2017-04-28 Nr. AB-9278-3-61-3-04970-2013-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3386-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04970-2013-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas O. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu, kurį 2013 m. gruodžio 23 d. papildė (I t., b. l. 1–4, 66–67), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), po 57,92 Eur (200 Lt) neturtinės žalos atlyginimo už kiekvieną parą, praleistą prirūkytoje kameroje, ir po 14,48 Eur (50 Lt) neturtinės žalos atlyginimo už kiekvieną parą, praleistą perpildytoje kameroje.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2009 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. Vilniaus PN laikytas teisės aktų reikalavimų, be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, neatitinkančiomis antisanitarinėmis sąlygomis. Skundą grindė iš esmės tokiais argumentais:

1. Pasak pareiškėjo, nebuvo užtikrinta jo teisė į minimalųjį gyvenamąjį plotą, tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintą Lietuvos higienos normą Nr. 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimas, tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Higienos norma) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) nustatyto minimumo, t. y. 3,6 m2, reikalavimus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalį, Konvencijos 3 straipsnį.

Atsakovo atstovas tai darydavo sąmoningai, kamerose iš anksto įrengdamas daugiau miegamųjų vietų, nei tai leidžiama pagal gyvenamąjį plotą. Pareiškėjas teigė, kad jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista šiais laikotarpiais: nuo 2009 m. gruodžio 24 d. iki 2010 m. sausio 7 d. kameroje Nr. 3 kalėjo 3 asmenys; nuo 2010 m. sausio 8 d. iki 2010 m. sausio 22 d. kameroje Nr. 18 kalėjo 6–7 asmenys; nuo 2010 m. sausio 22 d. iki 2010 m. sausio 26 d. kameroje Nr. 3 kalėjo 3 asmenys; nuo 2010 m. sausio 27 d. iki 2010 m. gegužės 18 d. kameroje Nr. 8 kalėjo 4–5 asmenys; nuo 2010 m. balandžio mėn. iki 2010 m. liepos 21 d. drausmės grupės kameroje Nr. 12 buvo 5 vietos; nuo 2010 m. liepos 27 d. iki 2010 m. rugpjūčio 1 d. baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 18 buvo 6, vėliau 7 vietos; nuo 2010 m. rugpjūčio 17 d. iki 2011 m. rugpjūčio 18 d. drausmės grupės kameroje Nr. 12 kalėjo 5 asmenys; nuo 2011 m. rugpjūčio 18 d. iki 2011 m. rugpjūčio 23 d. baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 18 buvo 6, vėliau 7 vietos; nuo 2011 m. rugpjūčio 24 d. iki 2011 m. rugpjūčio 30 d. baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 18 buvo 6, vėliau 7 vietos; nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. rugsėjo 14 d. baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 8D kalėjo 5 asmenys; nuo 2011 m. gruodžio 18 d. iki 2011 m. gruodžio 26 d. pareiškėjas buvo laikomas drausmės grupės kameroje Nr. 5; nuo 2012 m. kovo 15 d. iki 2012 m. kovo 16 d. kamerų tipo patalpoje Nr. 1D kalėjo 4 asmenys.

Pareiškėjo manymu, jam nepateikus tikslių duomenų, teismas minimalųjį gyvenamąjį plotą turėtų apskaičiuoti pagal įrengtų gulimų vietų skaičių, atėmus sanitariniam mazgui tenkantį plotą. Laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 17 d. iki 2011 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėjas drausmės grupės kameroje Nr. 12 buvo kalinamas 270 parų, pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą. Pareiškėjo teigimu, iš viso 390 dienų nebuvo užtikrinta minėta pareiškėjo teisė. Dėl to, kad buvo pažeista jo teisė į minimalųjį gyvenamąjį plotą, jis negalėjo išsimiegoti, pasidarė dirglus, sutriko jo visavertis gyvenimas, jis jautėsi suvaržytas, nepatogiai, tai jam sukėlė emocinę depresiją.

Perpildytose kamerose kubinė oro talpa yra mažesnė, tai neigiamai veikė pareiškėjo, sergančio kvėpavimo takų ligomis, sveikatą.

2. Pareiškėjas nerūko, dažnai serga kvėpavimo takų ligomis, todėl jautriai reaguoja į tabako dūmais užterštą orą. Jis ne kartą kreipėsi į Vilniaus PN, prašydamas jį laikyti atskirai nuo rūkančiųjų, tačiau jo prašymai būdavo ignoruojami. Departamentui davus nurodymą pareiškėją laikyti atskirai nuo rūkančiųjų, situacija pagerėdavo tik laikinai. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2011 m. liepos 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2421-171/2011, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi Nr. A756-1160/2012 paliko nepakeistą, pripažino Vilniaus PN elgesį neteisėtu ir priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

Tačiau, net ir priėmus minėtus VAAT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus, nepaisant Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos Seimo nario kreipimųsi, pareiškėjas ir toliau buvo laikomas kartu su rūkančiaisiais šiais laikotarpiais: nuo 2011 m. liepos 30 d. iki 2011 m. rugpjūčio 18 d. drausmės grupės kameroje Nr. 12, kurios plotas apie 10 kv. m, kartu su rūkančiaisiais R. M. ir A. B.; nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2011 m. rugpjūčio 27 d. baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 8, kurios dydis apie 10 kv. m, kartu su rūkančiu K.

D.; nuo 2011 m. rugpjūčio 28 d. iki 2011 m. rugpjūčio 29 d. baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 8, kurios dydis apie 10 kv. m, kartu su rūkančiu A. K.; nuo 2011 m. rugpjūčio 29 iki 2011 m. rugsėjo 14 d. baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 8, kurios dydis apie 10 kv. m, kartu su rūkančiu T. Š. ir A. M.; nuo 2011 m. rugsėjo 15 d. iki 2011 m. gruodžio 18 d. kameroje Nr. 12, kartu su rūkančiu G. D.; nuo 2011 m. gruodžio 18 d. iki 2011 m. gruodžio 26 d. kameroje Nr. 5, kartu su rūkančiais G. D., A. M.; nuo 2012 m. kovo 14 d. iki 2012 m. kovo 15 d. kameroje Nr. 9, kartu su rūkančiu J.

M.; nuo 2012 m. kovo 15 d. iki 2012 m. kovo 16 d. kameroje Nr. 1 kartu su rūkančiais R. G., G. D., A. M. Pareiškėjas kartu su rūkančiais asmenimis kalėjo 134 paras. Visiems yra žinoma, kad mažiausiai 90 proc. nuteistųjų yra rūkantys asmenys, taigi aišku, kad pareiškėjui su šiuo pažeidimu tekdavo susidurti dažnai. Pareiškėjo manymu, šioje byloje daugelio aplinkybių įrodinėti nereikia, kadangi analogiški Vilniaus PN padaryti pažeidimai jau buvo nustatyti minėtais VAAT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais.

Pareiškėjas kentėjo matydamas, kad jo teisių niekas negali apginti ir jos toliau pažeidinėjamos Vilniaus PN, jį laikant kartu su rūkančiais. Tokiais savo veiksmais Vilniaus PN žalojo pareiškėjo sveikatą, žemino jo orumą, sukėlė jam depresiją, nepatogumus, jis negalėjo ramiai miegoti, dėl kvėpavimo takų ligų 16 kartų kreipėsi į gydytojus, kurie kiekvieną kartą jam skyrė gydymą. Pareiškėjui buvo daromas spaudimas pasirašyti sutikimą būti vienoje kameroje su rūkančiaisiais, patvirtinti tikrovės neatitinkančius duomenis, kad rūkantys jau nerūko.

Dėl Vilniaus PN veiksmų pareiškėjui padažnėjo dusulio priepuoliai, atsirado fobija uždaroms patalpoms.

Pasak pareiškėjo, nurodyti faktai patvirtina, jog atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, tokiais neteisėtais veiksmais pažeisti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys asmenų kalinimo sąlygas. Pareiškėjas dėl nurodytų kalinimo sąlygų patyrė žalą, kadangi buvo žalojama jo sveikata, žeminamas jo orumas, pažeistas privatumas, suvaržyta judėjimo laisvė, taigi jis įgijo teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas teigė, kad kalint baudos izoliatoriuje teisės aktai numato tik 1 valandos trukmės pasivaikščiojimą per parą. Taigi pareiškėjas negalėjo laisvai kada panorėjęs išeiti pasivaikščioti. Kalėdamas drausmės grupėje, pareiškėjas visą laiką buvo užrakintas, kadangi Vilniaus PN nesugebėjo užtikrinti jo saugumo. Prašymą, kad būtų laikomas užrakintas, pareiškėjas parašė atsakovo atstovo įkalbėtas. Be to, Vilniaus PN netinkamai organizavo kalinimo tvarką drausmės grupėje, kadangi sudarė sąlygas keliems suimtiesiems būti viršesniems kitų atžvilgiu.

Visos nuobaudos pareiškėjui buvo skirtos už atsisakymą vykdyti nurodymus. Pareiškėjas atsisakė atlikti bausmę paskirtame būryje, vengdamas konfliktų, o atsakovo atstovas nesiaiškino ir nešalino galimo konflikto priežasčių, bet nubaudė pareiškėją.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir skundo papildymą (I t., b. l. 14–17, 74–75, 191–192) nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašė skundo netenkinti, pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, savo poziciją grindė iš esmės tokiais argumentais:

1. Pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2009 m. gruodžio 18 d., o 2012 m. rugsėjo 7 d. jis buvo paleistas, atlikęs bausmę. Neįmanoma nustatyti, kiek ginčui aktualiu laikotarpiu asmenų gyveno kamerų tipo patalpoje, kadangi tokie duomenys Vilniaus PN nekaupiami. Tačiau nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas. Patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Pareiškėjo skundo aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais.

2. Pagal teismų praktiką, vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, jie turi būti patvirtinti tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra nesunkiai įveikiamos. Pareiškėjas skunde visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Vien skunde nurodytos aplinkybės dėl patalpų ploto pareiškėjui negalėjo sukelti intensyvios ir ilgai trunkančios slogios emocinės būsenos, sukeliančios papildomus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, stipresnius nei tie, kuriuos išgyvena nuteistieji, atlikdami bausmę pataisos įstaigose.

3. Pareiškėjas didžiąją dalį bausmės atliko baudos izoliatoriuose ar kamerų tipo patalpose, patekimas į kurias priklausė tik nuo jo paties valios. Pagrindas nuteistajam bausmę atlikti baudos izoliatoriuose ar kamerų tipo patalpose atsiranda padarius nusižengimą.

4. Pareiškėjo argumentai dėl suvaržytos judėjimo laisvės, per mažo gyvenamojo ploto, netinkamo patalpų inventoriaus yra nepagrįsti. Nuteistieji Vilniaus PN direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku gali vaikščioti savo gyvenamosiose patalpose, lokalinio sektoriaus koridoriuose bei pasivaikščiojimų kieme. Bausmę atlikdamas drausmės grupėje, pareiškėjas gyvenamojoje patalpoje buvo užrakinamas tik nakčiai. Dienos metu O. B. galėjo laisvai vaikščioti po drausmės grupei priklausančią teritoriją. Nuteistieji gali užsiimti pataisos namuose leistina veikla. Vilniaus PN drausmės grupei skirtas plotas pasivaikščiojimams ir laisvalaikiui yra gana didelis ir erdvus. Galiojančių teisės aktų reikalavimai, susiję su suteikta teise pasivaikščioti, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti. Pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys. Tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas skundų dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo, per mažo gyvenamųjų patalpų, kamerų tipo patalpų, baudos izoliatoriaus patalpos ploto ar blogo įrengimo Vilniaus PN administracijai nebuvo pateikęs.

5. Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir perduoti eksploatuoti 2006 metais. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas. Kamerų tipo patalpos yra įrengtos pagal Departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintas Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles, ir aprūpintos inventoriumi pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas.

6. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą neįgyvendinimo įtaką sveikatos būklei. Pagal pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenis, pareiškėjas į specialistus kreipėsi dėl kito pobūdžio sveikatos sutrikimų.

7. Rūkyti bendrose gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose nuteistiesiems negalima. Vilniaus PN lauko, skirto nuteistųjų pasivaikščiojimams, teritorijoje yra įrengta speciali vieta rūkymui, o už rūkymą ne tam skirtose vietose nuteistieji yra baudžiami. 2011 m. rugpjūčio 23 d. ir 2012 m. kovo 14 d. paaiškinimuose, pateiktuose perkeliant jį atlikti nuobaudą paskirtose patalpose, pareiškėjas nurodė, kad pageidauja bausmę atlikti su nerūkančiais. Į šiuos pareiškėjo prašymus buvo atsižvelgta. Nuo 2011 m. rugpjūčio 24 d. iki 2011 m. rugpjūčio 30 d. baudos izoliatoriaus patalpoje Nr. 18 pareiškėjas bausmę atlikinėjo su nerūkančiais. Jokių skundų buvimo baudos izoliatoriuje metu pareiškėjas Vilniaus PN administracijai nebuvo pateikęs. Pareiškėjui atliekant bausmę kamerų tipo patalpoje Nr. 1DK nuo 2012 m. kovo 15 d. iki 2012 m. kovo 16 d., jis pateikė 2012 m. kovo 15 d. paaiškinimą, kad sutinka laikinai būti kameroje su rūkančiais A. M., R. G., G. D. Pareiškėjo skundų dėl jo laikymo kartu su rūkančiais Vilniaus PN administracija nėra gavusi.

8. Dalis pareiškėjo teismui nurodytų aplinkybių jau buvo išnagrinėtos administracinėje byloje Nr. I-2589-168/2013, kurioje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra priėmęs galutinį sprendimą. Pareiškėjas klaidingai nurodo buvimo kamerų tipo patalpose ar baudos izoliatoriuose periodus. Tokia pati, kaip ir šioje byloje, informacija apie pareiškėjo laikymo kameras ir periodus buvo pateikta ir administracinėje byloje Nr. I-2589-168/2013.

9. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios jam trukdė daugiau nei vienerius metus nuo bausmės atlikimo pabaigos kreiptis į teismą su skundu dėl jo pažeistų teisių gynimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi (I t., b. l. 107–109) administracinę bylą Nr. I-2324-426/2014 nutraukė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo O. B. atskirąjį skundą, 2014 m. birželio 25 d. nutartimi Nr. AS662-675/2014 (I t., b. l. 119–123) atskirąjį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartį panaikino ir pareiškėjo O. B. skundą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendimu (I t., b. l. 149–152) pareiškėjo O. B. skundą tenkino iš dalies, priteisė jam 1 955 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs Vilniaus PN apeliacinį skundą, 2016 m. sausio 15 d. nutartyje Nr. A-2353-146/2015 (I t., b. l. 173–182) apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą panaikino ir pareiškėjo O. B. skundą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 7 d. sprendimu (II t., b. l. 12–18) pareiškėjo O. B. skundą tenkino iš dalies, priteisė jam 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs Vilniaus PN apeliacinį skundą, 2016 m. birželio 30 d. nutartyje Nr. A-3734-502/2016 (II t., b. l. 42–49) apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimą panaikino ir pareiškėjo O. B. skundą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 12 d. sprendimu administracinės bylos Nr. I-719-815/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-04970-2013-9) dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą dėl pareiškėjo O. B. laikymo Vilniaus PN nuo 2009 m. gruodžio 23 d. iki 2011 m. liepos 7 d. kartu su rūkančiaisiais nutraukė. Pareiškėjui O. B. priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 430 Eur neturtinės žalos atlyginimo už jo netinkamą laikymą Vilniaus PN. Likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo O. B. reikalavimas priteisti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, dėl to, kad pareiškėjas buvo laikomas su rūkančiaisiais nuo 2009 m. gruodžio 23 d. iki 2011 m. liepos 7 d. negali būti tenkinamas, nes Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 7 d. įsiteisėjusiame sprendime administracinėje byloje Nr. I-2421-171/2011 jau išsprendė šį klausimą, todėl šioje dalyje administracinė byla nutraukta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 punktas).

Kita vertus, pareiškėjas itin reiškė nusiskundimus dėl trūkstamo ploto visą jo laikymo Vilniaus PN laikotarpį, t. y. nuo 2009 m. gruodžio 23 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. Pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 m2.

Šiuo aspektu itin svarbu tai, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė tik 2013 m. spalio 9 d. (žr. voką, I t., b. l. 11), o atsakovas šioje administracinėje byloje prašė taikyti senaties terminą, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje, t. y. pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikytinas trejų metų senaties terminas, remiantis 1.127 straipsnio 1 dalimi, senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai asmuo įgijo teisę į ieškinį. Nors teismas, įvertinęs pareiškėjo buvimo Vilniaus PN kamerų plotus (žr. šio sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 1 punktą) konstatavo, jog nuo 2009 m. gruodžio 23 d. iki 2010 m. spalio 8 d. pareiškėjas kai kuriais laikotarpiais buvo laikomas Vilniaus PN pažeidžiant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.2 punkto reikalavimus, tačiau kartu konstatuotina, kad šiems reikalavimams dėl žalos priteisimo taikytinas senaties terminas. Teismas pabrėžė, kad ieškinio senaties terminas yra itin svarbus institutas santykių stabilumui užtikrinti, be kita ko, reiškiantis ir tai, kad praleidęs šį terminą asmuo yra itin silpnai suinteresuotas savo teisių gynyba. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas O. B. praleido ieškinio senaties terminą žalos atlyginimui laikotarpiui nuo 2009 m. gruodžio 23 d. iki 2010 m. spalio 8 d., todėl gynė savo teises labai neapdairiai, jo skundo šia apimtimi tenkinti nėra teisinio pagrindo.

Kita vertus, teismas, įvertinęs pareiškėjo O. B. buvimo Vilniaus PN kamerų bendrus plotus (žr. šio sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 1 punktą) konstatavo, jog pareiškėjui O. B. būnant Vilniaus PN nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. rugsėjo 14 d. bei nuo 2012 m. kovo 15 d. iki 2012 m. kovo 16 d. (iš viso 17 parų) buvo pažeisti Taisyklių 111.2 punkto nustatyti reikalavimai. Teismo vertinimu, ši neturtinė žala turi būti atlyginama pinigais; juolab, kad pareiškėjas nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. rugsėjo 14 d. buvo baudos izoliatoriuje. Be abejonės, teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė tik 2013 m. spalio 9 d. (žr. voką, I t., b. l. 11).

Pareiškėjas skundėsi ir tuo, kad jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis nuo 2011 m. liepos 8 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. Teismas pabrėžė, kad įrodymų visetas (žr. šio sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 2, 3 punktus, taip pat raštiškus liudytojų parodymus (I t., b. l. 8–10)) įrodo, kad pareiškėjas buvo laikomas su rūkančiaisiais, be to, Vilniaus PN neįrodė priešingai. Kita vertus, teismas spręsdamas dėl bylos dydžio atsižvelgė, kad pareiškėjas taip pat davė ir sutikimus būti su rūkančiaisiais.

Teismas pabrėžė, kad Vilniaus PN neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas (žr. analogišką poziciją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-190-442/2015), o motyvai, kad jie nėra kalti dėl pažeidimų, nėra reikšmingi: pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo Vilniaus PN sąlygomis, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog kalinimas tokiomis sąlygomis padarė jam įvairių nepatogumų, yra įrodytas. Įrodymai, kad dėl Vilniaus PN kalinimo sąlygų, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai, tame tarpe – ir psichinei, nepateikti.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytose patalpose, be to, kartu su rūkančiais asmenimis, negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, tačiau, atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (pareiškėjas O. B. Vilniaus pataisos namuose 17 parų buvo laikomas perpildytose (tiesa, nežymiai) patalpose, tačiau 14 mėnesių su rūkančiaisiais), nesant objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl atsakovo veiksmų, apie tai, kad dvasiniai išgyvenimai būtų trukę itin ilgai, į tai, kad pareiškėjas vėlai kreipėsi į teismą su skundu, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio (minimali mėnesinė alga 2008 m. sausio 1 d. – 2012 m. liepos 31 d. buvo 800 Lt (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimą Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), o nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. – 850 Lt (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimą Nr. 718 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“)) bei gyvenimo sąlygas, taip pat įvertinęs kompleksiškai visus pažeidimus, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį Vilniaus PN įvertino 430 Eur. Teismo vertinimu, didesnės negu 430 Eur neturtinės žalos priteisimas šioje administracinėje byloje būtų vertintinas kaip nepagrįstas pareiškėjo uždarbiavimas.

IV. Atsakovas Vilniaus pataisos namai pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 82–85), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde atsakovas pažymi, kad pareiškėjas baudos izoliatoriaus ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose praleido net 983 paras. Minimalus vienam asmeniui turintis tekti plotas šiuo laikotarpiu nebuvo užtikrintas 17 parų, ploto trūkumas buvo labai nedidelis. Ši aplinkybė negalėjo pareiškėjo fizinės ir psichinės būklės taip paveikti, negalėjo sukelti intensyvios ir ilgai trunkančios slogios būsenos. Be to, pareiškėjas dėl to skundų Vilniaus PN neteikė. Pažymi, jog 2009 m. gruodžio 21 d. pirminės apžiūros metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas rūko, tai konstatavo ir teismas sprendime. Pareiškėjas kelis kartus pateikė rašytinius paaiškinimus, kurie prieštarauja vienas kitam. Mano, jog pažeidimo konstatavimas šiuo atveju būtų pakankama ir teisinga satisfakcija, nepriteisiant žalos atlyginimo pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl neteisėtų Vilniaus PN veiksmų atlyginimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas O. B. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, po 57,92 Eur (200 Lt) neturtinės žalos atlyginimo už kiekvieną parą, praleistą prirūkytoje kameroje, ir po 14,48 Eur (50 Lt) neturtinės žalos atlyginimo už kiekvieną parą, praleistą perpildytoje kameroje.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 12 d. sprendimu administracinės bylos Nr. I-719-815/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-04970-2013-9) dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą dėl pareiškėjo O. B. laikymo Vilniaus PN nuo 2009 m. gruodžio 23 d. iki 2011 m. liepos 7 d. kartu su rūkančiaisiais nutraukė. Pareiškėjui O. B. priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 430 Eur neturtinės žalos atlyginimo už jo netinkamą laikymą Vilniaus PN. Likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde atsakovas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytais pažeidimais, tačiau mano, jog pareiškėjui neturėjo būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Vilniaus PN veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

Byloje nustatyta, kad nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. rugsėjo 14 d. pareiškėjas buvo laikomas baudos izoliatoriaus patalpoje Nr. 8D (bendras plotas – 15,35 m2), kurioje įrengtos 5 miegamosios vietos, nuo 2012 m. kovo 15 d. iki 2012 m. kovo 16 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 1DK (bendras plotas – 12,69 m2), kurioje įrengtos 4 miegamosios vietos.

Vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimas Muršic prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas. Spręsdamas, ar buvo EŽTK 3 straipsnio pažeidimas, pirmosios instancijos teismas taip pat turėtų atsižvelgti į tai, jog baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą Muršic prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13).

Taigi laikotarpis, kada iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą pareiškėjui teko mažesnis nei 3 kv. m plotas, laikytinas ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Kaip matyti, iš byloje nustatytų duomenų, tiek laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. rugsėjo 14 d., tiek laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 15 d. iki 2012 m. kovo 16 d. pareiškėjui tekęs kameros plotas neatitiko minėto reikalavimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks pažeidimas negali būti laikomas mažareikšmiu, ypač įvertinus tai, kad pareiškėjas taip pat ilgą laiką buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, atsižvelgusi į tai, kokioje kalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis pagrįstai įvertintas 430 Eur. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju buvo pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas nelaikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius