2021-04-14 Nr. AB-7550-3-62-3-01396-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-267-502/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01396-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. spalio 10 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK 2-ame sektoriuje pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas. Šį plotą dar labiau mažino baldų užimamas plotas, laisvalaikio kambario neįrengimas, asmeninių drabužių džiovinimas gyvenamojoje patalpoje, patalpos maisto produktams susidėti nebuvimas, maža virtuvėlės patalpa. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus trūko sanitarinių įrenginių, prie jų susidarydavo eilės, sanitariniai įrenginiai buvo netvarkingi. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes jie buvo netinkamai atitverti. Pastato stogas buvo dengtas šiferiu, kuriame buvo uždraustos medžiagos – asbesto. Patalpose buvo drėgna, veisėsi pelėsis, pasenęs kietasis inventorius. Nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. spalio 10 d. jam nebuvo išduotos higienos priemonės: dantų pasta, dantų šepetukas, skutimosi peiliukai, muilas bei tualetinis popierius. Gyvenamojoje patalpoje nebuvo aliarminio mygtuko. Nebuvo tinkamai įrengti evakuaciniai išėjimai, dėl to buvo sudaryta nesaugi aplinka. Netinkamos kalinimo sąlygos žemino orumą, sukėlė nepatogumus, psichologinį išsekimą ir pan. Pareiškėjas prašė netaikyti sutrumpinto ieškinio senaties termino.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas – Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Pravieniškių PN-AK nurodė būrius ir brigadas, į kuriuos buvo paskirtas pareiškėjas, gyvenamųjų patalpų plotus, miegamųjų vietų skaičių bei vienam asmeniui tekusį plotą gyvenamosiose patalpose. Teisės aktai nenumato, jog baldų, inventoriaus, esančio patalpoje, užimamas plotas turėtų būti išskaičiuojamas iš bendro gyvenamosios patalpos ploto. Ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Minimali tenkančio vienam asmeniui gyvenamųjų patalpų ploto norma pažeista nebuvo.

Nuteistieji nustatytu laiku gali vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, ir kt. Pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios nerakinamos. Gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas turi valyti ten apgyvendinti nuteistieji. Įstaiga neturi pareigos kaupti bei saugoti informaciją apie patalpų būklę, todėl negali pateikti duomenų, kokie baldai ir inventorius buvo patalpoje nuo 2014 m. Įstaigos patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Poilsio kambariai nėra įrengti.

Pareiškėjo nurodytų higienos normų reikalavimų neatitikimai, gedimai gyvenamosiose patalpose, jei tokie atsiranda, yra nuolat tvarkomi. Asmeninius rūbus nuteistieji gali skalbti kartą per savaitę maudymosi laiku. 2-ojo ir 3-ojo sektoriaus būrių prausyklose buvo sumontuoti vandens šildytuvai, todėl nuteistieji galėjo išsiskalbti savo drabužius patys. Būrių kiemuose buvo įrengtos stacionarios džiovyklos, kur nuteistieji galėjo džiauti savo asmeninius drabužius. Tualetuose įrengtos atskiros kabinos su pertvaromis, taip užtikrinant nuteistųjų privatumą. 2-o ir 3-o sektoriaus būriuose įrengtos virtuvėlės, joje pastatyti šaldytuvai ir spintelės asmeniniam nuteistųjų maistui laikyti.

Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl higienos reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, nėra. Stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, bet skunde nurodytu laikotarpiu įstaigoje nebuvo vykdomi tokie darbai. Atsakovas neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą ar pataisos namų administraciją dėl kalinimo sąlygų ar patikrinimų patalpose, kuriose gyveno, todėl jo gyvenamosios patalpos ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrintos.

Pareiškėjas į Psichologinės tarnybos specialistus dėl nežmoniškų, orumą žeminančių, prilygstančių kankinimui gyvenimo sąlygų nesikreipė. Duomenų, kad jo asmens sveikatos istorijoje nurodytus sveikatos sutrikimus galėjo lemti blogos gyvenimo sąlygos, nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų įrodymų apie tai, kad patyrė neturtinę žalą dėl pataisos įstaiga savo veiksmų (veikimo, neveikimo), todėl skundas nepagrįstas. Atsakovas taikyti sutrumpintą trečių metų ieškinio senaties terminą.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjo A. J. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių PN-AK sąlygas (teisė į tinkamą aprūpinimą higienos priemonėmis), o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš galbūt netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. spalio 10 d. (skundas išsiųstas 2019 m. liepos 7 d.). Teismas vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo teisių pažeidimo pradžios, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į atsakovą arba teismą. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją. Pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2019 m. liepos 7 d., t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo galbūt padaryto jo teisių pažeidimo dienos.

7. Teismas vertino, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Teismas pagrindo ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui nenustatė, todėl atsakovo prašymą dėl ieškinio senaties termino taikymo tenkino ir daliai skundo reikalavimų taikė trejų metų ieškinio senaties terminą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Teismas pareiškėjo reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. iki 2016 m. liepos 7 d. atmetė kaip nepagrįstą (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.). Pritaikęs trejų metų senaties terminą teismas vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 8 d. iki 2017 m. spalio 10 d.

8. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktas nustato minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Pareiškėjas Pravieniškių PN-AK nuo 2016 m. liepos 8 d. iki 2017 m. spalio 10 d. buvo apgyvendintas 2-o sektoriaus 4-o būrio 2-oje brigadoje (gyvenamojoje patalpoje), kurios plotas 62,52 kv. m, joje buvo 20 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,13 kv. m ploto. Todėl pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktais numatytas minimalus plotas.

9. Teismas atkreipė dėmesį, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Kadangi minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl baldų užimamo ploto.

10. Teismas aptarė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) nuostatas dėl pataisos įstaigų patalpų įrengimo. Atsakovo atstovo Turto valdymo skyriaus pažymose nurodyta, kad Pravieniškių PN-AK 2 sektoriaus 4-ame būryje yra įrengta virtuvėlė, virtuvėlėje yra spintelės, kuriose galima laikyti asmeninį maistą, taip pat kiekvieno būrio brigadoje, asmeniniam nuteistųjų maistui laikyti yra pastatyti šaldytuvai, 2 sektoriuje buvo skalbykla ir džiovykla, kur nuteistieji galėjo džiovinti savo asmeninius drabužius bei lauke buvo įrengtos džiovyklos, skalbimo mašinos ir džiovinimo įrenginiai įrengti ir būriuose. Pažymose nurodyta, kad ginčo būryje nebuvo įrengti laisvalaikio kambariai.

11. Teismas nustatė, kad pataisos namuose laikomiems asmenims yra teikiamos drabužių ir patalynės skalbimo ir dezinfekcijos paslaugos. 2 sektoriuje buvo skalbykla ir džiovykla, kur nuteistieji galėjo džiovinti savo asmeninius drabužius bei lauke buvo įrengtos džiovyklos, skalbimo mašinos ir džiovinimo įrenginiai įrengti ir būriuose. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl sunkumų džiovinant drabužius. Teismas vertino, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturėjimo galimybės išsidžiovinti drabužius iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl juos atmetė.

12. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas patvirtino, jog poilsio kambarys būryje neįrengtas, todėl šiuo atveju konstatuotini neteisėti atsakovo atstovo veiksmai dėl laisvalaikio kambario neįrengimo. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, jog dėl šių aplinkybių (poilsio kambario neįrengimo) būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes ir nepagrindė tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai dėl poilsio kambario neįrengimo negali būti pagrindu neturtinei žalai atsirasti, todėl juos atmetė.

13. Teismas nurodė, kad iki 2017 m. birželio 7 d. galiojusiame teisiniame reglamentavime reikalavimo bendrabučių tipo patalpų sanitariniuose mazguose atskirti sanitarinius įrenginius pertvaromis nebuvo nustatyta. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad tualete įrengtos rakinamos kabinos, kurių aukštis 2 m. Tarp pisuarų sumontuotos pertvaros taip užtikrinat privatumą, sanitarinio mazgo patalpose veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema. Pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje. Teismas, įvertinęs, kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas yra atskirose rakinamose kabinose, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, sprendė, jog pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamą privatumą suteikiančios sąlygos ir nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

14. Teismas nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.; toliau – ir Normos) nurodyta, kad tualete turi būti įrengta – po klozetą arba unitazą 12-ai asmenų ir po pisuarą 12-ai asmenų, prausykloje praustuvė – 1 vnt. dešimčiai asmenų, dušo sieteliai – 1 vnt. 15-ai asmenų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (galioja nuo 2017 m. birželio 8 d.; toliau – ir Galiojančios normos), nurodoma, kad klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams) (klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m) 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų; praustuvė – 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų; dušo čiaupai (galvutės) 1 vnt. vienam besiprausiančiam asmeniui.

15. Teismas nustatė, kad 4 būrio sanitariniame mazge įrengti 5 unitazai, 4 pisuarai, prausykloje įrengtos 6 praustuvės, 2 kojų plautuvės, ginčo laikotarpiu 4 būryje buvo 41 nuteistasis. Byloje nėra duomenų, kad iš nuteistųjų buvo gauta skundų, jog kyla problemų dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, reikia laukti eilėje ir pan. Teismas nustatė, kad sanitarinių įrenginių skaičius, tenkantis Normose nurodytam atitinkamam skaičiui nuteistųjų, atitiko, todėl pareiškėjo skundo argumentus dėl jo neaprūpinimo kietuoju inventoriumi atmetė.

16. Teismas nurodė, kad pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 5 punktą, sanitariniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną, juos dezinfekuoja paskirti atsakingi asmenys. Todėl pareiškėjo teiginys, kad sanitariniai mazgai buvo nešvarūs, nehigieniški, patvirtina aplinkybę, jog atsakingas už šių patalpų tvarkymą asmuo tinkamai neatliko savo pareigų. Teismo nuomone, pareiškėjas neįrodė neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), todėl jo argumentus dėl nehigieniškų sąlygų sanitariniuose mazguose atmetė.

17. Teismas sprendė, kad pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių PN gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, sanitariniame mazge ir prausykloje buvusios blogos ventiliacijos, pelėsio, drėgmės, netinkamų naudojimui baldų. Pareiškėjas nenurodė kokiose konkrečiai gyvenamosiose patalpose ir kur buvo netinkama ventiliacija, pelėsis, ir kt., kokiose konkrečiose gyvenamosiose patalpose baldai netinkamos kokybės. Nurodytų aplinkybių pareiškėjas nesiejo su konkrečiais jo teisių pažeidimų atvejais, nepagrindė jų jokiais galimais pateikti įrodymais, taip pat nepagrindė nurodytų pažeidimų jam padarytų neigiamų pasekmių jo sveikatai, byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo keltas pretenzijas dėl minėtų pažeidimų, kreipimųsi į Visuomenės sveikatos centrą ar kitas institucijas. Todėl, nesant tokių duomenų, abstrakčių ir niekuo nepagrįstų pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo atsakomybė dėl nurodytų pažeidimų negalima.

18. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas atsiliepime pripažino, jog stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau paaiškino, jog asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant, kai aplinkoje pasklinda smulkios, akimi nematomos skaidulos. Turto valdymo skyriaus pažymoje pažymima, kad įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Pareiškėjas pateiktos informacijos iš esmės neginčijo, nepateikė duomenų, kad būtų kreipęsis į atitinkamas institucijas dėl asbesto dulkių aplinkoje nustatymo. Teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo išvadai, jog pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje (aplinkoje) galėjo būti kenksmingų asbesto dulkių. Pareiškėjo pateikti samprotavimai dėl asbesto dulkių laikytini deklaratyviais ir atmestini kaip nepagrįsti.

19. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nurodė, jog 2-ame sektoriuje evakuaciniai išėjimai numatyti ir paskelbti visuose būriuose. Siekiant užtikrinti tinkamą nuteistųjų evakavimą gaisro atveju, įstaiga parengė ir suderino su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais personalo veiksmų planą kilus gaisrui. Teismas neturėjo pagrindo netikėti Pravieniškių PN pateikta informacija, kad visų būrių informaciniuose stenduose paskelbti evakavimo planai ir gaisrinės instrukcijos, todėl pareiškėjo argumentai dėl evakuacinių išėjimų nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjas minėtus pažeidimus išdėstė abstrakčiai, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir galbūt jam padarytos neturtinės žalos. Teismas vertino, kad vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymo būtų kreipęsis į pataisos įstaigos pareigūnus, administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas, kad dėl streso, išgyvenimų ir jaučiamos baimės būtų kreipęsis į sveikatos priežiūros specialistus.

20. Teismas nurodė, kad Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c) dalis rekomenduoja laisvės atėmimo vietoje įrengti aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10 punkte ir 16.11 punkte nurodyta, jog drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuose kambariuose ir kamerose turi būti įrengta pareigūnų iškvietimo sistema. Reikalavimo įrengti pareigūnų iškvietimo sistemą paprastajai ar lengvajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose nėra nustatyta. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu bausmę atliko bendrabučio tipo patalpoje, t. y. ne drausmės grupės ar kamerų tipo patalpose, todėl jo gyvenamojoje patalpoje, pagal aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, pareigūnų iškvietimo sistema neturėjo būti įrengta.

21. Teismas pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (galiojo iki 2017 m. liepos 1 d.; toliau – ir Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos), pagal kurias vyrams per mėnesį turėjo būti išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo, einančiam praustis į dušą, kiekvieną kartą išduodama po 30 g muilo. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą patvirtino, kad šių Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normų buvo laikomasi ir kiekvienas nuteistasis gaudavo jam priklausančias priemones. Higienos priemonės buvo išduodamos ne pasirašytinai. Kiekvienam nuteistajam, einančiam praustis duše, kiekvieną kartą buvo išduodamas po 30 g. muilo. Šią aplinkybę grindė Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2019 m. liepos 22 d. pažyma Nr. 77-1055. Pareiškėjas aplinkybės dėl jam neišduoto tualetinio popieriaus ir muilo nepagrindė jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Todėl, nesat tokių duomenų, teismas pareiškėjo abstrakčias pretenzijas dėl tualetinio popieriaus ir muilo jam neišdavimo atmetė.

22. Teismas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą nurodė, jog ji įpareigota išduoti tik įstatymu nurodytas higienos priemones. Atsakovo atstovas iš esmės neginčijo pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog ginčo laikotarpiu jam nebuvo išduota dantų pasta, dantų šepetėliai ir skutimosi peiliukai. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiose Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normose pataisos namams nebuvo numatyta prievolė išduoti dantų šepetėlius, dantų pastą bei skutimosi peiliukus nuteistiesiems. Tačiau, pagal tų pačių Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normų (2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-79 redakcija) 7 punktą suimtiesiems kas mėnesį turėjo būti išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios teisės normos numatė skirtingas garantijas suimtiesiems ir nuteistiesiems – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis (dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais), o nuteistiesiems tokios higienos priemonės neturėjo būti išduodamos. Nuo 2017 m. sausio 1 d. laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio aprūpinimo (taip pat ir aprūpinimą asmens higienos priemonėmis) tvarka įtvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132, kuriuo nauja redakcija išdėstytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139. Todėl nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojantis teisinis reguliavimas numato, kad tiek nuteistiesiems, tiek ir suimtiesiems galioja tos pačios garantijos kaip ir suimtiesiems – tiek nuteistiesiems, tiek ir suimtiesiems be kitų higienos reikmenų išduodama ir dantų pasta, dantų šepetėlis bei skutimosi peiliukai.

23. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, taip pat į tai, kad ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 8 d. iki 2017 m. sausio 1 d. pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės (dantų pasta, šepetėliai, skutimosi peiliukai), bei į tai, jog Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas ginčo laikotarpiu (pritaikius senatį) konstatuoti neteisėtą Pravieniškių PN neveikimą CK 6.271 straipsnio prasme.

24. Teismas pažymėjo, kad pagal 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 5 punktą, higienos priemonių išdavimas nuteistiesiems nuo 2017 metų tolesniu tęstiniu kalinimo laikotarpiu yra siejamas su asmens nemokumu bei rašytinio prašymo pateikimu. Remiantis šio aprašo 13 punktu, nuteistasis laikomas nemokiu, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos (nuo 2015 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 924 atvirtintas 38 Eur bazinės socialinės išmokos dydis) dydžio pinigų sumą. Tais atvejais, kai suimtasis (nuteistasis) šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu.

25. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo mokus, sąskaitoje turėjo lėšų daugiau nei 0,5 bazinės socialinės išmokos dydis. Kitų duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl higienos priemonių (dantų šepetėlio, dantų pastos, skustuvų ir kt.) išdavimo, o pastarasis tokį prašymą būtų atsisakęs patenkinti, byloje nėra. Todėl teismas atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų aprūpinant pareiškėją higienos priemonėmis nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 10 d. nekonstatavo.

26. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė sveikatos pablogėjimą, orumo pažeminimą, emocinę depresiją, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, tačiau nenurodė, kokie įrodymai tokias aplinkybes gali patvirtinti ir tokių įrodymų į bylą nepateikė. Todėl teismas vertino, kad nėra pagrindo spręsti, jog kalinimo sąlygos Pravieniškių PN galėtų būti vertintinos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme.

27. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (nuo 2016 m. liepos 8 d. iki 2017 m. sausio 1 d. buvo pažeista teisė į tinkamą aprūpinimą higienos priemonėmis), pažeidimo trukmę ir mastą, darė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

28. Teismas sprendė, kad yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. 29. Pareiškėjas A. J. apeliaciniame skunde prašo: panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti; priteisti pareiškėjui 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; faktinį sužinojimo momentą apie pažeistas teises skaičiuoti nuo nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ nario įregistravimo dienos, laikyti ginčo laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. ir atnaujinti ieškinio senaties terminą nuo 2011 m. balandžio 24 d.

30. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nevisapusiškai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo pateiktus nekorektiškus duomenis laikė tinkamais be pagrindo, nepašalino akivaizdžių dviprasmybių, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

31. Pareiškėjas teigia, kad nėra galimybės sužinoti, kada jam tapo žinoma apie savo teisių pažeidimą, nes pareiškėjas nuo pirmos kalinimo dienos patyrė diskomfortą ir neigiamas pasekmes, kurios kyla būnant suėmime. Atsakovui atsisakant pateikti tikslius duomenis apie pareiškėjo kalinimą, nėra galimybės nustatyti sužinojimo apie pažeidimą momento. Pareiškėjas kalinimo metu buvo priklausomas nuo atsakovo. Pareiškėjo sužinojimo apie jo teisių pažeidimą momentu laikytina 2018 m. gruodžio 14 d., kuomet jis registruotas nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ nariu. Pareiškėjo supažindinimas su vidaus tvarkos taisyklėmis negali būti laikomas jo sužinojimo apie pažeistas teises momentu. Ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių – duomenų nesuteikimo, kompetencijos neturėjimo pažeidimams nustatyti, nesąžiningo atsakovo atstovo. Pareiškėjas prašo atnaujinti ieškinio senaties termino pradžią nuo 2011 m. balandžio 24 d.

32. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad buvo laikomas kenksmingomis sąlygomis dėl pastatų konstrukcijose buvusio asbesto, dėl to kilo pavojus jo sveikatai, o atsakovas, būdamas pastatų savininku, nepasirūpino gyvenamosios aplinkos saugumu.

33. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus dėl gyvenamojo ploto. Pareiškėjo vertinimu, jam turėjo tekti ne mažiau kaip 4 kv. m grindų ploto, neužimto jokiais baldais ar kt. inventoriumi. Teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes dėl laisvalaikio, batų ir drabužių džiovyklos patalpų nesuteikimo pareiškėjui. Virtuvės patalpos buvo per mažos, nebuvo kur laikyti maistą. Džiovinami drabužiai gyvenamosiose patalpose papildomai mažino plotą. Sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai, dušas suteikiamas tik kartą per savaitę, gyvenimo sąlygos buvo antisanitarinės, patalpose buvo būtinas kapitalinis remontas.

34. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

35. Atsakovo atstovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo bylą ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pagal teismų praktiką pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai pažeidimai pasireiškė. Teismas teisingai pritaikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Teismas pagrįstai sprendė, kad asbestas negalėjo sukelti poveikio pareiškėjo sveikatai. Teisės aktai nenumato tokio gyvenamųjų patalpų ploto skaičiavimo būdo, kokį nurodo pareiškėjas. Pareiškėjas turėjo įrodyti neturtinės žalos padarymo faktą. Pažeidimo pripažinimas nagrinėjamu atveju yra tinkamas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Byloje kilo ginčas dėl 50 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas A. J. kildino iš netinkamų jo kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. spalio 10 d.

37. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. . pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių PN-AK sąlygas (teisė į tinkamą aprūpinimą higienos priemonėmis), o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo atnaujinti ieškinio senaties termino pradžią nuo 2011 m. balandžio 24 d. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino dalį bylos aplinkybių ir laikosi pozicijos, kad jo patirti išgyvenimai ir neturtinė žala buvo tokio masto, jog turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

39. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

40. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

41. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

42. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

43. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su ieškinio senaties taikymu, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus kaip šioje byloje, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2074-261/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-958-502/2018 ir kt.). Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą.

44. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei teismų praktiką, taip pat nesudaro atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

45. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės aktų taikymo aspektais bei atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, laikydamasis tokio pobūdžio bylose nustatytų įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių išsamiai ir visapusiškai įvertino pareiškėjo nusiskundimus dėl jo laikymo sąlygų Pravieniškių PN-AK. teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl neužtikrinto privatumo sanitariniame mazge, netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, patalpų įrengimo, galimybės džiovinti drabužius.

46. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamųjų patalpų plotą nebuvo pažeista, nes pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 8 d. iki 2017 m. spalio 10 d. buvo apgyvendintas 2-o sektoriaus 4-o būrio 2-oje brigadoje, kurios plotas 62,52 kv. m, joje buvo 20 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,13 kv. m ploto, taigi, Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktas pažeistas nebuvo. Nacionaliniai teisės aktai (Vidaus tvarkos taisyklės) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Nagrinėjamu atveju nenustatytas ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad jam turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m ploto, neužimto baldai ir kt. inventoriumi, atmestini. Pažymėtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas paprastojoje grupėje, gyveno bendrabučio tipo patalpose, todėl galėjo dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai vaikščioti po priskirtą pataisos namų sektoriaus teritoriją.

47. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent tai, ar buvo tam kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas (žr., pvz., 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017 kt.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas minėtas aplinkybes išsamiai įvertino ir pažeidimų nenustatė, o pareiškėjas priešingų duomenų, kad asbestas iš pastato konstrukcijų galėjo patekti aplinką ir sukelti jam žalą, nepateikė. Iš byloje esančių pareiškėjo sveikatos istorijos duomenų matyti, kad pareiškėjas dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo sukelti asbestas, į sveikatos priežiūros specialistus nesikreipė. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis šiuo aspektu.

48. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė ABTĮ 56 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, jog teismas pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo nurodyto pažeidimo, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas.

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, kt.). Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip nei juos vertina pareiškėjas, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

50. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus nustatė Pravieniškių PN-AK neteisėtus veiksmus – ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 8 d. iki 2017 m. sausio 1 d. pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės (dantų pasta, šepetėliai, skutimosi peiliukai), t. y. jo kalinimo sąlygos ginčo laikotarpiu ne visuomet atitiko teisės aktų reikalavimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

51. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

52. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99) ir kt.).

53. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

54. Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs proceso ir materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė