2017-04-10 Nr. AB-8177-3-63-3-00119-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1492-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00119-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Ž. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 2–6) kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Tauragės AVPK), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodė, jog Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje atskirais laikotarpiais nuo 2009 m. birželio 30 d. iki 2010 m. sausio 13 d. buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) reikalavimų, prilystančiomis žmogaus kankinimui. Teigė, jog buvo laikomas kamerose Nr. 3, 4, 6, 7, 8, kuriose vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko minimalaus ploto reikalavimų. Taip pat nurodė, jog buvo nuolat stebimas tualete, o kameros, kuriose buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų: nebuvo langų, vietoje jų – stiklo blokeliai, iš vidaus uždengti skarda, nuo lubų ir sienų krito tinkas, visur pilna pelėsių, patalynė sena, purvina, čiužiniai, pagalvės prasmirdę, trūko oro, nebuvo vėdinimo, prie praustuvės nebuvo lentynėlės susidėti higienos reikmenims, grindys medinės išpuvusios, tarp radiatorių pilna dulkių, naktimis negalėjo miegoti, nes kamerose buvo pilna graužikų, iš krano bėgdavo prasmirdęs vanduo, ne visada būdavo išvedamas pasivaikščioti, ne visada buvo sudarytos sąlygos pasinaudoti dušu, ne visada jame būdavo šilto vandens, nesilaikoma kitų higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Teigė, jog jo atžvilgiu buvo tyčia ir sąmoningai sudarytos netinkamos laikymo sąlygos, ilgą laiką varžant jo teises ir buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 21, 29 straipsnių ir Konvencijos 14 straipsnio reikalavimai. Argumentavo, jog pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką valstybė privalo užtikrinti, kad asmuo būtų kalinamas tokiomis sąlygomis, kurios suderinamos su pagarba žmogaus orumui, ir kad pasirinktos priemonės nesukeltų nuteistajam tokios kančios ir nepatogumų, kurie pranoktų neišvengiamą kančią, būdingą įkalinimui.

Atsikirtime į atsiliepimą nurodė, jog sužinojo, kad buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, o patirtus išgyvenimus prisimena iki šiol. Teigė, jog nuo laikomų asmenų buvo slepiama informacija, jie neinformuojami apie savo teises, nesupažindinami su galiojančiais įstatymais. Pažymėjo, jog neprašo išskirtinių privilegijų, tik siekia, kad pareigūnai atsakytų pagal įstatymus, nes mano, jog jam sąmoningai sudarytos nepakenčiamos laikymo sąlygos. Manė, jog dokumentai Tauragės AVPK sunaikinti tyčia, siekiant išvengti atsakomybės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Prašė taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senatis terminą pareiškėjo reikalavimų atžvilgiu (b. l. 12–13).

Nurodė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus 6 metams nuo jo laikymo areštinėje, o anksčiau savo teisių negynė. Nurodė, jog laikomų asmenų žurnalai iki 2011 metų buvo sunaikinti pagal teisės aktų reikalavimus 2014 m. balandžio 8 d.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 19 d. sprendimu atmetė pareiškėjo Ž. R. skundą dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo siejo su laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 30 d. iki 2010 m. sausio 13 d. Teismas vadovavosi CK 1.127 straipsnio 1 dalies, 5 dalies, 1.125 straipsnio 8 dalies nuostatomis. Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo areštinėje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuota, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių galimus pažeidimus turėjo žinoti ir galėjo suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl, jo teigimu, netinkamų laikymo Tauragės AVPK areštinėje laikymo sąlygų, kreipėsi 2016 m. vasario 25 d. Tai reiškia, jog pareiškėjas yra praleidęs CK įtvirtintą trejų metų senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareikšti.

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Nurodyti išaiškinimai iš esmės dera ir su EŽTT pateiktu vertinimu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.); kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms; kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams); kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.). Dėl ieškinio senaties nustatymo EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą. Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant.

Teismas rėmėsi CK 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalimis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, nurodo, kad apie savo teisių galimus pažeidimus nesuvokė, nes laikymo areštinėje metu pareigūnai nesupažindino jo su įstatymais, neinformavo apie jo teises. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teisinis neišprusimas, teisės aktų nežinojimas ar nesuvokimas savaime nėra pagrindas praleistam terminui atnaujinti, o pareiškėjo pasirinktas elgesio modelis neginti savo galimai pažeistų teisių, kai apie tokį pažeidimą jis turėjo ir galėjo žinoti, laikytinas subjektyviomis, nuo pareiškėjo valios priklausančiomis aplinkybėmis. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog galimų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Priešingai, teismo nuomone, tai, jog pareiškėjas nuo 2009 metų nesikreipęs į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo reiškia, jog pareiškėjas tuo metu, kai, jo teigimu, buvo pažeidžiamos jo teisės, nevertino tų pažeidimų kaip sukeliančių jam tokio masto išgyvenimus ir nepatogumus, kurie galėtų būti vertinti kaip neteisėti valstybės veiksmai, dėl kurių jis patyrė neturtinę žalą, o toks suvokimas ir vertinimas nėra susijęs su teisės aktų nežinojimu. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažinta, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu ir įvertinus tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo į teismą kreipėsi 2016 m. vasario 25 d., ir atsakovui prašant taikyti sutrumpintą trejų metų senaties terminą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo ir galėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai daromus pažeidimus, todėl, praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 30 d. iki 2010 m. sausio 13 d. pareikšti.

III. Pareiškėjas Ž. R. apeliaciniame skunde prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės AVPK, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taip pat prašo bylą nagrinėti jam dalyvaujant (b. l. 40–42).

Apeliaciniame skunde teigia, kad ginčo laikotarpiu nebuvo raštu informuotas apie tai, kad būtent šios sąlygos neatitinka. Mano, kad Lietuvos valstybė turėtų prisiimti atsakomybę ir atsakyti už savo ir kalėjimų sistemos veiksmus. Teigia, kad buvo sudarytos nežmoniškos sąlygos, žeminančios pareiškėjo orumą, diskriminuojančios pagal jo socialinę padėtį, dėl ko pasireiškė psichologiniai sukrėtimai, kurie turėjo įtakos pareiškėjo elgesiui ir mąstymui, palaužė jį dvasiškai ir sugniuždė kaip asmenybę.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tauragės AVPK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 47–49).

Teigia, kad laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta. Kadangi pareiškėjas pažeistos teisės nesiėmė ginti beveik 6 metus, todėl mano, kad patirti išgyvenimai būnant Tauragės AVPK areštinėje jau nėra tokie intensyvūs, kaip teigia pareiškėjas. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad dėl netinkamų sąlygų areštinėje jis būtų kreipęsis su skundais ar prašymais į kitas institucijas. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjui dėl jo laikymo sąlygų areštinėje būtų sukeltos neigiamos pasekmės, sveikatos sutrikimai, kad pareigūnai sąmoningai būtų sudarę nežmoniškas sąlygas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos jį laikant Tauragės AVPK areštinėje netinkamomis sąlygomis laikotarpiais nuo 2009 m. birželio 30 d. iki 2010 m. sausio 13 d., atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo į teismą kreipėsi 2016 m. vasario 25 d., ir atsakovui prašant taikyti sutrumpintą trejų metų senaties terminą, konstatavo, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 30 d. iki 2010 m. sausio 13 d. pareikšti, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. ABTĮ 138 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamu atveju, visų pirma, pažymėtina, Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip nustato CK 1.126 straipsnio 2 dalis, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.): Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aiškinama, kad taikant ieškinio senatį, kuri yra materialiosios civilinės teisės institutas, turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas.

Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes. Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Balto print“ v.

UAB „Schenker“, bylos Nr. 3K-3-274/2014; 2015 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB „Luvel transportas“, bylos Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas, kai teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas (1964 m. CK 90 straipsnio 2 dalis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A.

V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB „Luvel transportas“, Nr. 3K-3-363-469/2015). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį.

Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v.

UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas Ž. R. su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo į Klaipėdos apygardos administracinį teismą kreipėsi 2016 m. vasario 25 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 7), atsakovas byloje reikalavo taikyti ieškinio senatį (b. l. 12–13). Pareiškėjas prašė atlyginti neturtinę žalą, kurią teigė patyręs dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis Tauragės AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 30 d. iki 2010 m. sausio 13 d. Apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, atitinkamai – leidžiančių kitaip skaičiuoti senaties termino pradžią. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose pasisakoma, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 30 d. iki 2010 m. sausio 13 d.

Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinimas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Apeliacinio skundo teiginys, kad pareiškėjas nebuvo raštu informuotas apie tai, kad sąlygos neatitinka teisės aktų reikalavimų, nėra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad, jei pareiškėjas jautė diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu ar vėliau iki pat kreipimosi į pirmosios instancijos teismą dienos būtų ėmęsis kokių nors veiksmų, siekdamas gauti informaciją, susijusią su jo kalinimo sąlygomis ir galbūt pažeistų jo teisių gynimu, kad būtų prašęs su tuo susijusios pagalbos, be kita ko, kvalifikuoto teisininko (advokato) ar pan., t. y. byloje nenustatyta ir pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad jis anksčiau būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas ginti savo galbūt pažeistas teises. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Ž. R. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas Dalia Višinskienė