2016-06-14 Nr. BB-2567-1-65-1-01805-2011-1 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-232-677/2016

Teisminio proceso Nr. 1-65-1-01805-2011-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.4;

2.4.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Artūro Pažarskio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Onai Rojutei,

išteisintajam R. Ž.,

gynėjui advokatui Ričardui Girdziušui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorės Onos Rojutės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu R. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų devyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, 4 dalies 1 punktu, konfiskuotas automobilis „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kaip priemonė, kuri buvo reikalinga gabenti psichotropines medžiagas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu panaikintas Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis:

R. Ž. dėl kaltinimų padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Automobilis „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) grąžintas jo savininkui S. Š. (gim. 1952 m.).

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Viktoro Aiduko pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį į skundą patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. Ž. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad neteisėtai gabeno labai didelį psichotropinės medžiagos kiekį:

2011 m. lapkričio 20 d., apie 18.00 val., Kauno r., Pagynės k., automobilio „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausančio S. Š., bagažinėje, neteisėtai trijuose maišuose gabeno 68,449 kg baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 22,545 kg – psichotropinės medžiagos metamfetamino.

2. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas nors ir išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tačiau juos vertindamas padarė nepagrįstas išvadas dėl R. Ž. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nuosprendyje išdėstyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, yra nepakankami ir keliantys abejonių, grindžiami tik prielaidomis ir spėjimais, nors tai daryti įstatyme draudžiama (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu ir abiejų instancijų teismuose nepavykus pašalinti pagrįstų abejonių, kad R. Ž. dalyvavo nusikalstamos veikos padaryme, taip pat įvertinus liudytojų A. P. ir R. K. apygardos teisme duotus parodymus, turi būti priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Ona Rojutė kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nuosprendį.

Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą (BPK 369 straipsnio 1 dalies l punktas).

Kasatorė, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 53 Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme 1.1 punkte pateiktais išaiškinimais, išdėsčiusi BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalyse nustatytų normų turinį, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatliko išsamios bylos duomenų lyginamosios analizės, apsiribojo atskirų pirmosios instancijos teismo duomenų, įvertintų kaip pagrindžiančių R. Ž. kaltę, paneigimu, vertindamas juos atsietai nuo kitų duomenų, akcentavo tik abejones dėl atskirų įrodymų, neišdėstė visų įrodymų analizės jų tarpusavio liečiamumo (susietumo) aspektu; suabejojęs dalies duomenų patikimumu, nustatęs tam tikrus įrodymų vertinimo pažeidimus, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar specialistų padarytus pažeidimus, nepagrįstai vertino atskirai kiekvieną įrodymą, paneigdamas juos nemaža dalimi remdamasis kaltinamojo duotais parodymais, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 4, 5 dalis, 331 straipsnio 2 dalį.

3.1. Kasatorė, remdamasi kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-35/2013 pateiktais išaiškinimais, ir pasisakydama dėl liudytojo R. K. ir A. P. parodymų vertinimo, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas šių liudytojų ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus paminėjo vertindamas asmens parodymą atpažinti iš jo nuotraukos, jiems atpažinus R. Ž. kaip asmenį, vairavusį automobilį „VW Passat“, kuriame buvo rastas labai didelis kiekis psichotropinės medžiagos. Tuo tarpu R. K. ir A. P. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus (kaip ir liudytojo V.

K.) paminėjo kaip duomenis, patvirtinančius šį savarankišką įrodymą ir jo įtvirtinimo aplinkybes. Taigi pirmosios instancijos teismas liudytojų A. P. ir R. K. parodymus analizavo bendrame bylos duomenų kontekste, tai leido susiformuoti vidiniam teismo įsitikinimui galutinai įvertinant kitus įrodymus, tarp jų – šių liudytojų parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu, nepatikimumą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas laikė teisingais ir patikimais teisminio nagrinėjimo metu duotus liudytojų R. K. ir A. P. parodymus, kad tiriamo įvykio metu automobilį vairavo ne R.

Ž., ir konstatavo, jog nenustatyta, kad šie liudytojai, duodami parodymus, galėjo meluoti. Pasak kasatorės, konstatuodamas šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas neįvertino to, kad šių liudytojų parodymai, duoti teisminio nagrinėjimo ir ikiteisminio tyrimo metu, skyrėsi ir buvo prieštaringi tarpusavyje dėl automobilį vairavusio asmens ūgio (A. P. teigė, kad automobilį vairavęs asmuo buvo gerokai aukštesnis ne tik už R. Ž., bet ir už jį patį, t. y. ne žemesnis kaip 184 cm; R. K. nurodė, kad vairuotojas buvo jo ūgio, t. y. 182 cm;

R. Ž. nurodė, kad yra 180-181 cm ūgio). Be to, šie liudytojai logiškai negalėjo paaiškinti, kodėl, nagrinėjant bylą teisme, jie suvokė, kad asmuo, kuris vairavo automobilį, galbūt pateikė ne savo vairuotojo pažymėjimą, nors tikrinimo metu jiems tokių įtarimų nekilo. Prokurorės manymu, šiuo metu buvusių policijos pareigūnų parodymai, duoti teisme (R. K. parodė: „gavus dokumentus pagal nuotrauką nežiūrėdavome, ar tas pats vairuotojas, nežiūrėdavome beveik dokumentų, džiaugiesi, kad žmogus turi dokumentus“) kelia abejones ir dėl jų realumo.

Be to, apeliacinės instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad šie liudytojai, apklausti papildomai ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, jog neatsimena, kaip atrodė automobilį vairavęs asmuo, tačiau dar po kelių mėnesių jie teisme jau patvirtino, kad šis asmuo – ne R. Ž.. Taigi apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kaip patikimais vadovavosi liudytojų R. K. ir A. P. teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais apie automobilį vairavusį asmenį ir padarė nepagrįstą išvadą, kad jie laikytini tinkamais įrodymais, nes ši išvada nebuvo pagrįsta išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

3.2. Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad R. Ž. kaltės negalima grįsti asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolais, nes juose pateiktą R. Ž. nuotrauką liudytojai R. K. ir A. P. ne kartą buvo matę iki atpažinimo veiksmo, be to, per apklausą prieš atpažinimą bei atpažinimo metu liudytojai nenurodė jokių individualių atpažintino asmens požymių, o R. Ž. nuotrauka padaryta gerokai anksčiau nei buvo tiriamas įvykis. Šiuo atveju asmens parodymas atpažinti iš nuotraukos atliktas nepažeidžiant BPK 191, 194 straipsnių nuostatų: prieš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką veiksmą liudytojai A. P. ir R. K. buvo apklausti apie aplinkybes, kuriomis jie matė atpažintiną asmenį, ir kiek tuo metu prisiminė nurodė požymius, pagal kuriuos galėtų atpažinti šį asmenį. Nuo įvykio praėjus tik trims dienoms parodžius pagal nuotrauką atpažinti R. Ž. (tuo metu nebuvo galimybės jį parodyti atpažinti gyvai) abu liudytojai nurodė, kad jį atpažino pagal bendrus veidus bruožus (BPK 195 straipsnio 3 dalis. Pagal teismų praktiką, kai asmuo atpažįstamas iš bendrų veido bruožų, neįvardinant atskirų individualių bruožų, yra laikoma tinkamu atpažinimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-107/2013).

Be to, priešingai nei sprendė apeliacinės instancijos teismas, liudytojai A. P. ir R. K. ikiteisminio tyrimo metu atpažino R. Ž. kaip automobilį vairavusį asmenį, o ne kaip asmenį, kurio nuotrauką matė vairuotojo pažymėjime (šias aplinkybes patvirtino liudytojas V. K.), nenurodė, kad jiems būtų kilę abejonių dėl automobilio vairuotojo ir vairuotojo pažymėjimo nuotraukoje esančio asmens tapatybės neatitikimo. Abejonės dėl to, kas vairavo automobilį, atsirado tik teisme nagrinėjant bylą, kai nuo tiriamo įvykio buvo praėję daugiau kaip dveji metai. Atsiradus galimybei parodyti atpažinti R. Ž. gyvai liudytojams R. K. ir A. P. jie nurodė, kad dėl ilgo laiko tarpo neatsimena, kaip atrodė automobilį vairavęs asmuo ir kokie jo anketiniai duomenys, tačiau patvirtino, kad ankstesnio atpažinimo metu jų nurodytos aplinkybės yra teisingos. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi šių liudytojų teisme duotais parodymais, nes jie buvo nenuoseklūs, prieštaringi, nelogiški. Be to, teismas motyvuodamas abejonę dėl galimybės atpažinti R. Ž. nurodė, kad liudytojas A. P. prieš atpažinimą nurodė, jog vairuotojas buvo su juoda barzda, tai esmingai keičia žmogaus išvaizdą. Šioje dalyje teismas rėmėsi A. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nors kitoje dalyje konstatavo, kad šiais parodymais pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis, taip padarė skirtingą išvadą dėl A. P. parodymų vertinimo.

3.3. Kasatorė, pasisakydama dėl R. Ž. biologinių pėdsakų, rastų automobilyje „VW Passat“, vertinimo, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog R. Ž. įvykio metu vairavo šį automobilį, grindė visa eile duomenų (apžiūros protokolu, specialistų išvadomis, asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolais), tarp jų – ir minėtais biologiniais pėdsakais. Apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas šią pirmosios instancijos teismo išvadą, rėmėsi išimtinai R. Ž. parodymais, neįvertinęs aplinkybių visumos, sudarančios pagrindą abejoti jo parodymais.

Priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, R. Ž. apie tai, kad savo krepšį su sportine apranga paliko automobilyje „VW Passat“, nurodė tik nagrinėjant bylą teisme. Be to, ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas daugiau kaip dveji metai po įvykio R. Ž. nurodė, kad neprisimena, kada paskutinį kartą skolinosi iš S. Š. automobilį, tačiau nagrinėjant bylą teisme „prisiminė“, kad skolinosi kaip tik savaitė laiko iki įvykio, nes ketino važiuoti žaisti krepšinį, bet nuvažiavo į automobilių turgų. Skiriasi R.

Ž. parodymai dėl jo vairuotojo pažymėjimo dingimo aplinkybių: ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad maždaug metai laiko iki jo apklausos (2014 m. sausio 13 d.) pasigedo savo vairuotojo pažymėjimo, manė, kad pametė; teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad jam važiuojant automobiliu „VW Passat“ jį buvo sustabdę policijos pareigūnai, kuriems pateikęs dokumentus ir vėliau juos sugrąžinus, juos įdėjo į automobilio priekyje esantį stalčių ir pamiršo pasiimti. Apeliacinės instancijos teismas šių parodymų nenuoseklumo nevertino, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Be to, teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra įrodymų, kurie paneigtų R. Ž. nurodytas aplinkybes dėl vairuotojo pažymėjimo ir daiktų palikimo automobilyje dar iki 2011 m. lapkričio 20 d. Nors teisme liudytojas D. Š. teigė, kad skolindavo automobilį R. Ž., jis visada būdavo grąžinamas labai tvarkingas, savo rūbų niekada nepalikdavo ir negali paaiškinti, kaip jie atsirado automobilio salone, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šie liudytojo parodymai nepaneigia R. Ž. nurodytų aplinkybių, nes nenustatyta, jog šis krepšį paliko salone, o ne bagažinėje.

Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas ir padarė bylos medžiaga nepagrįstą prielaidą dėl galimos krepšio su drabužiais buvimo vietos.

3.4. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, sugretinęs tik dalį duomenų, padarė nepagrįstą išvadą, jog baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kokioje tiksliai automobilio vietoje buvo rastas R. Ž. kairės rankos delno atspaudas. Teismui abejonę sukėlė nuotraukoje Nr. 13 pažymėta vieta kairėje automobilio pusėje, kur iš prie nuotraukos esančio paaiškinimo matyti, kad viena iš daktiloskopinių kortelių paimta rodykle nurodytoje vietoje. Tuo tarpu automobilio apžiūros protokolo aprašomojoje dalyje nurodyta, kad specialistas automobilio dešinėje pusėje ant priekinių durelių stiklo rėmo išryškino rankų pėdsakus ir nukopijavo ant dviejų daktiloplokštelių (tai nurodyta ir dalyje, kurią pildo specialistas apžiūrėdamas objektą).

Po šiuo apžiūros protokolu ir dalį dėl specialisto išvados apžiūrint daiktus pasirašė specialistai V. Meiliūnas ir R. Tamošiūnas; po nuotraukomis pasirašė specialistas R. Tamošiūnas; ant voko, kuriame buvo supakuotos dvi daktiloplokštelės su rankų pėdsakais nuo „dešinės pusės durelių (priekinių) lango rėmo“ pasirašė specialistas V. Meiliūnas ir tai leidžia manyti, kad būtent šis specialistas nuėmė daktiloplokštelėmis rastus rankų pėdsakus ir juos supakavo. Teismas šio specialisto neapklausė, o padarė nepagrįstą išvadą, kad neįmanoma nustatyti, nuo kurios automobilio vietos buvo paimti rankų atspaudai, taip nesiėmė visų įmanomų priemonių objektyviai tiesai byloje nustatyti.

Be to, teismui kilus abejonėms dėl vienos iš rankų pėdsakų buvimo vietos, ši aplinkybė turėjo būti analizuota kontekste su kitais duomenimis, kurie liečia šiuos rankų pėdsakus, tarp jų – ir 2012 m. balandžio 26 d. specialisto išvada Nr. 20-4-IS1-672. Iš kitų duomenų galima visiškai nustatyti, kurioje vietoje buvo paimtos daktiloplokštelės su rankų pėdsakais, o galbūt apmaudi specialisto klaida nuotraukoje nurodant ne tą automobilio pusę negali lemti šių duomenų atmetimą. Teismas turėjo galimybę peržiūrėti ir prie apžiūros protokolo esančią kompaktinę plokštelę, kurioje užfiksuotos automobilio apžiūros metu darytos visos nuotraukos.

Įvertinus tai, kad įvykio metu automobilis „VW Passat“, kuriuo buvo vežamos psichotropinės medžiagos, apsivertė ant kairiojo šono, akivaizdu, jog vairuotojas neturėjo kitos galimybės pabėgti kaip tik per dešinės pusės automobilio langą ar dureles. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad R. Ž. kairės rankos delno pėdsakas ant automobilio dešinės pusės lango rėmo patvirtina, jog jis įvykio metu vairavo automobilį.

3.5. Pasak kasatorės, svarbi aplinkybė yra tai, kad iš karto po įvykio R. Ž. pasislėpė (išvyko į užsienį). Tai, kad R. Ž. išvyko dirbti į užsienį, yra tik jo versija, jokių darbo sutarčių ar kitų dokumentų, patvirtinančių jo skubų išvykimą ir darbą, nepateikta. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad R. Ž. tėvas V. J. tą patį vakarą po įvykio žinojo, kad jo sūnus yra ieškomas ir namuose nebuvo rastas. Skiriant suėmimą R. Ž. nurodė, kad palaikė ryšį su tėvu ir šis sakė, kad buvo atvykusi policija. Paieškos paskelbimo laikas negali būti aplinkybė paneigianti faktą, kad R. Ž. pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų.

3.6. Kasatorė nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai faktą, jog odorologinio tyrimo metu nuo vairuotojo sėdynės paimtame kvape ir nuo jame rastų rūbų bei batų paimtame kvape nerasta R. Ž. kvapo, įvertino kaip aplinkybę, paneigiančią jo kaltę. Kaip šio įrodymo patvirtinimą teismas nurodė specialisto L. Grincevičiaus, atlikusio šį tyrimą, paaiškinimus apeliacinės instancijos teisme, kad išvada kategoriškai neigiama, o kvapų paėmimo procedūra nebuvo pažeista. Tačiau teismas neįvertino kitos šio specialisto paaiškinimų dalies, kad kvapai buvo paimti praėjus ilgam laiko tarpui, ir nesant duomenų apie automobilio sandarumą per tą laikotarpį, jis negali atsakyti, kokią reikšmę tai turėjo tyrimo rezultatams. Be to, pats R. Ž., apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nurodė, kad batai, rasti automobilyje, priklausė jam, nors odorologinio tyrimo išvada taip pat buvo neigiama. Taigi teismas odorologinio tyrimo išvadą įvertino kaip paneigiančią jo kaltę, nors neįvertino tų aplinkybių, kurios galėjo lemti tokį išvados rezultatą.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorės Onos Rojutės kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies taikymo

4.1. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo R. Ž. ir jo gynėjo apeliacinius skundus, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, vertindamas bylos įrodymus, išdėstė nepakankamus, keliančius abejonių, prielaidomis bei spėjimais grindžiamus motyvus ir padarė nepagrįstas išvadas dėl R. Ž. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, ir, panaikinęs apkaltinamąjį nuosprendį, priėmė naują išteisinamąjį (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 punktas).

Apeliacinio proceso paskirtis – užtikrinti, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas. BPK 331 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes, įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

Siekdamas tinkamai parinkti reikiamą sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšį (BPK 326 straipsnis), apeliacinės instancijos teismas nustatytus įstatymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, nuosprendžio (nutarties) trūkumus turi teisingai ir tiksliai teisiškai įvertinti. Teismo išvados dėl bylos aplinkybių ir asmens veikos bei kaltės turi būti pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Tai reiškia, kad teismas negali ignoruoti kurios nors byloje surinktų įrodymų dalies: savo procesiniame sprendime jis turi aiškiai nurodyti, kuriais įrodymais savo sprendimą grindžia, kuriuos įrodymus atmeta, ir pateikti įtikinamus motyvus, kodėl įrodymus vertina vienaip ar kitaip. Apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas.

4.2. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas, jog pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė spėjimais ir prielaidomis, pats iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes neišdėstė išsamios visų įrodymų lyginamosios analizės jų tarpusavio liečiamumo (susietumo) aspektu, atmetė kaltinančius bylos įrodymus, akcentuodamas tik abejones dėl jų, vertindamas juos atsietai nuo kitų bylos įrodymų, padarė išvadas, kurios nepagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, taip padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kuris sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, tai lėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą (BPK 369 straipsnio 1 dalis 1 punktas). Kasatorė prašo panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti apkaltinamąjį be pakeitimų.

Kasatorės argumentai iš esmės pagrįsti.

4.3. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad šis teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles vertindamas liudytojų (įvykio metu – policijos pareigūnų) R. K. ir A. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, pats nesilaikė šių taisyklių vertindamas teisiamajame posėdyje duotus šių liudytojų pakeistus parodymus (jiems naujai aiškinant, jog ne kaltinamasis R. Ž. vairavo automobilį „VW Passat“, kuriame įvykio metu buvo rastas labai didelis psichotropinės medžiagos – metamfetamino – kiekis). Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs, kad liudytojai R. K. ir A. P. yra suinteresuoti bylos baigtimi ar galėtų meluoti teisme duodami tokius parodymus, neįvertino šių aplinkybių: teisiamajame posėdyje šie liudytojai pakeitė ikiteisminio tyrimo metu, duotus parodymus dėl įvykio metu automobilį „VW Passat“ vairavusio asmens tapatybės; šių liudytojų parodymai teisme buvo prieštaringi tarpusavyje dėl automobilį vairavusio asmens ūgio; jie logiškai negalėjo paaiškinti, kodėl tik bylos nagrinėjimo teisme metu suprato, jog automobilio vairuotojas galbūt pateikė ne savo vairuotojo pažymėjimą (nors įvykio metu jiems tokių abejonių neiškilo); ikiteisminio tyrimo metu atsiradus galimybei (2014 m. sausio mėn.) parodyti R. Ž. atpažinti gyvai, šie liudytojai nurodė, jog neatsimena, kaip atrodė automobilį vairavęs asmuo; nuo įvykio iki teisiamojo posėdžio, kai liudytojai buvo apklausti, buvo praėję apie pustrečių metų. Apeliacinės instancijos teismo atliktas liudytojų R. K. ir A. P. teisiamajame posėdyje duotų parodymų įvertinimas nepagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.

Kasatorė teisi teigdama, kad pirmosios instancijos teismas paminėjo liudytojų R. K. ir A. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, vertindamas kitus bylos įrodymus, t. y. 1) šių liudytojų teisme duotus pakeistus parodymus, ir 2) asmens parodymo atpažinti iš jo nuotraukos protokolus (šie liudytojai atpažino R. Ž. kaip asmenį, įvykio metu vairavusį automobilį „VW Passat“). Taigi, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, teisme perskaityti šių liudytojų ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai, nors ir nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, buvo svarbūs ir turėjo reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui bei galutiniam įrodymų vertinimui. Toks įrodymų vertinimas, priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, atitiko ir teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-179/2010, 2K-344/2011).

4.4. Apeliacinės instancijos teismo išvada nepripažinti tinkamais įrodymais asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolus, motyvuojant tai iš esmės tuo, kad per apklausas prieš atpažinimą bei atpažinimo metu liudytojai R. K. ir A. P. nenurodė nė vieno individualaus atpažintino asmens požymio, padaryta nepakankamai įvertinus bylos aplinkybes ir neatsižvelgus į teismų praktiką. Bylos duomenys patvirtina, kad prieš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką veiksmą liudytojai R. K. ir A. P. buvo apklausti, jie nurodė aplinkybes, kuriomis jie matė atpažintiną asmenį (matė jį iš arti, R.

K. tikrino vairuotojo dokumentus, A. P. – blaivumą, abu stebėjo keistą jo elgesį, rankų drebėjimą, balso virpėjimą, abu su vairuotoju buvo priėję prie automobilio patikrinti bagažinės, stebėjo vairuotoją, bandantį atrišti bagažinėje buvusį maišą, ir kt.) (t. 3, b. l. 29–30, 31, 45–46), bei požymius, pagal kuriuos galėtų jį atpažinti (bendrus veido bruožus). Parodžius asmenį atpažinti pagal nuotrauką, kai nuo įvykio buvo praėjęs labai mažas laiko tarpas (trys dienos), liudytojai R. K. ir A. P. jį, kaip įvykio metu vairavusį automobilį, atpažino pagal bendrus veido bruožus.

Asmens atpažinimas neįvardinant individualių išskirtinių jo bruožų neduoda pagrindo abejoti šio procesinio veiksmo rezultatų patikimumu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2005, 2K-378/2009, 2K-7-107/2013). Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas procesinio veiksmo – asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką – patikimumą, nevertino šių duomenų: liudytojo (ikiteisminio tyrimo pareigūno) V. K. parodymų pirmosios instancijos teisme (patvirtino, kad liudytojų buvo prašoma atpažinti asmenį, vairavusį automobilį „VW Passat“, tą jie ir padarė, neabejojo dėl automobilio vairuotojo ir vairuotojo pažymėjimo nuotraukoje esančio asmens tapatybės atitikimo);

R. K. 2011 m. lapkričio 20 d. tarnybinio pranešimo (nurodė patikrinęs vairuotojo dokumentus); liudytojai R. K. ir A. P. 2014 m. sausio mėn., kai atsirado galimybė parodyti atpažinti gyvai R. Ž., nurodė, kad dėl ilgo laiko tarpo neatsimena, kaip atrodė automobilį vairavęs asmuo, bei patvirtino, kad ankstesnio atpažinimo metu jų nurodytos aplinkybės yra teisingos. Be to, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi teisiamajame posėdyje pakeistais liudytojo R. K. parodymais, kad atpažinimo metu negalėjo sakyti, jog įvykio metu automobilį vairavo ne R.

Ž., nes jam (ir A. P.) vadovybė reiškė pretenzijas dėl blogai atlikto darbo (nesulaikius iš įvykio vietos pasišalinusių asmenų), nepatikrinęs šios aplinkybės tikrumo (neapklausęs su šiomis aplinkybėmis susijusių policijos pareigūnų).

4.5. Apeliacinės instancijos teismas biologinio tyrimo specialisto išvadą Nr. 140-(356)-IS1-1122 (joje nustatyta, kad ant striukės, sportinio megztinio ir sportinių kelnių, paimtų 2011 m. lapkričio 20 d. iš automobilio „VW Passat“, rastų asmens tapatybei nustatyti tinkamų tiriant DNR vyro biologinių pėdsakų genotipas sutampa su R. Ž. genotipu) vertino atsietai nuo kitų ištirtų bylos įrodymų (liudytojo D. Š. parodymų, įvykio vietos apžiūros protokolo), remdamasis išimtinai vien R. Ž. parodymais, tinkamai neįvertinęs jo duotų parodymų patikimumo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad R. Ž. viso proceso metu teigė, jog dar iki tiriamo įvykio savo krepšį su sportine apranga (bei vairuotojo pažymėjimą) buvo palikęs šiame automobilyje, išsamiai neišanalizavęs jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinio.

4.6. Apeliacinės instancijos teismas nevertino ir R. Ž. parodymuose esančių prieštaravimų dėl kitų bylos aplinkybių: ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė neprisimenąs, kada paskutinį kartą ir kokiu tikslu skolinosi automobilį „VW Passat“ iš S. Š., o nagrinėjant bylą teisme jau nurodė, kad skolinosi būtent savaitė laiko iki įvykio; ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad maždaug metai laiko iki jo apklausos (vykusios 2014 m. sausio 13 d.) pasigedo savo vairuotojo pažymėjimo, bet nežino kokiomis aplinkybėmis jį pametė, tačiau teisminio nagrinėjimo metu jau nurodė prisiminęs vairuotojo pažymėjimo dingimo aplinkybes, t. y. jam važiuojant pasiskolintu automobiliu „VW Passat“ jį buvo sustabdę policijos pareigūnai, kuriems pateikęs dokumentus ir vėliau juos sugrąžinus, juos įdėjo į automobilio priekyje esantį stalčių ir pamiršo pasiimti; ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė negalįs pasakyti, kur buvo įvykio metu, o teisme jau prisiminė, kad tuo metu jis buvo svečiuose pas M. Ž..

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad liudytojų S. Š. (gim. 1952 m.) ir R. Š. parodymai (apie kitų asmenų naudojimąsi R. Š. priklausiusiu automobiliu „VW Passat“, taip pat ir naudojimąsi įvykio dieną) yra prieštaringi, nesutampantys tarpusavyje ir yra nepatikimi. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl gynybos liudytojų S. Š. (gim. 1977 m.), D. Š., M. Ž., I. B., M. K. parodymų (apie naudojimąsi automobiliu „VW Passat“, asmenį, kuris naudojosi tuo automobiliu, R. Ž. alibi, kur ir su kuo jis buvo įvykio metu) vertinimui kaip nepatikimų, pripažindamas, kad šie liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi.

Taigi apeliacinės instancijos teismas R. Ž. parodymų nenuoseklumo neanalizavo, nevertino visete su kitais įrodymais (liudytojų parodymais), neįvertino aplinkybės, kad po įvykio R. Ž. nebuvo surastas daugiau kaip dvejus metus, nors buvo paskelbta jo paieška, kontroliuojami jo artimųjų, draugų telefoniniai pokalbiai, tačiau jokių kontaktų su juo nenustatyta, kad nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių jo parodymus apie skubų jo išvykimą po įvykio ir darbą užsienyje, taip nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.

4.6. Pritartina kasatorei, kad apeliacinės instancijos teismas, sugretinęs tik dalį duomenų, nesiėmęs pakankamų priemonių objektyviai tiesai byloje nustatyti, padarė išvadą, jog baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kokioje tiksliai automobilio „VW Passat“ vietoje buvo rastas R. Ž. kairės rankos delno pėdsakas. Apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą išsamiai ištirti tiek automobilio apžiūros protokolą, prie įvykio vietos apžiūros protokolo pridėtą fotolentelę, 2012 m. balandžio 26 d. specialisto išvadą Nr. 20-4-IS1-672, 2014 m. sausio 21 d. specialisto išvadą Nr. 20-4-ISl-68, jei reikia – iškviesti ir apklausti šiuos dokumentus surašiusius pareigūnus ir specialistus. Be to, apeliacinės instancijos teismas turėjo galimybę peržiūrėti ir prie fotolentelės pridėtą kompaktinį diską su skaitmeniniais vaizdo duomenimis, tačiau ja nepasinaudojo.

4.7. Apeliacinės instancijos teismas faktą, kad odorologinio tyrimo metu nuo vairuotojo sėdynės paimtame kvape ir nuo jame rastų rūbų bei batų paimtame kvape nebuvo rasta R. Ž. kvapo, vertino kaip aplinkybę, paneigiančią R. Ž. kaltę, neatsižvelgęs į tas aplinkybes, kurios galėjo lemti tokį šios išvados rezultatą (kurias nurodė apeliacinės instancijos teisme apklaustas šį tyrimą atlikęs specialistas L. Grincevičius), kad pats R. Ž., apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nurodė, jog batai, rasti automobilyje, priklausė jam, nors odorologinio tyrimo išvada taip pat buvo neigiama. Pagal teismų praktiką, esant situacijai, kai pagrindas manyti, kad asmuo galėjo dalyvauti darant nusikalstamą veiką, yra vien tik odorologinio tyrimo rezultatai, negali būti konstatuota, kad asmens dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką yra patikimai nustatytas. Odorologinio tyrimo rezultatai, nesant kitų tas pačias aplinkybes patvirtinančių duomenų, neabejotinų išvadų apie asmens kaltumą neleidžia daryti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-279/2008).

4.8. Kiekvienas baigiamasis teismo aktas turi būti aiškus, grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Tinkamu motyvavimu dėl įrodymų atmetimo ar kitokio įvertinimo galima pripažinti tik tokį motyvavimą, kuris logiškai ir nuosekliai išplaukia iš teismo ištirtų įrodymų turinio, išdėstant išsamius, aiškius, ištirtų bylos įrodymų ir aplinkybių viseto įvertinimu pagrįstus teisinius argumentus, paaiškinančius, kodėl nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami ir tokie atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių, vertinant įrodymus padarytos klaidos dėl įrodymų turinio, neišdėstyti tinkami teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-471-507/2015).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, neišdėstė išsamios jų analizės, nepateikė logiškų, įtikinančių ir neprieštaringų išvadų, pagrįstų išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Tai laikytina esminiu BPK pažeidimu, sutrukdžiusiu apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas šią bylą pagal paduotus apeliacinius skundus, turėtų įvertinti visus byloje surinktus įrodymus kaip visumą, pašalinti atskirų įrodymų prieštaravimus ir padaryti logiškas bei nuoseklias išvadas dėl R. Ž. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.

5. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Artūras Pažarskis

Viktoras Aidukas