2013-03-06 Nr. AB-415-3-61-3-00575-2009-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P602-56/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00575-2009-1

Procesinio sprendimo kategorija 80.11

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vėgėlė“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vėgėlė“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Tauragės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Vėgėlė“ (toliau – ir pareiškėjas; UAB „Vėgėlė“) su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie LR Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2009 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. S-92(7-40/7009) (toliau – ir MGK Sprendimas), kuriuo buvo patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI; atsakovas) 2009 m. sausio 13 d. sprendimas Nr. 69-5 (toliau – ir VMI Sprendimas), kuriuo VMI patvirtino Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Tauragės AVMI) 2008 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. 5-3-19 (toliau – ir Tauragės AVMI Sprendimas), kuriuo buvo patvirtintas 2008 m. liepos 2 d. patikrinimo aktas Nr. 2-3-21 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo pareiškėjai papildomai apskaičiuota 91 135 Lt pelno mokesčio (toliau – ir PM), 23 242 Lt PM delspinigių, 48 773 Lt nekilnojamojo turto mokesčio ir 18 140 Lt nekilnojamojo turto mokesčio delspinigių.

Pareiškėjas patikslintame skunde paaiškino, kad MGK Sprendime nurodyta, jog Tauragės AVMI, atlikusi pareiškėjo 2005 m. sausio 1 d. – 2006 m. gruodžio 31 d. laikotarpio pelno mokesčio, gyventojų pajamų mokesčio, nekilnojamojo turto mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo į biudžetą patikrinimą, nustatė, kad pareiškėjas 2005 m. lapkričio 4 d. UAB „Žydrutis“ pardavė keturis tvenkinius su žuvimi už 700 000 Lt, per 2005 m. pardavė žuvies už 270 Lt ir nepagrįstai visų gautų pajamų neapmokestino PM, jas priskirdama pajamoms, gautoms iš žemės ūkio veiklos.

MGK Sprendime taip pat nurodyta, kad, vadovaujantis Pelno mokesčio įstatymo (toliau – PMĮ) 56 str., Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 9 str., Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 96 str. 1 d. 2 p. (2004 m. balandžio 13 d. redakcija), VMI Sprendime pagrįstai nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 91 135 LT PM, 23 242 LT PM delspinigių, 48 773 Lt nekilnojamojo turto mokesčio ir 18 140 Lt nekilnojamojo turto mokesčio delspinigių. Pareiškėjas nesutiko su šiais MGK Sprendimo teiginiais.

Nurodė, kad UAB „Vėgėlė“ direktorius J. S., pažeisdamas įmonės įstatus, t. y. nesušaukęs visuotinio akcininkų susirinkimo, UAB „Vėgėlė“ direktoriaus 2005 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 0523-1 nusprendė parduoti akcininkų įstatinį kapitalą – tvenkinius Nr. 6, 7, 8, 9 ir 10 – ir pasirašė 2005 m. lapkričio 4 d. pirkimo pardavimo sutartį, kuria juos pardavė UAB „Žydrutis“, o gautas pinigines lėšas neteisėtai įnešė į UAB „Vėgėlė“ kasą, todėl Tauragės AVMI nepagrįstai apmokestino pareiškėją.

UAB „Vėgėlė“ direktorius J. S., taip pat pažeisdamas įmonės įstatus, savo sūnui L. S. paskolino 100 000 Lt. Pareiškėjo visuotinio akcininkų susirinkimo 2008 m. spalio 13 d. sprendimu nutarta pripažinti negaliojančiu J. S. 2005 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 0523-1 ir panaikinti 2005 m. gruodžio 27 d. sprendimą, kuriuo UAB „Vėgėlė“ paskolino 100 000 Lt L. S.. Tos pačios dienos (2008-10-13) sprendimu J. S. įpareigotas iki 2008 m. lapkričio 3 d. kreiptis į Klaipėdos apygardos teismą dėl 2005 m. lapkričio 4 d. pirkimo pardavimo sutarties, sudarytos tarp pareiškėjo ir UAB „Žydrutis“, pripažinimo negaliojančia, taip pat pareiškėjo direktorius įpareigotas pareikalauti L.

S. iki 2008 m. lapkričio 3 d. grąžinti pareiškėjui 100 000 Lt. MGK šių aplinkybių netyrė. MGK Sprendimas, pareiškėjo teigimu, yra nepagrįstas, nes jis negalėjo kištis į šalių civilinius privatinius santykius, kadangi nuo pat minėto pirkimo pardavimo sandorio pasirašymo pareiškėjas teigė, kad jis yra niekinis. Iš neteisėto sandorio negali kilti prievolių sąžiningiems asmenims. Parduoti tvenkiniai sudarė ne UAB „Vėgėlė“ turtą, kuriuo J. S. kaip juridinio asmens vadovas būtų galėjęs laisvai disponuoti, bet įmonės įstatinį kapitalą, kurį ji valdė patikėjimo teise.

Dėl įmonės įstatinio kapitalo dalies perleidimo turėjo spręsti jos dalyvių susirinkimas, o jis nebuvo sukviestas.

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 73) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjo skundo argumentai mokesčių teisės atžvilgiu yra nereikšmingi ir neturi įtakos skundžiamų sprendimų teisėtumui. Mokesčių administratorius papildomai pareiškėjai apskaičiavo mokestines prievoles, remdamasis PMĮ 40 str. 1 d., LR finansų ministro 2004 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 1K-123 patvirtintomis Pelno mokesčio įstatymo 40 str. 2 d. ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 15 str. 2 d. įgyvendinimo taisyklėmis ir 1994 m. liepos 20 d. Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo nuostatomis. Pareiškėjas, remiantis MAĮ 67 str. 1 d., turėtų pateikti įrodymus, paneigiančius mokesčių administratoriaus atlikto mokesčių apskaičiavimo teisėtumą. Pareiškėjo teiginiai grindžiami tik jos pačios paaiškinimais. Mokesčių administratorius, vadovaudamasis PMĮ 40 str. 2 d., pakoregavo pirkimo pardavimo sandoryje nurodytas kainas, neatitinkančias tikrosios rinkos kainos, pritaikė Taisyklių 19.1 p. nustatytą palyginamosios nepriklausomos kainos kainodaros metodą, pagal Lietuvos banko skelbiamas metines palūkanų normas (5,10 proc.) apskaičiavo, kad pareiškėjas 2005 m. gavo 56 Lt, o 2006 m. – 5 100 Lt palūkanų, todėl pareiškėjo apmokestinamasis pelnas pagrįstai 2005 ir 2006 m. buvo padidintas minėtomis sumomis, taip pat pagrįstai buvo apskaičiuotas nekilnojamojo turto mokestis už 2005 m.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Tauragės AVMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 77) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjo skundas teismui iš esmės grindžiamas tais pačiais motyvais, kaip ir skundas MGK, pareiškėjas nepateikė jokių naujų įrodymų. MGK pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo argumentai nagrinėjamame mokestiniame ginče kildinami iš civilinės teisės, nors mokesčių administratorius jos normomis remiasi tik tada, kai atitinkami teisinai santykiai nėra sureguliuoti viešosios teisės normomis. Ginčo sandoriai nėra pripažinti negaliojančiais civilinio proceso tvarka, mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos negali spręsti dėl jų teisėtumo. Mokestinio ginčo medžiagoje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų bandęs teismine tvarka nuginčyti nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo ir paskolos sandorius. Pareiškėjas neginčija mokestinių normų pritaikymo pagrįstumo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Vėgėlė“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas apžvelgė, jog remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas 2005 m. lapkričio 4 d. pirkimo pardavimo sutartimi (b. l. 29–32) UAB „Žydrutis“ pardavė keturis tvenkinius su žuvimi už 700 000 Lt, per 2005 m. pardavė žuvies už 270 Lt ir gautų pajamų neapmokestino PM, jas priskirdama pajamoms, gautoms iš žemės ūkio veiklos. Pareiškėjas 2005 m. gruodžio 27 d. kredito sutartimi Nr. 1-(2005) L. S., kuris yra UAB „Vėgėlė“ direktoriaus J. S. sūnus, 20 metų suteikė neprocentinį 100 000 Lt kreditą (mokestinės bylos lapai 45–46). Tauragės AVMI Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktu papildomai apskaičiuotus 91 135 Lt PM, 23 242 LT PM delspinigių, 48 773 Lt nekilnojamojo turto mokesčio ir 18 140 Lt nekilnojamojo turto mokesčio delspinigių, taip pat Tauragės AVMI skyrė pareiškėjui 9 114 Lt PM baudą ir 4 877 Lt nekilnojamojo turto mokesčio baudą. VMI Sprendimu (mokestinės bylos lapai 18–21) patvirtino Tauragės AVMI Sprendimą. MGK Sprendimu (b. l. 53–59) patvirtino VMI Sprendimą. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl MGK Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Rėmėsi Pelno mokesčio įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi, 40 straipsnio 1 ir 2 dalimi, Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 4 straipsniu, 7 straipsnio 1 dalimi, Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalimi ir 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Pažymėjo, jog pareiškėjas skunde teigė, kad 2005 m. lapkričio 4 d. pirkimo pardavimo sutartimi UAB „Vėgėlė“ direktorius J. S., pažeisdamas įmonės įstatus, t. y. nesušaukęs visuotinio akcininkų susirinkimo, pardavė įmonės įstatinį kapitalą sudarančius tvenkinius Nr. 6, 7, 8, 9 ir 10 UAB „Žydrutis“, o gautas pinigines lėšas nepagrįstai įnešė į UAB „Vėgėlė“ kasą. UAB „Vėgėlė“ direktorius J. S., pareiškėjos teigimu, taip pat pažeisdamas įmonės įstatus, sūnui L. S. 2005 m. gruodžio 27 d. kredito sutartimi Nr. 1-(2005) paskolino 100 000 Lt. Pareiškėjas nurodė, kad jo visuotinio akcininkų susirinkimo 2008 m. spalio 13 d. sprendimu nutarta pripažinti negaliojančiu J. S. 2005 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 0523-1 dėl minėtų tvenkinių pardavimo ir 2005 m. gruodžio 27 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta paskolinti 100 000 Lt L. S.. UAB „Vėgėlė“ skunde taip pat teigė, kad iš minėtų neteisėtų, niekinių sandorių jam, kaip sąžiningam asmeniui, negali kilti mokestinių prievolių ir kad MGK Sprendimas yra nepagrįstas, nes jis negalėjo kištis į šalių civilinius privatinius santykius. Konstatavo, jog šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Pabrėžė, jog byloje, be pareiškėjo paaiškinimų, nėra įrodymų, kad jis dėl minėtų pirkimo pardavimo ir paskolos sandorių pripažinimo negaliojančiais ar niekiniais būtų kreipęsis į teismą. Minėti sandoriai yra galiojantys, todėl pareiškėjui jų pagrindu kilo pareigos sumokėti pelno ir nekilnojamojo turto mokesčius, taip pat, kadangi pareiškėjas laiku minėtų mokesčių nesumokėjo – pareiga sumokėti PM ir nekilnojamojo turto mokesčių delspinigius ir baudas.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne sykį yra pabrėžęs, kad mokesčių santykiai – tai viešosios teisės reguliavimo dalykas ir veikla, susijusi su mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo kontrole bei jų išieškojimu, reglamentuojama tiesioginiais teisės šaltiniais – MAĮ ir konkrečius mokesčius nustatančiais įstatymais, todėl mokesčių administratorius pirmiausia turi vadovautis viešosios, o ne privatinės teisės normomis, pripažįstant, kad CK, sprendžiant mokestinius ginčus, tam tikrais atvejais gali būti taikomas kaip papildomas teisės šaltinis. Pažymėjo, jog mokestiniai teisiniai santykiai, iš kurių kilęs ginčas sprendžiamas nagrinėjamoje byloje, yra viešieji teisiniai santykiai, jie yra savarankiški civilinės (privatinės) teisės atžvilgiu. Ginčo santykiams taikytina mokestinė teisė. Nei teritorinis (Tauragės AVMI), nei nacionalinis (VMI) mokesčių administratoriai, nei MGK nėra įgalioti ir pagal savo kompetenciją neturi teisės spręsti klausimų, susijusių su civilinių sandorių, kuriuos sudarius pareiškėjui kilo pareiga mokėti anksčiau minėtus mokesčius, teisėtumu. Kadangi UAB „Vėgėlė“ sudarytos pirkimo pardavimo ir kredito sutartys mokestinio patikrinimo metu ir Tauragės AVMI Sprendimo priėmimo metu buvo galiojančios, Tauragės AVMI Sprendimą priėmė teisėtai ir pagrįstai, VMI šį Sprendimą, o MGK – VMI Sprendimą patvirtino pagrįstai. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų dėl galimo skundžiamo MGK Sprendimo neteisėtumo, susijusių su mokesčių teise, nepagrindė, kodėl mokesčių administratoriaus apskaičiuotos mokėtinos sumos, mokesčių teisės prasme, yra neteisingos, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad mokesčių administratorius neteisingai aiškino ir taikė ginčo santykius reguliuojančias teisės normas ir kad pareiškėjui neteisingai buvo apskaičiuotos anksčiau minėtos mokėtinos sumos.

Nurodė, jog nors pareiškėjas teigia, kad parduoti tvenkiniai sudarė ne UAB „Vėgėlė“ turtą, kuriuo J. S. kaip juridinio asmens vadovas būtų galėjęs laisvai disponuoti, bet įmonės įstatinį kapitalą, kurį ji valdė patikėjimo teise, tad dėl įmonės įstatinio kapitalo dalies perleidimo turėjo spręsti jos dalyvių susirinkimas, o jis nebuvo sukviestas, šis skundo motyvas atmestinas, nes yra nepagrįstas, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir teisės normomis. Pažymėjo, jog iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas buvo įsteigtas 1993 m. gegužės 24 d., dalis jo 28 775 Lt įstatinio kapitalo buvo suformuota steigėjams įnešus turtinius įnašus – (duomenys neskelbtini) valstybinio žuvininkystės ūkio privatizuotus objektus, tarp jų ir pagal 2005 m. lapkričio 4 d. sutartį parduotus keturis tvenkinius. VĮ Registrų centras pareiškėjo 2006 m. gruodžio 10 d. prašymu privatizuotus ir formuojant pareiškėjo įstatinį kapitalą įneštus turtinius įnašus (nekilnojamojo turto objektus) įregistravo parėškėjo vardu. Pagal 2000 m. liepos 13 d. Akcinių bendrovių įstatymo (2003 m. gruodžio 11 d. įstatymo redakciją) nuostatas bendrovė yra įmonė, kurios įstatinis kapitalas padalytas į dalis, vadinamas akcijomis, o fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie turi bendrovės akcijų, yra jos akcininkai (2 str. 1 d., 3 str. 1 d.). Bendrovės steigėjai gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, kiekvienas steigėjas turi įsigyti bendrovės akcijų ir tapti jos akcininku (6 str. 1, 2 d.). Steigėjas dalį įsigyjamų akcijų gali apmokėti ir nepiniginiu įnašu – turtu, turtinėmis teisėmis (7 str., 45 str. 1, 3 d.). Bendrovės steigėjų formuojant jos įstatinį kapitalą įneštas nepiniginis įnašas tampa bendrovės nuosavo kapitalo dalimi (38 str. 1 d.), o bendrovės akcininkai tampa jos akcijų savininkais. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, jog MGK, priimdama skundžiamą 2009 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. S-92(7-40/7009), nustatė visas skundo nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, todėl panaikinti skundžiamą sprendimą nėra teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas UAB „Vėgėlė“ 2009 m. spalio 26 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 7 d. sprendimo bei prašymą atnaujinti šio skundo padavimo terminą.

Prašyme, be kita ko, nurodė, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista jo teisė žinoti apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, nes pareiškėjas registruotas (duomenys neskelbtini), tačiau teismo pranešimai ir skundžiamas sprendimas buvo siunčiami buvusio pareiškėjo atstovo advokato A. B. kontoros adresu. Pareiškėjos teigimu, šiuo konkrečiu atveju skundžiamas sprendimas pareiškėjo atstovui buvo įteiktas tik 2009 m. spalio 22 d., todėl prašytina teismo atnaujinti terminą skundui paduoti ir skundo padavimo termino praleidimo priežastis pripažinti svarbiomis (ABTĮ 34 straipsnis).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. TA-438-100/2009 atmetė pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vėgėlė“ prašymą atnaujinti apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 7 d. sprendimo padavimo terminą bei pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vėgėlė“ apeliacinį skundą atsisakė priimti nagrinėti ir grąžino jį skundą padavusiam asmeniui.

Teismas, be kita ko, nurodė, jog byloje nėra pateikta duomenų apie tai, kad pareiškėjas ABTĮ 77 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka būtų informavęs teismą apie savo adreso pasikeitimą arba duomenų, patvirtinančių, jog įteikti pareiškėjui teismo korespondencijos adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius nebuvo objektyvių galimybių. Nurodė, jog nors, kaip teigiama apeliaciniame skunde, šiuo atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjo atstovui buvo įteiktas tik 2009 m. spalio 22 d. ir tai patvirtina advokatų kontoros raštas, tačiau toks dokumentas (įrodymas) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui kartu su apeliaciniu skundu nebuvo pateiktas. Darė išvadą, jog pareiškėjas, ABTĮ 34 straipsnio 2 dalies nuostatų prasme, tinkamai neįrodė savo prašymo dėl apeliacinio skundo padavimo termino atnaujinimo pagrįstumo.

IV. Pareiškėjas UAB „Vėgėlė“ 2012 m. gruodžio 27 d. (pagal gavimo datą) pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą dėl termino prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, dėl proceso atnaujinimo Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-1709-244/2009 (b. l. 139 – 143), kuriuo prašo: 1) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – stabdyti išieškojimus vykdomosiose bylose Nr. 0118/12/00458/1, Nr. 0118/12/00158/1, vykdomose antstolio K. K. kontoroje; 2) atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių; 3) atnaujinti procesą Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-17009-244/2009 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nurodytu pagrindu; 4) perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui; 5) atnaujinus procesą panaikinti 2009 m. spalio 7 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-1709-244/2009 dalyje, kurioje buvo atmestas pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti MGK 2009 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. S-92 (7-40/7009), kurioje patvirtintas VMI 2009 m. sausio 13 d. sprendimas Nr. 69-5, kuriuo pastaroji patvirtino Tauragės AVMI 2008 m. spalio 1 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjui papildomai apskaičiuota 48773 Lt nekilnojamojo turto mokesčio ir 18140 Lt nekilnojamojo turto mokesčio delspinigių ir šioje dalyje pareiškėjo skundą tenkinti.

Prašyme nurodo, jog administracinėje byloje Nr. I-1709-244/2009, kuri užbaigta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 7 d. sprendimu bei apeliacine tvarka apskųsta nebuvo, buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas, todėl procesas atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. I. T. AVMI 2008 m. liepos 2 d. patikrinimo akte Nr. 2-3-21 nustatytus faktus bei pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (toliau – ir NTMĮ) (2005 m. birželio 7 d. Nr. X-233 (Žin., 2005, Nr. 76-2741)) 7 straipsnio (Mokesčio lengvatos) 2 dalies 11 punktą nekilnojamojo turto mokesčiu neapmokestinami žemės ūkio veiklos subjektai, kurių apmokestinamasis pelnas pagal Pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) nuostatas apmokestinamas taikant 0 procentų pelno mokesčio tarifą, nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas (arba jo dalis).

Tuo atveju, jeigu žemės ūkio veiklos subjektai neatitinka PMĮ 58 straipsnio 16 dalies 1 ir 6 punkte nustatytų kriterijų ir jų apmokestinamasis pelnas apmokestinamas PMĮ 5 straipsnyje nustatyta tvarka, tai jiems nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas apmokestinamas įstatymo nustatyta tvarka. Pažymi, jog to paties įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta lengvatų taikymo tvarka, t. y.: 1) įgijus teisę į lengvatą, lengvata pradedama taikyti nuo mėnesio, kurį įgyjama teisė į lengvatą;

2) praradus teisę į lengvatą, lengvata netaikoma nuo mėnesio, einančio po mėnesio, kurį prarandama teisė į lengvatą. Tikina, jog iš šio teisinio reglamentavimo matyti, jog praradus teisę į lengvatas, šios lengvatos nebetaikomos nuo mėnesio, einančio po mėnesio, kurį prarandama teisė į lengvatą. Todėl UAB „Vėgėlė“ 2005 m. lapkričio 4 d. pardavus keturis tvenkinius ir praradus teisę į mokesčių lengvatą, nekilnojamojo turto mokestis turėjo būti pradedamas skaičiuoti mokėti nuo mėnesio, einančio po lapkričio mėnesio, t. y. už gruodžio mėnesį, o ne už visus metus, kaip paskaičiuota patikrinimo akte.

Išdėsto, jog, kaip nustatyta patikrinimo metu (patikrinimo akto 4 p.), 2005 metų gruodžio mėn. 1 dienai bendrovei priklausančio nekilnojamojo turto mokestinė vertė sudarė 4075531 Lt; 1 procentas NTM už metus sudaro 40755 Lt, už 1 mėnesį priklausanti mokėti nekilnojamojo turto mokesčio suma sudaro 3396 Lt (40755:12), o ne 48773 Lt, t.y. 45377 Lt mažiau nei paskaičiuota patikrinimo metu. Priduria, jog atitinkamai turi būti sumažinami delspinigiai – 17020 Lt (nuo 3396 Lt už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 26 d. iki 2006 m. rugsėjo 30 d., 247 dienos skaičiuojant 0,03 proc. sudaro 252 Lt; už laikotarpį nuo 2006 m. spalio 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d. skaičiuojant 0,04 proc. delspinigių sudaro 868 Lt, viso 1120 Lt.

Patikrinimo akte paskaičiuota 18140 Lt – 1120 Lt, viso 17020 Lt, bei 2008 m. spalio 1 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo skirta 10 proc. bauda – 4537 Lt (4877 Lt – 340 Lt, viso – 4537 Lt). Akcentuoja, jog dėl šių esminių aukščiau išvardintų materialinės teisės normų pažeidimo UAB „Vegelė“ yra paskaičiuota per daug nekilnojamojo turto mokesčio ir mokesčio delspinigių, nei priklausytų pagal įstatymus, todėl turi būti atnaujintas procesas administracinėje byloje ir priimtas kitoks sprendimas, nes kitos procesinės galimybės ginti pažeistas pareiškėjo teises neliko.

Teigia, jog pareiškėjas nebeteko galimybių ginti savo pažeistų teisių ar teisėtų interesų kitais teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės būdais, t. y. naudotis instancine teismų sistema, ir proceso atnaujinimas šiuo atveju yra vienintelė tokia galimybė.

Taip pat išdėsto, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 7 d. sprendimas jam buvo siunčiamas adresu (duomenys neskelbtini). Nurodo, jog tuo metu jį atstovavęs advokatas ruošė ir teikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą dėl 2009 m. spalio 7 d. sprendimo panaikinimo, kartu su prašymu atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių (panaudodamas iš anksčiau turėtą tuščią lapą, ant kurio advokato reikalavimu įmonės administracijos vadovas buvo pasirašęs), tačiau dėl įmonės administracijai nežinomų priežasčių, tinkamai neįgyvendino sąlygų apeliaciniam skundui pateikti ir 2009 m. lapkričio 27 d.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi administracinėje byloje Nr. TA-438-100/2009 nutarė atmesti pareiškėjos UAB „Vėgėlė“ prašymą atnaujinti apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 7 d. sprendimo padavimo terminą. Pažymi, jog iki pat tol, kol realiai buvo gauti patvarkymai ir raginimas iš antstolio kontoros, į kurią VMI perdavė įsiteisėjusio sprendimo pagrindu išduotus vykdomuosius dokumentus (o patvarkymai faktiškai buvo gauti 2012 m. gruodžio 14 d.), pareiškėjai nebuvo žinoma apie tai, kad apeliacinis skundas nebuvo priimtas, ir kad jis yra įsiteisėjęs. Teigia, jog pati mokesčių inspekcija savo teises priverstinai išieškoti mokestines nepriemokas pradėjo įgyvendinti tik 2012 m. balandžio mėn., t. y. praėjus daugiau nei po 2,5 metų nuo paskutinės teismo nutarties, o priaugusių delspinigių dalyje – 2012 m. lapkričio 8 d.

Akcentuoja, jog pasitikėjo savo atstovu ir pagrįstai manė, kad visi procesiniai veiksmai, kuriuos pavedė atlikti atstovui, yra padaryti laiku ir tinkamai. Nurodė, jog manė, kad atstovas veikia jam įstatymų ir teisės aktų nustatytų įgalinimų ir įsipareigojimų ribose, ir kad jis užtikrins tinkamą pareiškėjo teisių įgyvendinimą, nes tokių abejonių, kad būtų priešingai, pareiškėjai net nebuvo kilę. Pažymi, jog atstovas informavo pareiškėją, kad apeliacinis skundas yra pateiktas laiku, sakė, kad sprendimas yra palankus pareiškėjui, rūpintis nebereikia, viskas yra gerai.

Teigia, jog tą faktą, kad pareiškėją atstovavo atstovas, įrodo tai, kad dokumentai ir pranešimai, susiję su bylos nagrinėjimu buvo siunčiami atstovo nurodytu adresu Vilniuje, kuriame dirbo ir gyveno pats tuo metu buvęs pareiškėjo atstovas advokatas – (duomenys neskelbtini). Priduria ir tai, jog Lietuvos advokatų tarybos sprendimu pareiškėjo atstovas jau nuo 2009 m. vasario 26 d. laikinai buvo išbrauktas iš praktikuojančių advokatų sąrašo, todėl jis nuo šios dienos negalėjo vykdyti advokato funkcijų ir negalėjo būti nei pareiškėjo atstovu, nei kaip advokatas ruošti procesinių dokumentų.

Tikina, jog tai, kad atstovas nuo 2009 m. vasario 26 d. yra laikinai išbrauktas iš advokatų sąrašo pareiškėjas sužinojo taip pat, tik tuomet, kai pradėjo aiškintis situaciją antstoliui įteikus raginimus dėl išieškomų sumų VMI naudai. Tokiu būdu, pareiškėjas buvo iš esmės suklaidintas ir apgautas buvusio atstovo – advokato. Apibendrina, jog ne dėl pareiškėjo kaltės, o dėl esminių Advokatūros įstatymo pažeidimų, buvo pažeisti pareiškėjo teisės ir teisėti interesai, dėl ko faktinis susižinojimas apie bylos eigą, tarp jų – ir procesinius terminus atlikti tam tikrus veiksmus, kaip kad savalaikiai paduoti apeliacinį skundą, savalaikiai paduoti prašymą atnaujinti procesą, buvo pažeisti ir prašymo atnaujinti procesą padavimo terminai buvo praleisti dėl svarbių priežasčių.

Todėl mano, jog šis terminas turi būti atnaujintas, kaip praleistas dėl svarbių priežasčių. Pažymi ir tai, jog iki kol išsispręs klausimas šioje byloje, turi būti taikoma reikalavimo užtikrinimo priemonė – išieškojimo pagal vykdomuosius dokumentus stabdymas antstolio K. K. kontoroje vykdomose vykdomosiose bylose Nr. 0118/12/00458/1, Nr. 0118/12/00158/1 (ABTĮ 71 str. 3 d. 2 p.).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI. Prašymas dėl termino prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti atnaujinimo netenkintinas. Procesas neatnaujintinas.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra išvardinta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Asmuo, paduodantis prašymą dėl proceso atnaujinimo, turi šį prašymą pagrįsti įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų, taip pat – ir terminų, per kuriuos turi būti paduodamas prašymas procesui atnaujinti, nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P249-92/2012).

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Šio straipsnio 2 dalis savo ruožtu įtvirtina, jog asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o 3 dalis numato, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, išskyrus šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą atvejį.

Konkrečiu atveju pareiškėjas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu siekia atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-17009-244/2009, užbaigtoje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 7 d. sprendimu. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą padavė 2012 m. gruodžio 27 d. (b. l. 139 – 143) ir neginčija, jog praleido ABTĮ įtvirtintą trijų mėnesių bendrąjį terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti (tokių abejonių nekyla ir teisėjų kolegijai), tačiau mano, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas terminui atnaujinti, būtent – jis dėl savo atstovo advokato netinkamų veiksmų negalėjo realizuoti teisės į apeliaciją dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 7 d. priimto sprendimo ir apie tai sužinojo tik 2012 m. antstoliui pradėjus išieškojimo veiksmus, kas sudaro pagrindą praleistąjį terminą atnaujinti ir naudojantis proceso atnaujinimo institutu ištaisyti minėtoje byloje padarytą esminį materialinės teisės normos pažeidimą, lėmusį klaidingą nekilnojamojo turto mokesčio ir šio mokesčio delspinigių paskaičiavimą ir priteisimą pareiškėjo atžvilgiu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, pažymi, jog pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą proceso atnaujinimui paduoti konkrečiu atveju negali būti tenkinamas, nes, pirma, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje numatytas vienerių metų terminas yra naikinamasis, ir teismo negali jo atnaujinamas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. P146-85/2012, Nr. P525-158/2012). Kaip minėta, galutinis sprendimas byloje, kurioje siekiama atnaujinti procesą, buvo priimtas 2009 m. spalio 7 d., o pareiškėjas į teismą su prašymu atnaujinti procesą kreipėsi tik 2012 m. gruodžio 27 d., taigi po daugiau nei dviejų metų.

Akcentuotina ir tai, jog kritiškai vertintini pareiškėjo argumentai, remiantis kuriais jis grindžia savo prašymą atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti. Iš pareiškėjo paaiškinimų suprastina, jog jis nežinojo apie tai, jog administracinėje byloje Nr. I-17009-244/2009 nepavyko realizuoti teisės į apeliaciją dėl savo atstovo netinkamų veiksmų. Tačiau toks jo teiginys prieštarauja objektyviam bylos duomenų visetui. Būtent – iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas teikė apeliacinį skundą, kuriame taip pat išreiškė prašymą atnaujinti terminą apeliaciniame skundui paduoti, motyvuodamas tokį savo prašymą tuo, jog jis registruotas (duomenys neskelbtini), tačiau teismo pranešimai ir skundžiamas sprendimas buvo siunčiamas jo buvusio atstovo advokato A. B. kontoros adresu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 27 d. nutartimi (b. l. 109 – 111) išsprendė pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti klausimą ir 2009 m. gruodžio 9 d. lydraščiu išsiuntė teismo nutartį kartu su grąžinamu apeliaciniu skundu pareiškėjui būtent jo nurodytu, o ne advokato adresu, t. y. (duomenys neskelbtini) (b. l. 112). Atkreiptinas dėmesys, jog jau kartu su apeliaciniu skundu, kurį pasirašė pareiškėjo įmonės direktorius, teiktame prašyme atnaujinti terminą skundui paduoti pareiškėjas kėlė versiją, jog jis atnaujintinas, nes pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo siunčiamas ne jo, o jo buvusio advokatu adresu bei nurodė 2009 m. vasario 26 d., t. y. datą, kada advokatas A. B. buvo pašalintas iš Lietuvos advokatūros. Tačiau vėliau tikino, jog tą aplinkybė, jog advokatas A. B. iš Lietuvos advokatūros sąrašų 2009 m. vasario 26 d. laikinai buvo išbrauktas sužinojęs tik 2012 m. Šios aplinkybės rodo, jog apie tariamai netinkamą advokato atstovavimą pareiškėjas žinojo jau 2009 m., o ne 2012 m., kada, kaip tikina, sužinojo apie antstolio jo atžvilgiu pradėtus vykdyti išieškojimo veiksmus. Tuo tarpu tą motyvą, jog pareiškėjos įmonės direktorius buvo pasirašęs ant tuščių lapų, todėl negalėjo kontroliuoti advokato atliekamų veiksmų eigos, be kita ko – ir apeliacinio skundo parengimo, teisėjų kolegija vertina kaip gynybinį, nes toks juridinio asmens ir jo dalyvių modus operandi (lot. – veikimo būdas) prieštarauja protingumo principui.

Pridurtina, jog pastarajam principui prieštarauja ir kelis metus, iki išieškojimo veiksmų prasidėjimo, trukęs pareiškėjo tikėjimasis, jog apeliacija dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-17009-244/2009 vyksta sėkmingai. Teisėjų kolegijos nuomone, toks ilgas laukimas, kliaujantis advokato patikinimais, nėra pagrįstas. Iš byloje esančio pareiškėjo direktoriaus prašymo dėl atstovavimo ir specialisto išvados surašymo (b. l. 159) matyti, jog pareiškėjas dar 2012 m. gegužės 17 d. neturėjo jokių nusiskundimų dėl advokato atstovavimo, kas taip pat nėra logiškai paaiškinama aplinkybė, turint omenyje tai, jog nuo 2009 m. pareiškėjas tikino nieko nežinojęs apie nepavykusią realizuoti apeliaciją. Iš minėtojo prašymo taip pat matyti, jog pareiškėjo direktorius pažymėjo pažįstantis advokatą dar nuo 1996 m., kas sudaro papildomą pagrindą kritiškai vertinti pareiškėjo teiginius, jog advokatas, sudarydamas „rimto advokato įspūdį“ jį suklaidino bei veikė priešingai jo interesams. Kitų svarių argumentų, remiantis kuriais terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo galėtų būti atnaujinimas, pareiškėjas nenurodė, todėl teisėjų kolegija, atmesdama pareiškėjo keliamą versiją apie termino praleidimą dėl jo atstovo padarytų Advokatūros įstatymo pažeidimų, kaip nenuoseklią ir prieštaraujančią bylos duomenų visumai, bei atsižvelgdama į bendrąjį vigilantibus non dormientibus jura subveniunt (lot. – teisė palanki tiems, kurie yra budrūs gindami savo teises, o ne tiems, kurie snaudžia), nutaria praleistojo termino prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti neatnaujinti.

ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Atsižvelgdama į tai, kad ABTĮ 156 straipsnyje nustatytas prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas nagrinėjamu atveju yra praleistas, vadovaudamasi nurodyta ABTĮ 159 straipsnio 1 dalies norma, teisėjų kolegija nenagrinėja iš esmės prašyme nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų.

Nutarus neatnaujinti pareiškėjui termino prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti bei nenagrinėjus jo prašymo atnaujinti procesą iš esmės, nėra pagrindo nagrinėti ir jame išreikšto prašymo pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pagal ABTĮ 71 straipsnį, t. y. stabdyti išieškojimus vykdomosiose bylose Nr. 0118/12/00458/1, Nr. 0118/12/00158/1, vykdomose antstolio K. K. kontoroje, nes reikalavimo užtikrinimo priemonių institutas sietinas su būtinybe užtikrinti laikinąją neišnagrinėtoje byloje reiškiamo reikalavimo apsaugą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-17009-244/2009, kurioje pareiškėjas siekė atnaujinti procesą, šiuo metu yra įgijęs res judicata galią. Apibendrinant išdėstytus motyvus, konstatuotina, kad pareiškėjas praleido įstatymo nustatytus terminus kreiptis dėl proceso administracinėje byloje Nr. I-17009-244/2009 atnaujinimo, atnaujinti juos jam konkrečiu atveju nėra pagrindo, todėl atnaujinti procesą minėtoje administracinėje byloje atsisakytina (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vėgėlė“ prašymo atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikimo netenkinti bei prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje administracinėje byloje Nr. I-17009-244/2009 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vėgėlė“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Tauragės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius