2018-03-27 Nr. AB-6680-3-61-3-05637-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-929-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05637-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas) 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 96-2377; 2) panaikinti Lukiškių TI-K 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 96-2385; 3) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 2S-5070 dalį dėl tabako gaminių saugojimo ir drausmės grupei priklausančių nuteistųjų naudojimosi elektros prietaisais; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 6 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas; 6) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašant nustatyti ar Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 96 straipsnio 1 dalis, 110 straipsnio 2 dalies 9 punktas ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 173 punktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 ir 23 straipsnių nuostatas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra priskirtas drausmės grupei ir pagal Taisykles negali naudotis turimu televizoriumi ir kompiuteriu. Pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai 2015 m. rugsėjo 1 d. pateikė prašymą išduoti minėtas priemones, tačiau prašymas išduoti jas laikinam naudojimui buvo netenkintas. Pareiškėjas pažymėjo, kad kitose pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis laikomiems nutiestiesiems tokios priemonės yra išduodamos, todėl jis jaučiasi diskriminuojamas ir žeminamas, o tokie Lukiškių TI-K veiksmai žemina pareiškėjo orumą ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 3 daliai. Pažymėjo, kad jam drausmės grupės laikymo sąlygomis laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K paskirta atlikti nuo 2015 m. liepos 31 d. iki 2016 m. sausio 30 d., todėl toks laikotarpis be elektros prietaisų yra nežmoniškas.

3. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad 2015 m. rugsėjo 15 d. jis Lukiškių TI-K pateikė prašymą suteikti teisę rūkyti gyvenamojoje kameroje, o atsakovas, atsisakydamas tenkinti tokį pareiškėjo prašymą, apribojo jo teises ir laisves. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad laisvės atėmimo bausmę atlieka drausmės grupės laikymo sąlygomis ir nėra priskirtas laisvės atėmimo bausmę atlikti kameros tipo patalpoje, kurioje turėti tabako gaminius ir rūkyti draudžiama. Taip pat pažymėjo, kad pagal BVK nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo bausmę paprastojoje grupėje ir suimtieji gyvenamosiose kamerose turi galimybę rūkyti be apribojimų. Manė, kad tokie atsakovo veiksmai prieštarauja Konstitucijos 21 straipsniui, taip pat kankina pareiškėją ir žemina jo orumą, nes jam yra nustatomos kitokios kalinimo sąlygos.

4. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K į pareiškėjo 2015 m. rugpjūčio 31 d. prašymą ir 2015 m. rugsėjo 7 d. skundą atsakė tinkamai, o pareiškėjui pateikti atsakymai atitiko įstatymų keliamus reikalavimus, buvo teisėti bei pagrįsti. Taip pat pažymėjo, kad remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius, civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Todėl, siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina įrodyti, kad tam tikri skunde nurodyti pataisos įstaigos veiklos trūkumai tiesiogiai įtakojo pareiškėjo teisinę padėtį ir tokia įtaka jam sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų ir nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, kad ginčijamais sprendimais jam buvo sukelti dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, emocinė depresija ir kiti potyriai, kurie galėtų būti laikomi neturtine žala. Taip pat pažymėjo, kad byloje nenustatytas priežastinis ryšys tarp skunde išdėstytų aplinkybių ir prašomos atlyginti neturtinės žalos, todėl nenustačius CK numatytų būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė.

7. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad nuteistajam V. K. už 2015 m. liepos 24 d. padarytus bausmės atlikimo reikalavimų (BVK 12 str. 1 d., 2 d., 110 str. 1 d. 1 p. ir 2 p., Taisyklių 73.4 p.) pažeidimus Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 62-377 buvo paskirta nuobauda – perkėlimas 6 mėnesiams į drausmės grupę. Drausmės grupės sąlygomis pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K atliko nuo 2015 m. liepos 30 d. iki 2016 m. sausio 30 d.

8. Atsižvelgęs į BVK 96 straipsnio, 86 straipsnio 1 dalies ir Taisyklių 173.1–173.16 punktų nuostatas, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato galimybės laisvės atėmimo bausmę kalėjime drausmės grupės sąlygomis atliekančiam asmeniui naudotis televizoriais ir kompiuteriais, todėl padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K direktorius 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. 96-2377 pagrįstai atsisakė patenkinti pareiškėjo 2015 m. rugpjūčio 31 d. prašymą išduoti jam televizorių ir kompiuterį.

9. Teismas taip pat pažymėjo, kad BVK 110 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytas draudimas laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems turėti tabako gaminių kamerų tipo patalpose, taip pat laisvės atėmimo vietų ligoninių stacionaruose ir pataisos įstaigų sveikatos priežiūros tarnybų antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros padaliniuose. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 30 d. iki 2016 m. sausio 30 d. laisvės atėmimo bausmę atliko kamerų tipo patalpose, kuriose BVK 110 straipsnio 2 dalies 9 punkto nuostatos draudžia turėti tabako gaminių, teismas konstatavo, jog Lukiškių TI-K direktorius 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. 96-2385 pagrįstai atmetė pareiškėjo 2015 m. rugsėjo 7 d. skundą.

10. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo naikinti Lukiškių TI-K 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 96-2377, 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 96-2385 ir Kalėjimų departamento 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 2S-5070 dalį.

11. Teismui nekilo abejonių dėl BVK 96 straipsnio 1 dalies, 110 straipsnio 2 dalies 9 punkto ir Taisyklių 173 punkto nuostatų atitikties Konstitucijos 21 ir 29 straipsnių reikalavimams, todėl teismas sprendė, kad teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl šių teisės aktų atitikties Konstitucijos reikalavimams nėra.

12. Remdamasis CK nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos atlyginimo klausimus, taip pat atsižvelgęs į jau padarytas išvadas, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas), o nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra ir atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, todėl kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo prašymą priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K,6 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą.

13. Atsisakęs patenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus, teismas pareiškėjo prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas atmetė.

III. 14. Pareiškėjas V. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl BVK 96 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies 3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 daliai ir 3 daliai, taip pat 22 straipsnio 2 daliai, 25 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui ir 44 straipsnio 1 daliai, o taip pat dėl BVK 110 straipsnio 2 dalies 9 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsniui, 29 straipsniui bei prieštaravimo Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktui.

15. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas nurodo, kad teismas, nagrinėdamas jo skundą, buvo šališkas, skundą išnagrinėjo formaliai ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

16. Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K visi suimtieji ir nuteistieji yra laikomi rakinamose kamerose, kurios vadinamos gyvenamosiomis kameromis, ir kuriose laikomi asmenys gali įsigyti tabako gaminius ir juos vartoti.

17. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į BVK 110 straipsnio 2 dalies 9 punkto ir 142 straipsnio 1 dalies 4 punkto bei 2 dalies 3 punkto ir į 145 straipsnio nuostatas. Teigia, kad nuobaudos atlikimo metu drausmės grupėje, kaip ir paprastoje, nuteistieji turi teisę įsigyti ir vartoti tabako gaminius. Nurodo, kad BVK nenustato reikalavimų, kurie drausmės grupėse laikomiems nuteistiesiems nustatytų režimą, atitinkantį kamerų tipo patalpose laikomų nuteistųjų laikymo sąlygas. Pažymi, kad tabako gaminių laikymo ir vartojimo apribojimai jo atžvilgiu atitinka žiaurų elgesį, nes jis turi priklausomybę ir tokiu draudimu jam sukeliamos kančios.

18. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad ilgas laiko tarpas be televizijos pažeidė jo teises ir prieštaravo Konstitucijoje įtvirtintiems principams. Pareiškėjas pažymi, kad tokie ribojimai yra nesuderinti su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsniu. Šie apribojimai jam sukėlė diskomfortą ir psichologines kančias, nes tai buvo traumuojanti patirtis ir menkino jo orumą. Pareiškėjas teigia, kad BVK 96 straipsnio 1 dalis kaip ir 110 straipsnio 2 dalies 9 punktas prieštarauja Konstitucijai, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Pasak pareiškėjo, jis sutinka su tuo, jog remiantis BVK 96 straipsnio 1 dalimi, jis negali naudotis jam priklausančiais, ar artimųjų jam perduotais elektros prietaisais, tačiau BVK 96 straipsnio 1 dalis nedraudžia jam naudotis pačios įstaigos išduotais elektros prietaisais.

19. Pareiškėjas byloje pateikė papildomus paaiškinimus, prašydamas atkreipti dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3445-520/2016, kurioje padarytos išvados svarbios ir nagrinėjamoje byloje. Pareiškėjas nurodo, kad nutartis priimta jam jau padavus apeliacinį skundą nagrinėjamoje byloje, todėl prašo minėtais duomenimis patikslinti jo apeliacinį skundą. Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu Nr. 62-734 yra paskirtas į drausmės grupę, todėl prašo, priėmus jam palankų sprendimą, įpareigoti atsakovą Lukiškių TI-K jam išduoti prašomus elektros prietaisus (televizorių ir kompiuterį) ir leisti rūkyti jo gyvenamojoje kameroje, taip pat įsigyti ir turėti tabako gaminių. Be to, prašo priteisti iš atsakovo turtinės žalos atlyginimą – pareiškėjo sumokėtą žyminį mokestį – 35 Eur.

20. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K pateikė atsiliepimą į pareiškėjo pateiktą apeliacinį skundą, kuriuo prašo palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti.

21. Atsakovas pažymi, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais įrodymais. Taip pat atsakovas nurodo, kad administracinių teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš CK nurodytų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla prievolė pagal CK 6.271 straipsnį atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Pasak atsakovo, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę. Taip pat atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei neigiami išgyvenimai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

23. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš viešosios atsakomybės atlyginti neturtinę žalą sąlygos – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Kalėjimų departamentas mano, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybės, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė ir taip priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Byla nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lukiškių TI-K 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. 96-2377, 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. 96-2385 ir Kalėjimų departamento 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 2S-5070 dalies teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos, kilusios dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K drausmės grupės sąlygomis laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 30 d. iki 2016 m. sausio 30 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, atlyginimo.

26. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

27. CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

28. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

29. Byloje nustatyta, kad 2015 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių, prašydamas išduoti jam televizorių ir kompiuterį (b. l. 73). Į šį prašymą pareiškėjui buvo atsakyta Lukiškių TI-K 2015 m. rugsėjo 14 d. raštu Nr. 96-2377, nurodant, kad prašymas nebus patenkintas, nes pareiškėjas atlieka bausmę drausmės grupės laikymo sąlygomis (b. l. 72). 2015 m. rugsėjo 7 d. Lukiškių TI-K pareiškėjas pateikė dar vieną prašymą nutraukti neteisėtus pareigūnų veiksmus ir paaiškinti padėtį, kodėl iš jo yra atimami tabako gaminiai ir dedami saugoti į spintelę, o pareiškėjui juos leidžiama pasiimti tik einant pasivaikščioti. Į šį pareiškėjo prašymą buvo atsakyta Lukiškių TI-K 2015 m. rugsėjo 14 d. raštu Nr. 96-2385, kuriame pareiškėjui buvo nurodyta, kad pagal BVK 110 straipsnio 2 dalies 9 punktą, nuteistiesiems draudžiama turėti tabako gaminių kamerų tipo patalpose <...>, o 145 straipsnio 1 dalis numato, kad kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems nustatomas režimas, atitinkantis BVK 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas. Nesutikdamas su Lukiškių TI-K pateiktais raštais, pareiškėjas juos apskundė Kalėjimų departamentui (b. l. 74–75, 78–79), tačiau Kalėjimų departamentas skundžiamu 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 2S-5070 pareiškėjo skundų netenkino ir nurodė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai pareiškėjo teisių nepažeidė (b. l. 80–81).

30. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo šioje byloje teikiamus argumentus dėl televizoriaus ir kompiuterio jam neišdavimo Lukiškių TI-K tuo metu, kai pareiškėjas buvo perkeltas į drausmės grupę 6 mėnesiams, nes atliko paskirtą nuobaudą, pirmiausia atkreipia dėmesį, kad ginčo laikotarpiu galiojusioje BVK 142 straipsnio 1 dalies redakcijoje buvo nustatyta, jog už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriamos šios nuobaudos: 1) papeikimas; 2) pataisos įstaigos patalpų ir teritorijos tvarkymas be eilės; 3) draudimas iki 1 mėnesio pirkti maisto produktų; 4) atvirose kolonijose ir pataisos namuose laikomų nuteistųjų uždarymas į baudos izoliatorių iki penkiolikos parų arba nepilnamečių nuteistųjų uždarymas į drausmės izoliatorių iki dešimties parų; 5) kalėjimuose laikomų nuteistųjų uždarymas į karcerį iki penkiolikos parų; 6) pataisos namuose drausmės grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki 6 mėnesių; 7) kalėjimuose laikomų nuteistųjų perkėlimas į drausmės grupę nuo 2 iki 6 mėnesių. Pagal tuo metu galiojusią BVK 86 straipsnio 1 dalį drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę: 1) įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų; 2) gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų su spauda; 3) gauti kasdien pasivaikščioti vieną valandą. 4) vieną kartą per mėnesį paskambinti telefonu. Drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi rakinamose kamerose (BVK 86 str. 2 d.).

31. Nuteistųjų teisė naudotis televizoriais, kompiuteriais <...>, ir kitais daiktais yra įtvirtinta BVK 96 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Taisyklėse nurodytais daiktais. BVK 96 straipsnio 1 dalyje nurodyti daiktai motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu paimami iš nuteistųjų: 1) pažeidusių BVK 96 straipsnio 2 dalyje nurodytą naudojimosi daiktais tvarką, – 6 mėnesiams; 2) turinčių skolą už nurodytų daiktų sunaudotą elektros energiją, – iki bus sumokėta skola; 3) perkeltų į drausmės grupę BVK 142 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais (BVK 96 str. 4 d.). Pagal ginčo laikotarpiu galiojusių Taisyklių 173 punkto redakciją nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis įsigytais ar perduotais daiktais: radijo imtuvais; barzdaskutėmis; vaizdo leistuvais; kompiuterinių žaidimų aparatais; garso grotuvais; televizoriais, kurių ekranų įstrižainės ne didesnės kaip 51 centimetras; kompiuteriais; vandens šildytuvais; plaukų džiovintuvais; elektriniais virduliais; skrudintuvais; sumuštinių keptuvėmis; muzikos instrumentais; kompaktiniais diskais ir kitomis iki 4 GB talpos informacijos ir duomenų laikmenomis; stalinėmis lempomis; patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako BVK 173 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės.

32. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtino: laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas (1.9 p.); laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų laisvalaikiui ir kultūros bei sporto renginiams organizuoti skirto inventoriaus normas (1.10 p.) (toliau – ir Aprūpinimo normos).

33. Iš ginčo laikotarpiu galiojusių tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpų aprūpinimo normų matyti, kad jose nėra numatyta, jog kameroje turi būti televizorius ar kompiuteris. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų laisvalaikiui ir kultūros bei sporto renginiams organizuoti skirto inventoriaus normose ginčo laikotarpiu nebuvo jokių nuostatų apie kompiuterius, tik buvo nustatyta, kad kiekviename laisvalaikio kambaryje, medicininės dalies stacionare, mokykloje, klube, ilgalaikio pasimatymo kambaryje turi būti po vieną televizorių.

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, iš esmės sutinka su pareiškėjo teiginiu, kad pagal BVK 96 straipsnio 1 dalį drausmės grupės laikymo sąlygomis laikomiems nuteistiesiems draudžiama naudotis tam tikrais elektros prietaisais, kurie įsigyti pačių nuteistųjų arba jiems perduoti sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių, tačiau ši nuostata nereglamentuoja, taigi ir nedraudžia tokiems nuteistiesiems naudotis pačios pataisos įstaigos išduodamais elektros prietaisais. Tačiau atsižvelgus į aukščiau paminėtas Aprūpinimo normų nuostatas, pabrėžtina, kad Lukiškių TI-K neturėjo pareigos aprūpinti kameras kompiuteriu ir televizoriumi, todėl 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. 96-2377 pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo pateiktą prašymą drausmės grupėje nuobaudą atliekančiam pareiškėjui išduoti televizorių ir kompiuterį, o pirmosios instancijos teismo padarytos išvados šiuo aspektu yra teisėtos ir pagrįstos.

35. Pasisakydama dėl Lukiškių TI-K 2015 m. rugsėjo 14 d. rašto Nr. 96-2385 teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į BVK 110 straipsnio 2 dalies 9 punkto nuostatas, nurodančias, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama turėti tabako gaminių kamerų tipo patalpose, taip pat laisvės atėmimo vietų ligoninių stacionaruose ir pataisos įstaigų sveikatos priežiūros tarnybų antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros padaliniuose. Taip pat pastebėtina, kad BVK 145 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems nustatomas režimas, atitinkantis šio kodekso 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas, kurios jau buvo aptartos kalbant apie pareiškėjo aprūpinimą televizoriumi ir kompiuteriu (Nutarties 30 p.).

36. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punktą, nurodantį, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru ir 5 punktą, kur gyvenamosiomis patalpomis laikomi bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Be to, Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Įvertinusi aukščiau paminėtų teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. 96-2385 pareiškėjo 2015 rugsėjo 7 d. skundą atsisakyta tenkinti pagrįstai. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.

37. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo skundžiamų Lukiškių TI-K 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimų ir Kalėjimų departamento 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimo dalies pareiškėjo nurodytais motyvais naikinti nėra pagrindo. Taigi, nenustačius neteisėtų Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

38. Pažymėtina, kad teikdamas papildomus paaiškinimus po apeliacinio skundo padavimo pareiškėjas kartu kelia ir naujus reikalavimus, t. y. pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu Nr. 62-734 yra paskirtas į drausmės grupę, todėl prašo, priėmus jam palankų sprendimą, įpareigoti atsakovą Lukiškių TI-K jam išduoti prašomus elektros prietaisus (televizorių ir kompiuterį) ir leisti rūkyti jo gyvenamojoje kameroje, taip pat įsigyti ir turėti tabako gaminių. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas minėtų reikalavimų skunde pirmosios instancijos teismui nereiškė, ir į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 6 dalies nuostatas dėl naujų reikalavimų ir 140 straipsnyje nustatytas bylos apeliacinės instancijos teisme nagrinėjimo ribas, teisėjų kolegija dėl naujų pareiškėjo reikalavimų nepasisako.

39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl BVK 96 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies 3 punkto atitikties Konstitucijos 21 straipsnio 2 daliai ir 3 daliai, taip pat 22 straipsnio 2 daliai, 25 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui ir 44 straipsnio 1 daliai, o taip pat dėl BVK 110 straipsnio 2 dalies 9 punkto atitikties Konstitucijos 21 straipsniui, 29 straipsniui bei prieštaravimo Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktui.

40. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 ir kt.).

41. Pažymėtina, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo abejonę dėl BVK 96 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies 3 punkto ir 110 straipsnio 2 dalies 9 punkto 8 dalies atitikties Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie patvirtintų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą tam, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, o apsiribojo bendro ir deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo BVK 96 ir 110 straipsniuose nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Be to, pastebėtina, kad Konstitucinio Teismo kompetencijai nepriskirta nagrinėti tokius klausimus BVK 110 straipsnio 2 dalies 9 punkto prieštaravimas Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktui. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas tokių klausimų nenagrinėja. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 straipsnis nustato, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai. Konstitucinis Teismas taip pat nagrinėja, ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams: 1) Respublikos Prezidento aktai; 2) Respublikos Vyriausybės aktai. Konstitucinis Teismas teikia išvadas: 1) ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus; 2) ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; 3) ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai; 4) ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Analogiškos nuostatos dėl Konstitucinio Teismo kompetencijos įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme.

42. Pažymėtina, kad atsisakius tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, pareiškėjo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas atmestinas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

43. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo naikinti ar keisti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė