2024-07-10 Nr. AB-14283-3-61-3-00356-2024-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1839-1188/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00356-2024-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. Z. (I. Z.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. Z. (I. Z.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. Z. (I. Z.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. sausio 17 d. sprendimą (toliau – ir ginčijamas sprendimas) atmesti prašymą Nr. 2401-LNGK-0230 pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje; 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

2. Skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:

2.1. Pareiškėjas 2024 m. sausio 13 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu Nr. 2401-LNGK-0230, kuriuo prašė pakeisti besibaigiantį galioti leidimą gyventi Lietuvoje Nr. LT7458135 (toliau – ir Leidimas). Pareiškėjas 2019–2021 metais buvo išvykęs iš Lietuvos ilgesniam nei 12 mėnesių laikotarpiui, dėl apribojimų galiojusių 2020–2021 metais dėl COVID-19 pandemijos. Nors šiuo laikotarpiu nebuvo visiškai apribota užsieniečių, turinčių teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinančius dokumentus, galimybė grįžti į Lietuvą, tačiau buvo taikomi plataus masto ribojimai. Lietuvos vyriausiojo administravimo teismo praktika pripažįsta, kad Migracijos departamentas nepagrįstai neįvertino aplinkybių dėl COVID-19 pandemijos ir su ja susijusių įvairių draudimų ir ribojimų taikymu.

2.2. Kadangi Leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui išduotas Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalie 8 punkte numatytu pagrindu, t. y. kaip trečiosios šalies piliečiui, Lietuvos Respublikoje įgijusiai ilgalaikio gyventojo statusą, tai Įstatymo nuostatos, susijusios su tokio jo statuso (ilgalaikio gyventojo statuso) panaikinimu, turi būti aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į atitinkamas 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva 2003/109/EB) nuostatas. Vadovaujantis minėta direktyva bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija, bei atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Lietuvoje gyvena nuo vaikystės, čia atvyko su šeima, čia mokėsi ir dirbo visą gyvenimą, jokių ryšių su kilmės šalimi neturi, minėtos aplinkybės negali likti neįvertintos sprendžiant dėl atsisakymo pratęsti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje klausimą.

2.3. Pareiškėjas nežino skundžiamo sprendimo, kuriuo atsisakyta pratęsti Leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje motyvų. Pateiktame administraciniame sprendime apsiribota nuoroda į teisės aktą, kuris nėra susijęs su pareiškėjo pateiktu prašymu. Ginčijamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) numatytų administracinio sprendimo turiniui keliamų reikalavimų. Atsakovas skundžiamame sprendime nenurodė administracinio sprendimo teisinio ir faktinio pagrindo ar kitų administraciniam sprendimui įtakos turėjusių aplinkybių, administracinio sprendimo motyvų, skundo padavimo termino. Nežinodamas konkrečių skundžiamo sprendimo pagrindų, pareiškėjas yra priverstas pats bandyti atspėti ir viešojo administravimo subjekto argumentus, pateiktais paaiškinimais. Viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai; administracinis teismas, spręsdamas visuomeninius konfliktus, neturi pareigos už viešojo administravimo sistemos subjektą parinkti teisinį kvalifikavimą, bei po to pats tą teisinį kvalifikavimą vertinti.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:

4.1. Pareiškėjas 2024 m. sausio 13 d. pateikė prašymą Nr. 2401-LNGK-0230 pakeisti leidimą nuolat gyventi. Migracijos departamentas, patikrinęs pateiktus pareiškėjo dokumentus, 2024 m. sausio 17 d. priėmė administracinės procedūros sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymą atmetė. Pareiškėjo cituojami teisės aktai, teismų praktika, susijusi su sprendimais, kurie neatitinka teisės akto turiniui keliamų reikalavimų. Pareiškėjo minėti reikalavimai netaikomi šioje prašymo priėmimo stadijoje, nes minėtas Migracijos departamento sprendimas – administracinės procedūros sprendimas, o ne administracinis sprendimas.

4.2. Migracijos departamentas administracinės procedūros sprendimą priėmė vadovaujantis Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Ilgalaikio gyventojo leidimo aprašas). Pareiškėjui buvo paaiškinta dėl kokių priežasčių prašymas atmetamas.

4.3. Migracijos departamentas 2024 m. vasario 9 d. yra priėmęs motyvuotą ir argumentuotą administracinį sprendimą Nr. 24S47727, kuriuo pareiškėjui nuspręsta panaikinti leidimą nuolat gyventi, nes asmuo gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Pareiškėjas apie priimtą sprendimą per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS) informuotas 2024 m. vasario 13 d.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. gegužės 7 d. sprendimu atmetė pareiškėjo I. Z. (I. Z.) skundą.

6. Atsižvelgęs į Įstatymo nuostatas, reglamentuojančias leidimo nuolat gyventi išdavimą, keitimą ir panaikinimą, bei Ilgalaikio gyventojo leidimo aprašo nuostatas, teismas konstatavo, kad būtent Migracijos departamentui yra Įstatymo suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi užsieniečiui (šiuo atveju – pareiškėjui) išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo, t. y. Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė jam įstatymu suteiktos diskrecijos ribose.

7. Teismas nustatė, kad pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenimis apie sienos kirtimus pareiškėjas 2019 m. kovo 11 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos, atvyko į Lietuvos Respubliką – 2019 m. rugsėjo 7 d., 2019 m. rugsėjo 19 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos, atvyko – 2019 m. gruodžio 29 d., 2019 m. gruodžio 31 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos ir vėl atvyko į Lietuvos Respubliką tik 2021 m. gruodžio 26 d., išvyko iš Lietuvos Respublikos 2022 m. sausio 3 d., atvyko – 2022 m. kovo 13 d. Atsižvelgdamas į nustatytą informaciją, teismas sprendė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 31 d. iki 2021 m. gruodžio 26 d. buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos ir gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, taigi šis faktas yra Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas pagrindas panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.

8. Atsižvelgęs į teisinį reguliavimą bei nustatytas faktines aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjui 2024 m. sausio 13 d. pateikus prašymą Nr. 2401-LNGK-0230 pakeisti leidimą nuolat gyventi, o atsakovui, įvykdžius Ilgalaikio gyventojo leidimo aprašo 80 punkte nurodytas pareigas ir nustačius vieną Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 ir 5 punktuose nustatytų leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų, jis privalėjo vykdyti Ilgalaikio gyventojo leidimo aprašo 81 punkte nustatytus veiksmus ir prašymo pakeisti leidimą nepriimti, raštu nurodžius grąžinimo priežastį bei žodžiu suteikus reikiamą informaciją.

9. Teismas vertino, kad atsakovo darbuotojo įrašas pareiškėjo 2024 m. sausio 13 d. pateiktame prašyme pakeisti leidimą patvirtina, kad pareiškėjui buvo aiškiai nurodyta, dėl kokių priežasčių jo prašymas pakeisti leidimą nepriimamas. Teismas atkreipė dėmesį, kad ši informacija pateikta ir MIGRIS sistemoje. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo prie išvados, kad neturi pagrindo spręsti, kad šioje procedūroje atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus.

10. Atmesdamas pareiškėjo skundo argumentus dėl VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimo, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Ilgalaikio gyventojo leidimo aprašas taikytinas kaip speciali norma VAĮ atžvilgiu, kurio 81 punkte aiškiai įvardinti atliktini veiksmai ir jų apimtis. Ši teisės norma nenumato, kad procedūrinis klausimas dėl atsisakymo priimti prašymą turi būti motyvuojamas taip, kaip nustatyta VAĮ 10 straipsnyje.

11. Teismas nurodė, kad tai, jog 2024 m. sausio 13 d. pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą pateikimo metu buvo Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas pagrindas leidimui panaikinti, patvirtina ir tolesni atsakovo veiksmai – 2024 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjo leidimas gyventi Lietuvoje panaikintas.

12. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje atsisakė ginčyti sprendimą, kuriuo panaikintas jo Leidimas, o ši aplinkybė tik patvirtina, kad atsakovas turėjo Ilgalaikio gyventojo leidimo aprašo 81 punkte nustatytą pagrindą atsisakyti priimti jo prašymą dėl leidimo pakeitimo.

13. Teismas laikė, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2024 m. sausio 17 d. teisėtai atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą Nr. 2401-LNGK-0230 pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Konstatavęs, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas, teismas atmete ir pareiškėjo išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo išnagrinėti iš naujo.

III. 14. Pareiškėjas I. Z. (I. Z.) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti – panaikinti Migracijos departamento 2024 m. sausio 17 d. sprendimą atmesti prašymą Nr. 2401-LNGK-0230 pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

15. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu dėl prejudicinio sprendimo.

16. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais, kurie nurodyti pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodomi šie argumentai:

16.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškina ir taiko materialinės teisės normas, konstatuodamas, kad ginčijamas sprendimas yra procedūrinio pobūdžio ir ne administracinis sprendimas. VAĮ nenumato išimties, kada viešojo administravimo subjekto sprendimas neturi būti motyvuojamas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėjo prie išvados, kad atsisakymas priimti prašymą neturi būti motyvuojamas taip, kaip nustatyta VAĮ 10 straipsnyje, ir neturi būti pasisakyta dėl pareiškėjo argumentų susijusių prašymo atmetimo nepagrįstumu, jo nurodytomis negyvenimo Europos Sąjungos valstybėje priežastimis. Pirmosios instancijos teismas nevertino argumento, kad sprendime atsakovas tik apsiriboja nuoroda į teisės aktą. Nemotyvuotas administracinis aktas, kuris daro neigiamą poveikį subjekto teisėms ar interesams, negali būti pripažintas teisėtu, nes riboja subjekto teises skųsti tokį aktą ir apsunkina tokio akto teisminę kontrolę. Tai prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintai asmens teisei į teisminę gynybą, įskaitant tinkamą teismo procesą bei teisingą bylos išnagrinėjimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas. Teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 ir 2 dalies, 87 straipsnio 4 dalies reikalavimų, pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatas nevertinęs pareiškėjo argumentų ir nepateikdamas jokių priežasčių, dėl kurių to daryti nebuvo reikalo, taip pat nepareikšdamas jokios pozicijos dėl teisės nuostatų ir teismų praktikos, kuriomis rėmėsi pareiškėjas.

16.2. Atsakovas 2024 m. vasario 9 d. sprendimu panaikino nebegaliojantį leidimą nuolat gyventi. Šis atsakovo sprendimas neturi jokios teisinės reikšmės, pareiškėjas neturi teisinio intereso jo skųsti, kadangi jo panaikinimas nesukeltų jokių teisinių pasekmių. Panaikinant nebegaliojantį leidimą gyventi teisė pareiškėjo atžvilgiu taikoma retrospektyviai, atimant galimybę priimtą sprendimą skųsti, nes administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų (prašymų, pareiškimų), kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo.

16.3. Nagrinėjamu atveju būtų tikslinga kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, klausiant, ar Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintos pagrindinės laisvės ir 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB nuostatos leidžia nacionalinės teisės nuostatas, apribojančias teisę skųsti sprendimą atsisakyti pratęsti leidimą nuolat gyventi valstybėje narėje.

IV. Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

17. Bylos dalykas – Migracijos departamento 2024 m. sausio 17 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta atmesti prašymą Nr. 2401-LNGK-0230 pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumas ir pagrįstumas bei įpareigojimo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pagrįstumas.

18. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

19. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, sprendė, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2024 m. sausio 17 d. teisėtai atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą Nr. 2401-LNGK-0230 pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 31 d. iki 2021 m. gruodžio 26 d. buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos ir gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, sprendė, kad yra Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas pagrindas panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Teismas pažymėjo, kad nustačius vieną Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 ir 5 punktuose nustatytų leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų, atsakovas privalėjo vykdyti Ilgalaikio gyventojo leidimo aprašo 81 punkte nustatytus veiksmus ir prašymo pakeisti leidimą nepriimti, raštu nurodžius grąžinimo priežastį bei žodžiu suteikus reikiamą informaciją. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Ilgalaikio gyventojo leidimo aprašas taikytinas kaip speciali norma VAĮ atžvilgiu, kurio 81 punkte aiškiai įvardinti atliktini veiksmai ir jų apimtis. Ši teisės norma nenumato, kad procedūrinis klausimas dėl atsisakymo priimti prašymą turi būti motyvuojamas taip, kaip nustatyta VAĮ 10 straipsnyje.

20. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, be kita ko pažymi, kad teismas neteisingai aiškina ir taiko materialinės teisės normas. Pareiškėjas tvirtina, kad ginčijamas sprendimas yra nemotyvuotas, apsiribojama tik nuoroda į teisės aktą, tokiu būdu ribojama pareiškėjo teisė į teisminę gynybą, įskaitant tinkamą teismo procesą bei teisingą bylos išnagrinėjimą. Pareiškėjas pabrėžia, kad VAĮ nenumatyta išimčių, kokiais atvejais administracinis sprendimas neturi būti motyvuojamas.

21. Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 dalis nustato, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečio prašymu gali būti pakeistas, jeigu pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas. Įstatymo 55 straipsnio 3 dalis nustato, kad tvarką, reglamentuojančią dokumentų leidimui nuolat gyventi gauti pateikimą ir leidimų nuolat gyventi užsieniečiams išdavimą, keitimą, <...> nustato vidaus reikalų ministras.

22. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės arba užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 ar 82 punkte nustatytu pagrindu, gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės.

23. Vidaus reikalų ministro patvirtinto Ilgalaikio gyventojo leidimo aprašo 80 punktas nustato, kad Migracijos departamento darbuotojas, priimdamas užsieniečio prašymą pakeisti leidimą, privalo patikrinti Gyventojų registre duomenis apie užsieniečiui išduotus asmens dokumentus bei užsieniečio gyvenamąją vietą ir sutikrinti prašyme pakeisti leidimą įrašytus užsieniečio asmens duomenis su jo asmens duomenimis, esančiais Gyventojų registre. To pačio aprašo 81.6 papunktis numato, kad prašymas pakeisti leidimą nepriimamas, raštu nurodžius grąžinimo priežastį bei žodžiu suteikus reikiamą informaciją, jeigu atlikus aprašo 80 punkte nurodytą patikrinimą ir patikrinus kartu su prašymu pakeisti leidimą pateiktus dokumentus, paaiškėja Įstatymo 56 straipsnio 8 ar 9 punkte nustatytas leidimo nuolat gyventi negaliojimo pagrindas arba bent vienas iš Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 ir 5 punktuose ar Įstatymo 54 straipsnio 3 dalyje nustatytų leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų.

24. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje. Pareiškėjas iš esmės neginčija, kad atitinka Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą sąlygą, tačiau mano, kad nagrinėjamu atveju dėl jo nurodytų priežasčių (dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo dėl COVID-19 ligos metu taikytų apribojimų) jam turėtų būti padaryta išimtis iš Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytos taisyklės.

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad VAĮ 10 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018 ir kt.).

26. Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas 2024 m. sausio 13 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Nr. 2401-LNGK-0230, nurodydamas, kad baigiasi Leidimo galiojimo laikas. Migracijos departamentas 2024 m. sausio 17 d. sprendimu, patikrinęs, ar pareiškėjo pateikti visi reikiami dokumentai, prašymą Nr. 2401-LNGK-0230 atmetė, nustatęs, kad Leidimas nepratęstinas, nes egzistuoja Įstatymo 54 straipsnio 3 dalyje nustatytas pagrindas.

27. Sutiktina su pareiškėju, kad aplinkybės, sudariusios pagrindą priimti ginčijamą sprendimą jame nebuvo nurodytos, tačiau pateikta nuoroda į Įstatymo 54 straipsnio 3 dalį (minėta dalis netiksli ir turėjo būti nurodytas Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktas, tačiau tai teisėjų kolegijos vertinimu, laikytina rašymo apsirikimu ir neesminiu trūkumu, nesutrukdžiusiu pareiškėjui suprasti atsisakymo priimti prašymą teisinio pagrindo, juolab, kad šiuo rašymo apsirikimu pareiškėjas negrindžia savo apeliacinio skundo), kur yra formali aplinkybė sudaranti imperatyvų pagrindą nepriimti prašymo pakeisti leidimą. Taigi šiuo atveju Migracijos departamentas neturėjo jokio kito pasirinkimo kaip tik priimti ginčijamą sprendimą, o panaikinus jį, ji vis tiek turėtų priimti tokį patį sprendimą. Kaip minėta, Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktas yra aiški ir imperatyvi norma (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1255-629/2024). Pareiškėjas iš jos aiškiai galėjo ir turėjo suprasti faktines aplinkybes, nulėmusias šio Įstatymo pagrindo taikymą (užsieniečio gyvenimą ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės). Kaip matyti iš skundo pirmosios instancijos teismui argumentų pareiškėjas pateikė su šiuo pagrindu susijusius argumentus, taigi suprato faktinį sprendimo priėmimo pagrindą. Be kita ko, kaip minėta, pareiškėjas neginčija aplinkybių, kad Migracijos departamentas netinkamai nustatė terminą, kurį pareiškėjas nebuvo Europos Sąjungoje. Įvertinusi minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatė aplinkybių, dėl kurių galėjo būti pažeista pareiškėjo teisė į teisinę gynybą, vertinant sprendimą jo motyvų išsamumo ir pakankamumo aspektu. Pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu yra iš esmės deklaratyvūs. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas įgyvendino teisę ginti savo galimai pažeistas teises ir interesus kreipdamasis į teismą, jam buvo suteikta teisė susipažinti su visa bylos medžiaga ir tinkamai gintis teisminiame procese.

28. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nenustatyta duomenų ir tuo pareiškėjas iš esmės negrindžia savo apeliacinio skundo, kad pareiškėjo 2024 m. sausio 13 d. prašymo Nr. 2401-LNGK-0230 nagrinėjamoje stadijoje Migracijos departamentas nebūtų laikęsis Įstatymo ir Ilgalaikio gyventojo leidimo aprašo nuostatose nustatytos procedūros.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjo 2024 m. sausio 13 d. prašymo Nr. 2401-LNGK-0230 nagrinėjamoje stadijoje nebuvo įvertinos jo aplinkybės dėl to, kodėl pareiškėjas negalėjo atvykti į Lietuvą visą nurodytą laikotarpį. Atsižvelgdama į normos imperatyvų pobūdį bei į pareiškėjo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėti argumentai nesudaro pagrindo ginčijamą sprendimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti neteisėtais. Be kita ko, pažymėtina, kad pareiškėjas tvirtina, jog neatvykimo priežastis nulėmė judėjimo per Lietuvos Respublikos sienas apribojimai nustatyti dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo dėl COVID-19 ligos, tačiau kaip matyti iš skundo turinio pats pareiškėjas neneigia, kad turėjo galimybę atvykti į Lietuvos Respubliką karantino laikotarpiu, tačiau ja faktiškai nepasinaudojo. Taigi pareiškėjo argumentai šiuo aspektu yra akivaizdžiai deklaratyvūs.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo siekiant išsiaiškinti, ar Chartijoje įtvirtintos pagrindinės laisvės ir 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB nuostatos leidžia nacionalinės teisės nuostatas, apribojančias teisę skųsti sprendimą atsisakyti pratęsti leidimą nuolat gyventi valstybėje narėje.

31. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Pagal ESTT praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti ESTT pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., ESTT 2021 m. birželio 10 d. sprendimo byloje Ultimo Portfolio Investment (Luxembourg) SA prieš KM, C-303/20, 22 p.). Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir priima sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo savo nuožiūra (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanita, C-283/81, 9 p.). Kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje.

32. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad teisinis reguliavimas, kuris buvo taikytas priimant Migracijos departamento 2024 m. sausio 17 d. sprendimą atmesti prašymą Nr. 2401-LNGK-0230 pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir pirmosios instancijos teismo sprendimą, keltų abejones dėl jo atitikties ES teisei ir dėl to būtų būtina kreiptis į ESTT dėl atitinkamų ES teisės nuostatų išaiškinimo. Todėl nagrinėjamu atveju nenustatytas pagrindas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Papildomai pažymėtina, kad ESTT procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo aiškina Europos Sąjungos teisę arba nusprendžia dėl jos galiojimo, o ne taiko šią teisę faktinei situacijai, kuria grindžiama pagrindinė byla. Šis vaidmuo tenka nacionaliniam teismui, todėl ESTT nepriklauso nei nagrinėti vykstant pagrindinei bylai iškeltų fakto klausimų, nei priimti sprendimo dėl galėjusių atsirasti skirtingų nuomonių, kaip aiškinti ar taikyti nacionalinės teisės normas.

33. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nutartyje išdėstytus motyvus, nenustačiusi pagrindų tenkinti apeliacinį skundą, pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą. Kai nėra tenkinamas apeliacinis skundas, pareiškėjas neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. Z. (I. Z.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rytis Krasauskas

Egidijus Šileikis