2018-04-26 Nr. AB-8486-3-61-3-01277-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-76-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01277-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 18.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės, Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. T. ir B. B. (teisių perėmėjai A. B. (A. B.) ir L. B. (L. B.)) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. T. ir B. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo ir įsakymų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai R. T. ir B. B. (teisių perėmėjai A. B. (A. B.) ir L. B. (L. B.)) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) 2016 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. 1SS-679-(7.5.) „Dėl skundo išnagrinėjimo“ bei įpareigoti NŽT direktorių: panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2016 m. sausio 6 d. įsakymus Nr. 49VĮ-13-(14.49.2.) ir Nr. 49VĮ-14-(14.49.2.) „Dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 49VĮ-1237-(14.49.2.) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1160-(14.49.2.) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtinto 1 priedo pakeitimo“ pakeitimo“; pakeisti NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1237-(14.49.2.) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1160-(14.49.2.) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtinto 1 priedo pakeitimo“ patvirtintą piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, įtraukiant į šią eilę R. T. ir B. B., siekiančius bendrosios dalinės nuosavybės teise atkurti nuosavybės teises į likusią neatkurtą 0,0624 ha žemės ploto dalį. Pareiškėjai taip pat prašė priteisti iš atsakovo jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Skunde paaiškino, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 1999 m. birželio 16 d. priėmė sprendimą Nr. 01-298, kuriame konstatavo, kad piliečiai B. B. ir E. B. (teisių perėmėjas R. T.) pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jiems tenkantį buvusių savininkų G. B. ir A. B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, t. y. 0,1224 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje, Vilniuje. Priimtu sprendimu buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į piliečiams B. B. ir E. B. tenkančią nekilnojamojo turto dalį, t. y. 0,06 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą 0,06 ha žemės sklypą bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis, namų valdai, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje (sprendimo 1 d.).

Šiuo sprendimu taip pat buvo nuspręsta nuosavybės teises į piliečiams tenkančios žemės valdos dalį, t. y. 0,0624 ha žemės, atkurti vėliau (sprendimo 6 d.). Pareiškėjai 2012 m. birželio 5 d. NŽT Vilniaus miesto skyriui pateikė prašymą likusią negrąžintą nuosavybės dalį, t. y. 0,0624 ha žemės sklypą, grąžinti abiem bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tačiau NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjos 2016 m. sausio 6 d. įsakymais grąžintina žemės dalis, pareiškėjų vertinimu, visiškai nepagrįstai buvo išskaidyta, atitinkamai E. B. asmeninės nuosavybės teise skiriant 0,0312 ha, o B.

B. – 0,0312 ha. Pareiškėjai NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. sausio 6 d. įsakymus apskundė NŽT, kuri, išnagrinėjusi skundą, 2016 m. kovo 4 d. priėmė sprendimą, kuriame nurodė, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 3 dalies bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 34 straipsnio nuostatomis, naujas žemės sklypas piliečiams gali būti perduodamas neatlygintinai nuosavybėn ir bendrosios nuosavybės teise, tačiau kiekvienam bendraturčiui tenkanti nuosavybės dalis turi būti ne mažesnė kaip 0,04 ha.

Kadangi pareiškėjams likęs neatkurtas 0,0624 ha plotas, kiekvienam iš jų sudaro po 0,0312 ha, jiems naujas žemės sklypas negali būti perduodamas.

3. Pareiškėjai su atsakovo nurodytu teisės aktų aiškinimu nesutiko ir pabrėžė, kad, vadovaujantis NŽT sprendime nurodytais teisės aktais, naujas žemės sklypas individualiai statybai neatlygintinai gali būti perduodamas nuosavybėn ir bendrosios nuosavybės teise. Reikalavimas, jog žemės sklypų ar kiekvienam bendraturčiui tenkančių dalių dydis atitiktų (išskyrus tuos atvejus, kai pilietis nuosavybės teise turėjo mažesnį žemės sklypą) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 920 patvirtintus numatomų perduoti individualiai statybai žemės sklypų dydžius, pareiškėjų teigimu, taikomas tik tuo atveju, kai neatlygintinai nuosavybėn piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise kitai paskirčiai perduodami daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių, pramonės ir sandėliavimo objektų bei komercinės paskirties objektų statybai numatyti žemės sklypai. Šiuo atveju pareiškėjai bendrosios nuosavybės teise pretenduoja į 0,0624 ha žemės valdos dalį, skirtą individualiai statybai, todėl buvo įsitikinę, kad jiems gali būti suformuotas ir perduotas bendron nuosavybėn naujas žemės sklypas, kadangi negrąžintas plotas atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarime Nr. 920 nustatytus naujo žemės sklypo tame mieste dydžius (išskyrus tuos atvejus, kai pilietis nuosavybės teise turėjo mažesnį žemės sklypą).

4. Teismo posėdyje pareiškėjų atstovas palaikė pareiškėjų skundo reikalavimus, iš esmės nurodydamas tuos pačius, kaip ir skunde, argumentus. Papildomai akcentavo, kad Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. 01-298 pareiškėjams nuosavybės teisės buvo atkurtos, perduodant 0,06 ha žemės sklypą bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis. Todėl pareiškėjai įgijo teisėtą lūkestį į likusią neatkurtą dalį, kuri yra 0,0624 ha ir atitiko Vyriausybės nustatytus dydžius. Taip pat pabrėžė, kad 1991 m. teikiant prašymus atkurti nuosavybės teises buvo nurodytas atkūrimo būdas – ekvivalentine natūra. Valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nebuvo pakeista.

5. Atsakovas NŽT nesutiko su pareiškėjų skundu. Atsiliepime į skundą atsakovas, remdamasis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir Tvarkos 34 punkto nuostatomis, nurodė, kad tik tie piliečiai, kurie pretenduoja atkurti nuosavybės teises į iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko nuosavybės teise valdytą ne mažesnį kaip 0,04 ha žemės plotą, gali būti įrašomi į piliečių eilę ir turi teisę pasirinkti vieną žemės sklypą individualiai statybai bendrosios nuosavybės teise su kitais piliečiais. Tuo atveju, jeigu piliečiui likęs negrąžintos žemės plotas yra mažesnis nei 0,04 ha, piliečiui / piliečiams bendrosios nuosavybės teise naujas žemės sklypas individualiai statybai negali būti perduodamas. Pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. 01-298 atkūrus nuosavybės teises, grąžinant E. B. ir B. B. po 0,03 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalį, likęs neatkurtas žemės plotas kiekvienam iš pareiškėjų sudaro po 0,0312 ha. Taigi, pareiškėjams likęs neatkurtas plotas yra mažesnis nei teisės aktuose numatytas minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo plotas Vilniaus mieste, todėl pareiškėjai pagrįstai išbraukti iš piliečių eilės.

6. Atkreipė dėmesį, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatos (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) reglamentavo, jog piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) numatė, kad tuo atveju, kai pilietis iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Pažymėjo, kad pareiškėjai prašymą skirti jiems vieną bendrą žemės sklypą NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė 2012 m. birželio 7 d., t. y. minėtiems terminams pasibaigus.

7. Teismo posėdyje atsakovo atstovė nesutiko su pareiškėjų skundo reikalavimais, prašė juos atmesti remiantis atsiliepimo į skundą argumentais. Papildomai akcentavo, kad kiekvienam pretendentui tenkanti dalis turi atitikti nustatytus minimalius žemės sklypų dydžius. NŽT negali vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo į mažesnius nei 0,04 ha ploto žemės sklypus.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 31 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjai yra pretendentai atkurti nuosavybės teises į likusią neatkurtą iki 1940 m. nacionalizacijos G. ir A. B. Vilniaus mieste valdytos žemės dalį – 0,0624 ha. Pareiškėjai pageidavo gauti naują žemės sklypą naujai statybai Vilniaus mieste bendrąja daline nuosavybe, tačiau NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo įsakymais buvo išbraukti iš Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilės, kadangi kiekvienam jų tenka po 0,0312 ha žemės ploto, t. y. mažiau, nei nustatytas minimalus neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo dydis.

10. Teismas, vadovaudamasis Tvarkos 35 punkto nuostata, padarė išvadą, kad tuo atveju, jeigu piliečiui likęs negrąžintos žemės plotas yra mažesnis nei 0,04 ha, piliečiui ir / ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise naujas žemės sklypas individualiai statybai negali būti perduotas, šiam(-iems) piliečiui(-iams) už valstybės išperkamą žemę turi būti atlyginta kitais Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje numatytais būdais.

11. Teismas atkreipė dėmesį, jog rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 1991 m. E. B. ir B. B. teikiant prašymus atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę, pretendentai išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nurodydami, kad pageidauja atkurti nuosavybės teises į žemę ekvivalentine natūra. Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. 01-298 atkuriant nuosavybės teises, E. B. (jos turto paveldėtojas yra pareiškėjas R. T.) ir B. B. perduotas nuosavybėn neatlygintinai prie jiems nuosavybės teise turimų pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, naudojamas 0,06 ha ploto žemės sklypas, taip tiesiogiai atkuriant nuosavybės teises, o į naujo žemės sklypo individualiai statybai suteikimą jie galėtų pretenduoti, tik norėdami pasinaudoti vienu iš kompensavimo už valstybės išperkamą žemę būdų. NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario 13 d. raštais informavo pareiškėjus apie Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje nustatytus atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdus, pasiūlė iki 2012 m. birželio 1 d. pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo pinigais, akcentuodamas, kad kiekvienam iš pareiškėjų likęs neatkurtas plotas yra po 0,0312 ha. Tačiau pareiškėjai NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2012 m. birželio 5 d. pateikė prašymą, kad jie pageidauja, jog jiems būtų skirtas naujas sklypas bendrąja daline nuosavybe. Apie teisę pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pareiškėjai buvo informuoti ir 2014 m. lapkričio 11 d., siūlant jiems nuosavybėn neatlygintinai miško plotą. Pareiškėjai valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepakeitė.

12. Teismas nustatė, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad likęs negrąžintas žemės plotas yra 0,0624 ha, todėl kiekvienam iš pretendentų turėtų tekti po 0,0312 ha, t. y. mažiau, nei teisės aktuose numatytas minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo plotas Vilniaus mieste (0,04 ha). Pareiškėjų skundo argumentus, kad atkuriant nuosavybės teises jų nurodytu būdu, reikia vertinti neatkurtą plotą kaip vieną nedalomą visumą, teismas vertino kaip nepagrįstus, kadangi įstatymų leidėjas neatlygintinai perduotino žemės sklypo individualiai statybai minimalaus ploto reikalavimą sieja su kiekvienam iš pretendentų tenkančia žemės sklypo ploto dalimi. Teismas pabrėžė, jog nurodytos aplinkybės patvirtino, kad pareiškėjai negali pasinaudoti pageidaujamu kompensavimo už valstybės išperkamą žemę būdu, t. y. gauti neatlygintinai naują žemės sklypą individualiai statybai, nes jiems tenkanti žemės sklypo dalis neatitiko teisės aktuose numatyto minimalaus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo ploto Vilniaus mieste reikalavimo. Todėl teismas sprendė, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo įsakymais pareiškėjai pagrįstai buvo išbraukti iš piliečių, pageidaujančių gauti naują žemės sklypą Vilniaus mieste, eilės.

13. Papildomai teismas pasisakė, jog, remiantis aptartu teisiniu reguliavimu, pareiškėjams nebegali būti suteikiamas naujas žemės sklypas individualiai statybai Vilniaus mieste, tačiau jie gali rinktis alternatyvius nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Pareiškėjams iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino nepasirinkus kito alternatyvaus kompensavimo už valstybės išperkamą žemę būdo, NŽT, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, teismo vertinimu, pagrįstai nurodė, kad už likusį negrąžintą žemės plotą nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik atlyginant pinigais.

14. Teismas konstatavo, kad NŽT, priimdama ginčijamą sprendimą, išsamiai išnagrinėjo ginčui aktualias aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti nėra teisinio pagrindo. Teismas pabrėžė, jog, netenkinus pareiškėjų skundo reikalavimo panaikinti NŽT 2016 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. 1SS-679-(7.5.), nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

15. Atmetęs pareiškėjų skundą, teismas jų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo taip pat atmetė.

III. 16. Pareiškėjai, nesutikdami su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti minėtą sprendimą ir priimti naują sprendimą, kurio pagrindu pareiškėjų skundas būtų tenkintas.

17. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, jog ginčijami administraciniai aktai, kuriais jiems buvo užkirstas kelias jų pasirinktu būdu atkurti nuosavybės teises į jiems priklausančią nekilnojamojo turto dalį, buvo priimti 2016 m. sausio 6 d., todėl, pareiškėjų manymu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, turėjo vadovautis ginčo įsakymų ir sprendimo priėmimo metu galiojusiomis teisės aktų redakcijomis.

18. Pareiškėjai pažymi, jog pirmosios instancijos teismas išvadas, kad jų skundas yra nepagrįstas, o įstatymų leidėjas neatlygintinai perduotino žemės sklypo individualiai statybai minimalaus ploto reikalavimą sieja su kiekvienam iš pretendentų tenkančia žemės sklypo ploto dalimi, padarė remdamasis nagrinėjamam ginčui neaktualia Tvarkos redakcija, galiojusia laikotarpiu nuo 1998 m. rugsėjo 24 d. iki 1999 m. lapkričio 10 d. Tuo tarpu, remiantis ginčui aktualia Tvarkos 34 punkto redakcija (aktuali redakcija nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.), nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos: perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise naują pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimą Nr. 1324 „Dėl naujų žemės sklypų dydžio miestuose, detaliųjų planų rengimo ir teritorijų inžinerinės įrangos“ (Žin., 1997, Nr. 112-2835) įrengtą arba neįrengtą Nutarimu patvirtinto dydžio žemės sklypą tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją, arba piliečių pageidavimu – mieste, kuriame jie gyvena (išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono miestus ir Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją). Kai neatlygintinai nuosavybėn piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise kitai paskirčiai perduodami daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių, pramonės ir sandėliavimo objektų bei komercinės paskirties objektų statybai numatyti žemės sklypai, šių žemės sklypų ar kiekvienam bendraturčiui tenkančių dalių dydis turi atitikti Nutarimu patvirtintus numatomų perduoti individualiai statybai žemės sklypų dydžius.

19. Pareiškėjai nurodo, jog nepaisant to, kad atsakovas 2012 m. vasario 13 d. ir 2014 m. lapkričio 11 d. pranešimais, pasikeitus įstatyminiam reglamentavimui, jiems siūlė pakeisti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, pareiškėjai nuosavybės teisių atkūrimo būdo nepakeitė. Be to, 2012 m. birželio 5 d. prašymu pareiškėjai patvirtino, kad siekia atkurti nuosavybės teises skiriant jiems sklypą bendrosios nuosavybės teisėmis. Atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. 01-298 buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į piliečiams B. B. ir E. B. tenkančią nekilnojamojo turto dalį, t. y. 0,06 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą 0,06 ha žemės sklypą bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis, namų valdai, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje (sprendimo 1 d.). Šiuo sprendimu taip pat buvo nuspręsta nuosavybės teises į piliečiams tenkančios žemės valdos dalį, t. y. 0,0624 ha žemės, atkurti vėliau (sprendimo 6 d.). Pažymi, kad iki ginčijamų įsakymų priėmimo pareiškėjai ilgą laiką buvo įtraukti į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už turėtą žemę, eilę, pareiškėjams buvo teikiami pasiūlymai dėl galimybės pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, tačiau jokia informacija, kad jų pasirinktu būdu nuosavybės teisės negalės būti atkurtos, pareiškėjams nebuvo pateikta. Pareiškėjai teigia, kad, remiantis nurodytomis aplinkybėmis, jie turėjo teisėtą lūkestį, jog jiems nuosavybės teisės į likusią neatkurtą dalį bus atkurtos perduodant lygiavertį sklypą Vilniaus mieste bendrosios dalinės nuosavybės teise.

20. Pareiškėjai mano, kad jie turi galiojančią teisę bendrosios dalinės nuosavybės teise atkurti nuosavybės teises į jiems priklausančią neatkurtą 0,0624 ha žemės, perduodant jiems neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai taikė ir aiškino teisės aktų nuostatas bei padarė nepagrįstas išvadas, jog atkuriant nuosavybės teises ir perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai, kiekvienam iš pretendentų turėtų tekti po ne mažiau nei Nutarime numatytas minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis Vilniaus mieste. Todėl tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas bei turėtų būti panaikintas.

21. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

22. Paaiškina, kad tuo atveju, jeigu piliečiui likęs negrąžintos žemės plotas yra mažesnis nei 0,04 ha, piliečiui / piliečiams bendrosios nuosavybės teise naujas žemės sklypas individualiai statybai negali būti perduodamas. Pažymi, kad ir pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą, padarė iš esmės analogišką išvadą, nurodydamas, jog įstatymų leidėjas neatlygintinai perduotino žemės sklypo individualiai statybai minimalaus ploto reikalavimą sieja su kiekvienam iš pretendentų tenkančia žemės sklypo ploto dalimi. Akcentuoja, kad Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. 01-298 atkūrus nuosavybės teises, grąžinant E. B. ir B. B. po 0,03 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalį, likęs neatkurtas žemės plotas kiekvienam iš pareiškėjų sudaro po 0,0312 ha. Todėl vertina, kad pareiškėjams likęs neatkurtas plotas yra mažesnis, nei teisės aktuose numatytas minimalus neatlygintinai nuosavybės perduodamo žemės sklypo plotas Vilniaus mieste, dėl ko pareiškėjai pagrįstai buvo išbraukti iš piliečių eilės.

23. Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, teisinės reikšmės neturi pareiškėjų argumentai, kad 2012 m. birželio 5 d. prašymu jie išreiškė valią, jog atkuriant nuosavybės teises pareiškėjams būtų suteiktas vienas bendras žemės sklypas. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatos (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) reglamentavo, kad piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) numatė, kad tuo atveju, kai pilietis iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Atkreipia dėmesį, kad prašymą skirti vieną bendrą žemės sklypą tuometiniam Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pareiškėjai pateikė 2012 m. birželio 5 d., t. y. minėtiems terminams suėjus.

24. Dėl pareiškėjų argumentų, kad teismas vadovavosi neaktualiomis ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų redakcijomis (t. y. teismas taikė Tvarkos 34 punkto redakciją, galiojusią nuo 1998 m. rugsėjo 24 d. iki 1999 m. lapkričio 10 d.), atsakovas pasisako, jog tiek teismo paminėtoje Tvarkos redakcijoje, tiek ir aktualioje redakcijoje yra išlikusios iš esmės analogiškos formuluotės dėl minimalaus nuosavybėn perduodamo žemės sklypo individualiai statybai dydžio, todėl, nurodžius šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, teismo sprendimo esmė vis tiek nepasikeistų. Akcentuoja, kad ir patys pareiškėjai nurodo tik aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi netinkama teisės aktų redakcija, tačiau nepaaiškina, kokių esminių pokyčių yra nagrinėjamam ginčui aktualiose nuostatose ir kokios reikšmės tai turėjo bylos tinkamam išnagrinėjimui. Pažymi, kad iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas neturėtų būti naikinamas vien dėl formalių aplinkybių.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 25. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas išnagrinėtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

26. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjų teisė atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, perduodant jiems bendrai neatlygintinai nuosavybėn naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, individualiai statybai.

27. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjams, kurie yra pretendentai atkurti nuosavybės teises į likusią neatkurtą iki 1940 m. nacionalizacijos G. ir A. B. Vilniaus mieste valdytos žemės dalį – 0,0624 ha, negali būti suteiktas pageidaujamas gauti naujas žemės sklypas naujai statybai Vilniaus mieste bendrąja daline nuosavybe, nes kiekvienam jų tenka po 0,0312 ha žemės ploto, t. y. mažiau, nei nustatytas minimalus neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo dydis (0,04 ha), todėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo įsakymais buvo pagrįstai išbraukti iš Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilės. Kai grąžinamos žemės plotas yra mažesnis nei 0,04 ha, šiam(-iems) piliečiui(-iams) už valstybės išperkamą žemę turi būti atlyginta kitais Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje numatytais būdais.

28. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, apeliaciniame skunde akcentavo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. 01-298 buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į piliečiams B. B. ir E. B. tenkančią nekilnojamojo turto dalį, t. y. 0,06 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą 0,06 ha žemės sklypą bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis, namų valdai, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje (sprendimo 1 d.). Šiuo sprendimu taip pat buvo nuspręsta nuosavybės teises į piliečiams tenkančios žemės valdos dalį, t. y. 0,0624 ha žemės, atkurti vėliau (sprendimo 6 d.). Teigė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės aktų nuostatas bei padarė nepagrįstas išvadas, jog atkuriant nuosavybės teises ir perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai, kiekvienam iš pretendentų turėtų tekti po ne mažiau nei Nutarime numatytas minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis Vilniaus mieste.

29. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjai pretenduoja lygiomis dalimis atkurti nuosavybės teises į G. ir A. B. iki nacionalizacijos Vilniaus mieste valdytos žemės sklypą 0,1224 ha, likusi neatkurta nuosavybės dalis sudaro 0,0624 ha, kiekvienam pretendentui – po 0,0312 ha. 1991 m. gruodžio 23 d. pateiktuose prašymuose E. B. (teisių perėmėjas R. T.) ir B. B. (teisių perėmėjai A. B. ir L. B.) buvo pareiškę valią grąžinti jiems turtą ekvivalentine natūra, NŽT Vilniaus m. skyriui jie 2012 m. birželio 7 d. pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad prašo atkuriant nuosavybės teises skirti jiems sklypą bendron nuosavybėn.

30. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio, reglamentuojančio nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo sąlygas ir tvarką, 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos: perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją.

31. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis įtvirtina, kad piliečiams neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo, esančio miesto teritorijai priskirtoje žemėje, dydį kiekviename mieste tvirtina Vyriausybė miesto, rajono savivaldybės siūlymu. Minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis – 0,04 ha (išskyrus nuosavybės teise turėtą mažesnį žemės sklypą). Maksimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo plotas turi būti ne didesnis kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesnis kaip 0,3 ha kituose miestuose.

32. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio nuostatų įgyvendinimą detalizuojantis Tvarkos 34 punktas nustato, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise naują pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimą Nr. 1324 „Dėl naujų žemės sklypų dydžio miestuose, detaliųjų planų rengimo ir teritorijų inžinerinės įrangos“ (Žin., 1997, Nr. 112-2835) įrengtą arba neįrengtą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo“ (Žin., 1998, Nr. 67-1956; 2010, Nr. 40-1904) patvirtinto dydžio žemės sklypą tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją. Neatlygintinai nuosavybėn perduodama naujo žemės sklypo dalis turi atitikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarime Nr. 920 nustatytus naujo žemės sklypo tame mieste dydžius (išskyrus tuos atvejus, kai pilietis nuosavybės teise turėjo mažesnį žemės sklypą). Kai neatlygintinai nuosavybėn piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise kitai paskirčiai perduodami daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių, pramonės ir sandėliavimo objektų bei komercinės paskirties objektų statybai numatyti žemės sklypai, šių žemės sklypų ar kiekvienam bendraturčiui tenkančių dalių dydis turi atitikti (išskyrus tuos atvejus, kai pilietis nuosavybės teise turėjo mažesnį žemės sklypą) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 920 patvirtintus nustatytus numatomų perduoti individualiai statybai žemės sklypų dydžius.

33. Atsakovas, atsisakydamas pareiškėjams atkurti nuosavybės teises perduodant vieną žemės sklypą individualiai statybai bendron nuosavybėn, rėmėsi Tvarkos 39 punkto nuostata, kad tais atvejais, kai piliečiui sugrąžintas ar perduodamas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypas miesto teritorijai priskirtoje žemėje yra mažesnio ploto už sklypą, į kurį atkuriama nuosavybės teisė, valstybė jam atlygina šios Tvarkos 82 punkte nurodytais būdais.

34. Atkreiptinas dėmesys, kad Tvarkos 34 punktas, nustatydamas, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise naują įrengtą arba neįrengtą Vyriausybės patvirtinto dydžio žemės sklypą tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, numato galimybę suteikti vieną nustatyto dydžio žemės sklypą individualiai statybai piliečiams bendrosios nuosavybės teise, ir tik tais atvejais, kai neatlygintinai nuosavybėn piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise perduodami žemės sklypai kitai paskirčiai, numatyti daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių, pramonės ir sandėliavimo objektų bei komercinės paskirties objektų statybai, šių žemės sklypų ar kiekvienam bendraturčiui tenkančių dalių dydis turi atitikti (išskyrus tuos atvejus, kai pilietis nuosavybės teise turėjo mažesnį žemės sklypą) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 920 patvirtintus nustatytus numatomų perduoti individualiai statybai žemės sklypų dydžius.

35. Teisėjų kolegija, aiškindama Tvarkos 34 punkto nuostatą, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, gali būti atkuriamos perduodant neatlygintinai piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise naują įrengtą arba neįrengtą Vyriausybės patvirtinto dydžio žemės sklypą tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, numatančią galimybę suteikti vieną nustatyto dydžio žemės sklypą individualiai statybai piliečiams bendrosios nuosavybės teise, vertina, kad ja yra detalizuojamas Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto bei 5 straipsnio 3 dalies nuostatų dėl perdavimo neatlygintinai nuosavybės teise piliečiams naujo Vyriausybės nustatyta tvarka įrengto arba neįrengto žemės sklypo individualiai statybai, įgyvendinimas, ir Tvarkos 34 punkto nuostata, kad Vyriausybės patvirtinto dydžio žemės sklypas individualiai statybai gali būti perduodamas piliečiams bendrosios nuosavybės teise, atitinka Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte bei Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus įstatymo leidėjo tikslus, visą Atkūrimo įstatymo normų sistemą.

36. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto tekste vartojamos sąvokos „piliečiui“ turinys, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti interpretuojamas neatsižvelgiant į Atkūrimo įstatymo priėmimo tikslą – nuosavybės teisių atkūrimą asmenims, kurių turtas buvo neteisėtai nusavintas – t. y. savininkams. Atkūrimo įstatymo tekste sąvoka „piliečiai“, „piliečiams“ yra vartojama tiek asmenų, kurių turtas buvo nusavintas, t. y. savininkų, prasme, tiek asmenų, kurie siekia atkurti nuosavybės teises, t. y. pretendentų, prasme. Atkūrimo įstatymo paskirtis, visų pirma, grąžinti prarastas teises savininkams, užtikrinti jų nuosavybės teisių tęstinumą ir apsaugą, tai yra akcentuojama ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) formuojamoje doktrinoje.

37. Konstitucinio Teismo aktuose yra ne kartą konstatuota, kad įstatymo leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę buvusiems savininkams žemę susigrąžinti natūra; tačiau, jeigu dėl susiklosčiusių faktinių žemėnaudos santykių ir visuomenės poreikių nėra galimybių grąžinti žemę natūra, buvusiam savininkui yra garantuota teisė pasirinkti nuosavybės teisės atkūrimo būdą įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis, inter alia ekvivalentine natūra (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 2002 m. gegužės 10 d. nutarimai, 2008 m. liepos 4 d. sprendimas).

38. Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją. Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija) nedraudžia nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykių įstatymu diferencijuotai reguliuoti ir tuo aspektu, kad nuosavybės teisių atkūrimo sąlygos ir tvarka gali skirtis inter alia pagal tai, į kokios rūšies nuosavybę (žemę, mišką, vandens telkinį) yra atkuriamos nuosavybės teisės, taip pat pagal tai, kokioje teritorijoje yra nuosavybė, į kurią atkuriamos nuosavybės teisės. Tačiau turi būti paisoma konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio inter alia teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas).

39. Įstatymų leidėjas turi įgaliojimus (aišku, neperžengdamas Konstitucijoje eksplicitiškai ir implicitiškai įtvirtintų apribojimų) nustatyti ir tai, kad, nesant galimybės grąžinti natūra būtent to turto, kuris asmeniui nuosavybės teise priklausė iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo, nuosavybės teisės yra atkuriamos kitais būdais, inter alia suteikiant lygiavertį žemės, miško, vandens telkinio plotą kitoje vietovėje, t. y. suteikiant tokį turtą, kuris tam asmeniui nuosavybės teise niekada nepriklausė (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai).

40. Atkūrimo įstatyme numatytas pažeistų nuosavybės teisių atkūrimas taikant ribotą restituciją reiškia tokių ribojimų nustatymą tiek savininkų atžvilgiu, įtvirtinant maksimalius grąžintinų žemės sklypų dydžius, taip pat atvejus, kai nekilnojamasis turtas yra valstybės išperkamas, tiek pretendentų atžvilgiu, kai nustatomi tam tikri ribojimai atkuriant nuosavybės teises įstatyme numatytais būdais. Konkrečių ginčų atveju ribojimų atkurti nuosavybės teises taikymas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į jo tikslus ir paskirtį, įvertinant ir ginčo atveju aktualų aspektą, ar tokie ribojimai sietini su buvusių savininkų teisių apimtimi, ar su asmenų, pretenduojančių atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, teisėmis ir teisėtais interesais.

41. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai savo teisėtus lūkesčius sieja su nuosavybės teisių atkūrimu ekvivalentine natūra, Atkūrimo įstatyme numatytu būdu siekdami gauti vieną žemės sklypą individualiai statybai bendrosios nuosavybės teise, tai grindžia Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir Tvarkos 34 punkto nuostatomis. Teisėjų kolegija Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte vartojamą žodį „piliečiui“ aiškina logiškai susiejant jo turinį su sąvoka „savininkas“, nes įstatymo tikslai, visų pirma, nukreipti asmenų, kurių nekilnojamasis turtas buvo neteisėtai nacionalizuotas, savininkų teisių atkūrimui įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Atkūrimo įstatyme numatyta, kad dėl objektyvių aplinkybių pretendentais atkurti nuosavybės teises gali būti ne tik patys savininkai, bet ir kiti asmenys, įstatyme numatytais pagrindais perėmę jų teises (2 straipsnis). Jei Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte vartojamos sąvokos „piliečiui“ turinys suprantamas siaurai, neįvertinus Atkūrimo įstatymo kontekste šiai sąvokai teikiamos savininko, kuris neteko turto, prasmės, nagrinėjamu atveju nepagrįstai apribojamas nuosavybės teisių atkūrimas į konkretaus savininko turtą, nes nėra viršijami įstatyme numatyti grąžinti išlikusio nekilnojamojo turto dydžiai, o tuo pačiu nepagrįstai ribojamos ir pretendentų teisės atkurti nuosavybės teises ta apimtimi, kokia būtų atkurta kitam asmeniui (savininkui), įstatymo prasme esančiam toje pačioje padėtyje. Nagrinėjamu atveju nėra Atkūrimo įstatyme nustatytų pagrindų riboti savininkui atkuriamo žemės sklypo dydį, o pareiškėjų siekis atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, suteikiant vieną sklypą bendrosios nuosavybės teise individualiai statybai, kai likusi savininko neatkurtos nuosavybės dalis savo dydžiu yra pakankama tokiam sklypui konkrečioje vietovėje suformuoti, laikytinas atitinkančiu Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 5 straipsnio 3 dalies ir Tvarkos 34 punkto reikalavimus.

42. Atsakovo argumentas, kad pareiškėjai, pateikdami prašymą suteikti vieną žemės sklypą individualiai statybai bendrosios nuosavybės teise, pakeitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo praleidę Atkūrimo įstatymo 21 straipsnyje nustatytus terminus, yra atmestinas. Pareiškėjų valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentinės natūros būdu nekito nuo prašymų pateikimo dienos, jų 2012 m. birželio 7 d. pateiktas prašymas, kuriame jie nurodė, kad prašo atkuriant nuosavybės teises skirti jiems sklypą bendron nuosavybėn, neturi būti vertinamas kaip valios pareiškimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo, nes jo esmė buvo nuosavybės teisių atkūrimas bendrosios nuosavybės teise anksčiau pasirinktu būdu, bet ne kito įstatyme numatyto būdo pasirinkimas.

43. Tiek atsakovas, atsisakydamas pareiškėjams atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą suteikiant vieną sklypą bendrosios nuosavybės teise individualiai statybai, tiek pareiškėjų skundą atmetęs pirmosios instancijos teismas, netinkamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir Tvarkos 34 punkto nuostatas. Atsakovo argumentas, kad Tvarkos 39 punktas riboja galimybes nagrinėjamu atveju sugrąžinti ar perduoti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą miesto teritorijai priskirtoje žemėje, yra atmestinas, nes pareiškėjams grąžintinas žemės sklypas sudaro 0,0624 ha, o ribojimas suteikti žemės sklypą pareiškėjams bendrosios nuosavybės teise nėra šio straipsnio reglamentavimo dalykas ir yra paneigiamas aukščiau pateikiamu Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir Tvarkos 34 punkto aiškinimu.

44. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad atsakovo priimti sprendimai neatitinka Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir jį įgyvendinančios Tvarkos 34 punkto nuostatų, pareiškėjų apeliacinį skundą tenkina ir naikina pirmosios instancijos teismo sprendimą, kaip priimtą netinkamai aiškinant ir taikant ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas (ABTĮ 143 str.). Panaikinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija priima naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundą tenkina pilnai – panaikina atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. kovo 4 d. sprendimą Nr.1SS-679-(7.5.) „Dėl skundo išnagrinėjimo“ bei įpareigoja atsakovą panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2016 m. sausio 6 d. įsakymus Nr. 49VĮ-13-(14.49.2.) ir Nr. 49VĮ-14-(14.49.2.) „Dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 49VĮ-1237-(14.49.2.) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1160-(14.49.2.) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtinto 1 priedo pakeitimo“ pakeitimo“; įpareigoja atsakovą pakeisti NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1237-(14.49.2.) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1160-(14.49.2.) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtinto 1 priedo pakeitimo“ patvirtintą piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, įtraukiant į šią eilę R. T. ir B. B. (teisių perėmėjai A. B. ir L. B.), bendrosios dalinės nuosavybes teise atkurti nuosavybės teises į 0,0624 ha žemės plotą.

45. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma atlyginti bylinėjimosi išlaidas, tačiau pareiškėjai nėra nurodę, kokio dydžio ir kurias bylinėjimosi išlaidas prašoma priteisti. Pareiškėjai per ABTĮ 45 straipsnyje nustatytą terminą turi teisę pateikti prašymą su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu, todėl teisėjų kolegija bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo nesprendžia.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjų R. T. ir B. B. (teisių perėmėjai A. B. ir L. B.) apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, pareiškėjų R. T. ir B. B. (teisių perėmėjai A. B. ir L. B.) skundą patenkinti:

panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. kovo 4 d. sprendimą Nr.1SS-679-(7.5.) „Dėl skundo išnagrinėjimo“;

įpareigoti atsakovą panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2016 m. sausio 6 d. įsakymus Nr. 49VĮ-13-(14.49.2.) ir Nr. 49VĮ-14-(14.49.2.) „Dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 49VĮ-1237-(14.49.2.) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1160-(14.49.2.) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtinto 1 priedo pakeitimo“ pakeitimo“;

įpareigoti atsakovą pakeisti NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1237-(14.49.2.) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1160-(14.49.2.) „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtinto 1 priedo pakeitimo“ patvirtintą piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, įtraukiant į šią eilę R. T. ir B. B. (teisių perėmėjai A. B. ir L. B.), bendrosios dalinės nuosavybes teise atkurti nuosavybės teises į 0,0624 ha žemės plotą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė