2021-04-07 Nr. AB-6960-3-65-3-00101-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-883-261/2021

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00101-2015-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.12; 57.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovių D. J. ir A. Ž. apeliacinį skundą (A. S. P. teisių perėmėjos) dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, A. S. P. (V. M. P. teisių perėmėja), uždarajai akcinei bendrovei „ML forest“ (uždarosios akcinės bendrovės „Mažėnai forest“ teisių perėmėja), uždarajai akcinei bendrovei „Ignalina agrar“ (tretieji suinteresuoti asmenys – Mažeikių rajono 1–ojo notarų biuro notarė V. M., Radviliškio rajono 2–ojo notarų biuro notarė A. S. ir S. D. N. (buvusi Kretingos rajono 1–ojo notarų biuro notarė)) dėl administracinio akto ir turto perleidimo sandorių panaikinimo bei restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – ir Prokuroras, pareiškėjas), pareiškimu ir jo patikslinimais kreipėsi į teismą, prašė:

1.1. Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2011 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 39S-164 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui M. E.“ (toliau – ir Sprendimas).

1.2. Panaikinti V. M. P. 2011 m. rugpjūčio 10 d. išduotą Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, notarinio registro Nr. 1M11-2849.

1.3. Panaikinti V. M. P. ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Ignalina agrar“ sudarytą 72,50 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), 2011 m. rugpjūčio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 5202, bei V. M. P. ir UAB „Mažėnai forest“ sudarytą 8,00 ha ploto miško ūkio paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini), 2012 m. gegužės 17 d. pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 3576.

1.4. Taikyti restituciją ir įpareigoti V. M. P. grąžinti Lietuvos valstybei 86 722,36 Eur, gautus pagal 2012 m. gegužės 17 d. pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 3576, ir pagal 2011 m. rugpjūčio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 5202.

2. Prokuroras nurodė, kad pareiškimu yra ginamas viešasis interesas, kadangi atkuriant nuosavybės teises M. E. buvo nustatytas imperatyvių teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, pažeidimas. Siekiant valstybei sugrąžinti 80,50 ha žemės, kuri dėl neteisėto administracinio sprendimo ir paskesnių civilinių sandorių tapo fizinių ir privačių juridinių asmenų nuosavybe, ginamos valstybės teisės bei interesai žemės teisinių santykių srityje. Prokuroras pažymėjo, jog teisės aktuose nebuvo ir nėra įtvirtinta nuostatų, numatančių, jog nuosavybės teisės gali būti atkuriamos į brolių valdytą nekilnojamąjį turtą. Tarnyba M. E. nuosavybės teises atkūrė į brolio D. E., o ne į tėvo D. E. nuosavybės teise valdytą žemę. Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gauti dokumentai, įskaitant 1938 m. spalio 30 d. matininko J. U. parengtą protokolą ir jo nuorašą, patvirtina, jog pretendento tėvas D. E. ir motina E. E. 1938 metais sūnui D. E. perleido 44,64 ha žemės sklypą su trobesiais ir augančiais medžiais. Panaikinus kaip neteisėtą administracinį sprendimą, kuriuo M. E. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės ir miško sklypus, turi būti naikinamos ir juo remiantis atsiradusios teisinės pasekmės. Ginčo atveju taikoma restitucija, numatyta sandorio pripažinimo niekiniu atveju. M. E. neturėjo teisės atkurti nuosavybės teises į brolio valdytą žemę, todėl negalėjo turto perleisti testamentu V. M. P., o pastarasis negalėjo neteisėtai atkurtos nuosavybės parduoti privatiems juridiniams asmenims. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog sklypus valstybė prarado dėl įvykdyto nusikaltimo, todėl nėra pagrindo UAB „ML Forest“ ir UAB „Ignalina agrar“ įpareigoti grąžinti žemės ir miško sklypus valstybei.

3. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į pareiškimą prašė jį tenkinti, nurodė, kad priimant ginčijamą Sprendimą, buvo remtasi Tarnybos Mažeikių skyriaus 2010 m. kovo 29 d. parengta pažyma Nr. VM.2-2-13 bei Telšių apskrities viršininko 2010 m. kovo 31 d. patvirtinta išvada Nr.VM.4-10, šių dokumentų pagrįstumas nebuvo tikrinamas.

4. Atsakovas V. M. P. (teisių perėmėja A. S. P.) atsiliepime prašė atmesti pareiškimą.

5. V. M. P. nurodė, kad Prokuroro išvada, jog M. E. nuosavybės teisės atkurtos į jo brolio D. E., D. sūnaus nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, nepagrįsta faktiniais duomenimis. Kaip netinkamą įrodymą vertino Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2015 m. kovo 30 d. pažymą Nr. R4-380 ir prie jos pridėtą matininko J. U. 1938 m. spalio 30 d. surašytą protokolą bei jo nuorašą. Tvirtino, kad ir kiti Prokuroro pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina faktinės aplinkybės, jog (duomenys neskelbtini) kaime esantį 44,72 ha žemės sklypą valdė ne M. E. tėvas, o brolis. V. M. P. M. E. turtą paveldėjo pagal turto savininko sudarytą testamentą, todėl laikytinas sąžiningu įgijėju, o įgijėjo sąžiningumas yra vienas aspektų, kuriuo remiantis svarstoma, ar vykdyti restituciją ir ar vykdyti ją natūra. Prokuroro pateiktuose dokumentuose nėra informacijos, kad buvo pažeistas viešasis interesas. Be to, Prokuroras pareiškimą teismui padavė praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatytą terminą.

6. Atsakovai UAB „ML Forest“ (UAB „Mažėnai forest“ teisių perėmėjas) ir UAB „Ignalina agrar“ atsiliepimuose prašė nutraukti administracinę bylą nustačius, kad Prokuroro pareiškimas buvo priimtas praleidus nustatytą terminą, arba netaikyti restitucijos natūra.

7. Atsakovai UAB „ML Forest“ ir UAB „Ignalina agrar“ nurodė, kad nagrinėjamoje byloje reikšmingi Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų išnagrinėtoje administracinėje byloje priimtame 2016 m. gegužės 16 d. sprendime, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 28 d. nutartimi paliko nepakeistą, pateikti išaiškinimai ir nustatytos faktinės aplinkybės. Nagrinėjamoje byloje restitucijos taikymas natūra yra negalimas, kadangi bendrovės pagrįstai pasitikėjo valstybės institucijomis ir jų prerogatyva priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, neturėjo pagrindo netikėti, jog nuosavybės teisės M. E. buvo atkurtos teisėtai, o vėliau teisėtai paveldėjimo būdu perėjo V. M. P. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie teismo nuosprendžiu konstatuotą nusikaltimo faktą, o Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų išnagrinėtoje byloje Nr. I-772-621/2016, kurioje buvo tiriamos tos pačios faktinės aplinkybės, M. E. ir jo teisių paveldėtojo V. M. P. sąžiningumas nuosavybės teisių atkūrimo procese nebuvo paneigtas, teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendime konstatavo, kad V. M. P. žemės sklypus įgijo sąžiningai. Neteisėtą nuosavybės teisių atkūrimą M. E. nulėmė valstybės institucijų veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procese, todėl klaidos taisymo pasekmes turėtų prisiimti valstybė.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Mažeikių rajono 1–ojo notarų biuro notarė V. M. atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad jeigu teismas nustatys, kad Sprendimas ir kiti dokumentai, kuriais remiantis išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, yra neteisėti, paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą turėtų būti panaikintas.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Radviliškio rajono 2–ojo notarų biuro notarė A. S. atsiliepime į pareiškimą prašė jį spręsti teismo nuožiūra.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo S. D. N. atsiliepime į pareiškimą nurodė, jog tvirtindama pirkimo–pardavimo sandorį neteisėtų veiksmų neatliko, teisės aktų reikalavimus vykdė tinkamai.

II. 11. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimu tenkino Prokuroro pareiškimą – panaikino Tarnybos Sprendimą; panaikino Mažeikių rajono 1–ojo notarų biuro 2011 m. rugpjūčio 10 d. V. M. P. išduotą Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, notarinio registro Nr. 1M11-2849; panaikino V. M. P. ir UAB „Ignalina agrar“ sudarytą 72,50 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), 2011 m. rugpjūčio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 5202; panaikino V. M. P. ir UAB „Mažėnai forest“ sudarytą 8,00 ha ploto miško ūkio paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini), 2012 m. gegužės 17 d. pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 3576; taikė restituciją piniginiu ekvivalentu: 8,00 ha ploto miško ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini), paliko UAB „ML Forest“ nuosavybei, o 72,50 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), paliko UAB „Ignalina agrar“ nuosavybei; Lietuvos valstybei priteisė iš A. S. P. 86 722,37 Eur, bet ne daugiau kaip jos paveldėto V. M. P. turto vertė; netenkino atsakovų A. S. P., UAB „Ignalina agrar“ bei UAB „ML forest“ prašymų dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo.

12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:

12.1. M. E., sūnus D. 1991 m. gruodžio 23 d. Mažeikių rajono Šerkšnėnų apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) esantį 44,72 ha ploto žemės sklypą, pretendentas nurodė, kad šios žemės savininkas iki jos nacionalizacijos buvo D. E., sūnus D. ir kad jis yra buvusio savininko sūnus.

12.2. M. E. mirus, jo palikimą pagal testamentą priėmė V. M. P., kuriam 2011 m. rugpjūčio 10 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas, notarinio registro Nr. 1M11-2849.

12.3. V. M. P. 2010 m. kovo 8 d. Telšių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą nuosavybės teises į buvusio savininko D. E. valdytą 44,72 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atkurti paskaičiuojant išvadą ir dėl 37,90 ha žemės ją perduoti į (duomenys neskelbtini).

12.4. Telšių apskrities viršininkas 2010 m. kovo 31 d. parengė išvadą Nr. VM 4.10 „Dėl žemės, miško, vandens, telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kurioje nustatė, jog pagal M. E. pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, buvęs savininkas D. E. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) kaime valdė 40,68 ha žemės ir 4,04 ha miško; M. E. turi teisę atkurti į 34,48 ha žemės (61 333 Lt vertės), priskiriamos valstybės išperkamai žemei, ir į 3,42 ha miško (7 201 Lt vertės), priskiriamo valstybės išperkamam miškui.

12.5. Tarnyba 2011 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 39S-164 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui M. E.“ M. E. nuosavybės teises į buvusio savininko D. E. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) kaime valdytus 40,68 ha žemės ir 4,04 ha miško atkūrė perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertes turėtajam 0,80 ha miško ir 71,70 ha žemės dalis 72,50 ha žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) (63 267 Lt), esančiame (duomenys neskelbtini), ir į 8,00 ha miško sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) (5 260 Lt), esantį (duomenys neskelbtini). M. E. nuosavybės teisės į 72,50 ha žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) ir į 8,00 ha miško sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruotos 2011 m. liepos 19 d.

12.6. V. M. P. 2010 m. kovo 15 d. Mažeikių rajono 1–ajam notarų biurui pateikė pareiškimą apie testatoriaus M. E. palikimo priėmimą, notarinio registro Nr. 1M10-860. Pagal Mažeikių rajono 1–ojo notarų biuro 2011 m. rugpjūčio 10 d. išduotą Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, notarinio registro Nr. 1M11-2849, 2011 m. liepos 13 d. priimtu Sprendimu M. E. perduotus neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius žemės ir miško sklypus kaip palikimą priėmė V. M. P.

12.7. V. M. P. Kretingos rajono 1–ojo notarų biuro 2011 m. rugpjūčio 19 d. patvirtinta pirkimo–pardavimo sutartimi, notarinio registro Nr. 5202, 72,50 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini) pardavė UAB „Ignalina agrar“, o Radviliškio rajono 2–ojo notarų biuro 2012 m. gegužės 17 d. patvirtinta pirkimo–pardavimo sutartimi, notarinio registro Nr. 3576, 8,00 ha ploto miško ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini) pardavė UAB „Mažėnai forest“.

13. Išanalizavęs byloje pateiktus duomenis ir įvertinęs aplinkybę, kad Prokuroro keliamas ginčas susijęs su nuosavybės teisių atkūrimu, kurį siekiant teisingai išspręsti, yra svarbu nustatyti žemės savininką, nuosavybės teise valdžiusi žemę jos nacionalizacijos momentu, atsižvelgęs į tai, kokius duomenis ir juos patvirtinančius dokumentus Generalinei prokuratūrai pateikė Tarnybos Mažeikių skyrius, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog iki kreipimosi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą (2015 m. kovo 27 d. raštas Nr. 17.2.-3759) Generalinės prokuratūros turimi duomenys buvo nepakankami daryti išvadą, kad buvo pažeistas viešasis interesas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, siekdamas surinkti pakankamai duomenų, leidžiančių spręsti apie galbūt pažeistą viešąjį interesą, Prokuroras ėmėsi aktyvių veiksmų, operatyviai parengė raštus į įvairias kompetentingas institucijas dėl duomenų gavimo ir juos galutinai surinkęs, 2015 m. balandžio 21 d. parengė pareiškimą ir jį išsiuntė teismui. 2015 m. balandžio 1 d. gavus Lietuvos centrinio valstybės archyvo parengtus dokumentus – 2015 m. kovo 30 d. pažymą Nr. R4-380 „Apie D. (D.) E. (E.), D. s., nekilnojamąjį turtą ir jo šeimos narius“ ir jos priedus, 2015 m. balandžio 20 d. iš Mažeikių rajono 1–ojo notarų biuro gavus V. M. P. išduoto paveldėjimo pagal testamentą liudijimo kopiją, buvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą apie galbūt pažeistą viešąjį interesą priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. E. Nustatęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Prokuroras į administracinį teismą kreipėsi nepraleidęs nustatyto termino, taip pat kad Prokuroras pareiškimu dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises panaikinimo kreipėsi gindamas viešąjį interesą.

14. Vertindamas skundžiamo Tarnybos Sprendimo teisėtumą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi: įsiteisėjusiu Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-772-621/2016, kuriame konstatuota, jog M. E., žinodamas, jog žemę valdė jo brolis D. E., o ne tėvas D. E., 1991 m. gruodžio 23 d. teikdamas prašymą grąžinti žemę (išmokėti kompensaciją), neturėjo teisės pretenduoti į brolio turėtą žemės valdą, todėl administracinis aktas – Tarnybos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimas Nr. 30S-99 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietoje piliečiui M. E.“ buvo priimtas, pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-57-492/2018, kurioje konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo viensėdžiais 1938 m. spalio 30 d. protokolu, surašytu matininko J. U., bei 1935 metais galiojusio Žemės tvarkymo įstatymo 91 straipsnio, 92 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai laikė šį protokolą tinkamu dėl Žemės tvarkymo įstatyme numatytu būdu įforminto sandorio įrodomosios vertės, vėlesni archyviniai duomenys patvirtino įvykusį nuosavybės teisių perleidimą; taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P-57-552/2018, kurioje konstatuota, kad V. M. P. naujai pateiktuose archyviniuose dokumentuose, sudarytuose 1944–1957 metais, nurodyti duomenys nebūtų pakeitę teismo išvadų dėl žemės savininko nacionalizacijos momentu, o apeliacinės instancijos teismas įvertino faktines bylos aplinkybes, byloje esančius įrodymus, įskaitant archyvinius dokumentus, susijusius su nuosavybės teisės į žemę patvirtinimu.

15. Pirmosios instancijos teismas išanalizavęs nagrinėjamoje byloje pateiktus dokumentus ir atsižvelgęs į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2016 m. gegužės 16 d. sprendime, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. ir 2018 m. lapkričio 27 d. nutartyse padarytas išvadas, rėmėsi šių teismų nustatyta faktine aplinkybe, jog iki sovietinės valdžios įvykdytos žemės nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime 40,68 ha žemės ir 4,04 ha miško nuosavybės teise valdė D. E., pretendento M. E. brolis. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Tarnybos 2011 m. liepos 13 d. sprendimas Nr. 39S-164 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui M. E.“ priimtas pažeidžiant imperatyvias Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl jį panaikino. Nustatęs, kad M. E. nuosavybės teisių į 8,00 ha ploto miško sklypą (duomenys neskelbtini) ir į 72,50 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) įgijimo pagrindas buvo imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis administracinis aktas, pirmosios instancijos teismas panaikino jo pagrindu Mažeikių rajono 1–o notaro biuro 2011 m. rugpjūčio 10 d. V. M. P. išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, notarinio registro Nr. 1M11-2849.

16. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog V. M. P., įgijęs nuosavybės teises pagal M. E. sudarytą testamentą, kuris nekilnojamąjį turtą įgijo neteisėtai ir kuris dėl to negalėjo būti perleistas, taip pat neturėjo teisės tokiu būdu įgytu turtu disponuoti, todėl panaikino V. M. P. ir UAB „Ignalina agrar“ sudarytą 2011 m. rugpjūčio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį bei V. M. P. ir UAB „Mažėnai forest“ sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį.

17. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, UAB „Ignalina agrar“ ir UAB „Mažėnai forest“ pagrįstai pasitikėjo valstybe bei jos institucijomis ir neturėjo pagrindo abejoti tuo, jog V. M. P. paveldėtą nekilnojamąjį turtą valdo teisėtai, o įgijusios šį turtą, turėjo teisėtus lūkesčius jį valdyti ir naudoti savo nuožiūra. Byloje nėra ginčo, kad 72,50 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypas (duomenys neskelbtini) ir 8,00 ha ploto miško ūkio paskirties žemės sklypas (duomenys neskelbtini) nepriskiriami išimtinei valstybės nuosavybei. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išreikalauti iš UAB „Ignalina agrar“ 72,50 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini), o iš UAB „ML forest“ – 8,00 ha ploto miško ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini), todėl restitucija turi būti vykdoma pinigais.

18. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendra piniginių lėšų, gautų už parduotus miško ir žemės sklypus, suma yra 86 722,37 Eur. Po V. M. P. mirties pareiškimu dėl palikimo priėmimo kreipėsi jo sutuoktinė A. S. P., kuri pateikė prašymą išduoti vykdomąjį pavedimą antstoliui dėl paveldimo turto apyrašo sudarymo. Akmenės rajono antstolė 2019 m. sausio 28 d. sudarė Paveldimo turto apyrašą Nr. S-19-188-1948, kuriame nurodė, jog paveldimo turto vertė paveldimo turto apyrašo sudarymo metu yra 20 200 Eur; 2019 m. liepos 29 d. buvo sudarytas Paveldimo turto apyrašo papildymas Nr. S-19-188-16129, kuriame nurodyti bendro 89 618, 56 Eur dydžio turtiniai reikalavimai iš V. M. P., tarp jų – 86 722,36 Eur reikalavimas nagrinėjamoje administracinėje. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pritaikius restituciją piniginiu ekvivalentu, Lietuvos valstybei iš A. S. P. priteisiama 86 722,37 Eur, bet ne daugiau kaip paveldėto V. M. P. turto vertė.

III. 19. Atsakovė A. S. P. (teisių perėmėjos D. J. ir A. Ž.) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti Prokuroro pareiškimą.

20. Atsakovė nurodo, kad:

20.1. Administracinis teismas negali peržengti pareikšto skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Administracinis teismas nėra saistomas pareikšto reikalavimo formuluotės. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nesivadovavo minėtais ABTĮ 80 straipsnio 2 dalies reikalavimais, tuo pažeidė atsakovei ABTĮ 52 straipsnyje garantuotas procesines teises, dėl to buvo neteisingai išspręsta byla.

20.2. Jos atsakomybė yra ribota – ji gali atsakyti už V. M. P. skolą tik iš pastarojo paveldėtu turtu, su tuo sietinos ir jos procesinės teisės bei pareigos. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-315-915/2018 išdėstytais motyvais, neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjamos bylos ir minėtoje civilinėje byloje nurodytos aplinkybės nėra tapačios. A. S. P. atsakomybė sietina su paveldėtu turtu. Pakeitus pirminį šioje byloje nurodytą atsakovą – V. M. P., nauja atsakovė A. S. P., jai priėmus palikimą pagal apyrašą, negali perimti visų buvusio atsakovo materialiųjų subjektinių pareigų ir grąžinti pirkimo–pardavimo sandoriais V. M. P. gautų 86 722,37 Eur, nes A. S. P. pareigų apimtys yra ribotos ir atsiradusios pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.53 straipsnio 1 dalį, todėl ji gali atsakyti ne paveldėto turto verte, o tik paveldėtu turtu.

20.3. Prokuroras privalėjo pakeisti pareiškimo pagrindą nurodant atsakovės, o ne atsakovo atsakomybės pagrindą (ABTĮ 24 str., 25 str., 50 str.), tačiau tai šioje byloje nebuvo padaryta. Žodinis pareiškėjo pareiškimas dėl dalyko pakeitimo bylos nagrinėjimo metu, kuriuo vadovavosi pirmosios instancijos teismas, prieštarauja ABTĮ 24 bei 50 straipsnių reikalavimams. Reikalavimas taikyti restituciją įpareigojant V. M. P. grąžinti Lietuvos valstybei 86 722,36 Eur atitiko CK 6.222 straipsnio 1 dalies reikalavimą grąžinti gautus pinigus, tačiau teismo sprendimas priteisti šiuos pinigus iš atsakovės yra ne įpareigojimas grąžinti pinigus, o jų priteisimas iš atsakovės, kaip turto paveldėtojos, piniginiu ekvivalentu, o ne paveldėtu turtu. Pirmosios instancijos teismas neteisėtai savarankiškai priėmė sprendimą dėl pareiškime nenurodyto dalyko, tuo išeidamas už pareiškimo reikalavimo ribų ir pažeisdamas dispozityvumo principą bei įstatymais garantuotas atsakovės teises. Prokuroras reikalavimo dėl atsakovės A. S. P. konkretaus paveldėto turto priteisimo byloje nepareiškė, praleido įstatymo nustatytą terminą jam pareikšti, šis pažeidimas negali būti ištaisytas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl pareiškimas atmestinas. Be to, Prokuroras neįvykdė reikalavimo pareikšti pretenziją paveldėtojai dėl paveldėto turto per CK 5.63 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytą terminą, o pirmosios instancijos teismas šių imperatyvinių teisės normų nevykdymo neįvertino. Kreditoriai, buvę neaktyvūs ar dėl kitų priežasčių praleidę šiuos terminus, praranda galimybę įgyvendinti savo teises prieš palikimą priėmusius įpėdinius, o šie užsitikrina, kad atsakys tik už tokias palikėjo skolas, kurios paaiškėjo per įstatymo nustatytą laiką. Prokuroras ir Lietuvos Respublika, atstovaujama Tarnybos, nėra pareiškę A. S. P. apie kreditorinius reikalavimus, be pateisinamų priežasčių praleido CK 5.50 straipsnyje nustatytą terminą tokius reikalavimus pareikšti, neprašė teismo atnaujinti praleistą terminą, todėl valstybei praradus galimybę įgyvendinti savo teises prieš A. S. P., kaip palikimą priėmusią įpėdinę, pareiškimas atmestinas.

20.4. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendime, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. ir 2018 m. lapkričio 27 d. nutartyse nustatyti faktai negali būti pripažinti prejudiciniais, nes skiriasi administracinių bylų šalys, atsakovės atsakomybės teisiniai pagrindai, be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis bylos nebuvo išspręstos iš esmės.

20.5. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nevertino pareiškėjo ir atsakovės teikiamų argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, vadovavosi vien ankstesnėse bylose nustatytomis aplinkybėmis, todėl toks sprendimas neatitinka ABTĮ 87 straipsnyje nustatytų reikalavimų, yra netiesėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas rašytiniais įrodymais nepagrindė žemės valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu fakto. Nėra jokių rašytinių įrodymų, kad žemės savininkas E. D., D. (tėvas) jo turėtos nuosavybės nacionalizavimo metu nevaldė nuosavybės teisėmis, kaip ir įrodymų, kad ši žemė buvo nacionalizuota ne iš jo, o iš jo sūnaus E. D., D. Pareiškėjo nurodyti dokumentai nepatvirtina, kas buvo žemės savininkas iki jos nacionalizacijos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 28 d. nutartyje nurodė, kad turi būti nustatytas žemės sklypo nuosavybės teisėmis nacionalizacijos metu valdymo juridinis faktas. Pagal teismų jurisprudenciją, kai teisės aktuose nurodyti dokumentai neišlikę ar jų nepakanka administracine tvarka nustatyti valdymo nuosavybės teise faktui, asmuo gali kreiptis į teismą ir prašyti šį faktą nustatyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) įtvirtinta tvarka. Valdymo nuosavybės teise faktas gali būti įrodinėjamas visomis CPK nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Pirmosios instancijos teismas, nesant nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, nesant pareiškimo dėl juridinio fakto nustatymo, savarankiškai neturėjo teisės nustatinėti juridinius faktus.

20.6. Byloje esantys dokumentai patvirtina tą faktą, kad D. E. (sūnus) iki D. E. mirties gyveno su tėvais, kartu dirbo tėvui priklausančiame ūkyje, po tėvo mirties ūkį valdė E. E. su sūnumi D. E., kuris 1945 metais buvo suimtas NKVD. Toliau ūkį ir žemę nuosavybės teise valdė E. E., o pastarajai mirus, ūkį perėmė M. E., kuris ūkį perleido giminaičiui J. P. Jei turtas būtų perleistas pagal matininko J. U. 1938 m. spalio 30 d. surašytą protokolą, E. E. žemės nebūtų perleidusi. Minėtas aplinkybes patvirtina Lietuvos ypatingajame archyve laikomos E. M. ir jo šeimos narių trėmimo bylos Nr. 14581 duomenys. Šioje byloje esančioje Mažeikių rajono vykdomojo komiteto 1956 m. kovo 29 d. išduotoje pažymoje Nr. 524 yra nurodyta, kad M. E. su motina valdė po 30 ha žemės, o po motinos mirties valdė ir jai priklausiusią žemę, kurią perdavė J. P. Kiti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nacionalizacijos metu žemės sklypo savininkai nebuvo pasikeitę, t. y. žemės sklypas nuosavybės teise priklausė D. E. (tėvui) ir jo žmonai E. E.

20.7. Pagal įstatymo nuostatas V. M. P. pagal jam notaro išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą (notarinio registro Nr. IMI 1-2849) pateikęs prašymą dėl palikimo priėmimo ir tuo priėmęs palikimą faktiškai paveldėjo visą palikėjo turtą bei turtines teises, o ne tik paveldėjimo teisės liudijime nurodytą turtą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo reikalavimas panaikinti 2011 m. rugpjūčio 10 d. V. M. P. išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą visa apimtimi, yra nepagrįstas, nes tuo pažeistos jo, kaip paveldėtojo, įstatymais garantuotos teisės į palikimą, atsiradusį mirus M. E.

20.8. Šioje byloje ginamo viešojo intereso reikšmingas aspektas yra ir tai, kad interesas turi būti ginamas nepažeidžiant ar kaip galima mažiau pažeidžiant teisėtus paveldėtojos A. S. P. interesus. Byloje nėra dokumentų, pagrindžiančių ne tik tai, kad V. M. P. gavo 86 722,37 Eur, bet ir tai, kad pirkėjas už parduodamus žemės sklypus minėtą sumą sumokėjo įgaliotam atstovui V. K. Atsižvelgęs į bylos aplinkybes, V. M. P. bei A. S. P. sąžiningumą, į jos turtinę padėtį, į tai, kad ji senyvo amžiaus, be pensijos negauna jokių kitų pajamų, pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą netaikyti vienašalės restitucijos.

21. Pareiškėjas Prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

22. Prokuroras nurodo, kad procesinių teisių perėmėjas teismo į procesą įtraukiamas nepriklausomai nuo pareiškėjo pozicijos. Reikalavimų pateikimas atsakovo procesinių teisių perėmėjui nėra pareiškimo dalyko keitimas. Pareiškėjas, teismo posėdyje žodžiu suformulavęs reikalavimą dėl restitucijos taikymo V. M. P. teisių perėmėjai A. S. P., nepažeidė ABTĮ 50 straipsnio reikalavimų. Be to, net ir nesant reikalavimo dėl restitucijos taikymo, teismas privalėjo šį klausimą išspręsti savo iniciatyva. Apeliaciniame skunde nurodyti procesiniai pažeidimai nepriskiriami pažeidimams, dėl kurių turėtų būti taikomas ABTĮ 146 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Priteisdamas iš A. S. P. 86 722,37 Eur, bet ne daugiau kaip jos paveldėto V. M. P. turto vertė, pirmosios instancijos teismas nepažeidė CK 5.53 straipsnio nuostatų, ribojančių įpėdinio atsakomybę už palikėjo skolas. Prokuroras taip pat pažymi, jog tarp jo ir V. M. P. iki pastarojo mirties nebuvo susiklostę prievoliniai santykiai, todėl CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 mėnesių terminas nuo palikimo atsiradimo dienos kreditoriniams reikalavimams pareikšti netaikytinas. Be to, A. S. P. vėliausiai 2019 m. sausio 3 d. tapo žinoma apie valstybės reiškiamą reikalavimą jos mirusiam sutuoktiniui. Prokuroras pabrėžia, kad nagrinėjama administracinė byla buvo sustabdyta iki įsiteisės Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2105-621/2015, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog tarp aptariamų bylų egzistuoja prejudicinis ryšys, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai rėmėsi Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų išnagrinėtoje administracinėje byloje nustatytomis aplinkybėmis bei darė išvadą, kad ginčo žemė nacionalizacijos metu priklausė M. E. broliui.

23. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, bylą išnagrinėjo išsamiai, tinkamai taikė teisės normas, nenukrypo nuo teismų suformuotos praktikos, todėl apeliacinį skundą prašo atmesti.

24. Atsakovai UAB „ML Forest“ ir UAB „Ignalina agrar“ atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškimą išdėstytus argumentus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl restitucijos taikymo atitinka aktualią teismų praktiką, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl prašo palikti jį nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Administracinis teismas apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

26. Apeliacinis skundas grindžiamas nesutikimo argumentais dėl įrodymų vertinimo ir teisės taikymo ginčo santykiams.

27. Dėl įrodymų vertinimo pažymėtina, kad ABTĮ įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, reiškiantį, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o įrodymus teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-95/2012).

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi šiomis nuostatomis, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo nenustatė, todėl remiasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

29. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos į nekilnojamąjį turtą, kuris pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Todėl ginčui yra reikšmingas faktas, kas nekilnojamąjį turtą, šio ginčo atveju, žemę, valdė iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos.

30. Pirmosios instancijos teismas tirdamas šią aplinkybę rėmėsi įsiteisėjusiu Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-772-621/2016 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-57-492/2018, kuriose buvo nustatyta, jog žemę valdė D. E., D. sūnus, o ne jo tėvas D. E., todėl M. E. 1991 m. gruodžio 23 d. teikdamas prašymą grąžinti žemę (išmokėti kompensaciją), neturėjo teisės pretenduoti į brolio D. E. turėtą žemės valdą.

31. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

32. Minėtoje byloje ir nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ir atsakovas sutampa, t. y. pareiškėjas yra prokuroras, ginantis viešąjį interesą, o atsakovas – V. M. P., kurio teises šioje byloje po atsakovo mirties perėmė atsakovė A. S. P., o po jos mirties atsakovės D. J. ir A. Ž.

33. Bylų tyrimo ir įrodinėjimo dalykas sutampa, kadangi buvo įrodinėjama, kas valdė ginčo žemės sklypą iki jo nacionalizacijos. Buvo tiriami tie patys įrodymai ir taikoma analogiška teisė. Todėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-772-621/2016 bei apeliacine tvarka išnagrinėtoje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-57-492/2018 nustatytas žemės valdymo faktas turi prejudicinę galią nagrinėjamai bylai, vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai juo rėmėsi, kaip aplinkybe, kurios iš naujo įrodinėti nereikia.

34. Byloje nustačius faktą, kad D. E. (M. E. tėvas) iki nacionalizacijos ginčo žemės sklypo nuosavybės teise nevaldė, darytina išvada, kad jo sūnui M. E. nuosavybės teisės į žemę buvo atkurtos neteisėtai, pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas.

35. Po atsakovo V. M. P. mirties įtraukus į bylą jo teisių perėmėją A. S. P., o po pastarosios mirties atsakovėmis pripažinus D. J. ir A. Ž., keisti skundo pagrindo nereikėjo, nes byloje toks teisinis perėmimas yra galimas ir pakeisti atsakovai naudojasi tomis teisėmis ir pareigomis, kurias turėjo pirminis atsakovas (ABTĮ 54 str. 2 d.).

36. Pakeitęs atsakovą jo teisių perėmėju, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad A. S. P. paveldėjusi turtą pagal apyrašą, kaip yra nustatyta CK 5.53 straipsnio 1 dalimi, atsako ne daugiau kaip jos paveldėto V. M. P. turto verte. Teismas motyvavo restitucijos taikymą bei pagrįstai rėmėsi teismų praktika, suformuota panašiose bylose dėl CK 5.53 straipsnio 1 dalies taikymo. Ši pirmosios instancijos teismo išvadų dalis yra pagrįsta bei atitinka suformuotą teismų praktiką dėl restitucijos taikymo ir įpėdinio atsakomybės sąlygų už palikėjo skolas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tuo sutinka.

37. Šios nuostatos taikytinos ir atsakovėms D. J. ir A. Ž., pakeitusioms atsakovę A. S. P. po jos mirties šioje byloje. Skuodo rajono notarų biuro 2020 m. liepos 2 d. liudijimas apie įpėdinius patvirtina, kad D. J. ir A. Ž. priėmė palikimą po A. S. P. mirties (V t., b. l. 84). Todėl joms tenka atsakyti už V. M. P. skolą ta dalimi, kurią prisiėmė A. S. P., paveldėdama jo turtą. Dėl šių aplinkybių teismo sprendimo rezoliucinė dalis tikslintina ta apimtimi, kad pritaikius restituciją 86 722,37 Eur priteistina Lietuvos valstybei iš atsakovių D. J. ir A. Ž. paveldėto turto dalimis po A. S. P. mirties, bet ne didesne dalimi, nei A. S. P. paveldėjo po V. M. P. mirties.

38. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi bylos procesinei baigčiai, todėl į juos neatsakoma.

39. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo pareiškimą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės paliekamas nepakeistas, patikslinant tik sprendimo rezoliucinę dalį dėl atsakovų pakeitimo.

40. Atsakovas UAB „Ignalina agrar“ prašo iš atsakovių D. J. ir A. Ž. (A. S. P. teisių, kurias ji perėmė iš V. M. P., perėmėjos) priteisti atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidas – 2 014,65 Eur. Atmetus A. S. P. apeliacinį skundą, atsakovas UAB „Ignalina agrar“ teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į UAB „Ignalina agrar“ prašomų priteisti apeliacinėje instancijoje bylinėjimosi išlaidų patyrimo (mokėjimo) momentą, 2019 metų III ketvirčio Lietuvos statistikos departamento skelbiamą vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (be individualių įmonių), darytina išvada, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-58 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytą dydį (toliau – ir Rekomendacijos) (Rekomendacijų 7 ir 8.11 p.).

41. Pažymėtina, jog A. S. P., kurios procesines teises perėmė D. J. ir A. Ž., apeliacinėje instancijoje keliami klausimai nebuvo susiję su atsakovo UAB „Ignalina agrar“ teisėmis ir (ar) pareigomis, taip pat nebuvo keliamas reikalavimas taikyti restituciją natūra. Atsižvelgdama į apeliacijos dalyko pobūdį bei apimtį, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovui UAB „Ignalina agrar“ apeliacinėje instancijoje teiktos teisinės paslaugos nebuvo tokio pobūdžio, už kurias galėtų būti priteisiamas maksimalus Rekomendacijose įtvirtintas dydis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju 1 500 Eur suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atitinka bylos sudėtingumą ir gali būti priteisiama iš atsakovių D. J. ir A. Ž. (A. S. P. teisių, kurias ji perėmė iš V. M. P., perėmėjos) lygiomis dalimis, t. y. po 750 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovių D. J. ir A. Ž. (A. S. P. teisių, kurias ji perėmė iš V. M. P., perėmėjos) apeliacinį skundą atmesti.

Patikslinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo ir išdėstyti ją taip:

„Priteisti Lietuvos valstybei iš atsakovių D. J. ir A. Ž. 86 722,37 Eur (aštuoniasdešimt šešis tūkstančius septynis šimtus dvidešimt du eurus ir trisdešimt septynis centus) paveldėto turto dalimis po A. S. P. mirties, bet ne didesne dalimi, nei A. S. P. paveldėjo turto po V. M. P. mirties.“

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Ignalina agrar“ iš atsakovės D. J. 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų) ir iš atsakovės A. Ž. 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė