2016-03-01 Nr. AB-4828-3-62-3-01793-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-502-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01793-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.3; 6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Kauno teritorinei darbo biržai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. K. (toliau – ir pareiškėjas) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Kauno teritorinės darbo biržos (toliau – ir Kauno TDB, atsakovas) Kauno miesto skyriaus vedėjo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. SPR-218(1) (toliau – ir Sprendimas Nr. SPR-218(1)) 5-ojo priedo eilutę Nr. 142; 2) įpareigoti atsakovą atkurti pareiškėjui bedarbio statusą nuo šio statuso netekimo dienos (2014 m. rugsėjo 14 d.) iki įsidarbinimo dienos (2015 m. sausio 13 d.); 3) įpareigoti atsakovą pripažinti pareiškėjo darbo paiešką Kauno teritorinėje darbo biržoje nenutraukta nuo pareiškėjo įregistravimo teritorinėje darbo biržoje dienos iki pareiškėjo įsidarbinimo (2015 m. sausio 13 d.)

Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. rugsėjo 2 d. užsiregistravo Kauno teritorinės darbo biržos Kauno miesto skyriuje (toliau – ir Kauno TDBS), jam buvo suteiktas bedarbio statusas. Atsakovas 2014 m. lapkričio 12 d. pranešimu Nr. S1-6035(1) „Dėl informacijos pateikimo“ informavo pareiškėją apie tai, kad Kauno TDBS vedėjo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. SPR-218(1) jis neteko bedarbio statuso, darbo paieška nutraukiama, registruotis darbo biržoje jis galės nuo 2015 m. kovo 16 d.

Pareiškėjo nuomone, Sprendimas Nr. SPR-218(1) neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Kauno TDBS neįvykdė įstatymų nustatytos pareigos pagrįsti sprendimą ne tik teisinėmis, bet ir faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių pareiškėjas neteko bedarbio statuso ir jam atsirado neigiamos teisinės pasekmės, kiekvienam asmeniui, kuriam skirtas individualus administracinis aktas arba kurio teisėms ir pareigoms individualus administracinis aktas turi tiesioginį poveikį, pridėti teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą sprendimo kopiją. Iš atsiųsto informacinio pranešimo apie Sprendimą Nr. SPR-218(1) negalima aiškiai nustatyti kodėl pareiškėjui buvo nutraukta darbo paieška be teisės registruotis darbo biržoje 6 mėnesius. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Kauno TDB privalėjo raštu aiškiai išaiškinti jam visas teises ir pareigas. Kauno TDBS išduotoje Darbo ieškančio asmens atmintinėje, nei Darbo ieškančio asmens kortelėje nebuvo nurodyta, jog, įgijęs bedarbio statusą, jis neturi teisės mokytis pagal formaliojo profesinio mokymo programą. Netekęs bedarbio statuso, pareiškėjas neteko teisės gauti jam anksčiau paskirtą nedarbo draudimo išmoką, taip pat neteko privalomojo sveikatos draudimo, apmokamo iš valstybės lėšų. Sprendimas Nr. SPR-218(1) pažeidė ne tik pareiškėjo, bet ir jo šeimos interesus, nes jo šeima neteko teisės gauti valstybės skiriamą kompensaciją už gyvenamojo būsto šildymą. Su bedarbių socialine apsauga susiję teisinio statuso klausimai iš esmės yra reglamentuojami poįstatyminiu teisės aktu – socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu. Sprendimo Nr. SPR-218(1) dalis priimta remiantis teisės norma, kurios teisėtumas yra abejotinas. Pareiškėjo nuomone, ji prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos principams tuo aspektu, kad poįstatyminiame teisės akte įtvirtintas toks teisinis reglamentavimas, kuris gali būti nustatytas tik įstatymu.

Atsakovas Kauno teritorinė darbo birža prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose į skundą ir patikslintą skundą atsakovas paaiškino, kad D. K. 2014 m. rugsėjo 2 d. kreipėsi į Kauno TDB, prašydamas įregistruoti jį bedarbiu. Kauno TDBS vedėjo 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. SPR-1730(1) D. K. nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. buvo suteiktas bedarbio statusas. Patikrinus duomenis, gautus iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV), buvo nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2014 m. spalio 20 d. viešojoje įstaigoje Kauno klinikinėje ligoninėje atlieka gamybinę praktiką. Susisiekus su pareiškėju ir paprašius pateikti nurodytą faktą pagrindžiančius dokumentus, pareiškėjas 2014 m. lapkričio 7 d. Kauno TDB pateikė Slaugos darbuotojų tobulinimosi ir specializacijos centro 2014 m. lapkričio 6 d. išduotą pažymą apie dalyvavimą mokymuose savo lėšomis Nr. 85, patvirtinančią, kad jis nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d. dalyvauja Slaugos darbuotojų tobulinimosi ir specializacijos centro (toliau – ir SDTS centras) organizuojamuose mokymuose Formaliojo profesinio mokymo Slaugytojo padėjėjo programoje (toliau – ir FPM Programa). Bedarbiui neatitikus bedarbio kriterijų, nurodytų Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, vadovaujantis Darbo rinkos stebėsenos sąlygų ir tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. A1-473, 25.8 punktu, pareiškėjas Kauno TDBS vedėjo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. SPR-218(1) neteko bedarbio statuso. Sprendimą Nr. SPR-218(1) priėmė įgaliotas viešojo administravimo subjektas, sprendimas pagrįstas objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis ir tinkamai parinktomis teisės normomis, pareiškėjui atsiradusios teisinės pasekmės sprendime aiškiai suformuluotos, todėl Sprendimas Nr. SPR-218(1) atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Sprendimą Nr. SPR-218(1) reikėtų neatsiejamai vertinti kartu su Kauno TDB 2014 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. S1-6035(I), kuriame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės ir teisinis reglamentavimas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 8 d. sprendimu nutraukė administracinės bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti Kauno teritorinę darbo biržą pripažinti pareiškėjo darbo paiešką Kauno teritorinėje darbo biržoje nenutraukta nuo pareiškėjo įregistravimo teritorinėje darbo biržoje dienos iki pareiškėjui įsidarbinant 2015 m. sausio 13 d. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas kilęs dėl Kauno teritorinės darbo biržos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. SPR-218(1) dalies (5 priedas, Nr. 142), kuria pareiškėjas nuo 2014 m. rugsėjo 14 d. neteko bedarbio statuso.

Ginčo teisinius ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus: Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatymas (toliau – ir Užimtumo rėmimo įstatymas, URĮ), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014m. gruodžio 24 nutarimu Nr. 1656 patvirtinti Nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatai (toliau – ir NSDI nuostatai), Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. A1-473 patvirtintą Darbo rinkos stebėsenos sąlygų ir tvarkos aprašas (toliau – ir Stebėsenos aprašas), Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2013 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. V-147 patvirtinta Teisės aktuose numatytų veiksmų su bedarbio statusu ir nedarbo draudimo išmoka atlikimo tvarkos aprašą (toliau – ir Veiksmų aprašas) ir kiti teisės aktai.

Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir teritorinės darbo biržos įgyvendina gyventojų užimtumo rėmimo politiką, vykdo šalies darbo rinkos stebėseną, kartu su savivaldybių institucijomis, socialiniais partneriais vertina padėtį darbo rinkoje, svarsto priemones užimtumo problemoms spręsti, atlieka gyventojų informavimo, konsultavimo, tarpininkavimo įsidarbinant paslaugas (URĮ 8 str., 12–20 str.). Darbo rinkos stebėsenos organizavimo ir vykdymo sąlygas bei tvarką reglamentuoja specialus teisės aktas – Stebėsenos aprašas (2 p.). Šio tesiės akto 25 punkte numatyti atvejai, kuriais netenkama bedarbio statuso. Vienas iš tų atvejų reglamentuotas Stebėsenos aprašo 25.8 punkte, kai darbo birža gauna oficialią informaciją apie tai, kad asmuo neatitinka bedarbio apibrėžime nurodytų sąlygų, asmeniui laiku nepranešus apie duomenų, nurodytų jo Darbo ieškančio asmens kortelėje, pasikeitimus. Stebėsenos aprašo 28 punkte įtvirtinta, kad asmenys, kurie neteko bedarbio statuso dėl šio aprašo 25.2–25.6 ir 25.8, 25.9 punktuose nurodytų priežasčių, bei asmens pageidavimu, jam dalyvaujant aktyvios darbo rinkos politikos priemonėje, pakartotinai teritorinėje darbo biržoje gali registruotis ne anksčiau kaip po 6 mėnesių nuo registracijos nutraukimo. Užimtumo rėmimo įstatymo 2 straipsnyje yra apibrėžta bedarbio sąvoka, nurodant, kad bedarbis – tai nedirbantis darbingo amžiaus darbingas asmuo, kuris nesimoko pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą arba nestudijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas ir yra įstatymų nustatyta tvarka įsiregistravęs teritorinėje darbo biržoje (URĮ 2 straipsnio 3dalis).

Ištyręs ir įvertinęs administracinėje byloje surinktus įrodymus, teismas nustatė, kad Kauno TDBS vedėjo 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. SPR-173(1) pareiškėjas nuo 2014 m. rugsėjo 2 d buvo įregistruotas teritorinėje darbo biržoje jam suteikiant bedarbio statusą. Veiksmų aprašas įpareigoja darbo biržą patikrinti, ar nėra pranešimų apie duomenų, nurodytų Darbo ieškančio asmens kortelėje, pasikeitimus, ir teikti atitinkamus siūlymus dėl bedarbio statuso (6.3.2 p.). Patikrinus duomenis, gautus iš VSDFV, buvo nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2014 m. spalio 20 d. viešojoje įstaigoje Kauno klinikinėje ligoninėje atlieka gamybinę praktiką. Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 7 d. Darbo biržai pateikė SDTS centro 2014 m. lapkričio 6 d. pažymą N.85 apie dalyvavimą mokymuose savo lėšomis, patvirtinančią, kad jis nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d. dalyvauja SDTS centro organizuojamuose mokymuose Formaliojo profesinio mokymo Slaugytojo padėjėjo programoje, kurių trukmė 360 val. SDTS centras, atsakydamas į teismo paklausimą, 2015 m. vasario 26 d. raštu patvirtino, kad D. K. 2014 m. lapkričio 14 d. baigė SDTS centro organizuojamų mokymų Formaliojo profesinio mokymo Slaugytojo padėjo programą, jam išduotas pažymėjimas Nr. D 012198. Iš pateiktų duomenų teismas nustatė, kad minėta FPM programa apima 9 savaičių trukmės dienines studijas, ji vykdoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2009 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. ISAK-2235 ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos 2009 m. lapkričio 4 d. išduota licencija Nr. 003548. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas konstatavo, kad pareiškėjas, turėdamas bedarbio teisinį statusą, nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d. dieninės studijų forma mokėsi pagal FPM programą ją baigęs, gavo tai patvirtinantį dokumentą – pažymėjimą Nr. D 012198. Atsižvelgęs į tai, teismas priėjo prie išvadų, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjas neatitiko bedarbio apibrėžime nurodytų sąlygų, numatytų Užimtumo rėmimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, todėl Kauno TDBS vedėjas Sprendimu Nr. SPR-218(1), remdamasis Stebėsenos aprašo 25.8 punktu, teisėtai ir pagrįstai, nustatė, kad pareiškėjas neteko bedarbio statuso.

Pareiškėjo teigimu, jis neturėjo pareigos pranešti apie duomenų, nurodytų jo Darbo ieškančio asmens kortelėje, pasikeitimus, nes tokie pasikeitimai nebuvo įvykę, kadangi Kortelėje buvo nurodyta pranešti apie mokymąsi pagal nuolatinę ar dieninę mokymo formą, o pranešti apie Formalųjį profesinį mokymą jis nebuvo įpareigotas. Teismas su šiais pareiškėjo argumentais nesutiko. Atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 2 straipsnyje mokymosi forma apibrėžiama kaip švietimo teikėjo siūlomas ir asmens pasirinktas mokymosi organizavimo būdas (14 p.), o formalusis švietimas – tai viena iš švietimo sistemos rūšių, vykdoma pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintas ir įregistruotas švietimo programas, kurias baigus įgyjamas pradinis, pagrindinis, vidurinis arba aukštasis išsilavinimas ir (ar) kvalifikacija arba pripažįstama kompetencija, reikalinga įstatymų reglamentuojamam darbui ar funkcijai atlikti (6 str., 2 str. 3 d.). Pagal Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymo 12 straipsnio 4 punktą, formaliojo profesinio mokymo programa yra skirta įgyti kvalifikacijai, įregistruotai Studijų, mokymo programų ir kvalifikacijų registre, kurį steigia Vyriausybė. Konkrečiu atveju pareiškėjui mokantis pagal minėtą programą pareiškėjas įgijo slaugytojo padėjėjo kvalifikaciją. Teismo vertinimu, nors Kortelėje ir nebuvo įvardytas formalusis mokymas, kaip atskira mokymosi rūšis, tačiau apie mokymosi faktą, kuris buvo vykdomas Vyriausybės nustatyta tvarka dienine mokymo forma, pareiškėjas privalėjo informuoti Darbo biržą pradėjęs mokytis pagal minėtą mokymo programą, kaip apie duomenų, nurodytų jo Darbo ieškančio asmens kortelėje, pasikeitimus.

Stebėsenos aprašas reglamentuoja darbo rinkos stebėsenos organizavimo ir vykdymo sąlygas bei tvarką (1 punktas). Šis teisės aktas priimtas Lietuvos Respublikоs Vyriausybės 2009 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 797 suteikus įgaliojimus Socialinės apsaugos ir darbo ministrui įgyvendinant Užimtumo rėmimo įstatymą. Bedarbio sąvoka apibrėžta įstatymu. Atsižvelgus į minėtą teisinį reguliavimą, teismui nekilo abejonių dėl ginčo teisiniams santykiams taikomų teisės aktų teisėtumo, jų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teisės aktų hierarchijos principams.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio esą Sprendimas Nr. SPR-218(1) neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, teismas pažymėjo, kad 2014 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. S1-6035(I) pareiškėjui buvo pateikta informacija apie 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. SPR-218(1) priėmimą, išaiškinta minėto sprendimo apskundimo tvarka, kuria pareiškėjas pasinaudojo. Įvertinęs ginčijamos Sprendimo Nr. SPR-218(1) dalies turinį, teismas priėjo prie išvadų, kad minėtame sprendime, su kuriuo pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti gavęs informaciją apie jo priėmimą, buvo išdėstytas tiek faktinis, tiek teisinis bedarbio statuso netekimo pagrindas (bedarbio statusas panaikintas gavus oficialią informaciją apie pareiškėjo neatitikimą bedarbio apibrėžimo sąvokai pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 8 d. įsakymo Nr. A1-473 25.8 ir 28 punktus). Todėl pareiškėjo argumentus esą Sprendimo Nr. SPR-218(1) neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms teismas pripažino nepagrįstais.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad atsakovas jam raštu nebuvo išaiškinęs teisės aktų ir teisinių pasekmių dėl bedarbio statuso praradimo, atsakovo atstovė paaiškino, kad pareiškėjas Darbo inspekcijoje buvo supažindintas su teisės aktais, reglamentuojančiais ginčo santykius, dalyvaudamas informacinio pobūdžio renginyje. Pareiškėjas šių aplinkybių neneigė. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, atsižvelgdamas į pareiškėjo išsilavinimą (Darbo ieškančio asmens kortelės duomenimis, pareiškėjas yra baigęs 2 aukštąsias mokyklas), konstatavo, kad pareiškėjas turėjo galimybę išsiaiškinti teisės aktų turinį ir galimas teisines pasekmes, todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jam nebuvo raštu išaiškinta sąlyga, dėl kurios jis vėliau prarado bedarbio statusą, nesuteikia pagrindo panaikinti Sprendimą Nr. SPR-218(1).

Teismas nenagrinėjo pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl jo ir jo šeimos interesų pažeidimų, susijusių su socialinių išmokų negavimu, pažymėdamas, kad šioje byloje žalos atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, jas patvirtinančių įrodymų visumą, teisinį ginčo santykių reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Sprendimas Nr. SPR-218(1) priimtas kompetentingo asmens, vadovaujantis teisės aktais reglamentuota procedūra. Nenustatęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje nurodytų administracinių aktų panaikinimo pagrindų, teismas netenkino pareiškėjo skundo dėl Kauno TDBS vedėjo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. SPR-218(1) ginčijamos dalies panaikinimo. Netenkinęs reikalavimo dėl Sprendimo Nr. SPR-218(1) panaikinimo, teismas nenustatė pagrindo tenkinti ir išvestinį skundo reikalavimą – įpareigoti atsakovą atkurti pareiškėjui bedarbio statusą. Remdamasis išdėstytais motyvais, pareiškėjo skundą dėl minėtų reikalavimų teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas skundu taip pat prašė įpareigoti Kauno teritorinę darbo biržą pripažinti jo darbo paiešką Kauno teritorinėje darbo biržoje kaip nenutrauktą nuo pareiškėjo įregistravimo Teritorinėje darbo biržoje dienos iki pareiškėjui įsidarbinant 2015 m. sausio 13 d., t. y. prašė pripažinti tam tikrą aplinkybę. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį pareiškėjo skundo reikalavimą atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, kurioje išaiškinta, kad tam tikrų aplinkybių konstatavimas gali būti tik motyvas, kuriuo yra grindžiamas teismo sprendimas ir priimamas konkretus teismo patvarkymas dėl materialinių teisinių santykių (panaikinamas aktas, atsakovas įpareigojamas atlikti tam tikrus veiksmus, priteisiamas žalos atlyginimas ar pan.). Vien tik veiksmų neteisėtumo konstatavimas pats savaime jokio konkretaus poveikio materialiniams teisiniams santykiams negali padaryti ir negali būti ginčo dalyku (pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-484/2010, 2009 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-215/2009). Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas administracinės bylos dalį dėl minėto pareiškėjo reikalavimo nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas D. K. (toliau – ir apeliantas) elektroninių ryšių priemonėmis paduotame apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti ir priteisti iš Kauno TDB 562,46 eurų žalą, patirtą dėl bedarbio statuso netekimo.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartojo argumentus, kuriais grindė savo poziciją nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Be to, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantas remiasi šiais argumentais:

1.Teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas (Užimtumo rėmimo įstatymo 12 ir 13 straipsnius, Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 2, 5 ir 8 straipsnius, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. liepos 22 d. nutarimą Nr. 797). Teismas nepagrįstai nurodė, kad Kauno TDBS vedėjo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. SPR-218(1) skundžiama dalis atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

2. Nepagrįsta teismo išvada, kad pareiškėjas privalėjo informuoti atsakovą pradėjęs mokytis pagal formaliojo profesinio mokymo programą, kaip apie duomenų, nurodytų jo Darbo ieškančio asmens kortelėje, pasikeitimus. Kauno TDB pasirašytinai neišaiškino apeliantui teisės aktų dėl bedarbio statuso praradimo ir šio statuso praradimo teisinių pasekmių. Teismas nepagrįstai nurodė esą pareiškėjas Darbo inspekcijoje buvo supažindintas su teisės aktais, reglamentuojančiais ginčo santykius, dalyvaudamas informacinio pobūdžio renginyje. Apeliantas akcentuoja, kad su Darbo inspekcija jis apskritai nebendravo, o informacinio pobūdžio renginyje jis nedalyvavo nei šioje institucijoje, nei Kauno TDB. Šias aplinkybes patvirtina 2014 m. rugsėjo 2 d. surašytas Darbo ieškančio asmens informacinis lapas, patvirtintas parašais, tačiau teismas į šį bylai svarbų dokumentą neatsižvelgė. Apeliantas nepažeidė jokių įstatymuose įtvirtintų bedarbio pareigų. 2014 m. rugsėjo 2 d. Kauno TDB skyriuje jam išduotoje Darbo ieškančio asmens atmintinėje nurodyta, kad per tris darbo dienas Kauno TDB reikia informuoti apie atsiradusias naujas aplinkybes – mokymąsi pagal dieninio arba nuolatinio mokymosi formą (Atmintinės 3 punktas). Apeliantas 2014 m. rugsėjo – lapkričio mėn. savo lėšomis lankė slaugytojo padėjėjo kursus, t. y. jis nesimokė dieniniame skyriuje, nebuvo pradėjęs nuolatinių studijų, nelankė bendrojo lavinimo mokyklos, aukštosios mokyklos, jam nebuvo išduotas mokinio, studento pažymėjimas, todėl jis neturėjo pareigos apie tai informuoti Kauno TDB skyrių.

3. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. LVAT 2014 m. lapkričio 25 d. nutartimi norminėje byloje pradėjo tyrimą Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. A1-473 patvirtinto Darbo rinkos stebėsenos sąlygų ir tvarkos aprašo nuostatų ištyrimo. Šioje byloje LVAT 2015 m. balandžio 9 d. sprendimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. A1-473 patvirtinto Darbo rinkos stebėsenos sąlygų ir tvarkos aprašo nuostatos prieštarauja konstituciniam teisinės valstybes principui, suponuojančiam teisės aktų hierarchiją.

4. Asmeniui netekus bedarbio statuso (inter alia Stebėsenos apraše nurodytais pagrindais) ir dėl to jį išregistravus iš teritorinės darbo biržos, jam iš esmės užkertamos galimybės dalyvauti atitinkamose Užimtumo rėmimo įstatyme įtvirtintose užimtumo rėmimo priemonėse ir / ar naudotis darbo rinkos paslaugomis, juolab, kad pagal Stebėsenos aprašą netekus bedarbio statuso, pakartotinai asmenys teritorinėje darbo biržoje gali registruotis ne anksčiau kaip po 6 mėnesių nuo registracijos nutraukimo. Pagal Nedarbo socialinio draudimo įstatymą (11 straipsnis), nedarbo draudimo išmokos mokėjimas negali būti nutraukiamas, jeigu per nedarbo draudimo išmokos mokėjimo laikotarpį buvo pradėta mokytis ar studijuoti. Apeliantas buvo įgijęs teisę į nedarbo draudimo išmoką, tačiau dėl bedarbio statuso nutraukimo buvo pažeista jo įgyta socialinė teisė, kurią garantuoja Konstitucija nedarbo atveju. Ginčo atveju buvo apribota apelianto laisvė pasirinkti darbą, apimanti ne tik konkrečios veiklos, bet ir jai vykdyti reikalingo (būtino) mokymo(si) pasirinkimą. Lankydamas slaugytojų padėjėjų kursus, apeliantas įgyvendino savo konstitucinę teisę. Negaudamas nedarbo draudimo išmokos apeliantas buvo diskriminuojamas palyginti su asmenimis, kuriems buvo mokama nedarbo draudimo išmoka, nors jis atitiko sąlygas išmokai gauti ir jo padėtis socialinio draudimo prasme buvo lygiai tokia pati (socialinio draudimo stažas, registracija biržoje, darbo ieškojimas, darbo pasiūlymų neturėjimas). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes apeliantas prašo inicijuoti LVAT norminę bylą, siekiant išsiaiškinti, ar Stebėsenos aprašo 25.8 punkto nuostatos neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, suponuojančiam teisės aktų hierarchiją, o LVAT įžvelgus įstatymų prieštaravimus Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), inicijuoti konstitucinės justicijos bylą, siekiant nustatyti, ar Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 48 ir 52 straipsniams (įtvirtinantiems asmens teisę laisvai pasirinkti darbą, socialinę apsaugą bei paramą nedarbo atveju), konstituciniam teisinės valstybės principui, asmens lygybės principui (diskriminacijos draudimui).

Atsakovas Kauno teritorinė darbo birža su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas remiasi argumentais, kuriuos buvo nurodęs atsiliepime į pareiškėjo skundą. Be to, nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, nurodo šiuos nesutikimo su pareiškėjo apeliaciniu skundu argumentus:

1. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, teisingai įvertino jas patvirtinančių įrodymų visumą, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

2. Kauno TDB, kaip viešojo administravimo subjektas, vadovaudamasi Užimtumo rėmimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, Stebėsenos aprašo nuostatomis (22, 25.8, 26, 28 punktai), priimdama Sprendimą Nr. SPR-218(1) vykdė iš įstatymų ir kitų teisės aktų kylantį imperatyvų reikalavimą. Nors apeliantas teigia esą apie Užimtumo rėmimo įstatyme įtvirtintą bedarbio pareigą informuoti apie pasikeitusius duomenis jis nežinojo, tai paneigia apelianto pateikta Darbo ieškančio asmens atmintinė bei Darbo ieškančio asmens apsilankymų kortelė, kuriose nurodyta, kad D. K. dalyvavo pirminiame informaciniame susirinkime ir jam suteikta informacija apie bedarbio statuso suteikimą, sustabdymą, atstatymą, registracijos nutraukimą ir pan.

3. Kauno TDB, vykdydama jai teisės aktų pavestas viešojo administravimo funkcijas, priėmė pagrįstą ir teisėtą administracinį sprendimą, sprendimas atitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

4. Apelianto nurodytas LVAT 2015 m. balandžio 9 d. sprendimas priimtas vėliau nė apelianto skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimas, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo atsižvelgti į nurodytą LVAT sprendimą.

5. Vadovaujantis ABTĮ 130 straipsnio 6 dalimi, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nepagrįstai prašo priteisti iš Kauno TDB žalą dėl bedarbio statuso praradimo, nes tokio reikalavimo nebuvo pareiškęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno teritorinės darbo biržos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. SPR-218(1) 5-ojo priedo eilutę Nr. 142, kuria pareiškėjas buvo įtrauktas į Asmenų, kurie neteko bedarbio statuso, sąrašą, ir įpareigoti atsakovą atkurti pareiškėjui bedarbio statusą nuo šio statuso netekimo dienos (2014 m. rugsėjo 14 d.) iki pareiškėjo įsidarbinimo dienos (2015 m. sausio 13 d.). Be to, pareiškėjas prašė įpareigoti atsakovą pareiškėjo darbo paiešką Kauno TDB pripažinti nenutraukta nuo pareiškėjo įregistravimo teritorinėje darbo biržoje dienos iki pareiškėjo įsidarbinimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo dalį dėl Kauno TDBS vedėjo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. SPR-218(1) 5-ojo priedo 142 eilutės panaikinimo ir atsakovo įpareigojimo atkurti pareiškėjui bedarbio statusą už jo nurodytą laikotarpį atmetė kaip nepagrįstą. Bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą pripažinti pareiškėjo darbo paiešką Kauno TDB nenutraukta nuo jo įregistravimo teritorinėje darbo biržoje dienos iki pareiškėjo įsidarbinimo, teismas nutraukė vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu (byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui).

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas neįvertino kai kurių bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių, netinkamai taikė materialinės teisės normas, neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Nors pareiškėjas prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau iš detalizuotų prašymų matyti, kad prašo panaikinti tik tą teismo sprendimo dalį, kurią teismas atmetė skundą, tačiau neprašo panaikinti tą sprendimo dalį, kuria teismas nutraukė bylą.

ABTĮ 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjo kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl Kauno TDB skyriaus vedėjo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. SPR-218(1) dalies, t.y. 5-ojo priedo 124 eilutės, grindė argumentais, kad skundžiamas aktas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, o apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nekonstatavo tokio pažeidimo, teisėjų kolegija pirmiausia patikrino teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą šiuo aspektu.

Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas – vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei. Pagal šio įstatymo 8 straipsnį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (1 dalis). Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (2 dalis).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr. LVAT 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015, 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-3506/2011, Administracinė jurisprudencija, 2011, 22, p. 333-340, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-471/2009). Viešojo administravimo subjektai savo veikla turi nepažeisti teisės aktų reikalavimų, jų sprendimai turi būti pagrįsti, o sprendimų turinys atitikti teisės normų reikalavimus (žr., LVAT 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009 ir kt.). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., LVAT 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008, 2012 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502 -212/2012).

Kauno TDB Kauno miesto skyriaus vedėjo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. SPR-218(1) ginčui aktualia dalimi (5 punktu) buvo nustatyta, kad bedarbio statuso netenka asmenys, nurodyti 5 priede. Sprendimo Nr. SPR-218(1) 5 priedas „Asmenų, kurie neteko bedarbio sąrašas“ susideda iš penkių skilčių lentelės (Eil. Nr.; Vardas, pavardė; asmens kodas; Netekimo data; Netekimo pagrindas). Taigi Kauno TDB 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. SPR-218(1) 5 priedas yra skirtas asmenų grupei, tačiau kiekvienam konkrečiam į sąrašą įtrauktam asmeniui yra skirta atitinkama eilutė. Pareiškėjas į šį sąrašą įrašytas 142 eilutėje, atitinkamai užpildant šioje eilutėje lentelės 2-5 skiltis.

Kauno TDB skyrius 2014 m. lapkričio 12 d. raštu Nr.S1-6035(1), vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, informavo pareiškėją apie tai, kad jis Kauno TDB Kauno miesto skyriaus vedėjo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. SPR-218(1) neteko bedarbio statuso, jo darbo paieška Kauno TDB nutraukiama, registruotis Darbo biržoje jis galės nuo 2015 m. kovo 6 d., taip pat išaiškino Sprendimo Nr. SPR-218(1) apskundimo tvarką. Kauno TDB skyrius prie 2014 m. lapkričio 12 d. rašto Nr.S1-6035(1) pridėjo Sprendimo Nr. SPR-218 5-ojo priedo išrašą (eilutę Nr.142) ir Sprendimą Nr. SPR-218(1), kurio 5 punktu nustatyta, kad bedarbio statuso netenka asmenys, nurodyti 5 priede.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų prasme individualaus administracinio akto teisinė konstrukcija (priedai, duomenų išdėstymas lentelėse ir pan.) nėra svarbi, svarbu tai, kad pasirinktos teisinės konstrukcijos akte būtų duomenys, kurių reikalauja minėtos įstatymo normos.

Nagrinėjamu atveju Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų prasme yra itin aktualūs įrašai Sprendimo Nr. SPR-218(1) 5 priedo (lentelės) 124 eilutės 5 skiltyje, kurioje nurodant kokiu pagrindu pareiškėjas neteko bedarbio statuso, įrašyta „Bedarbio statuso netekimas gavus oficialią informaciją, kad asmuo nebeatitinka bedarbio apibrėžimo (SADM 2009-08-04 įsakymas Nr.A1-473 25.8 ir 28 p.)“. Iš šio įrašo galima suprasti tik tai, kad atsakovas gavo oficialią informaciją iš kurios priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas nebeatitinka bedarbio statuso. Iš minėto įrašo nėra aišku kokią būtent informaciją (kokius konkrečius faktinius duomenis) gavo atsakovas, kuri suteikė pagrindą išvadoms, kad pareiškėjas nebeatitinka bedarbio apibrėžimo. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies prasme Sprendimo Nr. SPR-218(1) 5 priedo (lentelės) 124 eilutės 5 skiltyje įrašyti minėti duomenys neatitinka reikalavimo, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Minėta, kad individualaus administracinio akto priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimtas.

Ginčui aktualios Sprendimo Nr. SPR-218(1) 5 priedo 124 eilutės 5 skiltyje esantis įrašas, kad pareiškėjas nebeatitinka bedarbio apibrėžimo nukreipia į teisės aktą - SADM 2009-08-04 įsakymą Nr.A1-473 25.8 ir 28 p.), t.y. į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. A1-473 patvirtintą Darbo rinkos stebėsenos sąlygų ir tvarkos aprašą. Pažymėtina, kad atsakovui priimant Sprendimą Nr. SPR-218(1) galiojo vėlesnė Stebėsenos aprašo redakcija, t.y. SADM 2010 m. liepos 22 d. įsakymo Nr.A1-359 redakcija. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad bedarbio sąvoka yra apibrėžta Užimtumo rėmimo įstatyme, o ne Stebėsenos apraše. Šio Aprašo 2 punkte, be kita ko, nurodyta, kad Apraše vartojamos sąvokos atitinka Užimtumo rėmimo įstatyme vartojamas sąvokas. Stebėsenos aprašas bedarbio sąvokos prasme (tiek atsakovo nurodyta SADM 2009 m. rugpjūčio 4 d. įsakymo Nr.A1-473, tiek 2010 m. liepos 22 d. įsakymo Nr.A1-359 redakcija) nukreipia į iki 2014 m. rugsėjo 1 d. galiojusios redakcijos Užimtumo rėmimo įstatyme apibrėžtą bedarbio sąvoką. Pagal Užimtumo rėmimo įstatyme (2014 m. liepos 10 d. įstatymo Nr. XII-999 redakcija, įsigaliojusi nuo 2014 m. rugsėjo 1 d.) pateiktą bedarbio apibrėžimą ir iki 2014 m. rugsėjo 1 d. galiojusioje šio įstatymo redakcijoje pateiktą bedarbio apibrėžimą į bedarbio sąvoką patenka ne tos pačios, o skirtingos asmenų grupės. Minėtas teisinis reguliavimas suteikia pagrindą išvadoms, kad atsakovas Sprendimo Nr. SPR-218(1) 5 priedo 124 eilutėje Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme savo sprendimo kodėl būtent pareiškėjas neteko bedarbio statuso nepagrindė ne tik objektyviais duomenimis, (faktais), bet ir galiojančiomis įstatymo normomis.

Kauno TDB skyriaus 2014 m. lapkričio 12 d. raštas Nr.S1-6035(1) pagal jo turinį ir paskirtį yra informacinis raštas (lydraštis), kuriuo atsakovas išsiuntė pareiškėjui individualaus administracinio akto, sukeliančio teisines pasekmes (Sprendimo Nr. SPR-218(1) su 5 priedo išrašu -124 eilute), kopiją. Taigi šis raštas vertinant Sprendimo Nr. SPR-218(1) dalies (5 priedo 124 eilutės) atitikimą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams, nei pagal priėmimo laiką, nei pagal jo turinį ir paskirtį, negali būti vertinamas Sprendimo Nr. SPR-218(1) 5 priedo 124 eilutės sudedamąja dalimi. Net ir tuo atveju, jei tokiam vertinimui būtų pagrindas, šiame rašte nėra pirmiau minėtų Viešojo administravimo įstatymo 1 ir 2 straipsnio reikalavimus atitinkančių duomenų, t.y. objektyvių duomenų (faktų) ir motyvuoto teisinio pagrindimo kodėl pareiškėjas neteko bedarbio statuso. Tai, kad atsakovas Sprendimo Nr. SPR-218(1) apskundimo tvarką pareiškėjui išaiškino šiame rašte, nelaikytina esminiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies pažeidimu.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad išvardyti Kauno TDB Kauno miesto skyriaus vedėjo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. SPR-218(1) 5 priedo dalies (124 eilutės) trūkumai Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies prasme yra esminiai, todėl, priešingai nė nustatė pirmosios instancijos teismas netinkamai taikydamas materialinė teisės normas (ABTĮ 143 straipsnis), ši skundžiamo individualaus administracinio akto dalis yra nepagrįsta, neteisėta ir turi būti panaikinta kaip neteisėta iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui - Viešojo administravimo įstatymui (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nustačius šį skundžiamos akto dalies panaikinimo pagrindą teisėjų kolegija dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų nepasisako ir jų nenagrinėja, nes tai neturi teisinės prasmės.

Inicijuoti norminę ar konstitucinės justicijos bylą teisėjų kolegija šioje individualioje byloje neturi pagrindo, nes buvo konstatuotas skundžiamos Sprendimo Nr. SPR-218(1) dalies neteisėtumas iš esmės (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

ABTĮ 130 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgdama į šią įstatymo normą, teisėjų kolegija nenagrinėja apelianto prašymo priteisti žalos, kurią jis teigia patyręs dėl bedarbio statuso praradimo, atlyginimo, nes tokio reikalavimo pareiškėjas šioje byloje nebuvo pareiškęs pirmosios instancijos teisme. Šiame kontekste pažymėtina, kad įpareigoti atsakovą atkurti pareiškėjui bedarbio statusą teisėjų kolegija pagal Užimtumo rėmimo įstatymą pagrindo nenustatė, tačiau pareiškėjas, turėdamas pagrindą teigti, kad jis dėl bedarbio statuso panaikinimo patyrė žalą, gali kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo į pirmosios instancijos administracinį teismą Administracinių bylų teisenos įsistatyme nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas nutraukė bylą, sutinka.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą patenkina iš dalies ir pakeičia Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimą pakeisti. Kauno teritorinės darbo biržos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. SPR-218(1) 5-ojo priedo eilutę Nr. 142 panaikinti.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė