2016-12-06 Nr. AB-23535-3-62-3-01713-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-952-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01713-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. O. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. O. L. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja D. O. L. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau ‒ NŽT) 2014 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 8S-(14.8.3.) – 557 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui K. L.“ (toliau ‒ Sprendimas); 2) įpareigoti NŽT likusiam valstybės išperkamam 0,5592 ha žemės plotui parengti išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn persiunčiant ją į pareiškėjos pasirinktą kadastrinę vietovę, kurioje yra laisvos valstybinės žemės.

Pareiškėja skunde nurodė, kad K. L. 1991 m. gruodžio 14 d. kreipėsi į Kauno miesto valdybą dėl nuosavybes teisių atkūrimo natūra į jo tėvo Jurgio J. L. nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune 9 (Nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 621 (toliau ‒ Atkūrimo byla), b. l. 22). K. L. 2003 m. sausio 29 d. mirė, o 2003 balandžio 30 d. Kauno miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. AT2-6029/25003 nutarė patvirtinti jo 2003 m. sausio 4 d. sudarytą asmeninį testamentą dėl jo testamente išvardyto turto palikimo pareiškėjai (b. l. 33). Kauno apskrities viršininko administracija 2006 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. 6732 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste piliečiui K. L.“ K. L. atkūrė nuosavybės teises grąžinant natūra į 0,4821 ha žemės (Atkūrimo byla, b. l. 111-112). Kauno apskrities viršininko administracija 2008 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. 8027 atkūrė nuosavybės teises K. L. į 0,1187 ha žemės gražinant natūra (Atkūrimo byla, b. l. 159, 156-155). Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos ir architektūros skyriaus (toliau ‒ Urbanistikos ir architektūros skyrius) 2014 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. 70-2-2659 pranešė, kad J. L. iki 1940 m. turėtos žemės vietoje, daugiau laisvos (neužstatytos) žemės nėra (Atkūrimo byla, b. l. 12). NŽT 2014 m. spalio 14 d. Sprendimu atkūrė nuosavybės teises į K. L. tenkančią nekilnojamo turto dalį ‒ 0,5592 ha žemės atlyginant pinigais 8 760 Lt (b. l. 31).

Pareiškėja tvirtino, kad Sprendimas yra nepagrįstas, nes Kauno miesto žemėtvarkos skyriui 2002 m. kovo 15 d. pateiktame K. L. prašyme buvo prašoma „imtis visų galimų priemonių žemės grąžinimui natūra“. Pareiškėja pažymėjo, kad vien tai, kad prašyme nebuvo nurodyta, kad K. L. sutinka, jog žemė būtų ne tik gražinta natūra, bet ir ekvivalentine natūra, nedaro prielaidos, kad esant tam tikrai situacijai jo toks, ekvivalentine natūra atkurtos nuosavybės teisių būdas nebūtų tenkinęs. Sprendimas prieštarauja pareiškėjos valiai, nes ji, susipažinusi su Sprendimo projektu 2014 m. spalio 10 d. nurodė, kad su juo nesutinka. Pareiškėja paaiškino, kad priimant Sprendimą atsakovas nesiūlė alternatyvių nuosavybės teisių atkūrimo būdų. Pareiškėja pažymėjo, kad atsakovas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) numatytu terminu t. y. 2003 m. balandžio 1 d., per kurį buvo galima pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nes K. L. nuosavybė buvo atkurta natūra 2006 m. liepos 4 d. bei 2008 m. vasario 5 d. sprendimais, o iš to seka, kad iki Atkūrimo įstatyme numatyto termino t. y. 2003 m. balandžio 1 d. nebuvo galimybės bei poreikio pateikti prašymo, kad būtų pakeista valia. Be to iki 2003 m. balandžio 1 d. nebuvo duomenų, kurie K. L. ar pareiškėjai leistų susidaryti nuomonę, kad nuosavybės teisių atkūrimas natūra yra negalimas ir būtina rinktis kitą nuosavybės atkūrimo būdą. Taip pat nėra duomenų, kad pakeisti nuosavybės teisių atkūrimo būdą būtų siūlęs atsakovas. Apie tai, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės natūra pareiškėja sužinojo tik iš atsakovo 2014 m. rugsėjo 19 d. pažymos Nr. 5-1353 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamą turtą (žemę) atkūrimo“, tačiau atsakovas apie tai, kad pareiškėjai nėra galimybės atkurti nuosavybės J. K. L. turėtose žemės ribose žinojo jau 2010 m. sausio 22 d. gavęs iš Kauno miesto savivaldybės administracijos miesto plėtros departamento urbanistikos skyriaus raštą Nr. 40-2-78, todėl atsakovas jau tada galėjo pareiškėjai nurodyti, kad nėra galimybės nuosavybės teisių atkurti natūra ir būtina rinktis kitą nuosavybės teisių atkūrimo variantą.

Pareiškėja akcentavo, kad net ir priėmus Sprendimą atsakovas 2014 m. lapkričio 13 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94)-7139 informavo, kad įstatyme numatyta galimybė pakeisti valią ir už valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėse. Taigi, šiuo atveju vis dėlto pareiškėjai yra galimybė pakeisti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nors administracinis subjektas pats anksčiau nurodęs, kad galimybės keisti nuosavybės atkūrimo būdą nėra. Pareiškėja pažymėjo, kad atsakovas priimdamas skundžiamą Sprendimą vadovavosi Atkūrimo įstatymo neaktualia redakcija, nes Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija, numatanti, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, galiojo iki 2012 m. vasario 1 d., tuo metu pareiškėja dar neturėjo duomenų, kad jai privalu keisti nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Pareiškėja teigė, kad yra garbingo amžiaus, neturi teisinio išsilavinimo, todėl negalima reikalauti iš jos, kad ji sektų visus įstatymų pakeitimus ir visus savo veiksmus atliktų, kaip to reikalauja būtent to meto įstatymo redakcija. Apie įstatymu padarytus pakeitimus bei pasikeitusius reikalavimus pareiškėją informuoti turėjo atsakovas.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad K. L. 1991 m. gruodžio 14 d. pirminiame prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodė pageidavimą, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų grąžintos natūra. Minėtame prašyme išreikšta valia iki 2003 m. balandžio 1 d. pakeista nebuvo. Todėl NŽT, teisės aktų nustatyta tvarka, Kauno miesto savivaldybei daugiau nepažymėjus laisvos (neužstatytos) žemės, atkūrė nuosavybės teises, už 0,5592 ha plotą, atlyginant pinigais. Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. pareiškėjos išreikšta valia būtų buvusi patikslinta, todėl vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatomis NŽT įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į J. L. turėtos 0,5592 ha ploto žemės atlyginant pinigais. Sprendimas neprieštarauja aukštesnę galią turintiems aktams, jį priėmė kompetentingas subjektas, turintis teisę priimti sprendimus, nebuvo pažeistas objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumo kriterijus. Taip pat negali būti tenkinamas ir reikalavimas įpareigoti NŽT likusiam valstybės išperkamam 0,5592 ha žemės plotui parengti išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn persiunčiant ją į pareiškėjos pasirinktą kadastrinę vietovę, kurioje yra laisvos valstybinės žemės.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 3 d. sprendimu pareiškėjos D. O. L. skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad K. L. 1991 m. gruodžio 14 d. Kauno miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo J. L. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 7,95 ha žemės sklypą, prašyme nurodydamas pageidavimą, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų grąžintos natūra (Atkūrimo byla, b. l. 22). Kauno miesto apylinkės teismas 2003 m. balandžio 30 d. nutartimi patvirtino K. L. asmeninį testamentą dėl jo testamente išvardinto turto palikimo pareiškėjai. Kauno apskrities viršininko administracija 2006 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. 6732 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste piliečiui (-tei) K. L.“ ir 2006 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 02-01-8085 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo Kaune“ atkūrė nuosavybės teises į 0,4821 ha ploto žemės grąžinant natūra (0,1200 ha žemės sklypo turėtoje vietoje, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, dalį ‒ 0,0400 ha ir 1,3263 ha žemės sklypo turėtoje vietoje, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, dalį ‒ 0,4421 ha). Kauno apskrities viršininko administracija 2008 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. 8027 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste piliečiui (-tei) K. L.“ ir 2008 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 02-01-715 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno m.)“ atkūrė nuosavybės teises K. L. į 0,1187 ha ploto žemės grąžinant natūra (0,3560 ha žemės sklypo turėtoje vietoje, esančio J. A.- (duomenys neskelbtini), Kaune, dalį ‒ 0,1187 ha). Urbanistikos ir architektūros skyrius 2014 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. 701-2-2659 informavo NŽT Kauno miesto skyrių, kad J. L. iki 1940 m. turėtos žemės ribose, daugiau laisvos (neužstatytos) žemės nėra. NŽT 2014 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. 8S-(14.8.3.)-557 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui K. L.“ atkūrė nuosavybės teises į 0,5592 ha žemės atlyginant pinigais ‒ 8 760 Lt (b. l. 31).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo įstatyme įtvirtinta nuo 2002 m. balandžio 19 d., kai įsigaliojo 2002 m. balandžio 2 d. Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832. Įsigaliojus šiam įstatymui, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. galėjo pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Taigi, nuo 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyti naikinamieji terminai pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Nuo 2002 m. spalio 25 d. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo, kuris įsigaliojo 2012 m. vasario 1 d. (išskyrus 4 straipsnio 2 dalį, kuri įsigaliojo 2011 m. lapkričio 26 d.) 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad tuo atveju, kai Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Pagal ši teisinį reglamentavimą darytina išvada, kad pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Vėliau, po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo ir negali sukurti teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises piliečio nurodytu būdu.

Teismas pažymėjo, kad bylos aplinkybės patvirtino, kad pareiškėjos argumentas apie tai, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės natūra sužinojo tik iš 2014 m. rugsėjo 19 d. atsakovo dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamą turtą (žemę) atkūrimo pažymos Nr. 5-1353, yra nepagrįstas. Atsakovas ne kartą informavo pareiškėją apie tai, kad nėra galimybės į likusį 0,5592 ha žemės atkurti nuosavybės teises natūra bei apie alternatyvius nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėja pageidavimą atkurti nuosavybės teises perduodant neatlygintinai žemės sklypą suformulavo tik po Sprendimo priėmimo, 2014 m. lapkričio 18 d. paduodama skundą teismui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog NŽT Kauno miesto skyrius 2014 m. liepos 24 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.7.)-3771 Urbanistikos ir architektūros skyriaus, prašė išnagrinėti ir pagal galimybę parengti išlikusios laisvos (neužstatytos) žemės planą J. L. iki 1940 m. turėtos žemės ribose (Atkūrimo byla, b. l 180). Urbanistikos ir architektūros skyrius 2014 m. rugsėjo 17 d. rašte Nr. 70-2-2097 nurodė, jog nurodytoje išnagrinėti teritorijoje daugiau laisvos (neužstatytos) žemės nėra (Atkūrimo byla, b. l. 182). Byloje nėra duomenų, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos 2014 m. rugsėjo 17 d. raštas Nr. 70-2-2097 būtų nuginčytas ar šiuo metu ginčijamas. Todėl NŽT neturėjo teisės nesivadovauti pateikta informacija. Taigi NŽT nagrinėjamu atveju atliko jos kompetencijai priskirtus veiksmus, ir atsižvelgdama į nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas ir K. L. bei jo įpėdinės pareiškėjos išreikštą valią bei nesant galimybės atkurti K. L. nuosavybės teises natūra, pagrįstai į 0,5592 ha žemės plotą atkūrė K. L. nuosavybės teises atlyginant pinigais.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, todėl nėra pagrindo jo naikinti skunde nurodytais argumentais bei galiojančiu teisiniu reglamentavimu, o kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą panaikinti šioje byloje skundžiamą administracinį aktą, nenustatyta, todėl pareiškėjos skundą atmetė.

III. Pareiškėja D. O. L. apeliaciniu skundu panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ‒ skundą tenkinti.

Pareiškėja nurodo, jog atsakovas jai iki 2003 m. kovo 1 d. raštu nepranešė, kad nuosavybės teisės į likusią žemę negali būti atkurtos prašyme nurodytais būdais bei nepasiūlė rinktis kitų nuosavybės teisių atkūrimo būdų, nors tokia pareiga atsakovui buvo imperatyviai įtvirtinta Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. sprendimu „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ priimtos Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau ‒ Tvarka) 3 punkte. Teismas pažymėjo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį (redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.) ir Tvarkos (2003 m. sausio 31 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 142 redakcija) 3 punktą, teisė įgaliotoms institucijoms parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą atsiranda tuomet, kai asmuo iki 2003 m. balandžio 1 d. apskritai nepareiškia jokios valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, arba iki nurodytos datos pagal institucijos, nagrinėjančios prašymą, reikalavimą nepareiškia tinkamo nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Pareiškėja pažymi, kad ji yra garbingo amžiaus, neturi teisinio išsilavinimo, todėl negalima reikalauti, kad ji sektų visus įstatymų pakeitimus ir visus savo veiksmus atliktų, kaip to reikalauja būtent to meto įstatymo redakcija. Jos manymu, kad apie įstatymu padarytus pakeitimus bei pasikeitusius reikalavimus pareiškėją informuoti turėjo atsakovas, kuris yra šios srities profesionalas, o šie veiksmai yra kasdieninė jo funkcija, tačiau pareiškėjai nebuvo tinkamai bei laiku pateikta informacija, todėl jai buvo apribota galimybė pakeisti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, keičiant jį iš natūra į ekvivalentinę natūrą.

Pareiškėja nurodo, kad net ir po 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimo atsakovas 2014 m. lapkričio 13 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94)-7139 nurodė, kad yra priimtas 2014 m spalio 14 d. NŽT sprendimas Nr. 8S-(14.8.3.) - 557 atkurti nuosavybės teisę į K. L. tenkančią nekilnojamo turto dalį ‒ 0,5592 ha žemės atlyginant pinigais už 0,5592 ha žemės 8 760 Lt., tačiau iki šiol šis sprendimas nėra įvykdytas, todėl, jeigu pageidaujate pasinaudoti įstatyme numatyta galimybe pakeisti valią ir už 1940 m. Nacionalizacijos buvusio savininko J. L. valstybės išperkamą žemę, turėtą Kauno mieste, prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėse, prašome NŽT Kauno miesto skyriui iki 2015 m. kovo 1 d. pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, nurodant pasirinktos vietovės rajoną ir kadastro vietovę, kurioje pageidaujate gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą. Šiame rašte taip pat nurodyta, kad NŽT K. L. vardu priimtą, tačiau neįvykdytą Sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeis administracine tvarka.

Pareiškėja akcentuoja, jos teismas konstatavo, kad tiek K. L., tiek pareiškėja praleido terminą pakeisti nuosavybės teisių atkūrimo būdą ir šiuo metu nebegalima pakeisti valios siekiant, kad žemė būtų grąžinta ne natūra, o ekvivalentine natūra, todėl nuosavybė priverstinai bus atkuriama pinigine kompensacija, tuo tarpu atsakovas sutinka, kad pareiškėja turi teisę pakeisti valią ir prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėse. Pareiškėjos nuomone, tai pažeidžia teisinio tikrumo principą, nes jos niekada netenkino nuosavybės teisės atkūrimas pinigine kompensacija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl NŽT 2014 m. spalio 14 d. sprendimo Nr. 8S-(14.8.3) – 557 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietoje piliečiui K. L.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjos pareiškimą atmetė, nurodęs, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka Viešojo administravimo įstatyme numatytus reikalavimus bei neprieštarauja kitiems teisės aktams, todėl jo naikinti nėra pagrindo.

Pareiškėja pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu teismo sprendimu, nurodydama, jog Sprendimas yra nepagrįstas bei priimtas atsakovui neatlikus Atkūrimo įstatyme numatytų pareigų, t. y. neinformavus pareiškėjos apie galimybę pakeisti valią siekiant nuosavybės teisių atkūrimo. Teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja, ginčydama Sprendimą, siekia nuosavybės teisių atkūrimo natūra, t. y. jos netenkina, kad 0,5592 ha žemės sklypas buvo kompensuotas pinigais.

Svarbu paminėti, jog ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, pastebi, jog administracinėje byloje ginčo nekyla dėl to, kad pareiškėja yra tinkamas subjektas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kad pareiškėjos tėvas – K. L. 1991 m. gruodžio 14 d. pateikdamas prašymą atkurti nuosavybės teises žemę, nurodė, kad pageidauja, jog nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų atkurtos natūra. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimais pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į tėvo nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą ‒ 0,4821 ha ir 0,1187 ha ploto žemės sklypus natūra, o NŽT 2014 m. gavus informacijos, jog daugiau laisvos žemės turėtoje vietoje nėra, nuspręsta 0,5592 ha žemės sklypo dalį atlyginti pinigais (8 760 Lt).

Vertindama, ar pareiškėjai pagrįstai nebuvo atkurtos nuosavybės teisės natūra, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo Atkūrimo įstatyme įtvirtinta nuo 2002 m. balandžio 19 d., kai įsigaliojo 2002 m. balandžio 2 d. Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832. Įsigaliojus šiam įstatymui Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. gali pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, jis šio įstatymo 17 straipsnyje numatytų institucijų, piliečiui paprašius, pakeičiamas administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003 m. sausio 1 d. Nuo 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyti naikinamieji terminai pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Nuo 2002 m. spalio 25 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

Ginčui spręsti aktuali Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalis numato, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. To paties straipsnio 3 dalis įtvirtina, jog pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Jeigu sprendimas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais jau priimtas, piliečio prašymu institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, jį pakeičia administracine tvarka. Prašymą dėl priimtų sprendimų pakeitimo piliečiai turi pateikti iki 2013 m. liepos 1 d. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis numato, jog tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš esmės pirmiau minėto reguliavimo kitimas yra siejamas su nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusiu Atkūrimo įstatymo (2011 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. XI-1650 redakcija) 21 straipsnio pakeitimu, kurio aiškinamajame rašte nurodoma, kad Atkūrimo įstatyme numatytų atlyginimo už valstybės išperkamą žemę mieste būdų – atlyginti vertybiniais popieriais ar atlyginti lygiaverčiu žemės sklypu kaimo vietovėje – piliečiai nesirenka, šie būdai jų netenkina, todėl įstatyme numatytą kompensavimo būdą atlyginimą vertybiniais popieriais Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. spalio 26 d. protokoliniu sprendimu Nr. 69 laikinai sustabdė ir siekiant paspartinti nuosavybės teisių atkūrimo į žemę miestuose procesą bei kuo skubiau įvykdyti įsipareigojimus piliečiams, svarstytinas papildomo atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, būdo – pinigais (išmokant juos per keletą metų) – parinkimas. Įstatymo projektu buvo siekiama išplėsti atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, būdus, užtikrinant nuosavybės teisių atkūrimą piliečiams, kurių žemė miestuose priskirta valstybės išperkamai žemei, be to, praplėsti atlyginimo už valstybės išperkamą žemę miestuose, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, būdų sąrašą ir tais atvejais, kai piliečio prašyme nurodytu būdu nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių, institucijos, priimančios sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, galėtų priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises pinigais (žr. Aiškinamąjį raštą dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIP-3356, XIP-3357).

Teisėjų kolegija, aiškindama Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijos, galiojusios iki 2012 m. sausio 31 d., bei redakcijos, galiojančios ginčui aktualiu metu, turinį, daro išvadą, jog pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Vėliau po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo sukurti besąlyginės teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu piliečio nurodytu būdu. Taigi ginčui spręsti aktuali Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija numato konkrečius būdus, kuriais nuosavybės teisės gali būti atkuriamos, ir nesuteikia besąlyginės teisės reikalauti, kad asmeniui nuosavybės teisės būtų atkuriamos tik natūra.

Be to LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad sisteminis, teleologinis aktualaus teisinio reguliavimo aiškinimas suponuoja išvadą, kad NŽT sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra gali priimti tik po to, kai savivaldybės administracijos direktorius pateikia informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę ir kartografinėje medžiagoje suprojektuoja natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypą. Atitinkamai, NŽT negali tęsti nuosavybės teisių į tokią žemę atkūrimo natūra procedūrų, jeigu savivaldybės administracija pateikia informaciją, kad buvusi savininko žemė yra valstybės išperkama (žr. LVAT 2007 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-14-1099/2007, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1194/2010, 2011 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1032/2011). Viešojoje teisėje iš esmės dominuoja principas, jog leidžiama tik tai, kas nurodyta įstatymuose (kituose teisės aktuose). Atitinkamai, aiškinimas, kad NŽT gali nesivadovauti savivaldybės administracijos pateiktais inter alia įstatymuose nustatyta tvarka nenuginčytais duomenimis ir tęsti nuosavybės teisių atkūrimo natūra procedūrą, reikštų institucijos kompetencijos išplėtimą. Be to, tokiu būdu būtų paneigtas nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų eiliškumas ir kompetencijų paskirstymo mechanizmas. Taigi NŽT (paprastai) neturi diskrecijos vertinti konkrečios žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei klausimo, nes tokie įgalinimai yra suteikti kitai šiame procese dalyvaujančiai institucijai – atitinkamos savivaldybės administracijos direktoriui. Šiuo atveju teisės aktų leidėjas pasirinko tokį institucijų bendradarbiavimo nuosavybės teisių atkūrimo procese modelį, pagal kurį NŽT pagal Tvarkos 106 ir 1061 punktus nėra įpareigota tikrinti savivaldybės administracijos jai pateiktos informacijos teisingumo. Tačiau tai nepaneigia NŽT teisės, esant tam tikroms (inter alia naujai paaiškėjusioms, žemės sklypo statuso nustatymui svarbioms) aplinkybėms, pagal Tvarkos 1061 punktą pakartotinai kreiptis į atitinkamos savivaldybės administraciją dėl duomenų pateikimo (patikslinimo) (žr. LVAT 2015 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1432-858/2015).

Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad ilgai trunkant nuosavybės teisių atkūrimo procesui ir keičiantis teisiniam reguliavimui pirmosios instancijos teismo nurodyta Tvarkos 3 punkte įtvirtinta pareiga raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, nėra savitikslė ar formali. Ja iš esmės siekiama užtikrinti, kad piliečių valia, esant reikalui, bus patikslinta atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reguliavimą. Taigi ši nuostata iš esmės laikytina procedūrine garantija piliečiams tinkamai realizuoti savo teises nuosavybės teisių atkūrimo procese. Kaip minėta, byloje nėra ginčo, kad K. L. 1991 m. prašyme aiškiai išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra (Atkūrimo byla, b. l. 22). Pareiškėja prašymuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo taip pat aiškiai išreiškė valią nuosavybės teisių atkūrimo būdu pasirinkusi – natūra.

Tačiau Kauno apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2009 m. gruodžio 4 d. raštu Nr. S1-1974(1.10) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ pareiškėjai nedviprasmiškai paaiškino, kad daugiau laisvos (neužstatyto) žemės nėra, todėl nurodė, kad ji turi pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą (Atkūrimo byla, b. l. 171). Be to tokia informacija buvo patvirtinta ir išsiųsta pareiškėjai Kauno apskrities žemėtvarkos skyriaus 2010 m. vasario 10 raštu Nr. S1-206(1.10) (Atkūrimo byla, b. l. 175) bei 2012 m. vasario 8 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)—437 (Atkūrimo byla, b. l. 177), kuriuose nurodyta apie galimą valios pakeitimą, taip pat išaiškinta, kad pareiškėjai iki 2012 m. birželio 1 d. nepakeitus valios, remiantis tuo metu galiojančia Atkūrimo įstatymo redakcija, jai nuosavybės teisės bus atkurtos atlyginant ją pinigais. Šį dokumentą pasirašė pati pareiškėja, todėl jos skundo teiginys, kad apie galimybę pakeisti valią sužinojo tik iš NŽT 2014 m. rugsėjo 19 d. pažymos Nr. 5-1353 (Atkūrimo byla, b. l. 184), yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja jau 2009 m. birželio 26 d. įgaliojo savo sūnų E. L. atstovauti jai (b. l. 10), o 2014 m. spalio 31 d. pareiškėja sudarė atstovavimo sutartį su advokato padėjėju S. P. (b. l. 11), todėl pareiškėjos argumentas, kad ji dėl senyvo amžiaus, teisinio išsilavinimo neturėjimo nežinojo įstatymo pasikeitimų ir galimybės nuosavybes teises atkurti kitu būdu, taip pat vertintinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgusi į šias bylos aplinkybes, įvertinusi teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad NŽT ir Urbanistikos ir architektūros skyrius pagal galimybes stengėsi rasti laisvos žemės ir pareiškėjai nuosavybes teises atkurti natūra, tačiau Skyrius 2014 m. rugsėjo 19 d. rašte pareiškėjai nurodė, kad teritorijoje daugiau laisvos (neužstatytos) žemės nėra, todėl nuosavybės teisių atkūrimas natūra yra negalimas (b. l. 37). Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog šis Skyriaus raštas kaip nors būtų ginčijamas, todėl vertina, kad NŽT atliko visas jai Atkūrimo įstatymu ir kitais teisės aktais nustatytas pareigas, ir pagrįstai nuosavybės teises į 0,5592 ha žemės plotą atkūrė pinigais. Todėl konstatuotina, kad NŽT Sprendimas priimtas teisėtai ir pagrįstai, taigi nėra pagrindo jo naikinti pareiškėjos nurodytais argumentais.

Pažymėtina ir tai, kad nors pareiškėja apeliaciniame skunde pateikia argumentus dėl atsakovo 2014 m. lapkričio 13 d. rašto Nr. SD-(14.8.94)-7139 „Dėl atlyginimo lygiaverčio miško plotu (b.l. 40-41), kuriame nurodoma apie galimybę pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atlyginimo būdo, teisėjų kolegija šiuo aspektu sutinka su atsakovo argumentais, jog toks valios pakeitimas tapo įmanomas dėl įstatymų leidėjo atliktų Atkūrimo įstatymo pataisų – konkrečiai priėmus 2014 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymą ir papildžius Atkūrimo įstatymo 21 straipsnį 4 dalimi. Šios Atkūrimo įstatymo pataisos įsigaliojo 2014 m. lapkričio 1 d., t. y. jau po to, kaip buvo priimtas ginčijamas 2014 m. spalio 14 d. sprendimas. Todėl minėtos Atkūrimo įstatymo normos negali būti taikomos anksčiau priimto administracinio teisės akto teisėtumui vertinti, o, kaip matyti iš jo turinio, 2014 m. lapkričio 13 d. raštu atsakovas paprasčiausiai informavo pareiškėją apie Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje naujai atsiradusią galimybę pakeisti savo valią dėl nuosavybės teisių atlyginimo būdo. Atitinkamai pareiškėja turėjo teisę tokia įstatymų leidėjo numatyta galimybe pakeisti išreikštą valią dėl atlyginimo būdo pasinaudoti, jei buvo tenkinamos minėtoje teisės normoje numatytos sąlygos (t. y. jei sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs teisinio pagrindo tenkinti pateiktus reikalavimus. Dėl pirmiau nurodytų motyvų pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Pareiškėjos D. O. L. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis