2K-238/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-238/2012

Proceso Nr. 1-20-1-00658-2009-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.23.2; 2.1.7; 2.4.7; (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Armano Abramavičiaus

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,

teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 17 d. nuosprendžio dalis dėl E. S. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį (2009 m. liepos 20 d. veika), ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: E. S. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.

Taip pat buvo pakeista pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl P. M., o jo gynėjo apeliacinis skundas atmestas, tačiau kasacine tvarka ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis neskundžiama.

Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 17 d. nuosprendžiu E. S. buvo išteisintas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad dalyvavo padarant šį nusikaltimą.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimo,

n u s t a t ė:

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžiu E. S. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2009 m. liepos 20 d. neteisėtai atgabeno 0,096 g miltelių, kurių sudėtyje yra 0,031 g narkotinės medžiagos – heroino, Kaune, prie Ateities pl. ir Melisų tako sankryžos, kur už 50 Lt pardavė P. M..

Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu E. S. dėl šios veikos buvo išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas išteisinimą motyvavo tuo, kad iš surinktų įrodymų matyti, jog E. S. iš anksto susitaręs susitiko nusikaltimo vietoje su P. M. turėdamas tikslą parduoti jam narkotinę medžiagą – heroiną, tačiau P. M. jo nepardavė. Nesant įrodymų, kad nusikaltimas buvo baigtas arba nebaigtas ne dėl nuo E. S. nepriklausančių priežasčių, taip pat nesant duomenų, kad E. S. nusikaltimo padarymo laiku turėjo narkotinę medžiagą, darytina išvada, jog E. S. nusikalstamą veiką nutraukė savanoriškai, suvokdamas, kad ją gali pabaigti. Teismas konstatavo, kad, nesant E. S. savanoriškai nutrauktoje veikoje jokio kito nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties, jo atsakomybė pagal Baudžiamąjį kodeksą negalima, todėl jis išteisintinas neįrodžius, kad dalyvavo padarant nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje.

Nuteistasis E. S. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 25 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį (BPK 382 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai. Kasatorius teigia, kad buvo pažeista BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostata, nes teismas prielaidas nurodė, kaip neginčytinus įrodymus pagrindžiančius jo kaltę. Pasak nuteistojo, aplinkybė, kad jis pardavė P. M. narkotines medžiagas, yra tik prielaida, nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų narkotinių medžiagų pardavimą P. M.. Kasatoriaus manymu, vienintelė aplinkybė, kuria remiantis buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, yra P. M. kaip įtariamojo apklausa 2009 m. lapkričio 17 d., kurios metu jis nurodė, kad narkotines medžiagas įsigijo iš E. S.. Tačiau kitų apklausų metu ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu P. M. paneigė, kad narkotines medžiagas pirko iš E. S.. Kasatorius mano, kad teismas nepagrįstai vadovavosi E. S. ir liudytojo Nr. 1 parodymais, nes jie nematė ir negali patvirtinti aplinkybės, jog P. M. įsigijo narkotinių medžiagų būtent iš E. S., jie tik gali patvirtinti buvus patį susitikimą. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jo ir P. M. parodymai esmingai skiriasi ir tai yra pagrindas teigti, jog E. S. pardavė narkotines medžiagas P. M.. Pasak nuteistojo, jų parodymų skirtumas nėra esminis ir tai nepatvirtina narkotinių medžiagų pardavimo fakto. Taigi, kasatoriaus teigimu, visa tai rodo, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, nevertino surinktų įrodymų, o formaliai patenkino prokuratūros skundą.

Be to, jo manymu, šališkumą patvirtina ir bausmės paskyrimas. Kasatorius pažymi, kad nors teismas nuosprendyje ir nurodė, jog E. S. yra nuteistas kitoje byloje pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, tačiau bausmių pagal šį ir naują priimtą nuosprendį nesubendrino, taip pažeisdamas BPK 331 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Kasacinis skundas atmestinas.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, kurioje E. S. buvo kaltinamas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, priėmė skirtingus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas E. S. išteisino, nurodydamas, kad neįrodyta, jog nusikaltimas buvo baigtas ar nebaigtas ne dėl E. S. nepriklausančių priežasčių, taip pat nėra duomenų, kad E. S. turėjo narkotinę medžiagą, todėl teismas padarė išvadą, kad jis nusikalstamą veiką nutraukė savanoriškai, suvokdamas, kad gali ją pabaigti. Taip pat teismas, pažymėdamas, kad kitos nusikalstamos veikos sudėties jo veiksmuose nenustatyta, jis turi būti išteisintas neįrodžius, kad dalyvavo padarant nusikaltimą pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas priėmė priešingą sprendimą, t. y. nusprendė E. S. nuteisti.

Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyti E. S. pripažinimo kaltu įrodymai ir kitokie negu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo motyvai atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus.

Kasatoriaus teiginys, kad nuosprendis paremtas tik prielaidomis, todėl pažeista BPK 331 straipsnio 2 dalis, yra nepagrįstas ir atmestinas. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas sprendimą nuteisti E.S. grindė ne prielaidomis, o surinktų įrodymų visumos vertinimu ir savo vidiniu įsitikinimu, kuris buvo suformuotas išsamiai išnagrinėjus bylą. Kritikuodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad jame įrodymai nebuvo vertinami kaip visuma, bet kiekvienas atskirai, o kai kurie net iš viso nevertinti. Tam, kad būtų pašalinti netikslumai ir abejonės, apeliacinės teismas iš naujo atliko įrodymų tyrimą (apklausė teismo posėdyje E. S., P. M. ir E. S.) ir nustatė, kad E. S., turėdamas tikslą platinti, atgabeno narkotinės medžiagos heroino ir pardavė ją P. M.. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadas dėl apkaltinamojo nuosprendžio grindė P. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, iš dalies E. S. parodymais, nuteistosios E. S., liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais, tyrimo veiksmų fiksavimo atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus protokolu, stenograma, kitais rašytiniais įrodymais. Dėl šių įrodymų gavimo teisėtumo abejonių nekyla.

Tai, kad 2009 m. liepos 20 d. P. M., liudytojas Nr. 1 bei E. S. važiavo automobiliu susitikti su E. S. yra neginčijamai nustatyta, to neneigia ir pats kasatorius, ginčo objektu yra būtent narkotinių medžiagų perdavimo momentas. Kasacinės instancijos teismas pagal savo kompetenciją turi pareigą patikrinti, ar apeliacinės instancijos teismas motyvavo, kodėl darė išvadą, kad būtent E. S. pardavė narkotines medžiagas, ir nepažeidė nuosprendžio surašymo taisyklių. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas akcentavo, jog svarbu vertinti ne kiekvieną įrodymą atskirai, bet jų visumą, būtent todėl P. M. skirtingi parodymai, kuriuose jis gina E. S., vertintini kritiškai, nes jis nebuvo nuoseklus, kiekvienos apklausos metu nurodydavo skirtingas narkotinių medžiagų perdavimo aplinkybes, kurios visumos aplinkybių kontekste nebuvo logiškos. Be to, teismas vertino ir tai, kad pačių E. S. ir P. M. parodymai dėl jų susitikimo aplinkybių yra prieštaraujantys tarpusavyje, aiškiai nurodė, kur jie nesutampa. Taigi šios aplinkybės sudarė realų pagrindą teismui kritiškai vertinti E. S. parodymus. Apeliacinės instancijos teismas motyvavo, kodėl vadovaujasi būtent P. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, ir netiki vėliau jo duotais parodymais, išsamiai paaiškino tokį savo sprendimą, remdamasis P. M. ir E. S. parodymų nesutapimu. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neturi pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tik prielaidomis ir vertino tik kaltinančiam sprendimui palankius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl to, kad nėra pagrindo tikėti tais parodymais, kuriuose nurodoma, kad susitikimas su E. S. buvo dėl kitų asmeninių reikalų visų aplinkybių kontekste, turint omenyje tai, kad liudytojo Nr. 1, E. S. ir P. M. susitikimo tikslas buvo parūpinti liudytojui Nr. 1 narkotinių medžiagų ir būtent su šiuo tikslu jie vyko susitikti su kitu asmeniu, kur tikėjosi gauti narkotinių medžiagų, yra logiškos ir motyvuotai pagrįstos.

Taigi narkotinių medžiagų perdavimo momentas teismo buvo įrodytas remiantis surinktų įrodymų visumos analize ir vertinimu. Abejonių dėl tų įrodymų, kuriais rėmėsi teismas, teisėtumo nekyla, o jų pakankamumo klausimas yra apeliacinės instancijos teismo prerogatyva. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje tinkamai įgyvendino įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad vertinant įrodymus apeliacinės instancijos teisme buvo pažeistos BPK nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas visus bylos įrodymus išanalizavo išsamiai ir nešališkai juos įvertino. Įrodymų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Patikrinusi kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė.

Nepagrįstas ir tas skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 331 straipsnio 4 dalį, kurioje nurodyta, kad, keičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį, turi būti nurodomos išvados dėl baudžiamojo įstatymo taikymo ir bausmės skyrimo. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje aiškiai nurodė, kodėl skiria artimą minimumui sankcijoje nustatytą bausmę, bei pažymėjo, kad teismas negali išeiti už apeliacinio skundo ribų, nes tai galėtų pabloginti nuteistojo padėtį. Šiuo atveju bausmių bendrinimas pagal kelis nuosprendžius, teismo nuomone, galėjo turėti įtakos nuteistojo padėties bloginimui, todėl bausmių bendrinimo klausimą pagal skirtingus nuosprendžius teismas paliko spręsti kita specialia tvarka, kuri įtvirtinta BPK, ir yra susijusi su nuosprendžių ir nutarčių vykdymo klausimų išsprendimu, taip pat ir bausmių subendrinimu pagal skirtingus nuosprendžius. Taigi apeliacinės instancijos teismas, priešingai negu teigia nuteistasis, nepažeidė BPK normų ir jo teisių, paaiškino savo sprendimus dėl bausmių skyrimo ir bendrinimo negalimumo aplinkybių, nurodydamas, kad šis klausimas turi būti išspręstas kita baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo E. S. kasacinį skundą.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Dalia Bajerčiūtė

Armanas Abramavičius