b777e3a0-bc13-4012-9feb-417fbbe5f2d9 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. 2A-122-196/2016 (S)Teisminio proceso Nr. 2-68-3-31437-2013-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.1.4; 2.5.11.1LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. kovo 23 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Glenco“ apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2733-553/2015 pagal ieÅ¡kovės „ADMAX Sp.z.o.o.“ ieÅ¡kinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Glenco“, trečiasis asmuo „Bardimpol Sp.z.o.o.“, dėl skolos priteisimo, n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė IeÅ¡kovė „ADMAX Sp.z.o.o.“ pareiÅ¡kė reikalavimÄ priteisti iÅ¡ atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Glenco“ 50 464,22 Eur skolÄ , 6 procentų dydžio metines palÅ«kanas ir bylinėjimosi iÅ¡laidas. IeÅ¡kinys grindžiamas tuo, kad ieÅ¡kovė „ADMAX Sp.z.o.o.“ sumokėjo atsakovei UAB „Glenco“ 50 464,22 Eur iÅ¡ankstinį mokėjimÄ už prekes, tačiau atsakovė prekių nepristatė ir sumokėtų pinigų negrÄ Å¾ino (t. 1, b. l. 44–46).Atsakovė UAB „Glenco“ atsiliepime į ieÅ¡kinį nurodė, kad su ieÅ¡kiniu nesutinka, nes jis neteismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui ir prie ieÅ¡kinio nėra pateiktas dokumentas, įrodantis, kad ieÅ¡kinį pasirašęs asmuo turi teisę jį pasiraÅ¡yti, nes asmens paraÅ¡as pareiÅ¡kime dėl teismo įsakymo iÅ¡davimo nėra tapatus paraÅ¡ui ieÅ¡kinyje (t. 1, b. l. 55).

Atsakovė taip pat nurodė, kad avansinį mokėjimÄ už ieÅ¡kovę atliko „Bardimpol Sp.z.o.o.“ ir kad turi pretenzijų ieÅ¡kovei dėl galimų jos nesÄ Å¾iningų veiksmų ir iÅ¡ to galinčios kilti mokestinės prievolės Lietuvos Respublikai.Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 7 d. nutartimi civilinė byla perduota nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 15 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino; priteisė ieÅ¡kovės „ADMAX Sp.z.o.o.“ naudai iÅ¡ atsakovės UAB „Glenco“ 50 464,22 Eur skolÄ , 6 procentų procesines palÅ«kanas, 1509,57 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų; priteisė valstybės naudai iÅ¡ atsakovės UAB „Glenco“ 15 Eur teismo iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu;

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartimi pritaikytas laikinÄ sias apsaugos priemones paliko galioti iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo.Teismas nustatė, kad atsakovė UAB „Glenco“ pagal iÅ¡ankstinį mokėjimÄ vykdė prekybÄ metalo gaminiais – tiekė juos įvairioms Lenkijos įmonėms, taip pat ir ieÅ¡kovei „ADMAX Sp.z.o.o.“ Tarp Å¡alių nėra ginčo dėl 50 464,22 Eur dydžio avansinio mokėjimo, kurį atliko trečiasis asmuo „Bardimpol Sp.z.o.o.“ atsakovės UAB „Glenco“ naudai už ieÅ¡kovę „ADMAX Sp.z.o.o.“ 2013 m. gegužės 17 d. ir 2013 m. birželio 11 d. tarptautiniais mokėjimo nurodymais pagal iÅ¡ankstines sÄ skaitas (2013 m. gegužės 13 d.

Proforma Invoice Nr. 2013.05.13, kurios suma yra 13 067,42 Eur, 2013 m. birželio 10 d. Proforma Invoice Nr. 2013.06.10, kurios suma yra 12 211,20 Eur, 2013 m. birželio 10 d. Proforma Invoice Nr. 2013.06.10(1), kurios suma yra 12 592,80 Eur, ir 2013 m. birželio 10 d. Proforma Invoice Nr. 2013.06.10(2), kurios suma yra 12 592,80 Eur). Teismas pažymėjo, kad tai, jog ieÅ¡kovei prekės nebuvo patiektos, yra neginčijama, taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad į bylÄ Ä¯trauktas trečiasis asmuo „Bardimpol Sp.z.o.o.“ sutinka su ieÅ¡kovės pareikÅ¡tu ieÅ¡kiniu, jokių pretenzijų neturi ir sutinka, kad pareikÅ¡tas piniginis reikalavimas bÅ«tų priteistas ieÅ¡kovės „ADMAX Sp.z.o.o.“ naudai (t. 1, b. l. 117, 128–134).Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.50 straipsnio 1 dalyje suteikiama teisė trečiajam asmeniui įvykdyti prievolę, iÅ¡skyrus įstatyme nurodytas iÅ¡imtis.

Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad yra tokių iÅ¡imčių. Teismas, nustatęs, kad trečiasis asmuo ieÅ¡kovės vardu atliko iÅ¡ankstinį mokėjimÄ už metalo gaminius, o atsakovė ieÅ¡kovei neperdavė pirkimo–pardavimo sutarties dalyko, sprendė, kad ieÅ¡kovė įgijo teisę į sumokėtos sumos grÄ Å¾inimÄ (CK 6.315 straipsnio 1, 3 dalys). Teismo vertinimu, tokios atsakovės prievolės nepaneigia ir atsakovės nurodytos aplinkybės bei siekis nagrinėjamoje byloje pateikti prieÅ¡ieÅ¡kinius.

Teismas pažymėjo, kad atsakovės nurodytos aplinkybės dėl mokestinių prievolių valstybei, nepaneigia atsakovės prievolės grÄ Å¾inti ieÅ¡kovei sumokėtÄ sumÄ . Teismas, atsižvelgdamas į iÅ¡dėstytas aplinkybes, ieÅ¡kinį tenkino ir ieÅ¡kovės naudai iÅ¡ atsakovės priteisė 50 464,22 Eur sumÄ ; taip pat 6 procentų dydžio procesines palÅ«kanas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnis) bei ieÅ¡kovės 1 509,57 Eur dydžio patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „Glenco“ praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį atmesti; perskirstyti bylinėjimosi iÅ¡laidas, patirtas pirmosios instancijos teisme; priteisti atsakovės naudai iÅ¡ ieÅ¡kovės apeliaciniame procese patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:IeÅ¡kovė neturi reikalavimo teisės į atsakovę. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pateiktus įrodymus, todėl nepagrįstai konstatavo, kad Å¡alis siejo sutartiniai santykiai. Teismas klaidingai nurodė, kad atsakovė tiekė metalo gaminius ieÅ¡kovei ir kad trečiasis asmuo avansinį mokėjimÄ atsakovės naudai atliko už ieÅ¡kovę, tačiau teisingai konstatavo, kad atsakovė nei ieÅ¡kovei, nei trečiajam asmeniui prekių nepatiekė.

IÅ¡ susiraÅ¡inėjimo bei ieÅ¡kovės pateiktų įrodymų matyti, jog prekes užsakydavo ir už jas atsiskaitydavo trečiasis asmuo, Å¡iam asmeniui yra priskirtinos visos pirkėjo teisės ir pareigos (CK 6.305 straipsnis). Ä®rodymų, patvirtinančių ieÅ¡kovės dalyvavimÄ prekių pirkimo–pardavimo santykiuose, dėl kurių bÅ«tų iÅ¡reikÅ¡ta ieÅ¡kovės valia prisiimti atitinkamas teises ir pareigas, nėra. Ta aplinkybė, kad ieÅ¡kovės vardu iÅ¡raÅ¡yta sÄ skaita faktÅ«ra, kuriai iÅ¡raÅ¡yti nebÅ«tina ieÅ¡kovės valia ir kuriÄ apmokėjo trečiasis asmuo, nesant kitų įrodymų, nepatvirtina, jog ieÅ¡kovė buvo nurodytų pirkimo–pardavimo santykių Å¡alimi.

Byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių, jog ieÅ¡kovė, atsakovė ir trečiasis asmuo buvo sudarę susitarimÄ , kurio pagrindu ieÅ¡kovė turi teisę reikalauti iÅ¡ atsakovės priteisti sumokėtÄ avansÄ . Reikalavimas įvykdyti prievolę natÅ«ra yra iÅ¡imtinai siejamas su kreditoriumi, t y. tik kreditorius turi teisę reikÅ¡ti tokį reikalavimÄ . Nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, jog ieÅ¡kovė yra atsakovės kreditorė. 2014 m. liepos 18 d. iÅ¡reikÅ¡ta trečiojo asmens pozicija, kad jis neprieÅ¡tarauja, jog ieÅ¡kinį reikÅ¡tų „ADMAX Sp.z.o.o.“, nelaikytina pakankamu pagrindu pripažinti, jog ieÅ¡kovė turi reikalavimo teisę į atsakovę, nes nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieÅ¡kovė ir trečiasis asmuo bÅ«tų sudarę reikalavimo perleidimo sutartį, ar kitų teisę reikÅ¡ti atitinkamÄ reikalavimÄ patvirtinančių įrodymų.

Taigi ieÅ¡kovė neturi teisės reikalauti ieÅ¡kovės naudai priteisti skolÄ iÅ¡ atsakovės.IeÅ¡kovė piktnaudžiauja savo subjektine teise reikalauti priteisti skolÄ . IeÅ¡kovė teise priteisti skolÄ piktnaudžiauja, nes tokį reikalavimÄ reiÅ¡kia nepagrįstai. IeÅ¡kovės dalyvavimas įtartinoje prekių pirkimo–pardavimo schemoje, nepagrįstas reikalavimas atsakovei dėl skolos grÄ Å¾inimo, atsisakymas pateikti įrodymus, jog įgytos prekės tinkamai deklaruotos, patvirtina, kad ieÅ¡kovė, siekdama sau naudos, neturėdama teisinio pagrindo, mėgina nesÄ Å¾iningai naudotis savo tariama subjektine teise reikalauti grÄ Å¾inti skolÄ .

IÅ¡ atsakovės reikalaujama grÄ Å¾inti nesančiÄ skolÄ , tačiau jai užkertamas kelias ginti savo pažeistus interesus – pareikÅ¡ti prieÅ¡ieÅ¡kinį tikrajam prekių pirkėjui – trečiajam asmeniui. Teismui patenkinus ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį, gali bÅ«ti padaryta žala Lietuvos Respublikos biudžetui. Kai ieÅ¡kovė bus pripažinta pirkėja-kreditore, tai galimi nuskalstamos PVM grobstymo schemos organizatoriai, prisidengę prejudicinę galiÄ turinčiu sprendimu, ikiteisminio tyrimo įstaigoms galės aiÅ¡kinti, kad jie nedalyvavo perkant ir parduodant prekes.

Taigi ieÅ¡kovei pasirinkus tokį savo neva pažeistų teisių gynimo bÅ«dÄ , ribojama ir teismo konstitucinė priedermė vykdyti teisingumÄ , nes byloje nesudaromos sÄ lygos iÅ¡nagrinėti visai bylai reikÅ¡mingas aplinkybes, užtikrinti, jog teismo sprendimu nebus padaryta žala sÄ Å¾iningam asmeniui ar Lietuvos biudžetui.Teismas, priimdamas skundžiamÄ sprendimÄ , netinkamai taikė CK 6.50 straipsnio nuostatas. CK 6.50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolę visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, iÅ¡skyrus atvejus, kai Å¡alių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas jÄ Ä¯vykdytų asmeniÅ¡kai.

IÅ¡ Å¡ios normos dispozicijos galima daryti iÅ¡vadÄ , kad Å¡i norma reguliuoja atvejus, kai vienos sutarties Å¡alies pareigÄ kitai sutarties Å¡aliai turi teisę įvykdyti trečioji Å¡alis. Nagrinėjamu atveju, analizuojant ginčo objektu esančius sutartinius santykius, sutarties Å¡alimi laikytini trečiasis asmuo (užsakinėjo prekes, vykdė mokėjimus ir t. t.) ir atsakovė (pardavinėjo prekes), o ieÅ¡kovė Å¡iuose sutartiniuose santykiuose niekaip neveikė ir nevykdė jokių pirkėjui priskirtinų pareigų (nei prekes užsakė, nei jas priėmė, nei už jas mokėjo).

Dėl Å¡ių priežasčių CK 6.50 straipsnis visiÅ¡kai nereguliuoja ginčo teisinių santykių, o priimant sprendimÄ buvo taikytas netinkamai ir netiksliai, ir tai lėmė, kad buvo priimtas neteisėtas sprendimas.Sprendimas iÅ¡ dalies yra be motyvų. Teismas, priimdamas sprendimÄ , nepasisakė dėl dalies atsakovės nurodytų argumentų, netyrė atsakovės pateiktų įrodymų (Å¡alių susiraÅ¡inėjimo), nevertino liudytojų parodymų. Netiriant Å¡ių įrodymų, neįmanoma nustatyti bylos Å¡alis saisčiusių teisinių santykių ir iÅ¡ to kylančių Å¡alių teisių bei pareigų.

IeÅ¡kovė „ADMAX Sp.z.o.o.“ pateikė atsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ , kuriame praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ , o atsakovės apeliacinį skundÄ atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundÄ sutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, argumentais ir iÅ¡vadomis. Papildomai nurodoma, kad atsakovės teiginiai, jog ieÅ¡kovė, reikÅ¡dama ieÅ¡kinį, siekia neteisėtų ir nesÄ Å¾iningų tikslų vengti mokėti mokesčius yra nepagrįsti, be to, nesusiję su skolos priteisimu iÅ¡ atsakovės. IV.

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ , neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Dėl Å¡alių teisinių santykių kvalifikavimo ir pareigos atsakyti pagal pareikÅ¡tÄ ieÅ¡kinį Sutarties laisvės principas, kaip vienas iÅ¡ civilinių santykių reglamentavimo principų (CK 1.2 straipsnis), leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiÅ«ra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieÅ¡tarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnis).

Tuo atveju, kai iÅ¡ sutartinių santykių kyla ginčas, visų pirma bÅ«tina nustatyti tikrÄ jį sutarties turinį, t. y. iÅ¡aiÅ¡kinti, kokios dalyvių tarpusavio teisės ir pareigos buvo sukurtos sutartimi. Sutarties turinys – tai fakto klausimas, todėl bylÄ nagrinėjusių teismų iÅ¡vados dėl tikrojo sutarties turinio kasacine tvarka gali bÅ«ti peržiÅ«rėtos tik sutarčių aiÅ¡kinimo taisyklių tinkamo aiÅ¡kinimo ir taikymo aspektu. Sutarčių aiÅ¡kinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose, jų aiÅ¡kinimo ir taikymo praktika yra suformuota kasacinio teismo nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NT Service“ v.

SIA „Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. 3K-3-231/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Via Unica“ v. UAB „ Interselas“, bylos Nr. 3K-3-107/2009; 2010 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. S. v. R. N., bylos Nr. 3K-3-8/2010; kt.).Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad bylos Å¡alis siejo pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Apeliantė Å¡iÄ teismo iÅ¡vadÄ neigia.Konstatuojant sutartinių santykių egzistavimo faktÄ , bÅ«tina nustatyti jų pobÅ«dį, t. y. tikrÄ jį sutarties turinį.

Nors Å¡alys raÅ¡ytinio dokumento, kuriame bÅ«tų nurodžiusios sutarties dalykÄ , nustačiusios tarpusavio teises, pareigas ir kitas sÄ lygas, nesudarė, tačiau asmens valia sudaryti sandorį, kaip vienas iÅ¡ pagrindinių sandorio elementų, gali bÅ«ti iÅ¡reikÅ¡ta ne tik raÅ¡tu, bet ir veiksmu ar kitokia valios iÅ¡reiÅ¡kimo forma, o atsižvelgiant į konkrečias sandorio sudarymo aplinkybes, ji netgi gali bÅ«ti numanoma (CK 1.64 straipsnis). Nagrinėjamu atveju iÅ¡ byloje esančių įrodymų, byloje dalyvaujančių asmenų paaiÅ¡kinimų matyti, kad tarp bylos Å¡alių susiklostė pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir apeliantė to neginčijo, kad pagal iÅ¡ankstinį mokėjimÄ ji vykdė prekybÄ metalo gaminiais – tiekė juos įvairioms Lenkijos įmonėms. IÅ¡ byloje pateiktų raÅ¡ytinių įrodymų matyti, kad 50 464,22 Eur dydžio avansinį mokėjimÄ atliko trečiasis asmuo „Bardimpol Sp.z.o.o.“ atsakovės UAB „Glenco“ naudai už ieÅ¡kovę „ADMAX Sp.z.o.o.“ 2013 m. gegužės 17 d. ir 2013 m. birželio 11 d. tarptautiniais mokėjimo nurodymais (t. 1, b. l. 72–75) pagal iÅ¡ankstines sÄ skaitas (2013 m. gegužės 13 d.

Proforma Invoice Nr. 2013.05.13, kurios suma yra 13 067,42 Eur, 2013 m. birželio 10 d. Proforma Invoice Nr. 2013.06.10, kurios suma yra 12 211,20 Eur, 2013 m. birželio 10 d. Proforma Invoice Nr. 2013.06.10(1), kurios suma yra 12 592,80 Eur, ir 2013 m. birželio 10 d. Proforma Invoice Nr. 2013.06.10(2), kurios suma yra 12 592,80 Eur). Teismui į bylÄ trečiuoju asmeniu įtraukus „Bardimpol Sp.z.o.o.“, buvo gautas trečiojo asmens pareiÅ¡kimas, kad „Bardimpol Sp.z.o.o.“ sutinka su ieÅ¡kovės pareikÅ¡tu ieÅ¡kiniu, jokių pretenzijų neturi ir sutinka, jo atsakovei pervesta pinigų suma bÅ«tų priteista ne jam, o ieÅ¡kovei.

Pažymėtina, kad apeliantė neneigia Å¡ių pinigų gavimo, kaip ir neneigia to fakto, jog metalo gaminių nepatiekė nei ieÅ¡kovei, nei trečiajam asmeniui. Pinigų pervedimas jau yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymÄ patvirtinantis veiksmas, ir ieÅ¡kovė bei trečiasis asmuo teigia, kad Å¡is veiksmas taip pat patvirtina ieÅ¡kovės ir atsakovės pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo faktÄ . Apeliantė, neigdama ieÅ¡kovės ir trečiojo asmens nurodomÄ ir teismo pripažintÄ pinigų pervedimo paskirtį, privalėjo įrodyti kitokiÄ , nei nurodo ieÅ¡kovė ir trečiasis asmuo, pinigų pervedimo jai paskirtį, tačiau to nepadarė, nors buvo nagrinėjamas privataus pobÅ«džio ginčas, o Å¡alių pareiga įrodinėti nebuvo suvaržyta.

Taigi byloje nustatytos aplinkybės – apeliantė verčiasi metalo gaminiais, juos tiekė įvairioms Lenkijos įmonėms, ieÅ¡kovė iÅ¡rašė atsakovei sÄ skaitas faktÅ«ras, trečiasis asmuo už ieÅ¡kovę atliko tikslinį – metalo gaminiams pirkti – lėšų pervedimÄ Ä¯ apeliantės sÄ skaitÄ â€“ yra pagrindas pripažinti ieÅ¡kovės ir atsakovės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo faktÄ (CK 6.305 straipsnis). CK 6.50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolę visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, iÅ¡skyrus atvejus, kai Å¡alių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas jÄ Ä¯vykdytų asmeniÅ¡kai, 2 dalyje – kad kreditorius negali priimti prievolės įvykdymo iÅ¡ trečiojo asmens, jeigu skolininkas pranešė kreditoriui prieÅ¡taraujÄ s tokiam įvykdymui, iÅ¡skyrus Å¡io kodekso 6.51 straipsnio 1 dalyje nurodytÄ atvejį, o 3 dalyje – kad trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku.

Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog apeliantė bÅ«tų reikalavusi, kad pinigus už metalo gaminius pervestų bÅ«tent ieÅ¡kovė, taip pat nėra duomenų, jog apeliantė, gavusi pinigus iÅ¡ trečiojo asmens, iki Å¡ioje byloje pareikÅ¡to ieÅ¡kinio bÅ«tų prieÅ¡taravusi ar pateikusi pretenzijÄ dėl trečiojo asmens „Bardimpol Sp.z.o.o.“ pinigų pervedimo už ieÅ¡kovę. Taigi nagrinėjamo ginčo atveju trečiasis asmuo už ieÅ¡kovę atliko iÅ¡ankstinį mokėjimÄ už daiktus – metalo gaminius; apeliantei neperdavus pirkimo–pardavimo sutarties dalyko, ieÅ¡kovė, trečiajam asmeniui už ieÅ¡kovę apeliantei pervedus pinigus, įgyja teisę į sumokėtos sumos grÄ Å¾inimÄ (CK 6.50 straipsnio 1 dalis, 6.315 straipsnio 1, 3 dalys).

Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, apeliantės argumentai dėl netinkamo Å¡alių teisinių santykių kvalifikavimo, materialiosios teisės normų, reglamentuojančių trečiojo asmens teisę įvykdyti prievolę, taikymo bei pareigos atsakyti pagal pareikÅ¡tÄ ieÅ¡kinį atmestini. Dėl galimo PVM grobstymo Apeliantė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog fakto, kad tarp ieÅ¡kovės ir atsakovės susiklostė pirkimo–pardavimo santykiai, pripažinimas leidžia ieÅ¡kovei ir trečiajam asmeniui grobstyti PVM.

Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų apie ieÅ¡kovės ar trečiojo asmens neteisėtÄ veikÄ (CPK 178 straipsnis). Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas sudaro sÄ lygas jiems grobstyti PVM, taip pat nėra pagrįsti leistinais įrodymais. Taigi apeliantės teiginiai, jog ieÅ¡kovė ir trečiasis asmuo grobsto ar gali grobstyti PVM, grindžiami prielaidomis. Tai nėra įrodymai (CPK 177 straipsnis); remtis prielaidomis nėra teisinio pagrindo (CPK 176, 177, 183, 185 straipsniai).

Pažymėtina, kad PVM grobstymo tyrimÄ atlieka Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, ikiteisminio tyrimo institucijos, o nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie apeliantės minėtų asmenų atžvilgiu pradėtÄ ikiteisminį tyrimÄ . Be to, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apie galimÄ bÅ«simÄ PVM grobstymÄ nepanaikina apeliantės prievolės grÄ Å¾inti pagal pirkimo–pardavimo sandorį pervestÄ pinigų sumÄ nepatiekus prekės. Atsižvelgdamas į tai, kas iÅ¡dėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantės nurodomi argumentai dėl PVM grobstymo nėra susiję su nagrinėjama byla ir kad Å¡ie argumentai nesudaro pagrindo atmesti ieÅ¡kinį.

Be to, skundžiamas teismo sprendimas ir Å¡i nutartis neužkerta kelio apeliantei kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas dėl, jos nuomone, vykdomos neteisėtos veikos. Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis Apeliantė taip pat teigia, kad ieÅ¡kovė, pareiÅ¡kusi ieÅ¡kinį atsakovei, piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis.Kadangi nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad ieÅ¡kovė turėjo teisę į atsakovei trečiojo asmens pervestÄ pinigų sumÄ , atsakovė priklausančios sumos nepervedė, todėl ieÅ¡kovė pagrįstai kreipėsi į teismÄ su pareiÅ¡kimu dėl teismo įsakymo iÅ¡davimo, o vėliau – su ieÅ¡kiniu (CPK 5 straipsnis).

Atsižvelgiant į teisminės gynybos prieinamumo principÄ ir į tai, kad ieÅ¡kovė turėjo pagrindÄ reikÅ¡ti ieÅ¡kinį, apeliacinio skundo argumentai dėl ieÅ¡kovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atmestini kaip nepagrįsti. Dėl proceso teisės normų Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jos teises nepriimdamas prieÅ¡ieÅ¡kinio.Ir iÅ¡ Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO, ir iÅ¡ apeliantės pateiktų duomenų matyti, kad nagrinėjamoje byloje apeliantė buvo pateikusi prieÅ¡ieÅ¡kinius, kuriuos teismas atsisakė priimti nenustatęs CPK 143 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų.

Priešieškinis – tai toje pačioje byloje jau vykstant ginčui pareikštas atsakovo ieškinys ieškovui, siekiant apsiginti nuo ieškinio reikalavimo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tarp priešieškinių ir pradinio ieškinio nėra tarpusavio ryšio, nes ieškinys ir priešieškiniai reiškiami skirtingu faktiniu pagrindu ir juose nurodytos aplinkybės nėra susijusios. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo nutartis dėl atsisakymo priimti priešieškinį neskundžiama (CPK 143 straipsnio 3 dalis), o net jei iš tiesų dėl šio klausimo sprendimo civilinio proceso teisės normos būtų pažeistos, tai nesudarytų pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, nes jis šia (skundžiama) apeliacinės instancijos teismo nutartimi pripažįstamas teisėtu bei pagrįstu.

Akcentuotina, kad apeliantė turi teisę pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį kitoje byloje, o tai, kad jai dėl to kyla nepatogumų, nėra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti prieÅ¡ieÅ¡kinį, pažeidė jos teises. Dėl teismo pareigos motyvuoti sprendimÄ Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo skundžiamo sprendimo, nes netyrė ir nevertino ieÅ¡kovės nurodytų aplinkybių, todėl negalėjo tinkamai kvalifikuoti Å¡alių teisinių santykių, iÅ¡ jų kylančių teisių ir pareigų.

Nacionalinių teismų sprendimų motyvai turi bÅ«ti pakankami, kad atsakytų į esminius Å¡alies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2014, kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ sprendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas iÅ¡samiai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ (žr.

Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo tirti ir nustatyti, kokie teisiniai santykiai siejo Å¡alis, ar atsakovei kyla pareiga pervesti pinigus ieÅ¡kovei. Pirmosios instancijos teismui iÅ¡analizavus byloje esančius raÅ¡ytinius įrodymus (sÄ skaitas faktÅ«ras, tarptautinius mokėjimo nurodymus), iÅ¡klausius Å¡alių paaiÅ¡kinimus, Å¡alių pripažintus faktus (kad atsakovė tiekė Lenkijos įmonėms metalo gaminius, kad trečiasis asmuo pervedė atsakovei pinigus, kad metalo gaminių atsakovė nepatiekė) sprendime buvo konstatuota, jog tarp ieÅ¡kovės ir atsakovės susiklostė pirkimo–pardavimo santykiai, kad trečiajam asmeniui už ieÅ¡kovę pervedus atsakovei pinigus (50 464,22 Eur), atsakovei nepatiekus metalo gaminių, o trečiajam asmeniui sutinkant, kad atsakovė pinigus grÄ Å¾intų ieÅ¡kovei, apeliantei kyla pareiga pervesti iÅ¡ trečiojo asmens gautÄ pinigų sumÄ ieÅ¡kovei.

Taigi teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentÄ dėl ginčijamo sprendimo nemotyvavimo, nes pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl tų argumentų, kurie apibrėžti ieÅ¡kinio ribomis, pagrįstai nurodė, jog apeliantės argumentai ir pateikti įrodymai nesudaro pagrindo atmesti ieÅ¡kinį.Teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigos motyvuoti sprendimÄ , pateikė savo vertinimÄ dėl esminių byloje esančių įrodymų ir argumentus dėl ginčo esmės. Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai                                                                             Virginija Čekanauskaitė                                                                                                                                                                       Konstantinas Gurinas                                                                              Gintaras Pečiulis