2016-04-13 Nr. AB-7964-3-61-3-00699-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-439-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00699-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–21), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra) 2016 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 17.2-644 ir įpareigoti Generalinę prokuratūrą išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. sausio 8 d. skundą reg. Nr. 5.6-77 bei priimti sprendimą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nustatyta tvarka.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 24 d. nutartimi (b. l. 79–80) nustatė pareiškėjui terminą iki 2016 m. kovo 9 d. skundo trūkumams pašalinti ir pateikti teismui: 1) Generalinės prokuratūros 2016 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 17.2-644; 2) įrodymus, patvirtinančius Generalinės prokuratūros 2016 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. 17.2-644 įteikimo pareiškėjui datą.

Pareiškėjas, vykdydamas minėtą nutartį, pateikė teismui Generalinės prokuratūros 2016 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. 17.2-644 ir voko, kuriame jam buvo siųstas minėtas sprendimas, kopijas (b. l. 82–90).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 14 d. nutartimi (b. l. 107–108) pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Teismas nustatė, kad Generalinė prokuratūra skundžiamu 2016 m. sausio 15 d. raštu Nr. 17.2-644, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 1-141 (toliau – ir Nuostatai) 7.3 ir 7.8 punktais, nusprendė perduoti nagrinėti pareiškėjo skundą Kauno apygardos prokuratūrai. Teismas nurodė, kad Nuostatų 7.3 punkte nustatyta, jog Generalinės prokuratūros departamento, skyriaus vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas) sprendžia, kuriai apygardos prokuratūrai, jos padaliniui ar ikiteisminio tyrimo įstaigai perduoti nagrinėti skundus, pareiškimus, pranešimus apie nusikalstamas veikas.

Tuo tarpu Nuostatų 7.8 punkte nustatyta, kad Generalinės prokuratūros departamento, skyriaus vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas) tikrina arba paveda kitam aukštesniajam prokurorui patikrinti bet kurio prokuroro ar ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno proceso veiksmų ir sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą, duoda rašytinį nurodymą dėl proceso veiksmų atlikimo (išskyrus, kokį nutarimą priimti). Atitinkamai nagrinėjamu atveju Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiasis prokuroras skundžiamu raštu persiuntė Kauno apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui nagrinėti pareiškėjo skundą.

Įvertinęs šio rašto turinį ir paskirtį, teismas padarė išvadą, kad šis raštas vertintinas kaip pareiškėjo skundo perdavimo nagrinėti pagal kompetenciją atitinkamam Lietuvos Respublikos prokuratūros struktūros padaliniui faktą patvirtinantis ir skundo persiuntimą palydintis raštas (lydraštis), o pareiškėjas šio rašto kopija buvo informuotas apie jo skundo perdavimą nagrinėti pagal kompetenciją Kauno apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje.

ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Taigi į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje, ar veiksmų. Tuo tarpu nustačius, kad skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas ar atitinkamas veiksmas pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia ir toks aktas ar veiksmas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą atsisakytina priimti, kaip nepriskirtiną administraciniams teismams.

Teismas akcentavo, kad teismų sistema ir jos suteikiamos gynybos priemonės yra skirtos realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises ar interesus, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus. Jomis neturi būti naudojamasi vien formaliam bylinėjimuisi. Administracinės bylos nagrinėjimo dalyku gali būti tik toks reikalavimas, kuriuo siekiama išspręsti administracinį ginčą ir kurio patenkinimas reikštų pažeistų teisių ar interesų apsaugą. Tačiau, vertindamas skundžiamo Generalinės prokuratūros sprendimo turinį, teismas nustatė, jog pareiškėjo skundžiamame rašte (sprendime) nėra aiškiai bei imperatyviai suformuluotų pareiškėjui privalomų elgesio taisyklių, teisių bei pareigų, todėl Generalinės prokuratūros raštas bei toks veiksmas, kaip skundo persiuntimas, pareiškėjui patys savaime jokių teisinių pasekmių nesukelia, nes Generalinė prokuratūra skundžiamu raštu nuspręsdama persiųsti pareiškėjo skundą pagal kompetenciją Kauno apygardos prokuratūrai, pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų nei tenkino, nei netenkino, t. y.

šiuo atveju nebuvo priimtas konkretus pareiškėjo atžvilgiu neigiamas sprendimas, galintis sukelti atitinkamas pasekmes. Taigi, atsižvelgęs į tai, kad Generalinė prokuratūra skundžiamu raštu pareiškėjo atžvilgiu nepriėmė jokio individualaus pobūdžio akto ar atitinkamo veiksmo, kur aiškiai bei imperatyviai suformuluotos privalomos elgesio taisyklės, teisės bei pareigos, teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka).

Be to, įvertinęs tai, jog skundžiamas raštas pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, teismas atitinkamai tuo pačiu pagrindu atsisakė priimti ir išvestinį reikalavimą įpareigoti Generalinę prokuratūrą išnagrinėti pareiškėjo skundą. Teismas kartu nurodė, kad atsisakius priimti skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (ABTĮ 42 str. 1 d. 3 p.).

III. Pareiškėjas V. J., nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 110–113), prašydamas minėtą nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl teisės viešojo administravimo srityje, kadangi jis skundžia būtent Generalinės prokuratūros administracinį sprendimą nenagrinėti pareiškėjo skundo šioje institucijoje, o tai sukelia jam teisines pasekmes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. nutarties, kuria ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dėl Generalinės prokuratūros 2016 m. sausio 15 d. rašto Nr. 17.2-644 panaikinimo ir Generalinės prokuratūros įpareigojimo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. sausio 8 d. skundą reg. Nr. 5.6-77 bei priimti atitinkamą sprendimą BPK nustatyta tvarka, teisėtumas ir pagrįstumas.

Visų pirma, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje yra numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog minėtose nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-185-822/2015 ir kt.). Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Taigi, atsižvelgus į skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, šiuo atveju turi būti nustatyta, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo skundžiamas Generalinės prokuratūros raštas negali būti administracinės bylos dalyku.

Šiuo aspektu pabrėžtina, jog viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reglamentuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr., pvz., LVAT 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-121/2004 ir kt.). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011 ir kt.).

Be to, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas (pvz., tarnybinis pranešimas, paklausimas, siuntimas, teikimas, tarnybinė išvada ar kt.). Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011 m.). Administracinių teismų praktikoje argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-555/2010). Kitaip tariant, administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo, gali nagrinėti ir tarpinių (procedūrinių) aktų (sprendimų), kurie atskirai administraciniam teismui neskundžiami, teisėtumą ir pagrįstumą bei jų poveikį galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Atitinkamai pasisakydama dėl pareiškėjo skundžiamo Generalinės prokuratūros 2016 m. sausio 15 d. rašto Nr. 17.2-644, be kita ko, įvertinusi šio rašto turinį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šis raštas, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pats savaime pareiškėjui savarankiškų materialinių teisinių pasekmių nesukelia ir iš esmės yra procedūrinis dokumentas. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad ginčijamas Generalinės prokuratūros raštas pats savaime nedaro įtakos pareiškėjo teisiniam statusui, todėl šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo ginčijamo Generalinės prokuratūros rašto teisminė kontrolė nėra prasminga, kadangi teismas šiame etape asmens teisių apginti negalėtų. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo skundžiamas Generalinės prokuratūros 2016 m. sausio 15 d. raštas Nr. 17.2-644 negali būti ginčo administraciniame teisme dalyku. Todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, pagrįstai ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl minėto Generalinės prokuratūros rašto panaikinimo ir išvestinį reikalavimą įpareigoti Generalinę prokuratūrą išnagrinėti pareiškėjo skundą.

Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė pareiškėjo skundo priėmimo klausimą ir pagrįstai bei teisėtai atsisakė priimti jo skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo administracinių teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią keisti ar naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius