2013-03-21 Nr. AB-655-3-61-3-01245-2011-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-459/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01245-2011-9

Procesinio sprendimo kategorija 10.2; 37.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Eurokorma“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Eurokorma“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus teritorinei muitinei, AB „Lietuvos geležinkeliai“, „BTA“ akcinės draudimo bendrovės filialui Lietuvoje dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Eurokorma“ (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (1 t., b. l. 1–4, 79–80) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus teritorinės muitinės 2011 m. vasario 15 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 1VM190203S (toliau – ir Ataskaita Nr. 1VM190203S) ir atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – atsakovas, Muitinės departamentas) 2011 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. 1A-4.13-175 „Dėl UAB „Eurokorma“ skundo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 1A-4.13-175).

Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus teritorinė muitinė Ataskaitoje Nr. 1VM190203S, kuri patvirtinta Muitinės departamento Sprendimu Nr. 1A-4.13-175, ištaisė deklaruotų prekių, kurias įmonė importuoja iš Ukrainos, TARIC kodą ir prekės aprašymą iš „kukurūzų fosfatinis pašarinis koncentratas (išspaudos)“ į „kukurūzų apdorojimo (aliejaus iš kukurūzų gemalų ekstrakcijos) liekana – kukurūzų fosfatido pašarinis koncentratas“, perskaičiavo importo mokesčius ir paskyrė baudą už mokėtinų mokesčių sumažinimą.

Pareiškėjas nesutiko su tuo, kad Vilniaus teritorinė muitinė muitą apskaičiavo už visus vagonus, kuriuose prekės atgabentos į Lietuvą per paskutinius dvejus metus. Pažymėjo, kad Muitinės departamentas nevertino jo atliktų tyrimų, teigdamas, kad tai neįrodo, jog prekių riebalų kiekis siekė 8 proc. Pareiškėjo teigimu, mėginiai yra tinkami saugoti 6 mėnesius, todėl išliko tik dokumentacija, kuri saugoma įmonėje, atlikusioje ekspertizę, ir pareiškėjo įmonėje. Pareiškėjo nuomone, prekė yra analogiška tik pagal pavadinimą ir gamybos technologiją, o tyrimai patvirtina, kad krakmolo kiekis labai skiriasi: pareiškėjo pateiktame pavyzdyje yra 7,3 proc., UAB „Labtarna“ – 19,3 proc., muitinės – 9,5 proc., todėl, pareiškėjo įsitikinimu, negalima teigti, kad prieš tai visuose vagonuose buvo gabenama prekė, viršijanti 8 proc. riebalų kiekį.

Pareiškėjo manymu, dėl netinkamo prekių muitų kodo įrašymo taip pat atsakingas trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“, nes, deklaruodamas prekę „kukurūzų fosfatinis pašarinis koncentratas (išspaudos)“ 2306 90 90 kodu, jokios papildomos informacijos iš pareiškėjo neprašė, t. y. deklaruoti prekę pagal turimą informaciją turėjo pagrindą, todėl atsako už tokį kodą. Remiantis Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 1B-678 patvirtintos Duomenų, susijusių su muitine verte, deklaracijos pildymo ir muitinio įforminimo instrukcijos (toliau – Instrukcija) 7 punkto 2 pastraipa, asmuo, pasirašęs ir pateikęs muitinės įstaigai užpildytą D.V.1 blanką, atsako už jame pateiktos informacijos tikslumą ir išsamumą.

Kukurūzų fosfatinis pašarinis koncentratas pagal technologinį procesą atitinka 2306 kodo aprašymą, o muitinės tarpininkai ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ prekę deklaravo 2306 90 90 TARIC kodu. Pažymėjo, kad paskutiniai skaičiai TARIC kode nulemia klasifikavimo teisingumą ir muito sumą, nors ne visada yra nurodomi krovinio važtaraštyje. Pareiškėjo teigimu, prekė pagal prekės aprašymą ir pavadinimą turėjo būti priskirta 2306 90 05 kodui. Deklaruojant prekę, turint kokybės sertifikatą, kuriame nurodyta, kad prekei charakteringas riebalų kiekis sudaro ne daugiau kaip 15 proc. sausojo produkto masės, vadovaujantis Kombinuotosios nomenklatūros (toliau – ir KN) nuostatomis, muitinės tarpininkui turėjo kilti abejonė dėl klasifikavimo teisingumo.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas netyrė, kaip buvo nustatytas ir patikrintas prekės autentiškumas iš konkrečių vagonų, ir be faktinio pagrindo taikė muitus atgal už dvejus metus.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 163–165) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad, vadovaujantis 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau – Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatos), 199 straipsnio 1 dalimi, pateikus muitinės įstaigai deklaranto ar jo atstovo pasirašytą deklaraciją, deklarantas tampa atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad deklarantas, abejodamas deklaruoto kodo teisingumu, turi galimybę kreiptis į muitinę dėl privalomosios tarifinės informacijos akto išdavimo, tačiau pareiškėjas to nepadarė.

Atsakovo nuomone, mėginių ėmimo tvarka nebuvo pažeista. Pažymėjo, kad Vilniaus teritorinė muitinė įpareigojo pareiškėją pateikti prekių pavyzdį bei prašė patvirtinti, ar muitinei 2011 m. sausio 15 d. pateikto prekės pavyzdžio sudėtis yra analogiška tikrinamu laikotarpiu importuotų kukurūzų fosfatido pašarinio koncentrato sudėčiai, tačiau pareiškėjas papildomų prekės pavyzdžių neatsiuntė, nepatvirtino ir nepaneigė tikrinamų prekių tapatumo. Atsakovas nurodė, kad 2011 m. vasario 2 d. Muitinės laboratorija, ištyrusi 2011 m. sausio 24 d. deklaruotos prekės mėginį, nustatė, kad importuoto kukurūzų fosfatido pašarinio koncentrato sudėtyje riebalų kiekis yra didesnis nei 8 proc., todėl produktas neklasifikuotinas kaip kukurūzų krakmolo gamybos liekanos pozicijoje KN 2303 ar kaip aliejaus iš kukurūzų gemalo išspaudos KN 2306 pozicijoje.

Produkte esantis krakmolo kiekis nėra didesnis už 45 proc. sausojo produkto masės, todėl nepriskirtinas ir 11 skirsniui, dėl krakmolo kiekio negali būti priskirtas ir subpozicijoms 2309 90 41 ar 2309 90 51, o dėl riebalų kiekio – 2309 90 20. Dėl to, atsakovo teigimu, produktas klasifikuojamas 2302 10 10 00 kodu. Atkreipė dėmesį, kad taikant Kombinuotąją nomenklatūrą ir jos pagrindu sudarytas prekių nomenklatūras Lietuvoje, kai prekių klasifikavimui ir ekspertizei būtini laboratoriniai tyrimai, remiamasi tik Muitinės laboratorijos arba nešališkos, kompetentingos institucijos akredituotos tyrimų laboratorijos, įgaliotos tirti atitinkamas prekes, išvadomis.

Pareiškėjas muitinei pateikė UAB „Labtesta“ parengtas tyrimo ataskaitas, kuriose įforminti kukurūzų fosfatido koncentrato tyrimo rezultatai, tačiau pareiškėjas į muitinę su prašymu imti prekės mėginį, kaip to reikalauja Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. 1B-615 patvirtintų Leidimų apžiūrėti muitinei pateiktas prekes ir (arba) imti jų pavyzdžius (mėginius) suteikimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 4 punktas, nesikreipė, todėl muitinė negali įsitikinti, kokius prekės mėginius tyrė UAB „Labtesta“.

Be to, atsakovas nesutiko, kad importuotų prekių analogiškumą paneigia riebalų kiekio skirtumai, nes, kaip paaiškinta ir Muitinės laboratorijos 2011 m. vasario 2 d. tyrimo protokole, klasifikavimui įtakos turi ne tik riebalai, bet ir kitos sudėtinės dalys, kaip baltymai, krakmolas, tai, iš ko buvo pagaminta prekė. Atsakovas taip pat nurodė, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ veikė atstovaujamojo asmens – pareiškėjo vardu, todėl už mokestinių prievolių įvykdymą muitinei atsakingas deklarantas, t. y. pareiškėjas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 159–162) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Vilniaus teritorinė muitinė dėl 2011 m. vasario 15 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. 1VM190203S nurodė, kad, atlikus pareiškėjo deklaruotų prekių „kukurūzų fosfatinis pašarinis koncentratas“ (TARIC kodas 2306 90 90 00) tarifinio klasifikavimo bei apskaičiuotų importo mokesčių patikrinimą, kilus įtarimui, jog deklaruojamos prekės sudėtis neatitinka paminėtu TARIC kodu klasifikuojamos prekės reikalavimų, įpareigojo pareiškėją pateikti dokumentus, kurie buvo pateikti muitinio įforminimo metu, ir kitą turimą informaciją, patvirtinančią prekės sudėtį ir prekės gamybos technologinius ypatumus. Pažymėjo, kad paėmė deklaruotos prekės „kukurūzų fosfatinis pašarinis koncentratas“ mėginį tiksliam prekės kodui nustatyti. Buvo nustatyta, kad pareiškėjas šią prekę deklaravo neteisingu TARIC kodu, kurio pagrindu nepagrįstai pritaikyta 0 proc. muito norma. Paaiškino, kad, ištyrus paimtą prekės mėginį, nustatyta, kad tiriama prekė yra kukurūzų apdorojimo – aliejaus iš kukurūzų gemalų ekstrahavimo – liekana, įvardyta kaip „kukurūzų fosfatido pašarinis koncentratas“, kurios sudėtyje esantys baltymai sudaro 23,6 proc., krakmolas – 9,5 proc., riebalai – 9,9 proc. sausojo produkto masės. Kadangi pareiškėjo importuojamo kukurūzų fosfatido pašarinio koncentrato sudėtyje riebalų kiekis sausojo produkto masėje yra didesnis nei nurodyta KN 23 skirsnyje, paminėta prekė tenkina KN 3202 reikalavimus ir klasifikuotina kaip kukurūzų apdorojimo liekana, kurios sudėtyje esančio krakmolo kiekis ne didesnis kaip 35 proc. sausojo produkto masės. Pažymėjo, kad pareiškėjo deklaruotos prekės „kukurūzų fosfatido pašarinis koncentratas“ yra analogiškos sudėties su nedideliais jos svyravimais, o atlikti tyrimai patvirtina, kad tai yra kukurūzų apdorojimo koncentratas, klasifikuotinas 2302 10 10 00. Vilniaus teritorinės muitinės teigimu, pareiškėjo pateikto UAB „Labtarna“ tyrimo duomenys taip pat patvirtina muitinės nustatyto TARIC kodo teisingumą, tačiau pareiškėjas nesilaikė Taisyklių 4 punkto reikalavimų ir į muitinę su prašymu imti prekės mėginį nesikreipė, todėl muitinė šiuo dokumentu nesirėmė. Pažymėjo, kad pareiškėjas pripažino, jog prekė muitinio įforminimo metu deklaruota neteisingu kodu, o tai patvirtina apie informacijos trūkumą, reikalingą teisingam prekės klasifikavimui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepimu į skundą (2 t., b. l. 123–126) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

AB „Lietuvos geležinkeliai“ nurodė, kad UAB „Eurokorma“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ buvo sudarę sutartis dėl muitinės tarpininko paslaugų teikimo, kurių pagrindu AB „Lietuvos geležinkeliai“ atstovauja pareiškėjui muitinėje. Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 199 straipsnio 1 dalimi, AB „Lietuvos geležinkeliai“ nėra atsakingas už mokestinių prievolių muitinei įvykdymą kartu su pareiškėju. Pažymėjo, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“, pildydamas deklaracijas, rėmėsi pareiškėjo pateiktais duomenimis apie importuojamą prekę, o, vadovaujantis su pareiškėju sudarytų sutarčių 3.2.1 punktu, šis įsipareigojo pateikti AB „Lietuvos geležinkeliai“ tvarkingus dokumentus, reikalingus pasirinktai muitinės procedūrai įforminti, todėl būtent pareiškėjas turėjo užtikrinti pateiktų duomenų teisingumą. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus teritorinė muitinė AB „Lietuvos geležinkeliai“ muitinės tarpininko atstovams surašė administracinių teisės pažeidimų protokolus ir paskyrė baudas už tai, kad šie, pasitikėdami pareiškėjo pateiktais duomenimis, neteisingai nurodė prekės kodą ir aprašymą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo „BTA“ akcinės draudimo bendrovės filialas Lietuvoje atsiliepimu į skundą (2 t., b. l. 139) prašė patenkinti skundą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 8 d. sprendimu (4 t., b. l. 112–121) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas šioje byloje kilęs dėl pareiškėjo importuotų prekių tarifinio klasifikavimo teisingumo. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Muitinės įstatymo 34 straipsnio 1, 2 dalimis, 35 straipsniu, Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2010 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 1B-443 patvirtintų Prekių mėginių (pavyzdžių) administravimo taisyklių (toliau – Administravimo taisyklės) 7.2, 8.1, 21, 30 punktais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1332 patvirtintų 1992 m. spalio 12 d.

Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, taikymo Lietuvos Respublikoje taisyklių (toliau – Taikymo taisyklės) 6 punktu. Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog jo gabentos prekės yra „kukurūzų fosfatinis pašarinis koncentratas (išspaudos)“, klasifikuojamas TARIC kodu 2306 90 05 00, o Muitinės departamentas bei Vilniaus teritorinė muitinė teigė, kad paminėtos prekės atitinka aprašymą „kukurūzų apdorojimo (aliejaus iš kukurūzų gemalų ekstrakcijos) liekana – kukurūzų fosfatido pašarinis koncentratas“, kurio TARIC kodas 2302 10 10 00.

Vadovaudamasis 2010 m. spalio 5 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 861/2010, iš dalies keičiančiu Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo I priedą (toliau – ir Reglamentas Nr. 861/2010), teismas nustatė, kad KN 2306 pozicijai priskiriamos išspaudos ir kitos kietos augalinių riebalų arba augalinio aliejaus ekstrakcijos liekanos. KN 2306 90 05 subpozicijoje klasifikuojamos kitos kukurūzų gemalų liekanos, o KN 2306 90 90 subpozicijoje – kitos liekanos. KN 2302 pozicijai priskiriamos sėlenos, išsijos ir kitos sijojimo, malimo arba kito javų arba ankštinių augalų apdorojimo liekanos, granuliuotos arba negranuliuotos, o KN 2302 10 10 subpozicijoje klasifikuojamos kukurūzų liekanos, kurių sudėtyje esančio krakmolo kiekis ne didesnis kaip 35 proc. masės. Vadovaudamasis Kombinuotosios nomenklatūros I dalies preliminariosiomis nuostatomis, II dalies 23 skirsnio nuostatomis, Europos Sąjungos Kombinuotosios nomenklatūros paaiškinimais, Suderintos prekių aprašymo ir kodavimo sistemos paaiškinimais, teismas nustatė, kad KN 2306 90 05 subpozicijoje klasifikuojamos vien tik aliejaus ekstrahavimo iš kukurūzų gemalų liekanos, kurių sudėtyje yra tokie toliau nurodytų sudėtinių dalių sausojo produkto masės kiekiai:

a) produktai, kuriuose esančio aliejaus kiekis mažesnis kaip 3 proc., krakmolo kiekis – mažesnis kaip 45 proc., baltymų kiekis – ne mažesnis kaip 11,5 proc.;

b) produktai, kuriuose esančio aliejaus kiekis ne mažesnis kaip 3 proc. ir ne didesnis kaip 8 proc., krakmolo kiekis – mažesnis kaip 45 proc., baltymų kiekis – ne mažesnis kaip 13 proc. Teismas nustatė, kad Muitinės laboratorijos 2011 m. vasario 2 d. tyrimo protokole Nr. 1T0393 nurodyta, jog pareiškėjo prekės sudėtyje esantys riebalai sudaro 9,9 proc. masės, todėl, atsižvelgiant į tai, kad tiriamo produkto sudėtyje riebalų kiekis yra didesnis kaip 8 proc. masės, jis neklasifikuotinas kaip kukurūzų išspaudos ar aliejaus ekstrakcijos liekanos KN 2306 pozicijoje; produktas nepriskirtinas 11 skirsniui, nes jame esantis krakmolo kiekis neatitinka 11 skirsnio 2A pastabos reikalavimų.

Atsižvelgiant į kukurūzų apdorojimo liekanų sudėtį, šio produkto TARIC kodas yra 2302 10 10 00. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas sutiko, jog viename iš vagonų gabenamose prekėse riebalų kiekis viršijo 8 proc., tačiau teigė, kad UAB „Labtesta“ tyrimų duomenys patvirtina, kad kituose vagonuose vežtose kukurūzų apdorojimo liekanose riebalų kiekis buvo mažesnis nei 8 proc., todėl prekės TARIC kodas turėtų būti 2306 90 05 00. Be to, pareiškėjas teigė, kad 2009–2011 m. jo importuotos kukurūzų apdorojimo liekanos nėra tapačios prekės. Teismas vadovavosi Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 142 straipsnio 1 dalies c punktu.

Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad visos 2009–2011 m. pareiškėjo į Lietuvą importuotos kukurūzų apdorojimo liekanos buvo pagamintos Ukrainoje, šios prekės buvo aprašomos vienodai, jų gamybos technologija nesiskiria, pareiškėjas jas taip pat deklaruodavo vienodai, šios prekės, kaip nurodė ir atsakovas, laikytinos tapačiomis. Be to, teismas atkreipė dėmesį, jog Vilniaus teritorinė muitinė 2011 m. sausio 19 d. raštu Nr. 2B-19.9-1108 buvo įpareigojusi pareiškėją pateikti prekių – kukurūzų fosfatido pašarinio koncentrato – pavyzdį.

Šiuo raštu buvo paprašyta patvirtinti, ar muitinei 2010 m. lapkričio 15 d. pateikto prekės pavyzdžio sudėtis yra analogiška tikrinamu laikotarpiu importuotų kukurūzų fosfatido pašarinio koncentratų sudėčiai, tačiau pareiškėjas papildomų prekės pavyzdžių neatsiuntė, taip pat nepatvirtino ir nepaneigė tikrinamų prekių tapatumo su anksčiau muitinei pateiktu pavyzdžiu, taigi pats pareiškėjas nesureikšmino prekių skirtingumo jų muitinio klasifikavimo prasme. Teismas pažymėjo, jog, pagal Taikymo taisyklių 6 punktą, kai prekių klasifikavimui ir ekspertizei būtini laboratoriniai tyrimai, remiamasi tik Muitinės laboratorijos arba nešališkos, kompetentingos institucijos akredituotos (sertifikuotos) tyrimų laboratorijos, įgaliotos tirti atitinkamas prekes, išvadomis.

Taigi, teismo nuomone, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar UAB „Labtesta“ pateiktais tyrimų rezultatais galima vadovautis nustatant pareiškėjo vežtų kukurūzų apdorojimo liekanų TARIC kodą. Pažymėjo, kad ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1723/2012 dėl UAB „Labtesta“ atliktų tyrimų nurodė, jog pirmosios instancijos teismas 2011 m. lapkričio 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3041-602/2011 nesiaiškino, ar UAB „Labtesta“ atliktų tyrimų rezultatų pakanka, kad būtų galima nustatyti kodą.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad, kaip matyti iš UAB „Labtesta“ tyrimų ataskaitų, jose yra nurodyti drėgnumo, baltymingumo ir riebalų parametrai, o Muitinės laboratorijos tyrimo 2010 m. gruodžio 28 d. protokole Nr. OT3200, kuriuo buvo nustatytas pareiškėjo importuotos prekės kodas, yra nurodyti ne tik baltymų, riebalų, drėgmės kiekis, bet ir krakmolo kiekis. Muitinės laboratorija prekės kodą nustatė remdamasi tyrimo metu nustatytais baltymų, riebalų ir krakmolo kiekiais, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas paminėtą klausimą, privalėjo svarstyti, ar nagrinėjamu atveju nebuvo reikalingos specialios žinios.

Teismo vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje UAB „Labtesta“ tyrimų ataskaitos nelaikytinos patikimu ir pakankamu šaltiniu, galinčiu paneigti Muitinės laboratorijos tyrimų rezultatus. Visų pirma, nėra pakankamų įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „Labtesta“ tirti mėginiai buvo tikrai paimti iš pareiškėjo importuotų prekių, dėl kurių kilo ginčas, nes paimant pavyzdžius tyrimui muitinė nedalyvavo. Antra, nors, kaip teisingai nurodė pareiškėjas, šiuo atveju krakmolo kiekio nustatymas nėra esminis klausimas ginčo prekės klasifikacijai, tačiau UAB „Labtesta“ tyrimo ataskaitose kiti parametrai, t. y. riebalų, baltymų procentai, yra išmatuoti ne sausoje medžiagoje.

Kaip jau paminėta, pagal Kombinuotąją nomenklatūrą, prekės priskyrimas atitinkamam kodui priklauso nuo riebalų kiekio būtent sausoje medžiagoje. Pareiškėjo teiginį, kad tose UAB „Labtesta“ tyrimo ataskaitose, kuriose yra nurodytas drėgmės kiekis, riebalų procentą pagal formulę galima apskaičiuoti ir sausoje medžiagoje, teismas vertino kritiškai, kadangi, kaip nurodė teismo posėdyje kaip specialistė apklausta Muitinės laboratorijos atstovė S. U., visi tyrimai turi būti atliekami pagal KN pastabas, o riebalų procentą sausoje medžiagoje galima perskaičiuoti tik esant nurodytam drėgmės kiekiui, tačiau drėgmė turi būti nustatoma tada, kaip ir kiti parametrai, todėl nesant nustatytam drėgmės kiekiui, jo perskaičiuoti negalima.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Muitinės laboratorijos 2011 m. vasario 2 d. tyrimo protokolo Nr. 1TO393 išvada nėra paneigta Taikymo taisyklių 6 punkte numatytu analogišku tyrimu, todėl Vilniaus teritorinė muitinė bei Muitinės departamentas pagrįstai, vadovaudamiesi Muitinės laboratorijos tyrimų rezultatais, priėmė ginčijamus sprendimus, kuriuose nustatė, kad pareiškėjo prekė aprašoma kaip „kukurūzų apdorojimo (aliejaus iš kukurūzų gemalų ekstrakcijos) liekana – kukurūzų fosfatido pašarinis koncentratas“, klasifikuojama TARIC kodu 2302 10 10 00, ir, atsižvelgdami į tai, perskaičiavo pareiškėjui importo mokesčius.

Dėl pareiškėjo argumento, kad už neteisingą prekių deklaravimą atsakyti turi muitinės tarpininkas, atlikęs su deklaravimu susijusius veiksmus, teismas pažymėjo, kad, pagal 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas), 4 straipsnio 18 dalį, deklarantu laikomas asmuo, pateikiantis muitinės deklaraciją savo vardu, arba asmuo, kurio vardu muitinės deklaracija pateikiama. Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 199 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog, pateikus muitinės įstaigai deklaranto arba jo atstovo pasirašytą deklaraciją, deklarantas teisės aktų nustatyta tvarka tampa atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą, kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą ir visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros taikymo prekėms pradžia, įvykdymą.

Kadangi byloje nustatyta, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ veikė pareiškėjo vardu ir sąskaita, t. y. jam tiesiogiai atstovavo, deklarantu laikytinas UAB „Eurokorma“, kuris pagal Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalį laikytinas ir skolininku muitinei. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (4 t., b. l. 126–132) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundo dalį, paliekant galioti skundžiamų sprendimų dalį dėl 2011 m. sausio 24 d. įvežtų prekių. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas išėjo iš grąžinant bylą nagrinėti iš naujo apibrėžtų bylos nagrinėjimo ribų, nes nepagrįstai 2009–2011 m. įvežtas prekes pripažino tapačiomis. Neteisingai išaiškinta ir pritaikyta Bendrijos muitinės kodekso 142 straipsnyje įtvirtinta tapačios prekės sąvoka. Teismas neįvertino būtinos ir esminės prekių tapatumo sąlygos – kokybės. Skirtingose siuntose prekės buvo skirtingos kokybės (sudėties), nes baltymų, krakmolo, riebalų, drėgmės, priemaišų kiekiai buvo skirtingi. Prekių skirtingą kokybę ir netapatumą patvirtina pateikti rašytiniai įrodymai. Nei gamybos vieta, nei prekės pavadinimas nelemia būtino ir esminio prekės tapatumo rodiklio – kokybės. Kiekvienos siuntos prekės kokybės liudijime yra nurodyta konkreti siuntos prekės sudėtis, kuri yra skirtinga, o ne vienoda. Ginčo prekė yra maisto perdirbimo produktas. Dėl skirtingos žaliavos kokybės gaunama skirtinga galutinio produkto kokybė. Faktinis gamybos proceso įgyvendinimas nėra tapatus, nes perdirbimą atlieka įrenginiai, kurie negali veikti absoliučiai vienodai. Teismas neteisingai išaiškino Bendrijos muitinės kodekso 142 straipsnio išlygą dėl leidžiamų prekių nedidelių skirtumų. Prekės pavyzdžio nepateikimas (nes jo objektyviai nebuvo galimybės pateikti) negali būti laikoma aplinkybe, įrodančia prekių tapatumą, jeigu kiti rašytiniai įrodymai patvirtina prekių kokybės skirtumus ir jais remiantis galima padaryti išvadą, jog prekės nėra tapačios. Teismas neteisingai pritaikė Bendrijos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalį. 2011 m. vasario 2 d. Muitinės laboratorijos atlikto 2011 m. sausio 24 d. įvežtų ir viena deklaracija įformintų prekių mėginio tyrimo rezultatai gali būti taikomi tik šia konkrečia 2011 m. sausio 24 d. deklaracija įformintoms prekėms ir jokiu būdu negali būti taikomi visoms kitoms anksčiau 2009–2011 m. įvežtoms prekėms, kurios buvo įformintos kitomis deklaracijomis, kurių prekių pavyzdžių muitinė netyrė. Teismo sprendimo dalis dėl Bendrijos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalies taikymo yra nemotyvuota.

2. Vadovaujantis Administravimo taisyklių 8.1, 9 punktais, nustatant 2009 m. sausio 1 d. –2011 m. sausio 24 d. įvežtų prekių kodą, Muitinės laboratorijos 2011 m. vasario 2 d. tyrimas šioms siuntoms nebegalėjo būti taikomas, nes šiuo atveju privalėjo būti atliekamas dokumentinis tyrimas. Teismas neteisingai nustatė Administravimo taisyklių 8.1, 9 punktų ir Taikymo taisyklių 6 punkto santykį. Taikymo taisyklių 6 punktas gali būti taikomas tik tais atvejais, kai nustatomas būtent tos siuntos prekės, iš kurios ir yra paimtas konkretus mėginys, kodas. 2011 m. vasario 2 d.

Muitinės laboratorijos išvada yra tinkamas ir leistinas įrodymas tik 2011 m. sausio 24 d. įvežtų prekių kodui nustatyti. Kai mėginio paimti neįmanoma, privalo būti taikoma specialioji norma – Administravimo taisyklių 8.1, 9 punktai. Dokumentinio tyrimo metu pateikė muitinei savo poziciją pagrindžiančius įrodymus. UAB „Labtesta“ atlikti 6 tyrimai yra tinkamas ir leistinas įrodymas byloje. Teismas UAB „Labtesta“ tyrimais nesivadovavo, nes nėra patikimų įrodymų, jog ištirti mėginiai tikrai buvo paimti iš įmonės importuotų prekių, nors šis argumentas jau buvo įvertintas ir atmestas kaip nepagrįstas anksčiau nagrinėjant bylą teisme.

Nagrinėjant bylą iš naujo tarp šalių neliko ginčo dėl to, kad krakmolo kiekio nenurodymas UAB „Labtesta“ ataskaitose neturi jokios įtakos ginčo teisingam išsprendimui ar galimybei priskirti prekę KN 2306 90 05 kodui, kadangi krakmolo kiekis turi būti nustatomas remiantis visais kitais byloje esančiais dokumentais ir įrodymais. Dėl krakmolo kiekio nenurodymo UAB „Labtesta“ ataskaitose prekės klasifikavimas nesikeičia. Teismas nesivadovavo jo atliktais žaliųjų riebalų perskaičiavimo į riebalus sausojoje medžiagoje rezultatais.

Prekės klasifikavimas priklauso nuo riebalų kiekio, kuris buvo ištirtas ir yra nurodytas visose šešiose UAB „Labtesta“ tyrimo ataskaitose, kuris neviršijo 8 proc., todėl prekės galėjo būti klasifikuojamos KN 2306 90 05. Po perskaičiavimo riebalų kiekis sausojoje medžiagoje neviršija 8 proc. Tik trijose UAB „Labtesta“ ataskaitose nėra nurodytas drėgmės kriterijus. Būtina įvertinti tai, ar drėgmės rodiklį galima sužinoti ir nustatyti iš kitų byloje esančių įrodymų. Faktinis drėgmės kiekis, nurodytas kiekvienos siuntos kokybės liudijime, nei vienoje iš 59 ginčo siuntų net nepriartėjo iki maksimalaus 6 proc., o ginčo siuntų drėgmės vidurkis tesiekė 2,9 proc.

Teismas padarė viena kitai prieštaraujančias išvadas, konstatuodamas, kad riebalų kiekį į sausąją medžiagą galima perskaičiuoti žinant drėgmės kiekį, tačiau drėgmė turi būti nustatoma kaip ir kiti parametrai, todėl, nesant nustatytam drėgmės kiekiui, jo perskaičiuot negalima. Teismo išvada apie perskaičiavimo negalimumą ar juo labiau nepatikimumą yra nepagrįsta. Būtina vadovautis maksimaliai įmanomai tiksliausiai nagrinėjamą laikotarpį atitinkančiais ir apibūdinančiais įrodymais.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (4 t., b. l. 144–148) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Teisės aktų nustatyta mėginių ėmimo tvarka, atlikta muitinės, nebuvo pažeista. UAB „Labtesta“ tyrimų ataskaitos nelaikytinos patikimu ir pakankamu šaltiniu, galinčiu paneigti Muitinės laboratorijos tyrimų rezultatus. UAB „Labtesta“ tirti mėginiai buvo paimti nesilaikant Administravimo taisyklėse nustatytos tvarkos. Nėra ginčo, kad UAB „Labtesta“ tyrė prekes, kurių mėginiai buvo paimti nedalyvaujant muitinės pareigūnams, ir nėra jokių įrodymų dėl to, kad tirtos prekės apskritai buvo pateiktos muitiniam įforminimui.

2. Net ir pripažinus UAB „Labtesta“ tyrimo ataskaitas kaip importuotų prekių sudėties įrodymą, juose esančių duomenų nepakanka prekių KN kodui nustatyti. Akivaizdu, kad prekių tyrimai buvo atliekami ne KN kodui nustatyti, o kukurūzų koncentrato kokybei įvertinti. Apelianto pateikiami skaičiavimai, formulės, grafikai ir pan. yra tik prielaidos apie galimą prekių sudėtį ir įrodomosios reikšmės šiame ginče negali turėti. Apeliantas Muitinės laboratorijos tyrimą galėjo paneigti pateikdamas tik pagal teisės aktų reikalavimus parengtas, išsamias ir visapusiškas kompetentingos laboratorijos išvadas.

3. Visos importuotos prekės, dėl kurių vyksta ginčas, yra analogiškos ir tapačios. Tokia išvada darytina todėl, kad apeliantas, importuodamas prekes, deklaruodavo jas tuo pačiu KN kodu, pateikdavo dokumentus (sąskaitas–faktūras, kokybės liudijimus), kuriuose užfiksuotos analogiškos importuojamų prekių charakteristikos. Nebuvo jokio pagrindo kukurūzų fosfatido pašarinį koncentratą klasifikuoti skirtingai. Muitinės laboratorijos išvada nėra vienintelis pagrindas keisti prekės kodą. Sprendimas dėl prekės kodo keitimo gali būti priimtas ir tada, kai, išanalizavus visus turimus ir priimtinus įrodymus, galima daryti išvadą dėl prekių tapatumo tirtoms prekėms. Dėl galimybės taikyti Muitinės laboratorijos nustatytą kodą prekėms, kurios nebuvo tirtos, tačiau įrodymai patvirtina jų tapatumą, yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. balandžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-561/2010.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepimu į apeliacinį skundą (4 t., b. l. 149–153) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Tikrinamu laikotarpiu UAB „Eurokorma“ deklaruotos prekės „kukurūzų fosfatido pašarinis koncentratas“ yra analogiškos sudėties su nedideliais jos svyravimais. Atlikti laboratoriniai tyrimai patvirtina, kad tai yra kukurūzų apdorojimo (aliejaus iš kukurūzų gemalų ekstrakcijos) liekana – kukurūzų fosfatido pašarinis koncentratas, klasifikuotina KN subpozicijoje 2302 10 10 00. Kad tai yra analogiškos prekės, muitinei yra nurodęs ir apeliantas. Muitinio įforminimo metu pateiktuose dokumentuose, charakterizuojančiuose prekės kokybę, nurodyta klasifikavimui aktuali informacija atitinka prekės mėginių laboratorinio tyrimo duomenis. Iš to paties gamintojo, iš tų pačių žaliavų, pagal tą pačią technologiją pagamintos prekės laikytinos tapačiomis.

2. Apeliantas negali ginčyti prekės mėginių tyrimo Muitinės laboratorijoje rezultatų, kadangi šie rezultatai jau yra įrodyti. Apeliantas klaidingai nurodo, kad skirtinguose Ukrainos regionuose užauginti ir skirtingai patręšti kukurūzai negali būti tapatūs, todėl nors ir pagal vienodą technologiją iš jų pagamintos prekės negali būti tapačios. Prekių skirtumai dėl nevienodo įrengimų „įšilimo“ gamybos procese taip pat nereikšmingi. Teismas teisingai aiškino įstatymų įtvirtintą „tapačių prekių“ sąvoką ir, vertindamas ginčo prekes, pagrįstai jas pripažino tapačiomis.

3. UAB „Labtesta“ tyrimai buvo atlikti ne dėl prekių klasifikavimo, ir ataskaitose nurodytų duomenų nepakanka tiksliam importuojamo kukurūzų fosfatido pašarinio koncentrato KN kodui nustatyti. Tyrimai buvo atlikti tik pašarų kokybei įvertinti. UAB „Labtesta“ tyrimų ataskaitos nelaikytinos patikimu ir pakankamu šaltiniu, galinčiu paneigti Muitinės laboratorijos tyrimų rezultatus. Muitinė pagrįstai rėmėsi Muitinės laboratorijos išvadomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (4 t., b. l. 154–157) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai sutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Apelianto importuotos prekės nelaikytinos tapačiomis pagal Bendrijos muitinės kodekso 142 straipsnį. Vadovaudamasis importuotų prekių kokybės liudijimais, teismas turėjo galimybę vertinti ir nustatyti importuotų prekių priskyrimą tam tikram TARIC kodui, o ne vadovautis ir neteisingai interpretuoti Bendrijos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalį.

2. Apeliantas ir neginčija Muitinės laboratorijos tyrimų rezultatų, atliktų vienai prekių siuntai, už kurią priskaičiuoti papildomi mokesčiai. Jis ginčija kodo priskyrimą prekėms, kurių mėginio tyrimo muitinė neatliko, o atitinkamo kodo priskyrimas prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Apelianto užsakymu UAB „Labtesta“ atlikti tyrimai patvirtina tam tikrų siuntų prekių sudėtį, Muitinės laboratorija šios bendrovės tirtų prekių netyrė, todėl nėra patikimo įrodymo, paneigiančio akredituotos laboratorijos tyrimų rezultatus.

3. Šiuo atveju ginčas tarp šalių kilo ne atliekant muitinės sankcionuotus veiksmus, o po muitinės procedūros įforminimo, todėl teismas neteisingai interpretavo Taisyklėse įtvirtintą privalomą muitinės dalyvavimą atliekant prekių pavyzdžių paėmimą. UAB „Labtesta“ tyrimų ataskaitose nurodyti visi reikalingi duomenys.

4. Teismas privalėjo vadovautis pateiktomis UAB „Labtesta“ ataskaitomis ir perskaičiuoti riebalų kiekį sausoje medžiagoje, kadangi ši įmonė yra nešališka, kompetentingos institucijos akredituota (sertifikuota) tyrimų laboratorija, įgaliota tirti atitinkamas prekes, todėl jos atlikti tyrimai privalo būti vertinami. Perskaičiavus būtų pagrįstas apelianto teiginys dėl prekės klasifikavimo ir atitikimo nustatytam TARIC kodui 2306 90 05, kuriuo klasifikuojamai prekei nėra taikomi importo mokesčiai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl pareiškėjo per savo atstovą – muitinės tarpininko paslaugų teikėją AB „Lietuvos geležinkeliai“ - nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. sausio 24 d. importuotos prekės tarifinio klasifikavimo teisingumo. Pareiškėjo teigimu, ši prekė pagal jos aprašymą ir pavadinimą turėjo būti deklaruota 2306 90 05 TARIC kodu, kuriam yra taikytinas nulinis importo mokesčių tarifas (pažymėtina, kad paminėtas muitinės tarpininkas jas deklaravo 2306 90 90 TARIC kodu). Pagal muitinės padarytą išvadą, šios prekės teisingas TARIC kodas yra 2302 10 10, todėl ji pareiškėjo turėjo būti apmokestinta atitinkamais mokesčiais. Kolegija pažymi, kad, nagrinėjant šį ginčą, yra taikytini minėto importo metu nurodytus teisinius santykius reglamentavę Europos Bendrijos bei nacionalinės teisės aktai: Bendrijos muitinės kodeksas, Reglamentas Nr. 861/2010 (kuriame nurodytos tarifinio prekių klasifikavimo Europos Bendrijos integruoto tarifo (TARIC) nomenklatūros pozicijos ir subpozicijos), šių (Europos Bendrijos) teisės aktų taikymą Lietuvoje reglamentuojantys Muitinės įstatymas (jo 34 ir 35 str.) bei poįstatyminiai teisės aktai: Taikymo taisyklės, Taisyklės ir nuo 2010 m. spalio 4 d. įsigaliojusios Administravimo taisyklės. Taip pat pažymėtina, kad tarp ginčo šalių iš esmės nėra nesutarimų dėl paminėtų Europos Bendrijos teisės aktų taikymo būtinumo bei ginčo dėl muitinės teisės patikrinti deklaruojamų ir muitinės jau išleistų prekių klasifikavimo TARIC kodu teisingumą. Ginčo esmė – šalių nesutarimai dėl paminėto tarifinio prekių klasifikavimo teisingumo, t. y. dėl tokių nesutarimų išsprendimo būdo teisėtumo ir patikimumo aspektu. Todėl, sprendžiant šį ginčą, lemiamą reikšmę turi paminėti nacionalinės teisės aktai, reglamentuojantys nurodytų nesutarimų išsprendimo tvarką.

Iš bylos matyti, kad, nustatydama pareiškėjo importuotos prekės TARIC kodą 2302 10 10, muitinė iš esmės rėmėsi Muitinės laboratorijos 2010 m. gruodžio 28 d. ir 2011 m. vasario 2 d. tyrimų išvadomis (užfiksuotomis atitinkamai 2010-12-28 tyrimo protokolu Nr. OT3200 ir 2011-02-02 tyrimo protokolu Nr. 1T0393) ir kritiškai vertino (nelaikė patikimais ir pakankamais įrodymais) pareiškėjo jai pateiktas šešias UAB „Labtesta“ parengtas (2009-01-20, 2009-03-31, 2009-04-03, 2010-01-15, 2010-01-15 ir 2010-03-15) tyrimo ataskaitas. Todėl kolegija pripažįsta būtina pasisakyti dėl šių įrodymų tarpusavio santykio ir jų reikšmės nagrinėjamai bylai.

Pasisakydama dėl paminėtų Muitinės laboratorijos tyrimų išvadų reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pažymi, kad Muitinės laboratorijos išvadų vaidmuo, nustatant tam tikros importuotos ar importuojamos prekės TARIC nomenklatūros poziciją, yra nurodytas su Muitinės įstatymu, Bendrijos muitinės kodeksu ir Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatomis suderintose Taikymo taisyklėse. Šių taisyklių 6 punkte yra nurodyta, kad, taikant Kombinuotąją nomenklatūrą, Europos Bendrijos integruoto tarifo (TARIC) nomenklatūrą ir kitas pagal Kombinuotąją nomenklatūrą ir jos pagrindu sudarytas prekių nomenklatūras Lietuvos Respublikoje, kai prekių klasifikavimui ir ekspertizei būtini laboratoriniai tyrimai, remiamasi tik Muitinės laboratorijos arba nešališkos, kompetentingos institucijos akredituotos (sertifikuotos) tyrimų laboratorijos, įgaliotos tirti atitinkamas prekes, išvadomis.

Pareiškėjo importuotos prekės TARIC pozicijai nustatyti (atsižvelgiant į pakankamai sudėtingus ir savo apimtimi plačius galimų taikyti TARIC pozicijų ir subpozicijų aprašymus, pateiktus Reglamente Nr. 861/2010) yra reikalingi specialūs tyrimai ir specialių žinių panaudojimas, todėl kolegija daro išvadą, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje laboratorinių tyrimų būtinumo poreikis yra logiškas ir akivaizdus. Iš paminėtų Muitinės laboratorijos 2010 m. gruodžio 28 d. ir 2011 m. vasario 2 d. tyrimų protokolų matyti, kad abiejų laboratorinių tyrimų objektais buvo pareiškėjo importuotos prekės mėginiai, kurie buvo pateikti tyrimui atitinkamai 2010 m. lapkričio 22 d. ir 2011 m. sausio 24 d. teisės aktų nustatyta tvarka (pažymėtina, kad šių mėginių tikrumas ir patikimumas byloje nėra kvestionuojamas).

Abiejų nurodytų laboratorinių tyrimų išvados yra vienodos – mėginiai atitinka TARIC kodą 2302 10 10 00 (2 t., b. l. 55-56, 58-59). Todėl muitinė, spręsdama klausimą dėl pareiškėjo deklaruotų (2010-10-23 BAD Nr. 10LTVG2000IM0331A3 ir 2011-01-24 BAD Nr. 11LTVG2000IM003C43) prekių klasifikavimo TARIC kodu teisingumo, galėjo remtis šiomis išvadomis ir teisingu šių prekių TARIC kodu laikyti TARIC kodą 2302 10 10 00. Šiame kontekste pažymėtina, kad nurodytų laboratorinių tyrimų objektai teisingos TARIC nomenklatūros pozicijos nustatymo tikslu nebuvo tiriami Taikymo taisyklių 6 punkto taikymo požiūriu kompetencijos prasme lygiavertės su Muitinės laboratorija tyrimo įstaigos.

Laiko ir atitinkamos siuntos vykdymo aspektais pareiškėjo pateiktos paminėtos UAB „Labtesta“ tyrimo ataskaitos negali būti taikytinos pareiškėjo deklaruotų (2010-10-23 BAD Nr. 10LTVG2000IM0331A3 ir 2011-01-24 BAD Nr. 11LTVG2000IM003C43) prekių partijoms. Todėl teismas neturėjo jokio pagrindo pripažinti šių partijų (siuntų) prekių klasifikavimo TARIC kodu 2302 10 10 00 (t. y. muitinės šių prekių klasifikavimo) neteisingu.

Kaip jau buvo pasakyta aukščiau, muitinės įstaiga (Vilniaus teritorinė muitinė), kilus pagrįstoms abejonėms dėl pareiškėjo kitų, iš muitinės priežiūros jau išleistų, prekių tarifinio klasifikavimo teisingumo, turėjo teisę patikrinti pareiškėjo (jo atstovo) deklaruoto prekių tarifinio klasifikavimo teisingumą. Tai darydama, muitinė privalėjo vadovautis Administravimo taisyklių 8 punkto nuostatomis ir pirmiausia išaiškinti galimybę gauti kitų siuntų mėginius laboratoriniams tyrimams atlikti. Administravimo taisyklių 8.1 punkte nurodyta, kad muitinės vykdomų patikrinimų po muitinio įforminimo (prekių išleidimo) metu mėginiai gali būti imami, jeigu asmuo muitinei deklaruotas ir į savo apskaitą įtrauktas prekes dar gali pateikti tikrinimui, t. y. prekės saugomos asmens sandėliuose, jam priklausančiose parduotuvėse, talpyklose, kitose saugojimo vietose ir pan., arba jų pateikti negali, bet yra galimybė muitinės pareigūnui paimti (asmuo gali pateikti) papildomą prekes apibūdinančią informaciją, kurios anksčiau muitinės pareigūnai neturėjo.

Byloje esantis Vilniaus teritorinės muitinės 2011 m. sausio 19 d. pareiškėjui adresuotas raštas (nurodymas) Nr. 2B-19.9-1108 patvirtina, kad muitinė, vykdydama šią pareigą, buvo įpareigojusi pareiškėją pateikti tikrinamu laikotarpiu prekių – „kukurūzų fosfatido pašarinio koncentrato“ – pavyzdį, reprezentuojantį importuotas prekių siuntas, bei kitus (muitinei dar nepateiktus) dokumentus, patvirtinančius prekės sudėtį, taip pat paprašė patvirtinti, ar muitinei 2010 m. lapkričio 15 d. pateikto prekės pavyzdžio sudėtis (kuri buvo ištirta aukščiau paminėto Muitinės laboratorijos 2010-12-28 tyrimo metu) yra analogiška tikrinamu laikotarpiu importuoto kukurūzų fosfatido pašarinio koncentrato sudėčiai (2 t., b. l. 65-66).

Pareiškėjui nesureagavus į šį raštą, viena vertus, konstatuotina, kad prašomų pavyzdžių (mėginių) jis neturėjo galimybės pateikti, antra vertus, pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad jis (pareiškėjas) nesureikšmino prekių skirtingumo jų muitinio klasifikavimo prasme. Todėl darytina išvada, kad muitinė turėjo pagrindą patikrinti pareiškėjo (jo atstovo) deklaruoto TARIC kodo teisingumą panaudodama jos turimus šiam tikslui pasiekti reikšmingus duomenis, tarp jų ir aukščiau paminėtą Muitinės laboratorijos 2011 m. vasario 2 d. išvadą.

Šiame kontekste pažymėtina, kad nesutikimą su muitinės nustatytu importuotos prekės TARIC kodu (2302 10 10 00) pareiškėjas iš esmės grindžia ne naujais, o muitinės jau įvertintais įrodymais (paminėtomis UAB „Labtesta“ tyrimo ataskaitomis), todėl, kolegijos manymu, nėra pagrindo daryti prielaidą (tuo labiau, išvadą), kad esant tokiai situacijai muitinė pažeidė Bendrijos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalies reikalavimą.

Pasisakydama dėl UAB „Labtesta“ tyrimo ataskaitų reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pirmiausia pažymi, kad jos buvo sudarytos (tyrimai buvo atlikti) siekiant nustatyti prekės kokybinius parametrus, t. y. siekiant kitų, negu tarifinio klasifikavimo nustatymo, tikslų (pažymėtina, kad apie tirtų prekių tarifinį klasifikavimą šiose ataskaitose nekalbama). Mėginiai šiems tyrimams atlikti buvo paimti be jokio suderinimo su muitine, o tai taip pat patvirtina, kad šių tyrimų atlikimas pareiškėjo tuo metu nebuvo siejamas su reikalingumu muitinės sankcionuotiems veiksmams įforminti (Taisyklių 4 p.). Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu išsakytiems argumentams ir jų nekartodama, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad aptariamos UAB „Labtesta“ tyrimo ataskaitos negali būti pripažintos patikimais ir pakankamais įrodymais, leidžiančiais daryti priešingą, negu muitinės padaryta, išvadą apie pareiškėjo importuotos prekės tarifinį klasifikavimą arba sukelti pagrįstas abejones dėl pastarosios išvados teisingumo. Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad, pagal pareiškėjo 2009-2011 m. importuotų kukurūzų apdorojimo liekanų apibūdinimo teismo aptartus požymius, importuota prekė pripažintina tapačia preke Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 142 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo prasme.

Taigi konstatuotina, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė ir kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų pripažinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą nepagrįstu arba neteisingu (ABTĮ 86 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas