomenė, A. M. B., S. G., Žvėryno bendruomenė (toliau – ir pareiškėjai) 2015 m. rugsėjo 7 d. išsiuntė paštu skundą teismui (I t., b. l. 1–7), kurį vėliau patikslino, prašydami: 1) panaikinti atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Kultūros paveldo departamentas) 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. (7.12)2-1990; 2) įpareigoti atsakovą Kultūros paveldo departamentą pateikti pareiškėjams visą 2015 m. liepos 15 d. prašyme išvardytą informaciją apie aplinką; 3) panaikinti Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (toliau – ir Kultūros ministerija) 2015 m. rugpjūčio 5 d. raštą Nr. S1-218; 4) nustatyti atsakovams konkretų, bet ne trumpesnį nei 3 mėnesių laikotarpį nuo tos dienos, kai pareiškėjai iš atsakovo Kultūros paveldo departamento gaus visą prašytą informaciją, per kurį jie galėtų susipažinti su gautąja informacija ir pateikti atsakovams ir kitoms susijusioms valdžios institucijoms savo pastabas bei siūlymus. Įpareigoti atsakovus Kultūros paveldo departamentą ir Kultūros ministeriją laikytis nustatyto termino ir įpareigoti per šį terminą nepriimti jokių sprendimų, kurie sudarytų teisinį pagrindą visiškai arba iš dalies įteisinti Vilniaus senamiesčio specialųjį planą.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad 2015 m. liepos 17 d., vadovaudamiesi Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos (JTEEK) Konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkos klausimais (toliau – ir Orhuso konvencija) 4 straipsnio 1 dalimi, pateikė atsakovui Kultūros paveldo departamentui prašymą pateikti apie aplinką informaciją, tiesiogiai susijusią su Kultūros paveldo departamento organizuojamu Vilniaus senamiesčio specialiuoju planu. Byloje ginčijamais Kultūros paveldo departamento ir Kultūros ministerijos sprendimais nuspręsta informacijos nesuteikti, nes Vilniaus senamiesčio nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos (tvarkymo) specialusis planas nėra toks sprendimas, kuriam taikytina Orhuso konvencija.

Pareiškėjai su ginčijamais sprendimais nesutinka ir teigia, kad susiklosčiusiems teisiniams santykiams Orhuso konvencija taikytina, nes Vilniaus senamiestis, pagal Orhuso konvenciją, laikytinas aplinka, o planuojama veikla susijusi su fizine aplinka ir jai galimai daromu fiziniu poveikiu, todėl paveiks šią kultūrinę vietovę, joje esančius statinius ir pan. Paaiškino, kad Orhuso konvencija tiesiogiai neapibrėžia aplinkos sąvokos, tačiau susieja šią apibrėžtį su „informacijos apie aplinką“ apibrėžtimi, nustatyta Orhuso konvencijos 2 straipsnio 3 dalyje.

Vilniaus senamiestis atitinka šią apibrėžtį pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registre esantį Vilniaus senamiesčio aprašą. Pareiškėjai taip pat nurodo, kad specialusis planas yra teritorijų planavimo teisinė priemonė. Jis skirtas aplinkos formavimo veiklai (statyboms, žemės formavimui, želdynams ir pan.) didelėje 2264,33 ha užimančioje Vilniaus miesto teritorijoje (Senamiestyje, užimančiame 352,09 ha) ir jo apsaugos zonoje (užimančioje 1912,24 ha) reglamentuoti: leisti arba uždrausti. Specialusis planas rengiamas pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymą.

Kadangi teritorijos yra aplinkos dalys, specialiojo planavimo vykdymas Vilniaus senamiestyje tiesiogiai įrodo, kad Kultūros paveldo departamentas laiko Vilniaus senamiestį teritorija, taigi aplinkos dalimi. Be to, veiklos, kurias numatoma reglamentuoti šiuo planu, yra tiesioginio ir netiesioginio materialaus (fizinio) poveikio aplinkai veiklos, kadangi pagal Teritorijų planavimo įstatymą specialusis teritorijų planavimas yra teritorijų planavimas tam tikroms veikloms reikalingų teritorijų ir saugomų teritorijų naudojimo, tvarkymo ir (ar) apsaugos priemonėms nustatyti.

Pareiškėjai taip pat nurodė, kad planuojamos veiklos apims didelę teritoriją (iš viso 2 264,33 ha) ir bus didelės apimties.

3. Atsakovas Kultūros paveldo departamentas atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 96–97) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Kultūros paveldo departamentas atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjams teiktame 2015 m. rugpjūčio 20 d. rašte Nr. (7.12.)2-1990 buvo nurodyta, jog Vilniaus senamiesčio tvarkymo plano rengimo etapo dokumentai yra skelbiami viešai departamento interneto svetainėje (http://www.kpd.lt). Visą teritorijų planavimo dokumentų rengimo laiką iki viešo svarstymo pabaigos visuomenė gali teikti pasiūlymus raštu ir žodžiu, o ši teisė niekaip nebuvo ribojama ir neribojama. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. ĮV-587 yra nustatyta Vilniaus senamiesčio tvarkymo plano sprendinių viešinimo pradžia – 2015 m. lapkričio 5 d. Minėtą dieną Vilniaus senamiesčio tvarkymo plano sprendiniai paviešinti Departamento tinklalapyje. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija 2015 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. S2-2888 „Dėl Vilniaus senamiesčio nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo planavimo dokumento viešinimo“ pavedė Kultūros paveldo departamentui nustatyti, kad tvarkymo plano projektas bus viešinamas ne trumpiau kaip 50 darbo dienų ne tik Kultūros paveldo departamento interneto svetainėje, bet ir Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyriuje bei Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūroje.

5. Atsakovas Kultūros ministerija atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 100–103) nurodė, kad sutinka su pareiškėjų skunde nurodytu prašymu panaikinti atsakovo Kultūros paveldo departamento 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. (7.12)2-1990, kuriuo atsisakoma pateikti pareiškėjams 2015 m. liepos 15 d. prašymu Nr. VSPP-5 prašytą informaciją, ir įpareigoti ją pateikti, tačiau nesutiko su kitais reikalavimais dėl įpareigojimų.

6. Atsakovas nesutinka su pareiškėjų reikalavimais Kultūros ministerijai, nes ji atsakė į pareiškėjų 2015 m. liepos 15 d. prašymą, o 2015 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. S2-2888 tinkamomis vidinio administravimo priemonėmis jau įpareigojo Kultūros paveldo departamentą pateikti pareiškėjų prašomą informaciją, į kurią buvo atsižvelgta (tai matyti iš Kultūros paveldo departamento informacinio pranešimo internete, paminėto ankstesnėje atsiliepimo pastraipoje). Paaiškino, kad Kultūros ministerija jokios pareiškėjų prašomos informacijos neturi, todėl ir negali jos pateikti.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 9 d. sprendimu (I t., b. l. 155–164) pareiškėjų Vilniaus bendruomenių asociacijos, Užupio bendruomenės, Senamiesčio bendruomenės, A. M. B. ir Žvėryno bendruomenės skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino Kultūros paveldo departamento 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. (7.12)2-1990 ir įpareigojo Kultūros paveldo departamentą pareiškėjams pateikti jų 2015 m. liepos 15 d. prašyme nurodytą informaciją tiek, kiek iki teismo sprendimo priėmimo dienos nebuvo pateikta. Kitą administracinės bylos dalį nutraukė.

8. Teismas byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatė, kad 2015 m. liepos 15 d. su prašymu „Dėl informacijos apie rengiamus Vilniaus senamiesčio nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo planavimo dokumentus pateikimo“ pareiškėjai kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą. Pareiškėjai, vadovaudamiesi Orhuso konvencijos 4 straipsnio 1 dalimi, 6 straipsnio 4 dalimi, prašė Kultūros paveldo departamentą per Orhuso konvencijos 4 straipsnio 2 dalyje nurodytą terminą (ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos) pateikti suinteresuotai visuomenei (pareiškėjams) su Vilniaus senamiesčio nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo planavimo dokumentu susijusią informacija ir dokumentus, konkrečiai:

a) visus su planavimo tikslų nustatymu susijusius sprendimus ar kitus dokumentus (įskaitant ir išduotas planavimo sąlygas);

b) visus specialiojo planavimo proceso parengiamojo etapo metu priimtus sprendimus, gautus ir / ar patvirtintus dokumentus, surinktą, parengtą, suderintą patvirtintą ir / ar kitaip įformintą informaciją, visus kitus šio planavimo etapo rezultatus, kuriuos sudaro: numatyta planuojama teritorija, patvirtinta planavimo darbų programa (su konkrečiais planavimo uždaviniais, sprendinių alternatyvomis, reikalingais atlikti tyrimais, galimybių studijomis, teritorijos vystymo koncepcija, numatytu jos nepriklausomu profesiniu vertinimu), visi atlikti ar numatyti atlikti tyrimai, galimybių studijos, strateginis pasekmių aplinkai vertinimas (SPAV), šiame planavimo etape atliktų darbų rezultatai, kt.;

c) specialiojo planavimo proceso rengimo etapo kiekvienoje iš stadijų (esamos būklės įvertinimas, bendrųjų sprendinių formavimas, sprendinių konkretizavimas) priimtus sprendimus ir / ar patvirtintus dokumentus, bet kokią kitą surinktą, parengtą, suderintą patvirtintą ir / ar kitaip įformintą informaciją, visus kitus šio planavimo etapo rezultatus, kt.;

d) specialiojo planavimo proceso baigiamojo etapo kiekvienoje iš jau įvykdytų ar tebevykdomų stadijų priimtus sprendimus, gautus ir / ar patvirtintus dokumentus, bet kokią kitą surinktą, parengtą, suderintą patvirtintą ir / ar kitaip įformintą informaciją, visus kitus šio planavimo etapo rezultatus;

e) teberengiamo Vilniaus senamiesčio nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo planavimo dokumento (-ų) projekto (-ų) (Vilniaus senamiesčio paveldotvarkos projekto, kt.) naujausią versiją (visą ir išsamią, t. y. visą, kuri yra faktiškai parengta) su tikslia informacija apie šių dokumentų rengimo etapą ir stadiją, planuojamus atlikti darbus, preliminarius jų terminus;

f) kitą informaciją ar dokumentus, kurie nėra nurodyti, tačiau yra susiję su rengiamu Vilniaus senamiesčio nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo planavimo dokumentu. Kultūros ministerija 2015 m. rugpjūčio 5 d. rašte Nr. S1-218 atsakė pareiškėjams, kad Kultūros paveldo departamentas remiantis Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1267 patvirtintais Visuomenės informavimo, konsultavimo ir dalyvavimo priimant sprendimus dėl teritorijų planavimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai) turi pareigą teikti informaciją ir įtraukti į sprendimų priėmimo procesus visuomenės atstovus.

Kultūros ministerija pasiūlė Kultūros paveldo departamentui į darbo grupės veiklą įtraukti ir Vilniaus bendruomenių atstovus, kurie šiame rengimo etape galėtų tiesiogiai pateikti savo pastabas ir siūlymus, išklausyti specialiojo plano rengėjų argumentus ir specialistų bei ekspertų nuomones. Kultūros paveldo departamento 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendime Nr. (7.12)2-1990 pareiškėjams nurodyta, kad viešai skelbiamame dokumente – Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2008 m. lapkričio 5 d. įsakymo Nr. Į-440 „Dėl Vilniaus senamiesčio (nekilnojamosios kultūros vertybės unikalus kodas 16073, buvęs kodas U1P) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano rengimo“ 2.1 punkte nustatytas Vilniaus senamiesčio tvarkymo plano planavimo tikslas – užtikrinti Vilniaus senamiesčio ir jo teritorijos išsaugojimą bei taikomų paveldosaugos reikalavimų įteisinimą, 2.2 punkte nustatytas planavimo uždavinys – nustatyti paveldosaugos reikalavimus ir konkrečių tvarkymo priemonių sistemą Vilniaus senamiesčio teritorijoje ir apsaugos zonoje.

Kultūros paveldo departamento nuomone, Orhuso konvencijos 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos „informacijos apie aplinką“ sąvokos aspektu paveldosaugos reikalavimų ir konkrečių tvarkymo priemonių nustatymas ir įteisinimas kultūros paveldo vietovėje – Vilniaus senamiestyje – nėra susijęs su veikla, veiksniais arba priemonėmis, išdėstytomis Orhuso konvencijos 2 straipsnio 3 dalyje, todėl pareiškėjų prašomu atveju Orhuso konvencija netaikytina. Kultūros paveldo departamentas taip pat rėmėsi Teritorijų planavimo įstatymo 35 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad fiziniai ir juridiniai asmenys ar jų padaliniai, ar kitos organizacijos ar jų padaliniai turi teisę susipažinti su jau parengtais teritorijų planavimo dokumentais ar jų dalimis, gauti brėžinių kopijas už Vyriausybės nustatyto dydžio atlygimą, kuris nustatomas apskaičiavus išlaidas, susijusias su šių dokumentų parengimu (kopijavimu, leidyba ir kita).

Paaiškino, kad Vilniaus senamiesčio tvarkymo planas prašymo nagrinėjimo metu yra sprendinių konkretizavimo procese, periodiškai svarstomas Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. Į-66 „Dėl darbo grupės sudarymo Vilniaus senamiesčio tvarkymo plano sprendinių peržiūrėjimui“ sudarytos darbo grupės ir nuolat koreguojamas. Pareiškėjams paaiškino, kad jie turi teisę teikti konkrečius pasiūlymus planavimo organizatoriui – Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyriui, kurie kartu su planavimo dokumento rengėju būtų svarstomi Kultūros paveldo departamento direktoriaus įsakymu sudarytoje darbo grupėje.

Taip pat informavo pareiškėjus, kad Kultūros paveldo departamento direktoriaus įsakymu sudarytai darbo grupei baigus specialiojo plano – Vilniaus senamiesčio tvarkymo plano – sprendinių konkretizavimo stadiją, vykdys specialiojo plano viešinimo procedūras, sudarydamas sąlygas nuodugniai susipažinti su parengtu Vilniaus senamiesčio tvarkymo planu.

9. Orhuso konvencija ratifikuota 2001 m. liepos 10 d. Lietuvos Respublikos įstatymu dėl Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais ratifikavimo ir Lietuvos Respublikoje įsigaliojo 2002 m. balandžio 28 d. Šios konvencijos preambulės septintoje konstatuojamojoje dalyje pripažįstama, kad kiekvienas asmuo turi teisę gyventi tinkamoje jo sveikatai bei gerovei aplinkoje, privalo individualiai ir kartu su kitais saugoti aplinką bei gerinti jos būklę dėl dabartinių ir būsimų kartų gerovės. Siekdamos sudaryti galimybes ginti šią teisę ir vykdyti nustatytas pareigas, Orhuso konvencijos šalys įsipareigojo užtikrinti teisę gauti informaciją, teisę visuomenei dalyvauti priimant sprendimus bei teisę kreiptis į teismus aplinkos klausimais, kad būtų apsaugota kiekvieno dabartinės ir būsimų kartų žmogaus teisė gyventi jo sveikatai ir gerovei palankioje aplinkoje (Orhuso konvencijos 1 straipsnis). Europos Sąjunga (toliau – ir ES), siekdama užtikrinti tinkamą teisės į aplinką įgyvendinimą ir apsaugą, bendrajame žmogaus teisių apsaugos kontekste priėmė dvi direktyvas, skirtas Orhuso konvencijos nuostatoms įgyvendinti: 2003 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/4/EB dėl visuomenės galimybės susipažinti su informacija apie aplinką, panaikinančią Tarybos direktyvą 90/313/EEB (toliau – ir Direktyva 2003/4/EB); 2003 m. gegužės 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/35/EB, nustatančią visuomenės dalyvavimą rengiant tam tikrus su aplinka susijusius planus ir programas ir iš dalies keičiančią Tarybos direktyvas 85/337/EEB ir 96/61/EB dėl visuomenės dalyvavimo ir teisės kreiptis į teismus (toliau – ir Direktyva 2003/35/EB). Priimdamas Direktyvą 2003/4/EB ES teisės aktų leidėjas siekė užtikrinti, kad ES teisė būtų suderinta su Orhuso konvencija, ir numatė bendrąją sistemą, skirtą užtikrinti, kad bet kuris valstybės narės fizinis ar juridinis asmuo, nenurodydamas savo intereso, turėtų teisę susipažinti su valdžios institucijų turima arba joms skirta informacija apie aplinką (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo Fish Legal ir Shirley, Nr. C-279/12, EU:C:2013:853, 36 punktas).

10. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių ginčas kilo dėl Kultūros ministerijos 2015 m. rugpjūčio 5 d. rašto Nr. S1-218 ir Kultūros paveldo departamento 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (7.12)2-1990 teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. ar pagal Orhuso konvenciją Kultūros paveldo departamentas turėjo pareiškėjams suteikti 2015 m. liepos 15 d. prašyme nurodytą informaciją. Atsakovas Kultūros paveldo departamentas ginčijamame rašte nurodo, kad, jo nuomone, Orhuso konvencijos 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos informacijos apie aplinką sąvokos aspektu paveldosaugos reikalavimų ir konkrečių tvarkymo priemonių nustatymas ir įteisinimas kultūros paveldo vietovėje – Vilniaus senamiestyje – nėra susijęs su veikla, veiksniais arba priemonėmis, išdėstytomis Orhuso konvencijos 2 straipsnio 3 dalyje.

11. Teismas rėmėsi Orhuso konvencijos 2 straipsnio 3 dalimi, nurodė, kad aiškinant Orhuso konvencijos nuostatas galima atsižvelgti į šios konvencijos aiškinamuosius dokumentus, t. y. Orhuso konvencijos įgyvendinimo gaires (toliau – ir Įgyvendinimo gairės; angl. The Aarhus Convention: An Implementation Guide, prieiga internetu http://www.unece.org/env/pp/acig.html, anglų k.). Taigi, Įgyvendinimo gairės laikytinos aiškinamuoju dokumentu, į kurį prireikus galima atsižvelgti greta kitų reikšmingų dalykų. Jų reikšmę yra akcentavęs tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-211/2013, Administracinė jurisprudencija, 2013, 26, p. 271–301), tiek ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (2012 m. vasario 16 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas byloje C-182/10 Marie-Noëlle Solvay ir kt. prieš Région wallonne). Įgyvendinimo gairėse pripažįstama, kad Orhuso konvencijos 2 straipsnio 3 dalies informacijos apie aplinką sąvoka yra ypatingos reikšmės taikant šios konvencijos 4 ir 5 straipsniuose įtvirtintą teisę į informaciją. Įgyvendinimo gairėse taip pat paaiškinama, kad aplinkos elementų sąrašas konvencijoje nėra baigtinis ir nurodomi elementai („oras ir atmosfera, vanduo, dirvožemis, žemė, kraštovaizdis ir gamtinės vietovės“) tėra pavyzdžiai. Pabrėžiama, kad kraštovaizdžio ir gamtinių vietovių apsauga yra svarbi dėl daugelio priežasčių, įskaitant estetinį patrauklumą, istorinių ir kultūrinių vietų apsaugą (žr. Įgyvendinimo gairių 36 psl.). Kraštovaizdžiu laikytinas žemės paviršiaus gamtinių (paviršinių uolienų, pažemio oro, paviršinių ir gruntinių vandenų, dirvožemio, gyvųjų organizmų) ir (ar) antropogeninių komponentų (archeologinių liekanų, statinių, inžinerinių įrenginių, žemės naudmenų bei informacinio lauko), susijusių medžiaginiais, energetiniais ir informaciniais ryšiais, teritorinis junginys (žr., pvz., Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 21 dalį). Taigi, teismo nuomone, atsakovo pozicija, kad nagrinėjamu atveju paveldosaugos reikalavimų ir konkrečių tvarkymo priemonių nustatymas Vilniaus senamiesčiui nepatenka į Orhuso konvencijos 2 straipsnio 3 dalyje nustatytą taikymo sritį, yra formali ir nepagrįsta.

12. Paveldosauga yra neatsiejamai susijusi su kraštovaizdžiu. Vilniaus istorinis centras (Senamiestis) 1994 m. įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, o 1998 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu paskelbtas kultūros paminklu. Vilniaus istorinis centras (Senamiestis) yra pasaulio paveldo vietovė ir prima facie (iš pirmo žvilgsnio) turi ypatingą istorinę ir kultūrinę vertę, todėl sukuria unikalų kraštovaizdį šioje vietoje gyvenantiems ir besilankantiems asmenims. Atsakovas Kultūros paveldo departamentas tai pripažino ir 2015 m. lapkričio 5 d. Vilniaus senamiesčio tvarkymo plano sprendiniuose, viešai paskelbtuose jo svetainėje http://www.kpd.lt, todėl konstatuotina, kad Vilniaus senamiestis laikytinas aplinka Orhuso konvencijos prasme. Pagal Teritorijų planavimo įstatymą specialusis teritorijų planavimas yra skirtas tam tikroms veikloms reikalingų teritorijų ir saugomų teritorijų naudojimo, tvarkymo ir (ar) apsaugos priemonėms nustatyti. Atsakovas Kultūros paveldo departamentas ginčijamame sprendime nurodė, kad Vilniaus senamiesčio tvarkymo plano planavimo uždavinys yra, be kita ko, nustatyti konkrečių tvarkymo priemonių sistemą Vilniaus senamiesčio teritorijoje ir apsaugos zonoje. Taigi, Vilniaus senamiesčio specialusis teritorijų planavimas pagal savo teisinę paskirtį gali turėti poveikį Orhuso konvencijos 2 straipsnio 3 dalyje a punkte išvardytiems aplinkos elementams – Vilniaus senamiesčio kraštovaizdžiui.

13. Teismas vadovavosi Orhuso konvencijos 4 straipsniu dėl teisės gauti informaciją apie aplinką ir pažymėjo, kad Orhuso konvencijos 4 straipsnio 3 ir 4 dalys nustato, kada galima atsisakyti suteikti informaciją. Orhuso konvencijos 4 straipsnyje paminėta, kad nurodytos atsisakymo teikti informaciją priežastys aiškinamos siaurai atsižvelgiant į viešąjį interesą, kurį tenkina tokios informacijos atskleidimas, ir tai, ar prašoma informacija yra susijusi su teršalų išmetimu į aplinką. Kai valstybės institucija neturi prašomos informacijos apie aplinką, ji kaip galima greičiau informuoja prašymą pateikusį asmenį apie valstybės instituciją, į kurią, jos manymu, galima kreiptis dėl reikiamos informacijos arba perduoda prašymą tai institucijai ir atitinkamai informuoja apie tai prašymą pateikusį asmenį. Taigi, nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į Orhuso konvencijos 4 straipsnio nuostatas, nustačius, kad prašoma informacija atitinka Orhuso konvencijos 2 straipsnio 3 dalies informacijos apie aplinką sąvoką, Kultūros paveldo departamentas turėjo pareigą patenkinti pareiškėjų prašymą ir informaciją suteikti vadovaudamasis Orhuso konvencijos 4 straipsnio nuostatomis. Kaip matyti iš 4 straipsnio nuostatų, atsisakymas suteikti prašomą informaciją gali būti grindžiamas tik pagrindais, nustatytais 4 straipsnio 3 ir 4 dalyse.

14. Kultūros paveldo departamentas nepagrįstai remiasi Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis. Pirmiausia pažymėtina, kad Orhuso konvencija, Direktyva 2003/4/EB ir Direktyva 2003/35/EB nėra įgyvendinamos Teritorijų planavimo įstatymu. Orhuso konvenciją ir minėtas direktyvas įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. spalio 22 d. nutarimas Nr. 1175 „Dėl Informacijos apie aplinką Lietuvos Respublikoje teikimo visuomenei tvarkos aprašo patvirtinimo)“ (toliau – ir Aprašas). Šiame nutarime yra iš esmės pakartotos Orhuso konvencijos nuostatos, o ginčui aktualus Orhuso konvencijos 4 straipsnis yra perkeltas Aprašo 6–20 punktuose. Orhuso konvencija yra Lietuvos Respublikos ratifikuota tarptautinė sutartis, taigi, jeigu ji nustato kitokias normas negu kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, yra taikomos Orhuso konvencijos nuostatos (Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalis) ir atitinkamai Aprašas (Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 12 straipsnio 1 dalis). Kaip matyti iš Orhuso konvencijos objekto ir tikslo, taip pat anksčiau nurodytų konvencijos aiškinamųjų dokumentų, teismui nekyla jokių abejonių, kad Orhuso konvencija suteikia teisę suinteresuotai visuomenei, t. y. šiuo nagrinėjamu atveju pareiškėjams, gauti visą informaciją bet kokioje teritorijų planavimo stadijoje iš valstybės įstaigų apie galimą poveikį jų gyvenamajai aplinkai – Vilniaus istoriniam centrui (Senamiesčiui). Dėl išdėstytų priežasčių teismas padarė išvadą, kad Kultūros paveldo departamento 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas Nr. (7.12)2-1990 savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl turi būti panaikintas kaip neteisėtas iš esmės (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismo manymu, nors dalis pareiškėjų prašomos informacijos yra paviešinta internete ir teismo posėdyje jie nurodė, kad iki šiol nėra gavę tik aplinkos vertinimo ataskaitos ir planavimo sąlygų, tačiau pareiškėjų Orhuso konvencijos 4 straipsnyje įtvirtinta teisė gauti informaciją apie aplinką turi būti visiškai apginta ir Kultūros paveldo departamentas įpareigotinas pareiškėjams pateikti jų 2015 m. liepos 15 d. prašyme nurodytą informaciją tiek, kiek iki teismo sprendimo priėmimo dienos nebuvo pateikta.

15. Dėl kitų pareiškėjo pareikštų reikalavimų teismas, vadovaudamasis Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. sausio 1 d. įsakymu Nr. ĮV-116 „Dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos nuostatų patvirtinimo“, 5.1 ir 5.2 punktais, 6.15 punktu, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. 1469 „Dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos nuostatų patvirtinimo“, 8.4 punktu, nurodė, kad Kultūros ministerija nėra atsakinga už teritorijų planavimo dokumentų, įgyvendinančių Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo reikalavimus, rengimą, tai yra Kultūros paveldo departamento kompetencija.

Todėl Kultūros ministerija negali priimti sprendimų, kurie pagal kompetenciją yra priskirti Kultūros paveldo departamentui. Aplinkybė, kad Kultūros paveldo departamentas nepriima sprendimo ar priima nepriimtiną pareiškėjams sprendimą, nesudaro pagrindo Kultūros ministerijai perimti Kultūros paveldo departamento funkcijas. Įstatymai nagrinėjamu atveju taip pat nenustato ikiteisminės ginčų sprendimo procedūros. Nors pareiškėjai prašo panaikinti Kultūros ministerijos 2015 m. rugpjūčio 5 d. raštą Nr. S1-218 ir įpareigoti Kultūros ministeriją pateikti jų prašomą informaciją, tačiau teismas šią administracinės bylos dalį nutraukė, kadangi šis Kultūros ministerijos raštas pareiškėjams teisinių pasekmių nesukelia ir ginčo tarp šalių iš esmės nėra.

Ginčijamame Kultūros ministerijos rašte nėra valdingų patvarkymų pareiškėjų atžvilgiu, jame iš esmės tiesiog palaikoma pareiškėjų pozicija pasiūlant Kultūros paveldo departamentui įtraukti suinteresuotų asmenų atstovus į darbo grupę. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, kaip matyti iš išdėstytų argumentų, subjektinė procesinė teisė kreiptis į teismą visų pirma siejama su asmens pažeistų teisių ir interesų gynimu. Administracinės bylos nagrinėjimo dalykas gali būti tik toks reikalavimas, kuriuo siekiama išspręsti administracinį ginčą ir kurio išsprendimas vienaip ar kitaip modifikuotų ginčo teisinius santykius.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčas Kultūros ministerijos atžvilgiu inicijuotas dėl teisinių pasekmių nesukeliančio akto ir įpareigojimo atlikti veiksmus, kuriuos Kultūros ministerija nėra kompetentinga atlikti, todėl ši administracinės bylos dalis nutraukta remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punktu.

16. Byloje ginčas tarp šalių yra kilęs tik dėl to, kad buvo nepateikta informacija. Ši pareiškėjų skundo dalis tenkinta, tačiau pažymėta, kad tarp šalių dar nėra kilęs ginčas dėl likusių pareiškėjų reikalavimų, t. y. atsakovai nėra atsisakę atlikti pareiškėjų pageidaujamus veiksmus. Nesant atsakovų atsisakymo atlikti tam tikrus veiksmus, negalimas tokių reikalavimų nagrinėjimas teisme, kadangi ginčo įstatymo prasme nėra (ABTĮ 3 str.), todėl likusi bylos dalis nutraukta remiantis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu.

III. 17. Atsakovas Kultūros paveldo departamentas apeliaciniu skundu (I t., b. l. 169–172) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Departamento 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendime Nr. (7.12)2-1990 išdėstytą nuomonę, jog paveldosaugos reikalavimų ir konkrečių tvarkymo priemonių nustatymas ir įteisinimas kultūros paveldo vietovėje – Vilniaus senamiestyje, nėra susijęs su veikla, veiksmais arba priemonėmis, išdėstytomis Orhuso konvencijos 2 straipsnio 3 dalyje, pirmosios instancijos teismas vertino kaip formalų ir nepagrįstą sprendimą. Taip pat Departamentas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo skirtingu analogiškų aplinkybių vertinimu tuo aspektu, kad Kultūros ministerijos atžvilgiu buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjų reikalavimus, kadangi pastaroji nėra atsakinga už teritorijų planavimo dokumentų rengimą, o Departamentas įpareigotas pateikti vieną iš teritorijų planavimo proceso dokumentų – strateginį pasekmių aplinkai vertinimą, nors bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog tokių dokumentų nėra, kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu Nr. 967 „Dėl Planų ir programų strateginio pasekmių aplinkai vertinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintas aprašas tokių dokumentų rengimo, rengiant kultūros paveldo tvarkymo planus, nenustato (Aprašo 3 ir 6 punktai), ką patvirtina ir Kolegialių institucijų 2013 m. spalio 2 d. įsakymas Nr. ĮV-666/D1-738 „Dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. ĮV-261/D1-322 „Dėl Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintų taisyklių 15 punktas.

17.2. Orhuso konvencijos 2 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kas laikytina „informacija apie aplinką“. Iš Orhuso konvencijos nuostatų matyti, jog informacija valstybės institucijų turi būti teikiama asmeniui pateikus prašymą (4 str.), taip pat informacija apie aplinką turi būti renkama ir platinama pačių valstybės institucijų iniciatyva (5 str.). Konvencija nustato konkrečius prašomos informacijos teikimo terminus, teikimo sąlygas, procedūras (4 str.) bei asmens teisę kreiptis į teismą, jei asmuo mano, kad jo prašymas suteikti informaciją pagal 4 straipsnį nebuvo nagrinėtas, buvo neteisėtai atmestas, buvo iš dalies ar visiškai atsisakyta pateikti informaciją arba kitais atvejais, kai į prašymą nebuvo deramai atsižvelgta pagal nurodyto straipsnio nuostatas (9 str. 1 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymi, jog aiškinant Direktyvą 2003/4 reikia atsižvelgti į Orhuso konvencijos tekstą ir tikslą, kurį šia direktyva siekiama įgyvendinti Sąjungos teisėje. Be to, nors Orhuso konvencijos įgyvendinimo vadovas gali būti laikomas aiškinamuoju dokumentu, į kurį, be kitų reikšmingų dokumentų, prireikus galima atsižvelgti aiškinant šią konvenciją, jame esanti analizė neturi jokios privalomosios galios ir norminės reikšmės, kokią turi Orhuso konvencijos nuostatos (Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Fish Legal, Emily Shirley prieš Information Commissioner, United Utilities Water pic, Yorkshire Water Services Ltd, Southern Water Services Ltd, (C-279/12); 2012 m. vasario 16 d. sprendimas byloje Marie-Noëlle Solvay ir kt. prieš Région wallonne (C-182/10).

Įgyvendindama minėtas Orhuso konvencijos ir Direktyvos 2003/4 nuostatas nacionalinėje teisėje, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. spalio 22 d. nutarimu Nr. 1175 patvirtino Informacijos apie aplinką Lietuvos Respublikoje teikimo visuomenei tvarkos aprašą, kuris nustato, kaip užtikrinti visuomenei teisę susipažinti su institucijų turima arba joms skirta informacija apie aplinką Lietuvos Respublikoje ir ja naudotis, padaryti ją prieinamesnę, reglamentuoja šios informacijos teikimo sąlygas. Minėtas aprašas netaikomas informacijos apie rengiamus planus ir programas, skirtus aplinkos oro ir vandens apsaugai bei atliekų tvarkymui, teikimo ir visuomenės dalyvavimo rengiant šiuos planus ir programas atvejams ir tvarkai nustatyti (Aprašo 1 p.).

Apraše pateikiama „informacijos apie aplinką“ sąvoka (2 p.) iš esmės analogiška kaip ir Direktyvoje 2003/4. Aprašo II dalyje reglamentuotas informacijos apie aplinką rengimas ir teikimas, o III dalyje įtvirtinta, kokia informacija ir kokiais atvejais nėra teikiama, taip pat kitos nuostatos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymi, kad asmenims teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų užtikrina ir Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas.

Apžvelgiant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtas bylas aplinkos apsaugos srityje, pastebėta, jog nacionalinių teismų praktikoje iš esmės nekyla savarankiškų ginčų dėl teisės gauti informaciją apie aplinką pažeidimų, tačiau visuomenės informavimo aplinkos srityje aspektai dažnai nagrinėjami ginčuose, susijusiuose su poveikio aplinkai vertinimo procesu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymi, kad pagrindinius klausimus, susijusius su visuomenės dalyvavimu minėtame procese, reglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo šeštasis skirsnis „Teritorijų planavimo viešumas“ bei Visuomenės informavimo, konsultavimo ir dalyvavimo priimant sprendimus dėl teritorijų planavimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog asmenų, kurių teisėms ir interesams turi įtakos teritorijų planavimas, dalyvavimas planuojant teritorijas yra itin svarbus teritorijų planavimo principas, tačiau šios teisės būtų realios, o ne iliuzinės (2007 m. sausio 19 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A575-64/2007; 2009 m. kovo 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-440/2009). Vertinant pateiktą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas aplinkos apsaugos srityje, apibendrinimą, Departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, todėl netinkamai taikė materialinės teisės normas ir netinkamai sprendė ginčą, kadangi Orhuso konvencijos 4 straipsnyje įtvirtintos teisės gauti informaciją apie aplinką Departamentas neribojo, visą turimą informaciją teisės aktų nustatyta tvarka skelbė ir skelbia viešai (ši informacija kaupiama Kultūros vertybių registre ir skelbiama viešai http://kvr.kpd.lt/#/; duomenys apie tvarkymo planus ir administracinius sprendimus - http://www.kpd.lt/), tačiau pareiškėjai reikalauja pateikti dokumentus ir planų projektus, turinčius arba galinčius turėti poveikį Orhuso konvencijos 2 straipsnio a punkte išvardintiems aplinkos elementams, kas, Departamento nuomone, nėra tapatu sąvokai informacija (lot. informatio - „išaiškinimas“, „pranešimas“), todėl dokumentų reikalavimui ir pateikimui Orhuso konvencija netaikoma.

17.3. Teismas ginčą sprendė netinkamai, kadangi pareiškėjai neįrodė, kad jų teisės buvo pažeistos ar ginčijamos, bylos aplinkybės aiškiai įrodo, kad teisė į informaciją pažeista nebuvo, informacija buvo ir yra teikiama, pirmosios instancijos teismo įpareigojantis Departamentą sprendimas jau buvo įvykdytas nagrinėjant bylą teisme, taigi ginčo šalims jokių teisinių pasekmių nebuvo atsiradę, jų turimų teisių apimtis nepasikeitė, todėl pats procesas buvo beprasmis. Pareiškėjams 2015 m. rugpjūčio 20 d. Nr. (7.12.)2-1990 buvo nurodyta, jog Vilniaus senamiesčio tvarkymo plano rengimo etapo dokumentai yra skelbiami viešai departamento internetinėje svetainėje (http://www.kpd.lt), taip pat tai, jog visą teritorijų planavimo dokumentų rengimo laiką iki viešo svarstymo pabaigos visuomenė gali teikti pasiūlymus raštu ir žodžiu, o ši teisė niekaip ribojama nebuvo ir neribojama dabar. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. ĮV-587 buvo nustatyta Vilniaus senamiesčio tvarkymo plano sprendinių viešinimo pradžia – 2015 m. lapkričio 5 d. Minėtą dieną Vilniaus senamiesčio tvarkymo plano sprendiniai paviešinti Departamento tinklapyje adresu: http://kpd.lt/lt/specialieji-planai- 2/specialieii-planai-3/specialiuju-planu-koncepciios.html., patys dokumentai buvo eksponuojami Kultūros ministerijoje, Kultūros paveldo departamente ir Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūroje.

18. Atsakovas Lietuvos Respublikos kultūros ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 1 – 2) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir tinkamai taikė materialiosios teisės normas. Teismas sprendime nenurodė, kokius konkrečius dokumentus Kultūros paveldo departamentas privalo pateikti (akivaizdu tik tuos, kurie būtini planavimo procesui ir iki teismo sprendimo priėmimo dienos dar nepateiktus pareiškėjams), tad aiškinimas apeliaciniame skunde apie teismo įpareigojimą pateikti vieną iš teritorijų planavimo proceso dokumentų – strateginį pasekmių aplinkai vertinimą ir tos faktinės aplinkybės apskundimas, kaip nesutikimas su šio dokumento pateikimu, kaip vienas iš apeliacinio skundo argumentų, yra netinkamas ir šiuo atveju nebūtinas. Nesutinka su atsakovo išreikšta pozicija dėl Orhuso konvencijos taikymo, kad ši konvencija taikoma vien tik aplinkai. Jos taikymas, Kultūros ministerijos nuomone, kaip numato šios konvencijos 2 straipsnio 3 dalies a) punktas, apima ir kraštovaizdį, kuris kinta (jam daroma įtaka) dėl specialaus planavimo dokumento.

20. Pareiškėjai atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 4–20) prašo apeliacinį skundą atmesti visa apimtimi, o pirmosios instancijos teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

21. Pareiškėjai nurodo, kad apeliantas klaidinančiai tvirtina, neva „atsakovai nėra atsisakę atlikti pareiškėjų pageidaujamus veiksmus“. Iš tiesų, į pareiškėjų 2015 m. liepos 15 d. prašymą pateikti informaciją apie aplinką apeliantas 2015 m. rugpjūčio 20 d. atsakyme (kurį pareiškėjai ir apskundė pirmosios instancijos teismui) aiškiai ir vienareikšmiškai parašė priešingai, būtent, kad nepateiks pareiškėjams informacijos apie aplinką, nustatytos pagal Orhuso konvenciją, nes Orhuso konvencija „netaikytina Vilniaus senamiesčiui“.

Būtent dėl šios apelianto veikos (neveikimo) neteisėtumo pareiškėjai yra išsamiai pasisakę savo skunde pirmosios instancijos teismui. Kultūros paveldo departamentas teismui nurodytaisiais adresais iš esmės nepateikia jokios pareiškėjų prašytos informacijos. Apeliantas nepagrįstai plečiamai taiko Orhuso konvencijos sąvoką „informacija apie aplinką“. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad pateikė pareiškėjams informaciją per įstatymų nustatytus terminus. Informacijos apie aplinką pareiškėjai paprašė raštu 2016 m. liepos 15 d.

Pagal Orhuso konvenciją apeliantas privalėjo pateikti šią informaciją ne vėliau nei per 1 mėnesį nuo prašymo gavimo. Pagal atitinkamus Lietuvos įstatymus šis terminas dar trumpesnis. Kai kuriuos iš pareiškėjų prašytų dokumentų apeliantas paskelbė, tačiau ne iki 2015 m. rugpjūčio 20 d., kaip dabar klaidinančiai teigia teismui, o kur kas vėliau ir laipsniškai – nuo 2015 m. lapkričio 5 d. iki 2016 m. sausio pradžios, ką patvirtina apelianto tinklavietėje paviešintų dokumentų paskelbimo internete datos ir laiko skaitmeninės žymos (priedai prie lentelės).

Ginčo byloje vadinamieji „paveldosaugos reikalavimų ir konkrečių tvarkymo priemonių nustatymas ir įteisinimas“ yra ne kas kita, kaip apelianto vykdomas statybos dideliu mastu planavimas. O statyba neišvengiamai veikia aplinką, todėl patenka į Orhuso konvencijos reglamentavimo sritį. Suplanuotą didžiulį statybų mastą patvirtina bylos duomenys. Dėl apelianto prievolės atlikti pasekmių aplinkai vertinimą (SPAV) apeliantas, netinkamai aiškindamas teisės aktus, savo skunde teigia esą teismas neteisėtai ir nepagrįstai įpareigojo apeliantą pateikti pareiškėjams SPAV, tačiau šis tvirtinimas iš esmės prieštarauja Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos nustatymam SPAV atlikimo teisiniam reglamentavimui.

Iš tiesų apeliantas privalo atlikti SPAV procedūras (įskaitant ir atranką dėl SPAV), nes ši prievolė priklauso ne nuo leidimo arba draudimo („supaprastintomis tvarkomis“) visuomenei dalyvauti SPAV procedūrose, kaip teigia apeliantas, bet tiesiogiai nuo planuojamos ūkinės veiklos – jos masto, teritorijos, galimų poveikių pobūdžio. Nustatydamas, ar jam privaloma atlikti SPAV procedūras, apeliantas turėjo vadovautis teritorijų planavimo ir susijusiu teisiniu reglamentavimu, galiojusiu iki 2008 m. lapkričio 5 d., o ne įsigaliojusiu kada nors vėliau.

Pagal teisinį reglamentavimą, apeliantas privalėjo atlikti SPAV procedūras (įskaitant atranką dėl SPAV), o visuomenė turėjo teisę dalyvauti viešo svarstymo procedūroje, kurią apeliantas iš pareiškėjų neteisėtai atėmė. Nors nemažai pareiškėjų prašytų dokumentų iki šiol nei pateikti, nei paviešinti, tačiau paviešintieji sprendiniai visiškai patvirtino tai, ką teigė pareiškėjai savo skunde pirmosios instancijos teismui, būtent, kad apeliantas faktiškai planuoja ne aplinkos neveikiančias „paveldosauginės“ veiklas, bet didelio masto statybas, kurios neišvengiamai ir stipriai veiks aplinką.

Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai įpareigojo apeliantą pateikti visuomenei visus prašytus dokumentus, kurių apeliantas nepateikė iki teismo sprendimo dienos, tarp jų ir SPAV ataskaitą. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas iki šiol visuomenei nepateikė ir kito privalomojo vertinimo – poveikio pasaulio paveldui vertinimo, kurį jis turėjo atlikti pagal Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijos reikalavimus, nes Vilniaus senamiestis (istorinis centras) yra pasaulio paveldo sąraše. Konvencija sprendžiant bylas gali būti taikoma tiesiogiai.

Tiesioginis konvencijos taikymas reiškia, jog šios konvencijos nuostatomis galima tiesiogiai remtis Lietuvos Respublikos teismuose, taip pat ir santykiuose su viešojo administravimo subjektais, o valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padarytas konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Todėl ginčo byloje, priešingai apelianto nuomonei, teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad Orhuso konvencija yra Lietuvos Respublikos ratifikuota tarptautinė sutartis, taigi, jeigu ji nustato kitokias normas negu kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, yra taikomos Orhuso konvencijos nuostatos.

Pareiškėjai kreipėsi dėl informacijos apie aplinką pagal Orhuso konvenciją, todėl apeliantas neteisėtai atsisakė pateikti jiems informaciją Konvencijos pagrindais ir neteisėtai reikalavo kreiptis į jį pagal kitus įstatymus ir kitu, ne pareiškėjams, bet apeliantui reikiamu laiku. Tačiau pareiškėjai neprašė apelianto pateikti jiems informaciją nei pagal Teritorijų planavimo įstatymą, nei pagal jokį kitą aplinką reglamentuojantį Lietuvos įstatymą. Apeliantas nepagrįstai tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo teismų praktika.

Apeliantas nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nagrinėjant bylas aplinkos apsaugos srityje, nors iš tiesų privalėtų remtis bylomis aplinkos srityje, nes Orhuso konvencija aiškiai skiria aplinką ir aplinkos apsaugą, jos preambulėje specialiai pabrėžiama, kad Orhuso konvencija nėra aplinkos apsaugos, bet žmogaus teisių aplinkos srityje konvencija. Pažymi, kad pareiškėjų prašoma informacija apie aplinką nepriklauso toms Orhuso konvencijos išlygoms, kurios leidžia valstybės institucijai neteikti informacijos.

Atsisakydamas pateikti informaciją tada ir taip, kaip nustatyta Orhuso konvencijos 4 straipsnio 1 dalyje, iš esmės pažeidė pareiškėjų teises pagal Orhuso konvenciją – atėmė iš jų teisę reikiamai ir jiems tinkamu laiku susipažinti su informacija apie aplinką (esamą Senamiesčio būklę, apelianto jau priimtus ir planuojamus priimti sprendimus dėl šios didelės miesto teritorijos) tokiu metu, kurį nustato minėtas ES teisinis reglamentavimas, t. y. pradiniame planavimo etape. Teismas teisingai nustatė, kad apeliantas pažeidė Orhuso konvencijos 4 straipsnio nuostatas, ir teisingai įpareigojo apeliantą pateikti pareiškėjams iki šiol nepateiktą jų prašytą informaciją apie aplinką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

23. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Kultūros ministerijos 2015 m. rugpjūčio 5 d. rašto Nr. S1-218 ir Kultūros paveldo departamento 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo Nr. (7.12)2-1990 teisėtumo, t. y. ar pagal Orhuso konvenciją Kultūros paveldo departamentas turėjo pareiškėjams suteikti 2015 m. liepos 15 d. prašyme nurodytą informaciją.

24. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjų Vilniaus bendruomenių asociacijos, Užupio bendruomenės, Senamiesčio bendruomenės, A. M. B. ir Žvėryno bendruomenės skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino Kultūros paveldo departamento 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. (7.12)2-1990 ir įpareigojo Kultūros paveldo departamentą pareiškėjams pateikti jų 2015 m. liepos 15 d. prašyme nurodytą informaciją tiek, kiek iki teismo sprendimo priėmimo dienos nebuvo pateikta. Kitą administracinės bylos dalį nutraukė.

25. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad atsakovo Kultūros paveldo departamento pozicija, jog nagrinėjamu atveju paveldosaugos reikalavimų ir konkrečių tvarkymo priemonių nustatymas Vilniaus senamiesčiui nepatenka į Orhuso konvencijos 2 straipsnio 3 dalyje nustatytą taikymo sritį, yra formali ir nepagrįsta. Paveldosauga yra neatsiejamai susijusi su kraštovaizdžiu. Vilniaus senamiestis laikytinas aplinka Orhuso konvencijos prasme. Vilniaus senamiesčio specialusis teritorijų planavimas pagal savo teisinę paskirtį gali turėti poveikį Orhuso konvencijos 2 straipsnio 3 dalyje a punkte išvardytiems aplinkos elementams – Vilniaus senamiesčio kraštovaizdžiui. Teismas, nagrinėjamu atveju atsižvelgdamas į Orhuso konvencijos 4 straipsnio nuostatas, nustatęs, kad prašoma informacija atitinka Orhuso konvencijos 2 straipsnio 3 dalies informacijos apie aplinką sąvoką, konstatavo, kad Kultūros paveldo departamentas turėjo pareigą patenkinti pareiškėjų prašymą ir informaciją suteikti vadovaudamasis Orhuso konvencijos 4 straipsnio nuostatomis.

26. Teismui, įvertinus Orhuso konvencijos objektą ir tikslą, taip pat konvencijos aiškinamuosius dokumentus, nekilo jokių abejonių, kad Orhuso konvencija suteikia teisę suinteresuotai visuomenei, t. y. šiuo nagrinėjamu atveju pareiškėjams, gauti visą informaciją bet kokioje teritorijų planavimo stadijoje iš valstybės įstaigų apie galimą poveikį jų gyvenamajai aplinkai – Vilniaus istoriniam centrui (Senamiesčiui).

27. Teismas taip pat remdamasis sprendime įvardytu reglamentavimu nurodė, kad Kultūros ministerija nėra atsakinga už teritorijų planavimo dokumentų, įgyvendinančių Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo reikalavimus, rengimą, nes tai yra Kultūros paveldo departamento kompetencija.

28. Apeliacinį skundą byloje padavė atsakovas Kultūros paveldo departamentas. Atsakovas nesutinka su teismo pozicija, kad paveldosaugos reikalavimų ir konkrečių tvarkymo priemonių nustatymas Vilniaus senamiesčiui patenka į Orhuso konvencijos 2 straipsnio 3 dalyje nustatytą taikymo sritį. Atsakovas taip pat nesutinka, kad Kultūros paveldo departamentas įpareigotas pateikti vieną iš teritorijų planavimo proceso dokumentų – strateginį pasekmių aplinkai vertinimą, nors bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog tokių dokumentų nėra, kadangi apeliaciniame skunde įvardyti teisės aktai tokių dokumentų rengimo, rengiant kultūros paveldo tvarkymo planus, nenustato.

29. Apelianto teigimu, Orhuso konvencijos 4 straipsnyje įtvirtintos teisės gauti informaciją apie aplinką Departamentas neribojo, visą turimą informaciją teisės aktų nustatyta tvarka skelbė ir skelbia viešai, tačiau pareiškėjai reikalauja pateikti dokumentus ir planų projektus, turinčius arba galinčius turėti poveikį Orhuso konvencijos 2 straipsnio a punkte išvardintiems aplinkos elementams, kas, Departamento nuomone, nėra tapatu sąvokai informacija (lot. informatio - „išaiškinimas“, „pranešimas“), todėl dokumentų reikalavimui ir pateikimui Orhuso konvencija netaikoma.

30. Pareiškėjai neįrodė, kad jų teisės buvo pažeistos ar ginčijamos, bylos aplinkybės aiškiai įrodo, kad teisė į informaciją pažeista nebuvo, informacija buvo ir yra teikiama, pirmosios instancijos teismo įpareigojantis Departamentą sprendimas jau buvo įvykdytas nagrinėjant bylą teisme.

V. 31. Orhuso konvencijos 2 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kas laikytina „Informacija apie aplinką“. „Informacija apie aplinką“ – bet kokia rašytinė, vaizdo, garso, elektroninė ar kitokia materialia forma saugoma informacija apie:

a) aplinkos elementų, tokių kaip: oras, atmosfera, vanduo, dirvožemis, žemė, kraštovaizdis, ir gamtos objektų būklę, biologinę įvairovę ir jos komponentus, įskaitant genetiškai modifikuotus organizmus, bei šių elementų sąveiką;

b) veiksnius, tokius kaip: medžiagos, energija, triukšmas ir radiacija, bei veiklą arba priemones, įskaitant administracines priemones, susitarimus aplinkosaugos srityje, politiką, įstatymų leidybą, planus ir programas, turinčius arba galinčius turėti poveikį išvardytiems a punkte aplinkos elementams, taip pat išlaidų ir rezultatų bei kitą ekonominę analizę ir prielaidas, susijusias su priimamais sprendimais aplinkosaugos srityje;

c) žmonių sveikatos ir saugos būklę, gyvenimo sąlygas, kultūros objektų ir statinių būklę tais atvejais, kai jai daro įtaką arba gali daryti įtaką aplinkos elementų būklė arba per šiuos elementus b punkte išvardyti veiksniai, veikla arba priemonės.

32. Orhuso konvencijos 4 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad kiekviena Šalis užtikrina, kad, laikantis šio straipsnio nuostatų, valstybės institucijos, atsakydamos į prašymą suteikti informaciją apie aplinką ir vadovaudamosi nacionaliniais įstatymais, suteiktų tokią informaciją, įskaitant, esant paklausimui bei atsižvelgus į b punktą, ir dokumentų kopijas, kuriuose yra arba kurie apima tokią informaciją a) neprašydamos paaiškinti, kam tokia informacija reikalinga.

33. Iš Orhuso konvencijos nuostatų matyti, jog informacija valstybės institucijų turi būti teikiama asmeniui pateikus prašymą (4 str.). Konvencija nustato konkrečius prašomos informacijos teikimo terminus, teikimo sąlygas, procedūras (4 str.) bei asmens teisę kreiptis į teismą, jei asmuo mano, kad jo prašymas suteikti informaciją pagal 4 straipsnį nebuvo nagrinėtas, buvo neteisėtai atmestas, buvo iš dalies ar visiškai atsisakyta pateikti informaciją arba kitais atvejais, kai į prašymą nebuvo deramai atsižvelgta pagal nurodyto straipsnio nuostatas (9 str. 1 d.).

34. Vienas iš pagrindinių Orhuso konvencijos tikslų yra užtikrinti visuomenės teisę dalyvauti priimant sprendimus aplinkos klausimais. Orhuso konvencija reglamentuoja visuomenės dalyvavimą priimant sprendimus dėl konkrečios veiklos (6 str.), visuomenės dalyvavimą rengiant planus, programas bei formuojant politiką aplinkos srityje (7 str.) bei visuomenės dalyvavimą rengiant vykdomojo pobūdžio teisės aktus ir (arba) bendrojo pobūdžio privalomuosius norminius aktus (8 str.). Konvencijoje yra nustatyta pareiga užtikrinti visuomenės dalyvavimą jau pradiniame etape, kai yra visos galimybės svarstyti įvairius variantus ir kai galima užtikrinti veiksmingą visuomenės dalyvavimą (6 str. 2, 4 d.).

35. Orhuso konvencijos 2 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta teisė gauti informaciją apie aplinką, t. y. bet kokia rašytine, vaizdo, garso, elektronine ar kitokia materialia forma saugomą informaciją apie aplinkos elementus, be kita ko, tokius kaip kraštovaizdis (a punktas), apie veiksnius, be kita ko, tokius kaip planus ir programas, turinčius arba galinčius turėti poveikį išvardytiems a punkte aplinkos elementams, apie kultūros objektų ir statinių būklę tais atvejais, kai jai daro įtaką arba gali daryti įtaką aplinkos elementų būklė arba per šiuos elementus b punkte išvardyti veiksniai, veikla ar priemonės. Orhuso konvencijoje įtvirtinta teisė gauti informaciją apie aplinką, suponuoja valstybės institucijos, atsakančios į prašymą suteikti informaciją apie aplinką, pareigą vadovaujantis nacionaliniais įstatymais suteikti tokią informaciją, ir dokumentų kopijas, kuriuose yra arba kurie apima tokią informaciją, neprašant paaiškinti, kam tokia informacija reikalinga, t. y. neįrodinėjant konkretaus intereso dėl prašomos pateikti informacijos (4 str. 1 d.).

36. Nagrinėjamoje byloje atsakovas – Kultūros paveldo departamentas, atsisakydamas pateikti suinteresuotai visuomenei informaciją dėl rengiamo Vilniaus senamiesčio nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo planavimo dokumento – Vilniaus senamiesčio tvarkymo plano, nes informacija nėra susijusi su aplinka, nepaisė minėtų Orhuso konvencijos reikalavimų, nes prašoma pateikti informacija yra susijusi su aplinkos elementu – kraštovaizdžiu, bei veiksniais (planais, programomis, kultūros objektais), kurie gali turėti įtakos kraštovaizdžiui, t. y. ši informacija pagal Orhuso konvenciją turi būti teikiama suinteresuotai visuomenei. Abstraktus atsisakymas teikti informaciją, nenurodant konkrečių atsisakymo suteikti pagrindų, o vien klaidingai konstatuojant, kad informacija nepriskirtina informacijai apie aplinką, negali būti pripažintas teisėtu.

37. Departamento tvirtinimas, jog suinteresuotos visuomenės prašymas suteikti informaciją dėl tam tikros teritorijos planavimo proceso nėra susijęs su Orhuso konvencijoje įtvirtinta teise į informaciją aplinkosaugos klausimais, yra nesuderinamas taip pat su teritorijų planavimo reglamentavimu ir tikslais. Teritorijų planavimo reglamentavimo tikslas yra užtikrinti darnią teritorijų plėtrą ir racionalią urbanizaciją, nustatant teritorijų planavimo proceso sprendinių sistemiškumo, skirtingo lygmens dokumentų suderinamumo ir tarpusavio poveikio reikalavimus, sudaryti sąlygas gamtinės ir antropogeninės aplinkos darnai, urbanistinei kokybei, išsaugant vertingą kraštovaizdį, biologinę įvairovę, gamtos ir kultūros paveldo vertybes. Teritorijų planavimo procesas turėtų užtikrinti tokių aplinkosaugos principų – kaip darnaus vystymosi, kompleksiškumo, įgyvendinimą ir laikymąsi. Darnaus vystymosi principu siekiama rasti priemones ir būdus, užtikrinančius ilgalaikį ekologinės sistemos funkcijų išsaugojimą, kompleksiškas gamtos išteklių saugojimas nustato būtinumą saugoti visus gamtos elementus (Konstitucijos 54 str. 1 d., Aplinkos apsaugos įstatymo 4 str.). Taigi bet kurio teritorijos planavimo dokumento (nepriklausomai nuo teritorijų planavimo lygmens ir uždavinių) rengimas yra susijęs su visų aplinkos elementų (taip pat ir kraštovaizdžio) išsaugojimu, taigi teritorijų planavimo procesas paprastai yra susijęs ir su aplinkos apsauga.

38. Pastebėtina taip pat tai, kad Departamentas, atsisakydamas suteikti suinteresuotai visuomenei informaciją, neatsižvelgė taip pat ir į tai, jog Orhuso konvencija „Informacija apie aplinką“ sąvoką apibūdina kaip bet kokią rašytine, vaizdo, garso, elektronine ar kitokia materialia forma saugomą informaciją, t. y. sąvoka „informaciją“ apima ir dokumentus, ne vien rašytinius paaiškinimus. Todėl Departamentas gavęs prašymą suteikti informaciją, turėjo pareigą spręsti klausimą ne vien dėl rašytinio atsakymo suinteresuotai visuomenei pateikimo, bet ir dėl dokumentų pateikimo.

39. Apibendrinant spręstina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad Departamento veiksmai yra neteisėti, todėl pagrįstai panaikino sprendimą ir įpareigojo Departamentą atlikti teisės aktuose įtvirtintus veiksmus. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto netinkamai taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl naikinti ar keisti sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius