2021-02-10 Nr. AB-2902-3-61-3-01365-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-139-552/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01365-2019-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas V. Z. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir Lukiškių TI-K, pareigų ir teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN)) 13 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2016 m. sausio 15 d. iki skundo padavimo teismui dienos buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis sąlygomis. Kamerose sanitarinis mazgas buvo įrengtas taip, kad juo naudojantis buvo matomas kitų suimtųjų ir prižiūrėtojų. Tuo buvo pažeistas jo privatumas, jis jautėsi pažemintas. Nors 2017 metais kameroje prie sanitarinio mazgo buvo įrengtos užuolaidos, jos neužtikrino privatumo.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad teisės aktai imperatyviai nurodo, jog sanitarinis mazgas turi būti visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, ką patvirtina Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.

4. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė pareiškėjo skundo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2016 m. balandžio 5 d. taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti visa apimtimi.

5. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė informaciją apie pareiškėjo laikymą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2019 m. balandžio 5 d. (laikotarpius, kamerų plotus, laikomų asmenų skaičių), kamerų įrengimą, asmenų skirstymą į kameras, remontą kamerose. Taip pat nurodė, kad kamerose sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys buvo apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m). Teigė, kad gyvenamųjų kamerų ir juose esančių sanitarinių mazgų įrengimas atitiko nustatytus įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

6. Pažymėjo, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebėjo suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

7. Atsakovo atstovas nurodė, kad patikrinus Dokumentų valdymo sistemoje esančius duomenis, pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į įstaigos administraciją nesikreipė. Teigė, kad pareiškėjas V. Z. skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiga įrodyti, kad dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų.

8. Pažymėjo, kad tam tikras nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Tenkinti pareiškėjo skundą nėra pagrindo.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 26 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė pareiškėjui V. Z. iš Lietuvos valstybės 410 Eur neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 5 d. iki 2019 m. balandžio 5 d.

10. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2019 m. balandžio 5 d., atlyginimo.

11. Teismas, pasisakydamas dėl atsakovo atstovo prašymo taikyti ieškinio senaties terminą, nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas periodiškai nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2019 m. balandžio 5 d. Teismas vertino, kad pareiškėjas kiekvieną laikymo Lukiškių TI-K periodą negalėjo tuo metu nežinoti ir nesuvokti, kokiomis sąlygomis (pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais) jis kiekvieną kartą buvo laikomas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės aktų, reglamentuojančių ieškinio senatį, nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, konstatavo, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.

12. Teismas nurodė, kad skundą teismui dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas paštu išsiuntė 2019 m. balandžio 5 d., t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2016 m. balandžio 4 d. Šiuo atveju atsakovo atstovas prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Teismas sprendė, kad šiuo atveju yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2016 m. balandžio 4 d. įskaitytinai.

13. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei teismui pateiktame skunde, nei susipažinęs su atsakovo atstovo atsiliepimu, kuriame pateiktas prašymas taikyti ieškinio senaties terminą, nenurodė objektyvių senaties termino praleidimo priežasčių ir neprašė jo atnaujinti. Teismas vertino, kad nėra teisinio pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2016 m. balandžio 4 d. įskaitytinai.

14. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kurią patyrė laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2016 m. balandžio 4 d., teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą ir nėra teisinio pagrindo jį atnaujinti, todėl šią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

15. Spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 5 d. iki 2019 m. balandžio 5 d., teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. balandžio 5 d. iki 2016 m. balandžio 29 d. buvo išvykęs į Alytaus pataisos namus. Į Lukiškių TI-K pareiškėjas atvyko 2016 m. balandžio 29 d. ir iki 2019 m. balandžio mėn. periodiškai šioje įkalinimo įstaigoje buvo laikomas įvairiose kamerose vienas arba su 1-3 asmenimis.

16. Teismas nurodė, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (Kalėjimų departamento direktoriaus 2016 m. sausio 27 d. įsakymo Nr. V-26 redakcija), 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas.

17. Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešime „Dėl V. Z. skundo“ nurodoma, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosios kameros Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. visose kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose buvo įrengtos užuolaidos, kurios pilnai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse.

18. Teismas, įvertinęs šiam ginčui aktualų teisinį reguliavimą, EŽTT ir nacionalinių teismų praktiką bei pateiktus duomenis apie pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpius ir sanitarinių mazgų įrengimą kamerose, sprendė, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais buvo užtikrinta tik nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2016 m. gegužės 22 d. (3 paras iš 175), kuomet pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 256, kurioje sanitarinis mazgas buvo įrengtas kaip atskira kabina su durimis. Visą kitą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį (172 paras) pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais buvo pažeista, nes jis buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas buvo tik iš dalies atitvertas nuo likusio gyvenamojo ploto, nes pagal EŽTT praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo nuo kameroje esančių asmenų. Šio pažeidimo intensyvumą mažino tai, kad atskirais laikotarpiais pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas.

19. Teismas konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 5 d. iki 2019 m. balandžio 5 d. (išskyrus laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2016 m. gegužės 22 d., ir laikotarpius, kuomet pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K), t. y. iš viso 172 paras, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas neužtikrinus jam privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl yra pakankamas pagrindas spręsti, jog jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, taigi Lukiškių TI-K darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

20. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tai, kad pareiškėjas turėjo sveikatos problemų, dėl to jis galėjo jautriau reaguoti į dėl netinkamų kalinimo sąlygų kilusius nepatogumus, sprendė, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 410 Eur, kurią priteisė pareiškėjui iš atsakovo. Nors pareiškėjas skunde prašė priteisti 13 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų vertinti, jog jam turi būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

III. 21. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

22. Vilniaus PN apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvuoja, kodėl, teismo manymu, pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Pažymi, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai.. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Taigi pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais.

23. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo poziciją vertina kaip neargumentuotą.

24. Pažymi, kad EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, nuosekliai laikosi praktikos, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.

25. Akcentuoja, kad atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovo atstovo nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta piniginė suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo.

26. Pareiškėjas atsiliepimo į atsakovo atstovo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 27. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2019 m. balandžio 5 d., neužtikrinant jam privatumo kamerose naudojantis sanitariniais įrenginiais, atlyginimo.

28. Pirmosios instancijos teismas taikė ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2016 m. balandžio 4 d. įskaitytinai. Nustatęs, kad laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 5 d. iki 2019 m. balandžio 5 d. Lukiškių TI-K 172 paras neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 410 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

29. Atsakovo atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinosios valstybės civilinės (viešosios) atsakomybės atsiradimo sąlygos, t. y. neteisėtų veiksmų, dėl to pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nebuvo pagrindo tenkinti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos, nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, susijusių su patirta neturtine žala. Be to, pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo.

30. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama atsakovo apeliacinio skundo ribų.

31. Teisėjų kolegija, be kita ko, pažymi, kad nors atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad šiuo atveju nenustatyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai ir prašo panaikinti teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti, tačiau iš apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad atsakovo atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo būdo, kadangi jokių argumentų dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimu, nenurodo.

32. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo, teismų praktikos ir įrodymų vertinimo aspektais, nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl to, kad Lukiškių TI-K ginčijamu laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu.

33. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 157 p., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.) yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę, net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida. EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Primintina ir tai, kad, vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12).

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2018, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017 ir kt.). Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu asmens privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat ir kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu asmens teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-521-552/2018, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).

35. Taigi Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Be kita ko, pažymėtina ir tai, kad, kaip jau buvo minėta, šis pažeidimas sudaro pagrindą konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio, garantuojančio asmens teisę į privatumą, pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinio skundo teiginiai, kad šiuo atveju nenustatyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (neveikimas), yra nepagrįsti

36. Pasisakydama dėl atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. sprendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

37. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo bei dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99).

38. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kadangi privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimas, kuris truko 172 paras, neabejotinai sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės pažeidimas, tačiau Lukiškių TI-K neužtikrinus pareiškėjui teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų, šiuo atveju privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, padarytas pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi tarp nurodyto atsakovo atstovo pažeidimo ir pareiškėjui kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nurodytu aspektu nepagrįsti.

39. Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos dydžio teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.

40. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę (172 paros), intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 410 Eur suma nėra per didelė, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje analogiškose bylose priteisiamą neturtinės žalos atlyginimo dydį, todėl jos mažinti nėra pagrindo.

41. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė