2017-11-28 Nr. AB-22125-3-64-3-01600-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2546-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01600-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. G. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–4), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių apskrities VPK, atsakovas), 3 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. gegužės 14 d. iki 2016 m. sausio 13 d. buvo periodiškai etapuojamas iš Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos namų į Šiaulių apskrities VPK areštinę ir laikomas kamerose, kuriose buvo šalta ir drėgna, t. y. patalpose iki galo neužsidarydavo langai, todėl būdavo šalta miegoti, o lietingu oru prilydavo į kamerą. Iš kameroje esančio sanitarinio mazgo sklido nemalonus kvapas, vėdinimo sistema neveikė, jei kitose kamerose rūkydavo, tai į jo kamerą sklisdavo dūmai. Pareiškėjas teigė, kad kameroje nebuvo šluotos, todėl kiekvieną kartą, norėdamas nusivalyti dulkes, išsiplauti kamerą ir uždengti sanitarinį mazgą, jis plėšydavo savo rūbus. Be to, pareiškėjas pažymėjo, kad čiužinių niekas neplaudavo, iš jų sklido nemalonūs kvapai, taip pat čiužiniai buvo prisitraukę drėgmės. Pareiškėjas nesiskundė dėl maisto kokybės, tik nurodė, kad išdalinimo laikas neatitiko reikalavimų, t. y. jam, kaip nepilnamečiui, priklausydavo pavakariai, tačiau jis jų negaudavo. Be to, kameroje nebuvo kėdės, todėl pareiškėjui maistą teko valgyti atsisėdus ant lovos priešais sanitarinį mazgą be jokių pertvarų. Taip pat, pareiškėjo teigimu, kameroje nebuvo spintelės asmeniniams daiktams susidėti, o nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog asmenims areštinėse turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m gyvenamojo ploto, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo. Pareiškėjo nuomone, Šiaulių apskrities VPK areštinė jam nesuteikė tinkamų gyvenimo sąlygų, dėl to jis patyrė didelius fizinius, dvasinius bei emocinius išgyvenimus, stresą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių apskrities VPK, atsiliepime (b. l. 24–27) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punkte yra nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinėje buvo laikomas laikotarpiais nuo 2015 m. gegužės 14 d. iki 2015 m. gegužės 15 d., 2015 m. birželio 17 d. ir nuo 2015 m. liepos 31 d. iki 2015 m. rugpjūčio 3 d., kamerose, kurių plotas buvo 20,97 kv. m, 21,17 kv. m ir 5,45 kv. m. Pareiškėjas šiose kamerose buvo laikomas vienas, todėl reikalavimai gyvenamojo ploto dydžiui nebuvo pažeisti. Atsakovas pažymėjo, kad kamerose esantys baldai į bendrą gyvenamąjį plotą įskaičiuojami. Keturvietėse kamerose yra keturios dviaukštės lovos, prie jų padėtos keturios spintelės, viduryje kameros stovi stalas, prie jo taburetė, ant sienos pakabintos lentynėlės ir pakabos rūbams. Nors kameroje yra aštuonios lovos, naudojamos tik keturios apatinės, o viršutinės - tik kaip lentynos daiktams. Vienvietėje kameroje prie vienos sienos stovi vienaukštė lova, prie kitos – stalas, ant sienos pakabinta lentynėlė ir pakaba rūbams, todėl pareiškėjo pretenzijas dėl baldų trūkumo atsakovas laikė nepagrįstomis. Baldai tvarkingi, švarūs, tačiau patalpoms reikalingas remontas, nuo sienų, lubų, grindų yra atsilupusi dažų danga, vietomis nubyrėjęs tinkas. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 metais atliko patikrinimą areštinėje ir surašė patikrinimo aktą, kuriame konstatuota, kad areštinėje pažeidžiami higienos normos HN 37:2009 V skyriaus 27 ir 28.1 punktų reikalavimai. Šiaulių visuomenės sveikatos centras nenustatė, kad areštinės vidaus patalpų būklė pažeidžia sveikatos saugos reikalavimus, ji konstatavo tik higienos normos pažeidimą, todėl laikyti, kad dėl šio fiksuoto fakto buvo pažeistos pareiškėjo teisės dėl saugios sveikatai aplinkos nėra pagrindo.

5. Atsakovas nurodė, kad areštinės kameros yra vėdinamos per langus bei mechanine patalpų vėdinimo sistema. Šiaulių visuomenės sveikatos centro darbuotojai jokių pastabų dėl temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judrumo, natūralios šviesos ar dirbtinio apšvietimo kamerose nepateikė. Pareiškėjo reiškiamą pretenziją, kad kamerose buvo šalta, atsakovas laikė nepagrįsta, nes pareiškėjas areštinėje buvo gegužės–rugpjūčio mėnesiais, kai lauke yra pliusinė temperatūra.

6. Atsakovas pažymėjo, kad visose areštinės kamerose sanitarinis mazgas įrengtas laikantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. V-820 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) reikalavimų, kurie nustato, jog sanitarinis mazgas turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Kamerose-vienutėse pertvarų nėra, sanitariniame mazge yra „Genujos“ tipo klozetas ir metalinis praustuvas, sanitarinio mazgo įėjimas neatitvertas durimis, kadangi pareiškėjo buvimo areštinėje laikotarpiai to nenumatė areštinių įrengimą reglamentuojantys teisės aktai.

7. Atsakovas nurodė, kad pagal nustatytą areštinės dienotvarkę yra skiriamas laikas kamerų valymui, ir tuo metu kamerose laikomi asmenys aprūpinami inventoriumi, todėl pareiškėjo teiginius, kad jam kameros valymui teko naudoti savo rūbus, atsakovas laikė nepagrįstais. Areštinėje laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis), kuris kaskart panaudojus yra dezinfekuojamas dezinfekcinėje kameroje, t. y. iškaitinamas aukštoje temperatūroje ir nuo karščio kartais paruduoja. Vieną kartą panaudota patalynė ir lovos skalbiniai, jų nedezinfekavus ir neišplovus, asmenims neišduodama. Be to, areštinėje laikomiems asmenims maistas ruošiamas, gabenamas ir išduodamas nustatyta tvarka, asmenys maistą gauna nemokamai pagal fiziologines mitybos normas ir iš anksto sudarytą valgiaraštį. Areštinėje yra patvirtintas laikomų asmenų maitinimo grafikas, iš kurio matyti, kad nepilnamečiai papildomai maitinami nuo 20 val. iki 20.30 val., todėl pareiškėjo teiginį, jog būdavo alkanas nuo pietų iki vakarienės, kas pagal patvirtintą grafiką ir nepriklausydavo, atsakovas taip pat laikė nepagrįstu. Atsakovas papildomai pažymėjo, kad per visą laikymo areštinėje laikotarpį pareiškėjas jokių prašymų, skundų dėl laikymo, maitinimo sąlygų areštinėje nepateikė.

II. 8. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui A. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities VPK, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

9. Remdamasis bylos duomenimis (b. l. 30–43), teismas nustatė, jog pareiškėjas A. G. areštinės kameroje Nr. 7 buvo laikomas nuo 2015 m. gegužės 14 d. 16.46 val. iki 2015 m. gegužės 15 d. 13.54 val., kameros plotas – 20,97 kv. m, kurioje pareiškėjas buvo laikomas vienas; kameroje Nr. 5 – 2015 m. birželio 17 d. nuo 9.12 val. iki 11.33 val., kameros plotas 21.17 kv. m, kurioje jis buvo laikomas su dar vienu asmeniu, ir kameroje Nr. 1 – nuo 2015 m. liepos 31 d. 9.31 val. iki 2015 m. rugpjūčio 3 d. 10.30 val., kameros plotas 5,45 kv. m, kurioje pareiškėjas buvo laikomas vienas. Pirmosios instancijos teismas, atėmęs sanitarinio mazgo plotą (apie 1 kv. m), nustatė, jog pareiškėjui kameroje Nr. 7 teko 19,97 kv. m, o kameroje Nr. 5 – 10,8 kv. m ploto, tačiau kameroje Nr. 1 – tik 4,45 kv. m, t. y., mažiau kaip 5 kv. m, todėl konstatavo, jog atsakovas, laikydamas pareiškėją kameroje Nr. 1, pažeidė Taisyklių 80 punkte numatyto policijos areštinėje laikomam asmeniui taikomo gyvenamojo ploto dydį.

10. Dėl sanitarinio mazgo, teismas nurodė, kad Šiaulių apskrities VPK viešosios tvarkos tarnybos vyresniojo specialisto 2016m. liepos 11 d. tarnybiniame pranešime Nr. 40-PR2-24385-(1.16) (b. l. 28–29) nurodoma, kad areštinės kameroje įrengtas sanitarinis mazgas, atitvertas nuo bendrų patalpų 1,20 m aukščio pertvaros sienele, o sanitarinio mazgo įėjimas neatitvertas durimis, nes to nenumato areštinių įrengimą reglamentuojantys teisės aktai. Sanitarinio mazgo įrengimo pažeidimų nenustatė ir Šiaulių visuomenės sveikatos centras, kuris 2015 m. gegužės 7 d., atlikęs areštinės periodinį patikrinimą, akcentavo, kad areštinės kamerose Nr. 5 ir Nr. 7 įrengti sanitariniai mazgai, atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara (b. l. 45–47). Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas darė išvadą, jog pareiškėjo buvimo areštinėje metu sanitariniai mazgai areštinės kamerose atitiko Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus, išskyrus vienvietę kamerą Nr. 1.

11. Dėl skundo argumentų, kad kamerose buvo drėgna, šalta, neveikė vedinimo sistema, nuo sienų ir lubų krito tinkas, teismas pažymėjo, kad Šiaulių apskrities VPK viešosios tvarkos tarnybos vyresniojo specialisto 2016 m. liepos 11 d. tarnybiniame pranešime (b. l. 28–29) nurodoma, kad patalpoms reikalingas remontas, nuo sienų, lubų, grindų lupasi dažų danga, trupa, byra tinkas, areštinės kameros vėdinamos per langus bei mechanine patalpų vėdinimo sistema, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento darbuotojai kiekvienais metais tikrina areštinės būklę, tačiau jokių pastabų dėl temperatūros, santykinės drėgmės, oro judrumo nepateikė. Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. gegužės 7 d. patikrinimo akto Nr. EP-179 ( b. l. 45–47) matosi, kad tikrinimo metu kameros Nr. 5 ir Nr. 7 buvo švarios, tvarkingos, jose neužuodžiamas nemalonus kvapas, sienų danga atsilupusi, kamerų sienos ir grindys nepadengtos lengvai valoma ir dezinfekuojama danga (pažeidžiamas HN 37:2009 27 p.), kameros vėdinamos per langus. Atsižvelgęs į šiuos duomenis, teismas laikė, kad pareiškėjas buvo laikomas areštinės kamerose, kurios neatitiko Higienos normos HN 37:2009 6 ir 27 punktų reikalavimų.

12. Pareiškėjo teiginius dėl čiužinių kvapo ir dėmių teismas laikė nepagrįstais, nurodydamas, jog Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. gegužės 7 d. patikrinimo metu (b. l. 45–47) nustatyta, jog kiekvienas sulaikytasis aprūpinamas minkštu inventoriumi (čiužiniu, pagalve, antklode) ir švariais lovos skalbiniais, patalynė keičiama kartą per savaitę ir skalbiama pagal su UAB „Šiaulių skalbykla“ pagal sudarytą sutartį, minkštasis inventorius, kurio negalima skalbti, nukenksminamas (dezinfekuojamas) dezinfekcijos kameroje (karštu oru). Taip pat pirmosios instancijos teismas atmėtė pareiškėjo teiginius, jog jis nebuvo aprūpintas valymo priemonėmis. Teismas nurodė, kad pagal nustatytą areštinės dienotvarkę yra nustatytas laikas, skiriamas kamerų valymui, kurio metu asmenys yra aprūpinami inventoriumi ir turi galimybę susitvarkyti.

13. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal atsakovo pateiktus duomenis vienvietėse kamerose nėra individualių spintelių maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti.

14. Remdamasis asmenų maitinimosi grafiku, patvirtintu Šiaulių apskrities VPK viršininko pavaduotojo patvirtintu Areštinėje laikomų asmenų maitinimo grafiku (b. l. 44), teismas nustatė, kad pusryčiai asmenims numatyti nuo 7.05 iki 7.45 val., pietūs – nuo 11.30 iki 12.30 val., vakarienė – nuo 17.00 iki 18.00 val., o nepilnamečiai papildomai maitinami nuo 20.00 iki 20.30 val. Teismas darė išvadą, jog šis grafikas patvirtina, kad nepilnamečiams pavakariai nėra numatyti, o tarpas tarp pietų ir vakarienės yra ilgesnis kaip 4,5 val., todėl pareiškėjo teiginį, kad jis negaudavo pavakarių, laikė pagrįstu.

15. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, į tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką (4 dienas vienvietėje kameroje) nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas (5 kv. m), vienvietėje kameroje sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo likusio kameros ploto privaloma 1,20 m aukščio pertvaros sienele, kameros Nr. 5 ir 7 neatitiko Lietuvos higienos normos HN 37:2009 6 ir 27 punktų reikalavimų, vienvietėje kameroje nebuvo individualių spintelių maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti, laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 31 d. 9.31 val. iki 2015 m. rugpjūčio 3 d. 10.30 val. buvo pažeista pareiškėjo, tuo metu nepilnamečio, maitinimo tvarka (tris dienas negavo pavakarių), pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos ir priteisė pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities VPK, 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. 16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių apskrities VPK, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 70–72), kuriuo prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimą pripažįstant, jog buvo pažeista pareiškėjo A. G. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis Šiaulių apskrities VPK areštinėje, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

17. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas netinkamai įvertino nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo patirtas neigiamas pasekmes ir neturtinės žalos atlyginimo būdą. Atsakovo nuomone, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę bei 80 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisėjų pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes.

18. Atsakovo teigimu, nors bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui 4 paras nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas, tačiau remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas areštinėje buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis.

19. Dėl sanitarinio mazgo pertvaros ir spintelės daiktams susidėti, atsakovas atkreipia dėmesį, jog Higienos normos HN 37:2009 reikalavimai veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, kapitaliniu remontu. Nors kameroje Nr. 1 nebuvo įrengta sanitarinio mazgo pertvara, tačiau pareiškėjui nereikėjo naudotis tualetu kurio nors kito kalinio akivaizdoje, kadangi tai vienvietė kamera, ir pats pareiškėjas nenurodė, jog turėjo naudotis tualetu matant kuriam nors kitam kaliniui. Atsakovas pažymi, kad nors vienvietėje kameroje nebuvo spintelių susidėti maistui ar higienos prekėms, tačiau ant sienos buvo pakabintos lentynėlės, todėl negalima teigti, kad pareiškėjui visiškai nebuvo sudarytos galimybės, kur pasidėti daiktus.

20. Atsakovas nesutinka su teismo išvada, jog buvo pažeista pareiškėjo, kaip nepilnamečio asmens, maitinimosi tvarka. Pažymi, kad pagal maitinimosi grafiką tarp pietų ir vakarienės yra 4,5 val. tarpas, todėl pareiškėjui nepriklausė papildomas maitinimas ir teisės aktų, reglamentuojančių nepilnamečių maitinimą, pažeidimo nėra.

21. Atsakovo nuomone, atsižvelgus į EŽTT ir Lietuvos teismų formuojamą praktiką analogiškose bylose, nagrinėjamu atveju pareiškėjas galbūt ir patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau nėra pagrindo priteisti A. G. neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas, įvertinus jo trukmę (4 dienas), mastą bei intensyvumą, laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

22. Pareiškėjas A. G. atsiliepime (b. l. 74) prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities VPK.

25. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pareiškėjui tam tikrą laiką (4 dienas vienvietėje kameroje) nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas (5 kv. m), vienvietėje kameroje sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo likusio kameros ploto privaloma 1,20 m aukščio pertvaros sienele, kameros Nr. 5 ir 7 neatitiko Lietuvos higienos normos HN 37:2009 6 ir 27 punktų reikalavimų, vienvietėje kameroje nebuvo individualių spintelių maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti, laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 31 d. 9.31 val. iki 2015 m. rugpjūčio 3 d. 10.30 val. buvo pažeista pareiškėjo, tuo metu nepilnamečio, maitinimo tvarka (tris dienas negavo pavakarių), priteisė pareiškėjui iš atsakovo 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

26. Atsakovas paduotame apeliaciniame skunde prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimą, pripažįstant, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis Šiaulių apskrities VPK areštinėje, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Teigia, kad teismas tinkamai neįvertino visų su konstatuotais pažeidimais susijusių aplinkybių, be to, nepagrįstai pripažino buvus teisės aktų, reglamentuojančių nepilnamečių maitinimą, pažeidimą.

27. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

29. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė. Pažymėtina, kad nors teismas, vertindamas Šiaulių apskrities VPK veiksmus, užtikrinant teisės aktų, reglamentuojančių nepilnamečių maitinimą, tinkamą vykdymą nepasisakė dėl atsakovo nurodytos aplinkybės, kad nepilnamečiai po vakarienės (nuo 20.00 val. iki 20.30 val.) buvo papildomai maitinami, tai savaime nėra pagrindas keisti skundžiamą sprendimą, be to, nepatvirtina, kad buvo laikomasi nustatytos tvarkos (mitybos normos bendrasis kaloringumas paskirstomas taip, kad 30 procentų sudarytų pusryčiai, 40 procentų – pietūs, 10 procentų – pavakariai, 20 procentų – vakarienė).

30. Tiek, kiek tai susiję su nustatytu žalos faktu ir byloje taikytu pareiškėjo teisių gynimo būdu, teisėjų kolegija tik pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.).

Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013).

EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

31. Ginčo atveju, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pažeidimais, į pareiškėjo, kuris tuo metu buvo nepilnametis, nurodytus patirtus nepatogumus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

32. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan