2015-11-25 Nr. AB-23105-3-61-3-01111-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-1259-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01111-2015-

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.; 70.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. J. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. J. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. vasario 13 d. kreipėsi su skundu (b. l. 1-6, 26-31) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 1D-8654 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; 3) priteisti iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 26 788,13 litų neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas nurodė, kad VRM sprendimu jam buvo paskirta 2 080,12 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, taip pat mokamas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas – 360 Lt. Įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – ir Laikinasis įstatymas) jo pensija buvo perskaičiuojama ir mokama sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi. Nuo Laikinojo įstatymo įsigaliojimo iki 2014 m. vasario 1 d. pareiškėjui kiekvieną mėnesį nebuvo išmokama 420,67 Lt dydžio valstybinės pensijos dalis. Šią aplinkybę 2014 m. gruodžio 4 d. sprendime Nr. 1D-8654 patvirtino ir VRM, tačiau pažymėjo, kad išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką neturi teisinio pagrindo. Pareiškėjas su šiuo VRM sprendimu nesutinka. Remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 10 d. nutarimais teigia, kad kai įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga. Pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. Šiuo atveju teisė reikalauti mokėti pagal Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai.

Pareiškėjas dėl termino skundui paduoti nurodė, kad yra įsitikinęs, jog trejų metų termino skundui paduoti nepraleido, nes šis terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. dienos, kada buvo paskelbtas ir įsigaliojo 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimas. Pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad priimami įstatymai, taip pat ir Laikinasis įstatymas, atitinka Konstituciją. Gavęs pirmą sumažintą pensiją suprato, kad tai daroma susiklosčius krizinei situacijai, tačiau tuo pačiu buvo tikras, kad toks mažinimas yra laikinas ir, praėjus sunkiausiam laikotarpiui, pensijos ne tik bus atstatytos į buvusį lygį, bet ir bus kompensuoti praradimai dėl valstybinių pensijų mažinimo.

Atsakovai VRM ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovai), pateiktame atsiliepime (b. l. 46) į skundą nesutiko su skundu.

Atsakovai nurodė, kad pareiškėjo pensijos perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį neprieštaravo Konstitucijai, todėl VRM sprendimas perskaičiuoti pensiją buvo teisėtas. Pareiškėjo pensijos perskaičiavimas pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį jau yra įvykdytas. Pažymėjo, kad pareiškėjas praleido kreipimosi į teismą terminą ir jį atnaujinti nėra pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 ir 7 punktais, 105–106 ir 149 straipsniais).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi siekdamas prisiteisti nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį dėl Laikinojo įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka ir terminais. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, taip pat 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 konstatavo, kad ginčams dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, todėl savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą, kurio eiga turi būti skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos. Taip pat pažymėjo, kad 2013-01-01 teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, kurios pagal analogiją taikytinos ir pareiškėjo keliamam ginčui, nustato 6 mėnesių procesinį terminą pažeistoms teisėms apginti. Teismas konstatavo, kad dėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo į teismą pareiškėjas turėjo kreiptis per trejų metų laikotarpį, kuris skaičiuotinas nuo 2010 metų vasario mėnesio, t. y. iki 2013 m. vasario mėn., dėl nuo 2012-01-01 iki 2012-12-31 neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo – per trejų metų laikotarpį, kuris skaičiuotinas nuo 2012 m. vasario mėn., t. y. iki 2015 m. vasario mėn., o dėl nuo 2013-01-01 iki 2013-12-31 neišmokėtos pensijos dalies – per 6 mėnesių laikotarpį, kuris skaičiuotinas nuo 2013 metų vasario mėnesio, t. y. iki 2013 m. rugpjūčio mėn. Skundą teismui pareiškėjas padavė 2015 m. vasario mėn., t. y. akivaizdžiai praleidęs anksčiau nurodytus procesinius terminus.

Teismas vadovavosi ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011. Teismas nenustatė jokių objektyvių aplinkybių, kurios sukliudė pareiškėjui kreiptis į teismą per įstatymo nustatytą terminą, tokių aplinkybių nenurodė ir pareiškėjas. Pareiškėjo argumentą, kad apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, atmetė. Teismo vertinimu, pareiškėjas terminą praleido dėl pasirinkto pasyvaus elgesio būdo, dėl to prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti netenkino.

Teismas nutartyje dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 1D-8654(11) nurodė, kad nėra įtvirtinta privaloma ikiteisminė sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarka. Tokio pobūdžio ginčams bendrąja tvarka taikoma ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011, nutartys administracinėse bylose Nr. AS492-124/2013, Nr. AS146-562/2013, Nr. AS502-757/2013, Nr. A444-2232/2013), nurodė, kad tokio pobūdžio aktai nėra administraciniai aktai, kurie gali būti skundžiami administraciniams teismams, ginčijamas sprendimas tik patvirtina, kad tarp šalių yra kilęs ginčas, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu administracinės bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 1D-8654(11) nutraukė.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį ir pareiškėjo skundą tenkinti: panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 1D-8654(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ bei priteisti iš VRM neišmokėtą 26 788,13 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas atskirajame skunde (b. l. 72-76) nurodo, kad termino skundui paduoti jis nepraleido, kadangi šis terminas turi būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 21 d., kada buvo paskelbtas ir įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas. Pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad valstybinės pensijos mažinimas yra laikinas ir pasibaigus sunkmečiui, jos bus atstatytos į buvusį lygį, o praradimai kompensuoti, taip pat, kad Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis remiantis jam buvo mokama sumažinta valstybinė pensija, neprieštarauja Konstitucijai.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013) teigia, kad įstatymų leidėjas nebuvo aiškiai sureguliavęs pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo klausimų, todėl ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, dėl šių priežasčių buvo žymiai apsunkinta asmenų teisė į teisminę gynybą. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014 pažymėjo, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialusis trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo numatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje yra numatytas sutrumpintas 5 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų mokėjimo. Kadangi pensija priskirtina prie periodinių išmokų mokėjimo, teigia, kad šiems santykiams reguliuoti turi būti taikomos minėtos Civilinio kodekso nuostatos. Atsižvelgdamas į tai, kad ginčo santykius reguliuojančių teisės aktų aiškinimas ir taikymas yra sudėtingas, o teisminė praktika dėl terminų skaičiavimo buvo suformuota tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje, taip pat į jo socialinį statusą, pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, mano, kad termino skundui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo nepraleido.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutarties, kuria teismas, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu nutraukė administracinės bylos dalį dėl VRM 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 1D-8654(11) panaikinimo ir netenkino pareiškėjo A. J. V. prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 7 punktu, nutraukė administracinės bylos dalį dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriame prašė: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 1D-8654 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; 3) priteisti iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 26 788,13 litų neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Teismas 2015 m. kovo 18 d. nutartimi pareiškėjo skundą dalyje, kurioje prašoma panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 1D-8654(11) atsisakė priimti. Priėmė pareiškėjo skundą dalyje, kurioje prašoma priteisti iš VRM laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą 26 788,13 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo nutarė spręsti nagrinėjant bylą iš esmės (b. l. 33-34).

Byloje esanti Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 2 d. pažyma Nr. 11DP(P)-5907 patvirtina, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies bei Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo mažinama nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. (b. l. 44–45). Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad šiuo atveju pareiškėjas siekė inicijuoti teisinį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, priteisimo.

Pažymėtina, jog vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsižvelgiant į tai, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją šis įstatymas turėjo būti taikomas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais pakeitimais jo nuostatų galiojimas buvo pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92), darytina išvada, jog šiuo atveju teisės į valstybinę pensiją pažeidimas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., turi būti analizuojamas trimis skirtingais laikotarpiais (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.), kuriais valstybinės pensijos laikiną mažinimą reguliavo skirtinga teisės normų visuma, atitinkamai – skyrėsi ir procesinės prielaidos kreiptis į teismą šiais laikotarpiais (žr., pvz., 2015 m. sausio 14 d. nutartys administracinėse bylose Nr. AS-66-502/2015, Nr. AS-59-502/2015, Nr. AS-56-502/2015, Nr. AS-195-556/2015, Nr. AS-193-556/2015, Nr. AS-192-556/2015).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, be kita ko, pateiktas teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.). Pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia.

Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, jog valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, galiojo iki 2012 m. rugsėjo 1 d. (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2196 redakcija) ir vėlesniam laikotarpiui nebuvo pratęstas. Todėl, remiantis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 bei 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, reikalavimui dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį pareikšti procesinis terminas taip pat yra 3 metai ir turi būti skaičiuojamas nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi minėtomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimis, tačiau nepagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, nustato 6 mėnesių procesinį terminą pažeistoms teisėms apginti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, be kita ko, buvo nurodyta, kad suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje. Nors Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija) iš tiesų numatyta, jog valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjai kompetentingų institucijų sprendimus privalo apskųsti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, tai savaime nereiškia, kad minėta nuostata reguliuoja pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų padėtį. Tokios pozicijos laikėsi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje AS602-1145/2014. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju turėjo būti vertinama, ar pareiškėjas A. J. V. buvo praleidęs būtent trejų metų laikotarpį kreiptis dėl valstybinės pensijos nepriemokos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Iš į bylą pateiktos pažymos apie 2010–2013 m. pensijos dydį (b. l. 44–45) matyti, kad pareiškėjui A. J. V. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio mėnesio. Pareiškėjas apie jo galimai pažeistas teises sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareiškėjas kreipėsi 2015 m. vasario 12 d. (pašto žyma ant voko), t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti. Konstatavus, kad pareiškėjas praleido 3 metų terminą reikalavimui dėl 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareikšti, spręstinas klausimas dėl termino minėtam reikalavimui pateikti atnaujinimo.

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Svarbu įvertinti ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, jog vien tai, kad dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti asmens neveiklumo, nepagrįsto delsimo pasirūpinti galbūt pažeistų teisių gynimu. Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Analogiški vertinimai pateikti ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (žr. nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014 ir kt.).

Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas A. J. V. kreipėsi tik 2015 m. vasario 12 d. ir prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, kiek jis susijęs su pareiškėjo reikalavimu dėl nepriemokos priteisimo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo taip pat ir dėl pareiškėjui nuo 2012 m. sausio 1 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, susidariusios taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis šio įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas atitinkamai iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821) ir iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92). Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas apie jo teises, kaip teigiama, pažeidžiančius veiksmus laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėn., o laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. - ne vėliau kaip 2013 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2013 m. sausio mėn. Minėta, kad terminas kreiptis dėl valstybinės pensijos nepriemokos už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. priteisimo taip pat yra 3 metai. Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. vasario 12 d., todėl jis nepraleido 3 metų procesinio termino kreiptis į teismą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Esant nurodytoms aplinkybėms, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutarties dalis, kuria administracinė byla nutraukta dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. priteisimo, naikinama ir administracinė byla šioje dalyje perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas, kaip jau buvo minėta, teismui pateiktame skunde be reikalavimo priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, taip pat prašė panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 1D-8654(11). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, pareiškėjo skundą dalyje, kurioje prašoma panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 1D-8654(11), 2015 m. kovo 18 d. nutartimi atsisakė priimti (b. l. 33-34). Šios nutarties pareiškėjas apeliacine tvarka neskundė, ji yra įsiteisėjusi. Taigi pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje pasisakydamas ir dėl VRM 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 1D-8654(11), išėjo už pareiškėjo pareikšto skundo ribų, kadangi jis nebuvo šios administracinės bylos dalykas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. J. V. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutarties dalį, kuria administracinė byla dėl reikalavimo priteisti pareiškėjui laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nutraukta, ir šią administracinės bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė