2017-12-13 Nr. AB-23324-3-61-3-01064-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2801-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01064-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. M. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 25 000 Eur neturtinės žalos už tai, kad nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio iki 2016 m. kovo 16 d. jis buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

2. Pareiškėjas nurodė, kad buvo kalinamas perpildytose kamerose, kuriose buvo tarakonų, neveikė ventiliacija, buvo drėgna, trūko oro, žiemą buvo šalta, o vasarą – karšta. Kamerų langai buvo nevalyti, todėl į jas nepateko natūrali šviesa, nuolat būdavo įjungtas dirbtinis apšvietimas. Tualetas įrengtas gyvenamojoje kameroje, todėl juo naudojantis nebuvo privatumo. Pasivaikščioti kiemelyje pareiškėjas galėjo tik 1 val. per dieną. Dušu buvo leidžiama naudotis tik kartą per savaitę, tačiau dažnai nebūdavo šilto vandens. Energinė maisto vertė buvo 1 300 – 1 500 kcal, maistas buvo neskanus, nekokybiškas. Dėl šių neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą, dvasinius skausmus, pareiškėjui prasidėjo depresija, sutriko miegas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat priteisti iš pareiškėjo 3,72 Eur bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas.

4. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi ir teigė, kad sutrumpintas 3 metų senaties terminas turėtų būti taikomas pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Atsakovas pripažino, kad kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Atsakovas tvirtino, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, jog jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“, o nuo 2015 m. – su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Atsakovas nurodė, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Atsakovo teigimu, visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, yra padarytos didesnės arba mažesnės lentynos. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Atsakovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Atsakovas tvirtino, kad Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atsakovo teigimu, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore. Lukiškių TI-K laikomų asmenų valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Atsakovo manymu, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 70 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų iš Lietuvos valstybės prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą, be kita ko, laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2016 m. kovo 14 dienos. Lukiškių TI-K atsiliepime teismo prašė taikyti trejų metų ieškinio senatį. Teismas rėmėsi CK 1.124 straipsniu, 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1, 5 dalimis, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė, kad pareiškėjas skundą dėl netinkamų laikymo sąlygų teismui išsiuntė tik 2016 m. kovo 14 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimo savo teisių pažeidimo laikotarpiu iki 2013 m. kovo 14 dienos. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas per šiuos 3 metus būtų veikęs protingai ir sąžiningai, būtų ėmęsis aktyvių teisėtų veiksmų iki šios bylos iškėlimo, siekdamas ginti savo pažeistas teises.

7. Teismas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika ir vertino, kad CK 1.124 straipsnyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas yra pakankamas, siekiant pasinaudoti savo pažeistų teisių gynybos priemonėmis teisme. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino žalai dėl netinkamų kalinimo sąlygų prisiteisti atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Teismo vertinimu, jei pareiškėjas jautė išgyvenimus, jis turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos. Neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (lot. įvykiui pasibaigus) teismo vertintas kritiškai. Nenustatęs objektyvių aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, teismas neturėjo pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti ex officio (lot. pagal pareigas). Teismas atmetė pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2013 m. kovo 14 dienos.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2016 m. kovo 16 d.) Lukiškių TI-K buvo laikomas keturiolika dienų, iš kurių aštuonias dienas pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K buvo užtikrintas minimalus plotas, o šešias dienas Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą.

9. Teismas rėmėsi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, pažymėjo, kad pareiškėjas dalį jo nurodyto laikotarpio bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tokią išvadą teismas darė įvertinęs tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė neleido jų vertinti kaip vienkartinių. Teismas darė išvadą, kad valstybė šešias dienas neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. pagal CK 6.271 straipsnį neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to turėjo pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

10. Atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas nurodė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas atkreipė dėmesį, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.

11. Teismas nustatė, kad sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto yra atitverta 1,5 m aukščio pertvara, ji nėra atskirose patalpose ir su atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K neužtikrino Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21 punkte nustatytų reikalavimų ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Teismas atkreipė dėmesį, kad dalį ginčo laikotarpio (dvi dienas) pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, taigi šiuo laikotarpiu jo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeista nebuvo.

12. Teismas rėmėsi HN 76:2010 6, 22-24, 26, 54, 60 punktais, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 14, 17, 20 punktais, nurodė, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas. Teismas pažymėjo, kad byloje pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 30 d. raštas Nr. 13(15.10)-2-4167, kuriame nurodyta, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centras ginčo laikotarpiu nėra gavęs pareiškėjo skundų dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K.

13. Teismas nurodė, jog Lukiškių TI-K kamerose atliktos visuomenės sveikatos saugos kontrolės metu (įskaitant kamerą Nr. 111, kurioje 2016 m. kovo 4 d. buvo laikomas ir pareiškėjas) buvo nustatyta, kad kameros Nr. 111 santykinė oro drėgmė ir apšvieta atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, kameros patalpos vėdinamos per langus, tačiau kameros temperatūra patikrinimo metu neatitiko reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad byloje pateiktuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose yra nurodyti duomenys apie sveikatos kontrolę, vykdytą ir tais laikotarpiais, kai pareiškėjo Lukiškių TI-K nebuvo, taip pat Lukiškių TI-K kamerose, kuriose pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2016 m. kovo 16 d nebuvo laikomas. Teismas, vadovaudamasis protingumo principu, rėmėsi tik Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų duomenimis, užfiksuotais kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, per protingai trumpiausią laiko tarpą nuo ginčo laikotarpio. Teismas konstatavo tik HN 134:2015 16 punkto pažeidimą, o pareiškėjo argumentus dėl netinkamo kamerų apšvietimo, vėdinimo, drėgmės ir tvarkos atmetė.

14. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, kad Lukiškių TI-K buvo tarakonų, teismas pažymėjo, kad byloje pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, kuriuose nurodyta, kad buitinių parazitų buvimo požymių kamerose nenustatyta, kamerose atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, o nustačius jų buvimo pėdsakus atliekamas jų naikinimas. Teismo vertinimu, nustatytų aplinkybių visuma rodo, kad Lukiškių TI-K sistemingai vykdo tokio pobūdžio priežiūrą ir profilaktiką, todėl pareiškėjo argumentus dėl buitinių parazitų kamerose buvimo atmetė.

15. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjui buvo užtikrintas 1 valandos pasivaikščiojimas gryname ore, todėl pareiškėjo teiginį dėl pasivaikščiojimo kiemelyje teismas atmetė kaip nepagrįstą.

16. Teismas vadovavosi HN 76:2010 68 punktu, HN 134:2015 44 punktu, nustatė, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė, kada Lukiškių TI-K nebuvo karšto vandens, nedetalizavo, kaip dažnai tokia situacija kartodavosi. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais dėl naudojimosi dušu tvarkos ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ir (ar) kitas institucijas. Pareiškėjo argumentus dėl naudojimosi dušu sąlygų ir tvarkos teismas atmetė kaip nepagrįstus.

17. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 86 punktu, Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintomis Fiziologinės mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių reikalavimus.

18. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginį, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K maistas buvo menkavertis, kadangi toks argumentas neparemtas jokiais įrodymais. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nedetalizavo, kokie galimai netinkami maisto produktai jam buvo pateikiami ir kokių maisto produktų trūko, nepaaiškino, kuo remdamasis teigė, kad maisto kaloringumas buvo tik 1 300–1 500 kcal. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl asmenų maitinimo.

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų būtų pablogėjusi jo sveikata. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai, jog jo kalinimas netinkamomis sąlygomis galimai ateityje sukels psichikos sutrikimus yra tik paties pareiškėjo subjektyvus vertinimas (prielaidos), todėl juos atmetė kaip nepagrįstus. Teismas darė išvadą, kad byloje nėra duomenų apie kokius nors negrįžtamus pareiškėjo sveikatos pakitimus, sąlygotus netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu.

20. Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų mastą ir trukmę, taip pat į tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas itin trumpais laikotarpiais (iki 12 dienų), Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 70 Eur.

III. 21. Pareiškėjas K. M. apeliaciniu skundu prašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir iš naujo išnagrinėti jo skundą.

22. Pareiškėjas tvirtina, kad apie savo teisių pažeidimą Lukiškių TI-K sužinojo tik patekęs į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją. Pareiškėjas teigia, kad, sužinojęs ir išsiaiškinęs, jog jo teisė yra pažeista, iš karto pateikė skundą teismui. Pareiškėjas paaiškina, kad anksčiau pateikti skundo negalėjo, nes sąžiningai suklydo dėl teisinio neišprusimo adekvačiai nesuvokdamas teisinės situacijos.

23. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

24. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2016 m. kovo 14 dienos, atlyginimo.

26. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad šešias dienas Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą, priteisė jam iš atsakovo 70 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

27. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nors ir prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau pateikia argumentus tik dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, susijusios su ieškinio senaties taikymu. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl pareiškėjo skundo reikalavimų priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2016 m. kovo 16 d. dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo, netinkamo sanitarinio mazgo patalpos įrengimo, antisanitarinių sąlygų, pasivaikščiojimo kiemelyje laiko, naudojimosi dušu, maisto kiekybės ir kokybės, nenustatė, todėl, sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo neginčijamų pirmosios instancijos teismo nustatytų pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2016 m. kovo 16 d., šių motyvų nekartoja.

28. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavęs, kad pareiškėjas skundą dėl dalies reikalavimų padavė praleidęs ieškinio senaties terminą, jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas, nenurodė, o teismas taip pat jų nenustatė, senaties termino neatnaujino, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2013 m. kovo 14 dienos atsakovo atstovo prašymu taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir pareiškėjo skundą šioje dalyje atmetė.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, tvirtindamas, kad apie savo teisių pažeidimą Lukiškių TI-K sužinojo tik patekęs į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją. Anksčiau pateikti skundo pareiškėjas tvirtina negalėjęs, nes sąžiningai suklydo dėl teisinio neišprusimo adekvačiai nesuvokdamas teisinės situacijos.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino taikymu, pažymi, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-98/2013).

31. Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

32. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš galbūt neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, be kita ko, nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2013 m. kovo 14 dienos. Skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjas išsiuntė 2016 m. kovo 14 dieną. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė būdamas Lukiškių TI, prašė taikyti ieškinio senatį.

33. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2013 m. kovo 14 dienos pareikšti.

34. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Teisės normose, reguliuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009 ir kt.). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

35. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam per įstatymo nustatytą terminą įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad teisės aktai, reglamentuojantys minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą, higienos normas, įskaitant teisės aktus, numatančius neturtinės žalos atlyginimo tvarką bei ieškinio senaties terminus, yra tinkamai paskelbti, vieši. Pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju vertinama, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011). Byloje nėra duomenų dėl pareiškėjo kreipimųsi į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą ginčijamu laikotarpiu.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau minėta, pareiškėjas neturtinę žalą prašo priteisti, be kita ko, laikotarpiu, kuomet buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2013 m. kovo 14 d., tačiau iki 2016 m. kovo 14 d. nesiėmė jokių veiksmų savo galbūt pažeistoms teisėms ginti. Atsižvelgiant į pareiškėjui galbūt padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas visą minėtą kalinimo (laisvės atėmimo) laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau skundą teismui jis pateikė tik 2016 m. kovo 14 d., t. y. pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą ginti savo galbūt pažeistas teises nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2013 m. kovo 14 dienos.

37. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2016 m. kovo 14 d., o priežastys, dėl kurių į teismą dėl patirtos neturtinės žalos nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2013 m. kovo 14 d. pareiškėjas nesikreipė per įstatymo nustatytą terminą, nesudarė pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, tinkamai aiškindamas ir taikydamas ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai vertino, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2013 m. kovo 14 d. pareikšti.

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012, 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016 ir kt.).

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Dainius Raižys Virginija Volskienė