2022-03-30 Nr. AB-7710-3-62-3-03478-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1816-415/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03478-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. I., R. O. ir nepilnamečių L. A., L. A., atstovaujamų įstatyminių atstovų, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. I., R. O. ir nepilnamečių L. A., L. A., atstovaujamų įstatyminių atstovų, skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai A. I., R. O., atstovaudami ir savo nepilnamečiams vaikams L. A., L. A. (toliau – ir pareiškėjai), kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 21M32045 (toliau – ir Sprendimas); panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. 6K-2284 (toliau – ir Komisijos Sprendimas); įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Skunde pareiškėjai nurodė, kad dėl klanų tarpusavio kovų ir grasinimo nužudyti, pareiškėjų šeima (vyras, žmona ir du vaikai - sūnus ir dukra) buvo priversti išvykti iš kilmės šalies. A. I. pasakojo, kad (duomenys neskelbtini) jis su šeima viename name gyveno kartu su brolio šeima, nes jis neturėjo pajamų ir negalėjo mokėti nuomos mokesčio. Jo brolis ir jo žmona turėjo šeimyninių problemų. Brolio žmona ketino išvykti pas savo tėvus, bet vėliau ji susidegino. Jo brolis išvažiavo iš namų ir niekas nežino, kur šiuo metu jis gyvena. Po brolio žmonos susideginimo, jos tėvas apkaltino jį dėl savo dukros žūties, grasino. Brolio žmonos tėvas yra įtakingas asmuo, iš įtakingos genties, jis turi daug valdžios ir galios. Brolio žmonos tėvo nurodymu, jis buvo kviečiamas į policiją. A. I. žmonos R. O. broliai ragino jį išspręsti susidariusią problemą. Dėl to, jis su šeima turėjo išvykti iš (duomenys neskelbtini). Analogiškas priežastis nurodė ir A. I. žmona R. O.. R. O. paminėjo sūnaus ligą, tačiau kuo konkrečiai sūnus serga, nenurodė.

3. Atsakovas Departamentas 2021 m. spalio 13 d. Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką.

4. Pareiškėjai, nesutikdami su atsakovo sprendimu, skundė jį nustatyta ikiteismine tvarka. Atsakovo Komisija Pareiškėjų skundą 2021 m. gruodžio 15 d. Komisijos Sprendimu atmetė, laikė, kad ginčijamame Sprendime padaryta teisinga ir pagrįsta išvada, jog pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą pagal įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo, o ginčytas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo.

5. Pareiškėjai buvo nurodę, kad turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jų išklausymas, prašyta atsakovo Sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Pažymėtina, kad asmens teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė. Nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra yra ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negali būti paneigta. Būtinumas sudaryti prieglobsčio prašytojui teisę būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija. Kadangi skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, minimizuotas apskundimų terminas, eliminuotas sprendimo peržiūrėjimas apeliacine tvarka, negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo. Pats atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė Pareiškėjams nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.

6. Pareiškėjai nesutiko su Komisijos argumentais, kad nėra pagrindo pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį.

7. Pareiškėjai, pasak pačių pareiškėjų, nurodė konkrečias individualias aplinkybes, nurodė priežastį - šeimos problemas ir dėl to gavo grasinimų nužudyti, tai reiškia kilusį pavojų sveikatai ir gyvybei.

8. Pareiškėjų pasakojimą, jų teigimu, patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios seka, kad (duomenys neskelbtini) yra grasinimų ir nužudymų dėl šeimų konfliktų ir dėl to kyla reali grėsmė pareiškėjų sveikatai ir gyvybei.

9. Aplinkybė, kad pareiškėjai negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, pareiškėjų teigimu, nepaneigia potencialios grėsmės.

10. Paminėtos aplinkybės, pareiškėjų teigimu, patvirtina realią grėsmę pareiškėjų gyvybei ir sveikatai, todėl jiems turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą.

11. Taip pat Komisija, pareiškėjų nuomone, nepasisakė dėl pareiškėjų išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jų išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, pareiškėjai neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks Pareiškėjų veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

12. Pareiškėjai teismo posėdžio metu prašė skundą patenkinti. Paaiškino ir detalizavo skunde nurodytas aplinkybes. Nurodė, jog į Lietuvą atvyko dėl dviejų priežasčių: dėl to, kad (duomenys neskelbtini) kyla grėsmė jų gyvybei bei dėl to, kad serga jų vaikai ir reikalingas gydymas. Savo valstybėje dėl klestinčios korupcijos, medicininės pagalbos negavo.

13. Atsakovas Departamentas su pareiškėjų skundu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad Departamentas ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

14. Įvertinus tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes atsakovas konstatavo, kad pareiškėjų pateiktos informacijos visuma nepagrindžia išvados, jog tarp tariamai jiems gresiančio persekiojimo ir Konvencijos saugomų asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys ar bent jau koreliacija, o tai savaime sąlygoja atsisakymą suteikti pabėgėlio statusą. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pareiškėjų pasakojimų trūkumus, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos jiems suteikimo poreikį. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pareiškėjų deklaruojama baimė grįžti nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų bei jiems nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

15. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjai nenurodė kitų jiems tariamai kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjams grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Atsižvelgus į tai, jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

16. Remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) 2021 m. gairėmis, įvairiuose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini) provincijose nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. EPPB gairėse nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgiant į pareiškėjų individualias savybes ir į tai, kad jų kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė jų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, taip pat buvo konstatuota, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

17. Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Tvarkos aprašas) 222 punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine vyksta rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi, pareiškėjų pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Migracijos departamentui nebuvo privalomas. Šiuo atveju pareiškėjai savo skunde nenurodė ir Migracijos departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

18. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino visą aktualią su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste, ir konstatavo, kad pareiškėjų pasakojimai savaime nelaikytini patikimu įrodymu, patvirtinančiu nurodytų aplinkybių tikrumą. Be to, asmeninio pobūdžio konfliktas su nevalstybiniu subjektu savaime nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinybės. Tariamai gresiantis persekiojimas nėra sąlygotas rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Konvencija nustato apsaugos režimą asmeniui, kuriam gresia persekiojimas dėl jo individualių savybių, kurių jis negali pakeisti arba negali būti verčiamas atsisakyti. Pareiškėjų pateiktos informacijos visuma nepagrindžia prielaidos, jog tarp tariamai pareiškėjams gresiančio persekiojimo ir Konvencijos saugomų asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys ar bent jau koreliacija, o tai savaime sąlygoja atsisakymą suteikti pabėgėlio statusą. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pareiškėjų pasakojimų trūkumus, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos suteikimo poreikį. Atsižvelgus į tai, pareiškėjų deklaruojama baimė grįžti nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, buvo konstatuota, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

19. Be to, Tvarkos aprašo 99.1.1 punkte nustatyta, jog „persekiojimu“ laikomi persekiojimo vykdytojų, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, veiksmai. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, kad tariamas persekiotojas (pareiškėjo brolio žmonos tėvas) galėtų veikti valstybės vardu arba pasitelkti valstybę vykdant persekiojimą. Remiantis Įstatymo 86 straipsnio 2 dalimi, nevalstybiniai subjektai gali būti „persekiojimo vykdytojais“ tik tuo atveju, jeigu valstybiniai subjektai negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Šiuo atveju pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjai nepateikė. Turima informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudaro pagrindo tokiai prielaidai.

20. Nustačius, kad (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis karinis konfliktas prieglobsčio teisės nuostatų vertinimo kontekste, turi būti vertinama, ar prieglobsčio prašytojo gyvenamojoje vietovėje saugumo situacija prilygsta beatodairiško smurto situacijai, sąlygojančiai tarptautinės apsaugos poreikį. Sprendime byloje „Elgafaji“ Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nurodė, jog beatodairiškas smurtas konstatuojamas, kai smurtas pasiekia tokį didelį mastą, kad galima pagrįstai manyti, jog, jei civilis būtų grąžintas į kilmės valstybę arba į atitinkamą regioną, vien dėl buvimo šioje teritorijoje jam iškiltų realus pavojus patirti didelę žalą. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimu byloje Sufi ir Elmi v. Jungtinę Karalystę, beatodairiškas smurtas identifikuojamas pačiose ekstremaliausiose situacijose, kai bendras smurto lygis pasiekia tam tikrą intensyvumą. Remiantis EPPB pateikiama informacija (2021 m. gairėmis), šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgiant į pareiškėjų individualias savybes ir į tai, kad jų kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, ginčijamame sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

21. Pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti. Departamento vertinimu, ginčijame sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą (pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, asmenų grupėje, pėsčiomis kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyti pareigūnų ir pristatyti į užkardą). Šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėjai skunde nepateikė. Be to, pažymėtina, jog pareiškėjai turi teisę pateikti Migracijos departamentui ar Valstybės sienos apsaugos tarnybai prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

22. Pareiškėjai neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jų prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjai taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui.

Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti ginčijamame sprendime. Pareiškėjų prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas skubos tvarka (kaip ir numato Tvarkos aprašo 42 punktas, informacija apie tai, kad prašymas nagrinėjamas skubos tvarka pažymėta asmens byloje – pažymoje dėl prašymo suteikti prieglobstį priėmimo, t. y. nepriimant atskiro sprendimo). Prieglobsčio prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka, kadangi prašyme suteikti prieglobstį pateikta tik tokia informacija, kuri nėra svarbi nagrinėjant, ar užsieniečiui gali būti suteiktas prieglobstis.

Kartu pažymėjo, kad Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), 5 punktas nustato, kad įvertinus duomenų visumą, gali būti nustatomi kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai, jeigu tai būtų proporcinga ir protinga.

Pareiškėjams draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjų atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais, Migracijos departamentas pagrįstai nustatė pareiškėjams maksimalius 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpius, kurie vertintini kaip proporcingi.

23. Kartu pažymėjo, kad tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai turi pareigą gerbti nacionalinius įstatymus ir priemones viešajai tvarkai palaikyti, įskaitant pareigą bendradarbiauti prieglobsčio suteikimo procese, kuri gali apimti prisistatymą valdžios institucijoms ir greitą prieglobsčio prašymo pateikimą arba sąlygų, susijusių su jų buvimo reguliavimu, laikymųsi. Šiame kontekste pažymėtina, kad nors pareiškėjai iš savo kilmės atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjų veiksmai neapibūdina jų elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jie būtų siekę kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjų nelegalios migracijos grėsmę.

24. Departamentas, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar pareiškėjams gali būti suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga), atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjų situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjų individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl ginčijamu sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjų situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjų nesutikimas su priimtu sprendimu nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

II. 25. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies - pakeitė Departamento 2021 m. spalio 13 d. Sprendimo 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti A. I. ir R. O. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos”; paketė Departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 21M32045 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi A. I. ir R. O. 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Komisijos 2021 m. gruodžio 15 d. Komisijos Sprendimo dalį; likusią pareiškėjų skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

26. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. spalio 13 d. Sprendimo ir Komisijos 2021 m. gruodžio 15 d. Komisijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai A. I., R. O., L. A., L. A. 2021 m. liepos 9 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Pirminės apklausos metu pareiškėjai nurodė, kad A. I. turėjo konfliktų su savo broliu, kurio ieško policija. Be to, pradėjo sirgti vaikai, todėl išvyko iš (duomenys neskelbtini). Į Lietuvą atvyko per Baltarusiją.

28. Pareiškėjai buvo apklausti Departamento darbuotojo. Apklausos metu pareiškėjai A. I. ir R. O. nurodė, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjų šeima gyveno viename name su A. I. brolio šeima. Žuvus A. I. brolio žmonai, pareiškėjo brolis išvyko, o jo žuvusios žmonos tėvas pradėjo persekioti pareiškėją A. I., jam grasino. Taip pat pareiškėjui grasino ir jo žmonos R. O. broliai. Pareiškėja R. O. nurodė, jog jų sūnus serga, jam reikia medicininės pagalbos.

29. Teismas nustatė, kad Departamentas Sprendimu nusprendė: nesuteikti A. I., R. O., L. A. ir L. A. prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); išsiųsti A. I., R. O., L. A. ir L. A. iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti A. I. ir R. O. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo A. I. ir R. O. atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

30. Pareiškėjai, nesutikdami su skundžiamu sprendimu, privaloma ikiteismine tvarka pateikė skundą. Komisija 2021 m. gruodžio 15 d. Komisijos Sprendimu pareiškėjų skundo netenkino. Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento ir Komisijos sprendimais kreipėsi į teismą.

31. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjai teigė, kad prieglobsčio prašo, nes jiems kyla grėsmė jų kilmės valstybėje, nes juos persekioja privatūs asmenys – pareiškėjos R. O. broliai ir pareiškėjo A. I. brolio žuvusios sutuoktinės tėvas. Manė, kad (duomenys neskelbtini) jie bus persekiojami, o (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijos jų neapgins. Taip pat nurodė, jog reikalinga medicinos pagalba jų vaikams.

32. Teismas, įvertinęs pareiškėjų pirminės apklausos metu, Departamente apklausos metu duotus paaiškinimus, padarė išvadą, jog pareiškėjų pasakojimas nėra detalus. Pareiškėjai nenurodė jokių konkrečių duomenų apie jų galimą paiešką, persekiojimą kilmės valstybėje.

33. Teismas pažymėjo, kad Baltarusija nėra pareiškėjų kilmės valstybė, todėl Departamentas pagrįstai sprendė, ar suteikti pareiškėjams tarptautinę apsaugą dėl grėsmės (duomenys neskelbtini), o ne dėl grėsmės Baltarusijoje.

34. Teismas, įvertinęs pareiškėjų paaiškinimus pirminės apklausos metu, jų pasakojimą apklausos metu Departamento darbuotojui, bei teisme duotus paaiškinimus taip pat Departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnyje.

35. Pareiškėjai, konstatavo teismas, nei Departamento pareigūnui apklausos metu, nei teismo posėdžio metu nenurodė jokių konkrečių aplinkybių dėl individualios grėsmės pareiškėjams. Pareiškėjų teiginiai dėl grėsmės grindžiami tik jų subjektyvia nuomone. Pareiškėjai nurodo, jog jiems grėsmė kyla dėl to, jog juos persekioja privatūs asmenys. Pareiškėjų paaiškinimai nėra nuoseklūs, kelia abejonių jų paaiškinimų patikimumas.

36. Teismas pareiškėjų aplinkybių nenuoseklumą, pasakojimo abstraktumą įvertino kaip esminius trūkumus, kurie užkerta kelią toliau tirti, aiškintis, spręsti teigiamai pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį.

37. Teismas konstatavo, kad atsakovas surinko aktualią pareiškėjų prieglobsčio prašymo nagrinėjimui kilmės valstybės informaciją ir ją išdėstė skundžiamame sprendime. Surinkta informacija buvo aktuali pareiškėjų pasakojimui (pareiškėjai nurodė, kad gyveno Suleimanijos gubernijoje, todėl informacija surinkta apie jų nurodytą gyvenamąją vietą). Sprendime pagrįstai padaryta išvada, kad Suleimanijos gubernijoje nors ir egzistuoja beatodairiškas smurtas, tačiau jo lygis nėra aukštas ir nesiekia to lygio, kai „vien buvimo“ šioje teritorijoje pakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl būtina nustatyti individualias priežastis, jog civilį asmenį sugrąžinus į kilmės teritoriją jam egzistuos reali grėsmė patirti rimtą žalą. Todėl pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Nėra pagrindo išvadai, kad išsiuntus pareiškėjus į kilmės valstybę, jiems galėtų kilti grėsmė. Kitokios informacijos pareiškėjai taip pat nepateikė ir teismo posėdyje. Kiekvienas prieglobsčio prašymas individualus ir dėl jo nagrinėjimui būtinų rinkti duomenų apimties ir pobūdžio spręstina kiekvienu atveju individualiai.

38. Pareiškėjų skundo argumentai neleido teismui suabejoti Migracijos departamento padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu dėl pareiškėjams papildomos apsaugos suteikimo negalimumo, nes vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

39. Teismas pritaria atsakovo pozicijai, kad nei pareiškėjų pasakojimas, nei kilmės valstybės informacija nesuponuoja prielaidos, kad prieglobsčio prašytojams kilmės valstybėje grėsė ar gresia individualaus pobūdžio persekiojimas.

40. Teismas įvertino, kad Komisija turėjo teisę nerengti žodinio posėdžio, nes pagal Tvarkos aprašo 222 punktą skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi, teisės aktai numato skundo nagrinėjimą nekviečiant šalių. Antra, teismas konstatavo, kad pareiškėjai neįvardijo aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjų skundo nagrinėjimas būtų buvęs būtinas. Trečia, pareiškėjai žodžiu buvo išklausyti apklausos Migracijos departamente metu ir teismo posėdyje. Taigi, pareiškėjų teisė būti išklausytiems (įskaitant teisme) visiškai užtikrinta.

41. Nagrinėjamu atveju, konstatavo teismas, pareiškėjų prašymas pagrįstai atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas bei įvertinus pareiškėjų atvykimo aplinkybes į Lietuvą (žinojo, kad vyks į Europos Sąjungą nelegaliai, neteisėtai kertant Lietuvos – Baltarusijos sieną hibridinės atakos metu, atvyko be dokumentų ir t.t.), prašymo išnagrinėjimą skubos tvarka, teismas daro išvadą, kad ši Sprendimo dalis yra pagrįsta ir teisėta. Taigi Departamentas, teismo nuomone, pagrįstai padarė išvadą, kad yra tikimybė, jog pareiškėjai slėpsis ir nusprendė vykdyti jų išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjai iki Sprendimo priėmimo nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

42. Teismas įvertino, kad nors ir nustatytų aplinkybių visumoje prieita prie išvados, jog pareiškėjai kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau teismas padarė išvadą, kad būtų proporcinga pareiškėjams uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos. Teismas taip pat pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų nenustatyta, kad pareiškėjai praeityje būtų pažeidę atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje, ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padarę kokių nors teisės pažeidimų. Taigi pareiškėjams dėl šių priežasčių buvo nustatytas 2 metų draudimo atvykti terminas, nes pareiškėjai buvo išsiųsti ir jų pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka.

43. Kadangi Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dvejų metų, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

44. Teismas nusprendė, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jų prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Motyvuotai (tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek teisės normomis) buvo priimtas Sprendimas išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Tačiau, teismas įvertino, kad vadovaujantis Įstatymo nuostatomis ir Tvarkos 44.3.1 papunkčiu nepagrįstai buvo parinkti laikotarpiai dėl uždraudimo atvykti ir duomenų įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį.

45. Priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas vadovavosi aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Įstatymo, Tvarkos, Tvarkos aprašo bei Europos Sąjungos migracijos direktyvų ir SIS II Reglamento nuostatomis.

III. 46. Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo teismo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – (duomenys neskelbtini) piliečių A. I., R. O., L. A., L. A. skundą patenkinti visa apimtimi.

47. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjų teigimu, atsakovas, tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuluotą praktiką, tiek Įstatymo bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog Pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjų įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių Pareiškėjų savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo. Aptartos aplinkybės yra reikšmingos, pagrindžiančios Pareiškėjų skundą, todėl prašome jį tenkinti.

48. Mano, jog teismas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjų nurodytas aplinkybes ir išimtinai rėmėsi tik atsakovo argumentais bei surinka informacija apie pareiškėjų kilmės šalį, tačiau neatliko gilesnės analizės. Juo labiau, kai pareiškėjai realiai gyveno (duomenys neskelbtini) ir iš esmės žino tikrąją šios šalies situaciją, o atsakovo pateikti bendri duomenys, neatspindi pareiškėjų kilmės valstybės realijų.

49. Pareiškėjai nurodė konkrečias aplinkybes, kodėl jų gyvybėms gresia pavojus. Juos persekioja ir jiems grasina brolio žmonos tėvas, kuris (duomenys neskelbtini) yra įtakingas asmuo. Bijodami jo, pareiškėjai buvo priversti palikti savo kilmės šalį, juo labiau, kai du iš jų yra mažamečiai vaikai ir pagal EPPB standartus priskiriami prie padidintos rizikos asmenų profilių.

50. Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad pareiškėjams prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymo ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

51. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjams atvykti neproporcingai, kaip teigia pareiškėjai, užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

52. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, pabrėžia pareiškėjai, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėjus ir uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką.

53. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

54. Skunde nurodoma, kad Regionų apygardos administracinis teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso. Skundo teiginiai nepagrįsti. Remiantis Tvarkos Aprašo 22 punktu, prašymas suteikti prieglobstį turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys prieglobsčio prašytojo visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamam arba realų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų pavojų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan.

Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012-01-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pabėgėlių teisėje persekiojimas galimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsnyje nurodytų priežasčių ir turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę.

Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017). Pažymėtina ir tai, kad nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino visą aktualią su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste, ir konstatavo, kad pareiškėjų pasakojimai savaime nelaikytini patikimu įrodymu, patvirtinančiu nurodytų aplinkybių tikrumą.

Be to, asmeninio pobūdžio konfliktas su nevalstybiniu subjektu savaime nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinybės. Tariamai gresiantis persekiojimas nėra sąlygotas rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Konvencija nustato apsaugos režimą asmeniui, kuriam gresia persekiojimas dėl jo individualių savybių, kurių jis negali pakeisti arba negali būti verčiamas atsisakyti. Pareiškėjų pateiktos informacijos visuma nepagrindžia prielaidos, jog tarp tariamai pareiškėjams gresiančio persekiojimo ir Konvencijos saugomų asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys ar bent jau koreliacija, o tai savaime sąlygoja atsisakymą suteikti pabėgėlio statusą.

Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pareiškėjų pasakojimų trūkumus, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos suteikimo poreikį. Atsižvelgus į tai, pareiškėjų deklaruojama baimė grįžti nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, buvo konstatuota, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

Be to, Tvarkos aprašo 99.1.1 punkte nustatyta, jog „persekiojimu“ laikomi persekiojimo vykdytojų, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, veiksmai. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, kad tariamas persekiotojas (pareiškėjo brolio žmonos tėvas) galėtų veikti valstybės vardu arba pasitelkti valstybę vykdant persekiojimą. Remiantis Įstatymo 86 straipsnio 2 dalimi, nevalstybiniai subjektai gali būti „persekiojimo vykdytojais“ tik tuo atveju, jeigu valstybiniai subjektai negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo.

Šiuo atveju pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjai nepateikė. Turima informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudaro pagrindo tokiai prielaidai.

55. Anot pareiškėjų, Regionų apygardos administracinis teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 - 3 punktų reikalavimų dėl papildomos apsaugos. Skundo teiginiai nepagrįsti. Papildoma apsauga – tai individualios apsaugos priemonė, kuri suteikiama individualiai nustačius apsaugos poreikius ir turi būti pagrįsta priežastimis, kurios yra laikomos patikimu ir pakankamu grėsmės, kylančios konkrečiam apsaugos prašytojui, įrodymu. Prieglobsčio prašytojo baimė – subjektyvus faktorius – turi būti grindžiama ne tik bendro pobūdžio pavojumi prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje, bet objektyviais faktoriais – konkrečiomis su prieglobsčio prašytoju tiesiogiai susijusiomis aplinkybėmis. Tik vienu atveju prieglobsčio prašytojas neprivalo pateikti įrodymų, kad tokia grėsmė kyla dėl jo asmeninių savybių ar kitų, būtent su jo asmeniu, susijusių aplinkybių, kai prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje vyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog turi egzistuoti individualios asmens savybės, dėl kurių žmogaus pagrindinės teisės ir laisvės gali būti pažeidžiamos. Tos pačios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris pasisakė, kad Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtinti pagrindai sietini su konkrečiam asmeniui gręsiančiomis individualiomis grėsmėmis. Tyrimo metu nebuvo nustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjams tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jiems grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose.

56. Nustačius, kad (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis karinis konfliktas prieglobsčio teisės nuostatų vertinimo kontekste, turi būti vertinama, ar prieglobsčio prašytojo gyvenamojoje vietovėje saugumo situacija prilygsta beatodairiško smurto situacijai, sąlygojančiai tarptautinės apsaugos poreikį. Remiantis turima kilmės valstybės informacija, (duomenys neskelbtini) veikia pajėgos, kurios konfrontuoja su įvairiomis ginkluotomis grupėmis, tačiau 2021 m. EPPB ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimu byloje Sufi ir Elmi v. Jungtinę Karalystę, beatodairiškas smurtas identifikuojamas pačiose ekstremaliausiose situacijose, kai bendras smurto lygis pasiekia tam tikrą intensyvumą. T. y. jei galima pagrįstai manyti, jog, jei civilis būtų grąžintas į kilmės valstybę arba į atitinkamą regioną, vien dėl buvimo šioje teritorijoje jam iškiltų realus pavojus patirti didelę žalą. Remiantis EPPB pateikiama informacija, (duomenys neskelbtini) provincijose nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. Migracijos departamentas neturi duomenų, kad situacija pareiškėjų kilmės valstybėje būtų esmingai pasikeitusi, šiuo atveju patys pareiškėjai taip pat nepateikė jokių konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją, kuri turėtų būti papildomai įvertinta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei į pareiškėjų individualias savybes, taip pat buvo konstatuota, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

57. Skunde nurodoma, kad Departamentas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuluotą praktiką, tiek Įstatymo bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, jog surinkta informacija nepatvirtina, kad pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Be to, Departamentas tyrimą atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjų savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant visapusiško įrodymų ištyrimo.

Atsakovas nesutinka su šiais pareiškėjų skundo teiginiais, kadangi Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją, ir atsižvelgiant į tai priėmė teisėtą bei pagrįstą ginčijamą sprendimą. Naujesnės informacijos bei duomenų, paneigiančių Departamento išvadas, nepateikė ir patys pareiškėjai. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio skundus. 2021 m. kovo 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad „Nors tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais: duomenų, kad tokia informacija būtų surinkta ir / ar įvertinta netinkamai, nėra“.

Kartu pateikiame citatą iš jau minėtos administracinės bylos, kurioje buvo konstatuota, kad „tokios informacijos šaltiniai, yra prieinami ne tik atsakovui, bet ir pareiškėjui, kuris yra atstovaujamas advokato, tačiau ginčo atveju argumentų, kurie patvirtintų pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų duomenų, nėra nurodyta, nors kaip matyti iš viešai skelbiamos informacijos“. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, akivaizdu, kad Departamentas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjams kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, o deklaratyvūs pareiškėjų skundo teiginiai, kad Departamentas tyrimą atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nereiškia, jog surinkta ir įvertinta informacija buvo nepakankama išsamaus ir objektyvaus sprendimo priėmimui, o iš esmės vien pareiškėjų nesutikimas su priimtu sprendimu nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

Kartu pažymėtina, kad, kaip rodo ginčijamo sprendimo turinys, Departamentas, remiantis teisės aktuose įtvirtintais reikalavimais, surinko aktualią kilmės valstybės informaciją: ji gauta iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant EPPB, Tarptautinės migracijos organizacijos, Europos kilmės šalies informacinio tinklo, kitų Europos valstybių institucijų surinktą informaciją, teismų išaiškinimus, nevyriausybinių organizacijų, žiniasklaidos priemonių informaciją bei kitus šaltinius.

58. Anot pareiškėjų, jų šeimoje yra du mažamečiai vaikai ir pagal EPPB informaciją, jie priskirtini prie padidintos rizikos asmenų profilių. Skundo teiginiai deklaratyvūs ir nepagrįsti. Remiantis EPPB ataskaita, vaikai gali būti priskiriami padidintos rizikos grupėms, kurios gali susidurti su persekiojimo grėsme, tačiau būtina atsižvelgti į tai, ar, pavyzdžiui, vaikai yra nelydimi nepilnamečiai ar pan. Tai, kad pareiškėjų vaikai yra nepilnamečiai, nepagrindžia prielaidos, jog jie yra priskirtini padidintos rizikos asmenų grupei – tyrimo metu nenustatyta individualaus pobūdžio aplinkybių, kurios leistų pagrįstai spręsti, kad pareiškėjai ateityje susidurs su netinkamu elgesiu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei įvertinus visas šias aplinkybes, nepaisant to, kad pareiškėjų vaikai yra nepilnamečiai, nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjams gresia pavojus susidurti su padidinta persekiojimo grėsme.

59. Pareiškėjai taip pat mano, kad naikintini ir Departamento sprendimai išsiųsti pareiškėjus ir uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką. Skundo teiginiai nepagrįsti. Pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti. Departamento vertinimu, ginčijame sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą (pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, asmenų grupėje, pėsčiomis kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyti pareigūnų ir pristatyti į užkardą). Šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėjai skunde nepateikė. Be to, pažymėtina, jog pareiškėjai turi teisę pateikti Migracijos departamentui ar Valstybės sienos apsaugos tarnybai prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Jei pareiškėjai pateiks prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tokiu būdu bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas ir bus išspręstas.

60. Pasisakydamas dėl draudimo atvykti, atsakovas pažymi, kad pareiškėjai neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jų prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjai taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti ginčijamame sprendime. Pareiškėjų prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas skubos tvarka (kaip ir numato Tvarkos aprašo 42 punktas, informacija apie tai, kad prašymas nagrinėjamas skubos tvarka pažymėta asmens byloje – pažymoje dėl prašymo suteikti prieglobstį priėmimo, t. y. nepriimant atskiro sprendimo). Prieglobsčio prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka, kadangi prašyme suteikti prieglobstį pateikta tik tokia informacija, kuri nėra svarbi nagrinėjant, ar užsieniečiui gali būti suteiktas prieglobstis. Kartu pažymėtina, kad Tvarkos 5 punktas nustato, kad įvertinus duomenų visumą, gali būti nustatomi kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai, jeigu tai būtų proporcinga ir protinga. Pareiškėjams draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjų atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas sutrumpino draudimo atvykti laikotarpį.

61. Kartu atsakovas pažymi, kad tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai turi pareigą gerbti nacionalinius įstatymus ir priemones viešajai tvarkai palaikyti, įskaitant pareigą bendradarbiauti prieglobsčio suteikimo procese, kuri gali apimti prisistatymą valdžios institucijoms ir greitą prieglobsčio prašymo pateikimą arba sąlygų, susijusių su jų buvimo reguliavimu, laikymųsi. Šiame kontekste pažymėtina, kad nors pareiškėjai iš savo kilmės atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjų veiksmai neapibūdina jų elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jie būtų siekę kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjų nelegalios migracijos grėsmę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 62. Pareiškėjai prašo nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyti, daugiau argumentų nepateikia. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

63. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais, ar nurodyti pasakojimo neatitikimus. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjos prašymas netenkinamas.

64. Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. spalio 13 d. Sprendimo ir Komisijos 2021 m. gruodžio 15 d. Komisijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

65. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Departamento sprendimą nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso, vadovavosi Įstatymo 83 straipsnio, 86 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 87 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 88 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 125 straipsnio 1 dalimi, 126 straipsnio 1 dalimi, 128 straipsnio 2 dalimi bei 133 straipsnio 1, 2 ir 10 dalimis. Šių teisės normų teisėjų kolegija nekartoja.

66. Pirmosios instancijos teismo sprendime taip pat yra pateikta aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje išaiškintos visiškai pagrįstos baimės sąlygos vertinimo aspektai, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo aktuali praktika, kuria formuluojamos svarbios Konvencijos aiškinimo taisyklės, kad siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Teisėjų kolegija nemato reikalo šią praktiką pildyti kitais pavyzdžiais.

67. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

68. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai, kurie, kaip patys teigia, tačiau įrodymais, tokiais kaip asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai, nepagrindžia, kad yra kilę iš (duomenys neskelbtini). Baimę būti persekiojamiems kilmės valstybėje grindžia teiginiais, kad vieno iš pareiškėjo brolio žuvusios žmonos tėvas kaltina vieną iš pareiškėjų, kad jis yra kaltas dėl jų dukters mirties ir už tai persekioja bei grasina. Dėl to kyla grėsmė visiems pareiškėjams, kurie tarpusavyje yra susiję šeimos ryšiais (grasinama šeimos tėvui, kuris yra vienas iš pareiškėjų, o taip pat dėl to grėsmė kyla ir pareiškėja esančiai jo žmonai bei taip pat pareiškėjais pripažintiems, tačiau nepilnamečiams ir dėl to įstatymiškai šioje byloje tėvų atstovaujamiems vaikams). Taip pat teigia, kad kita priežastis yra ta, kad vienam iš pareiškėjų vaikų reikalinga medicininė pagalba. Tačiau nepateikia jokių įrodymų, kad jų vaikas serga ir nepaaiškina, kuo serga.

69. Departamentas nenustatė aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali grėsmė sveikatai ir gyvybei.

70. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti. Savo ruožtu teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

71. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat vertino pareiškėjų padėtį kilmės valstybėje bei įvertino pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes.

72. Pareiškėjų nurodomos jų galimo persekiojimo priežastys yra išskirtinai asmeninio pobūdžio ir nėra susijusios nei su viena Įstatymo 86 straipsnyje nurodyta sąlyga. Ginčo atveju pareiškėjų nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik pačių pareiškėjų subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais veiksniais. Tariamas persekiotojas nėra valstybinis subjektas. Tyrimo metu taip pat nenustatyta (patys pareiškėjai nepateikė) duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė nenorėtų ar negalėtų suteikti pareiškėjams pagalbos ir kad toks nenoras ar negalėjimas kiltų pareiškėjų rasės, religijos, tautybės ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų pagrindu. Taigi, neįrodyta, kad tarp pareiškėjų padėties ir Įstatymo 86 straipsnyje išvardytų priežasčių yra priežastinis ryšys.

73. Kiekvienas prieglobsčio prašymas individualus ir dėl jo nagrinėjimui būtinų rinkti duomenų apimties ir pobūdžio spręstina kiekvienu atveju individualiai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad remiantis EPPB pateiktu vertinimu, įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini) provincijose nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesuponuoja realios rimtos žalos rizikos. 2021 m. EPPB ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Duomenų apie aktualius esminius saugumo situacijos pasikeitimus kilmės valstybėje, kurie būtų pagrindas koreguoti EPPB vertinimą, byloje nėra, jų nenurodė ir pareiškėjas. Pareiškėjas nurodė, jog su šeima persikėlė į (duomenys neskelbtini) miestą, kur konfliktas nevyksta. Darytina išvada, kad atsakovas pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis įvertino visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlių statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjams nesuteikimo.

74. Aplinkybė, kad pareiškėjai ieško medicininės pagalbos, laikytina socialine priežastimi, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad socialiniai ir ekonominiai motyvai nėra pagrindas prieglobsčiui suteikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1389-822-2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5326-822/2017). Vertinant argumentus dėl nepilnamečiam vaikui būtinos medicininės pagalbos, pažymėtina, kad pareiškėjai byloje apskritai nenurodė, kuo jų vaikas serga ir kodėl medicininė pagalba negali būti suteikta kilmės valstybėje, todėl šie jų argumentai neįrodyti ir atmestini.

75. Dėl nurodytų argumentų pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. I., R. O. ir nepilnamečių L. A., L. A., atstovaujamų įstatyminių atstovų, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Milda Vainienė