2021-03-24 Nr. AB-5894-3-64-3-01837-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-605-552/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01837-2019-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.9; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. V. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja R. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Mažeikių skyrius) 2019 m. kovo 25 d. sprendimą (raštą) Nr. (8.20)DV_S-111161 „Dėl nurašytų lėšų grąžinimo ir skolos valstybės biudžetui perskaičiavimo“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV) 2019 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. (9.8)I-4836 „Dėl Fondo valdybos Mažeikių skyriaus veiksmų“.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2009 m. liepos 24 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-456-287/2009 buvo patvirtinta pareiškėjos ir Ž. S. taikos sutartis, pagal kurią pareiškėja įsipareigojo mokėti išlaikymą nepilnamečiui sūnui L. S., kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 130 litų nuo 2009 m. birželio 1 d. iki sūnaus pilnametystės – (duomenys neskelbtini). Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1078-744/2014 buvo pakeistas Pakruojo rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 24 d. sprendimas ir pareiškėja įsipareigojo sūnaus išlaikymui mokėti po 57 Eur kas mėnesį iki sūnaus pilnametystės. Lėšų sūnaus išlaikymui išieškojimą vykdė antstolė. Mokėjimai buvo vykdomi savanoriškai bei iš pareiškėjos darboviečių. Kai pareiškėja negalėjo mokėti, vėliau antstolė išieškodavo skolą per darbovietes, todėl skolos už vaiko išlaikymą nebuvo. 2019 m. vasario ir kovo mėnesiais iš VSDFV Mažeikių skyriaus gavo raštus, paskutiniame rašte buvo nurodyta, kad pareiškėja skolinga VSDFV už sūnaus išlaikymą. Pareiškėja VSDFV Mažeikių skyriui pateikė įrodymus – antstolio pažymas, kad antstolis pagal vykdomąjį raštą išskaičiavo iš pareiškėjos visas priteistas sumas ir pareiškėja nėra skolinga. VSDFV 2019 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. (9.8) I-4836 atsisakė tenkinti pareiškėjos pareiškimą dėl VSDFV Mažeikių skyriaus reikalavimo grąžinti įsiskolinimą, kadangi aplinkybė, jog laikotarpiu, kai nustatytų periodinių išmokų vaikui išlaikyti pareiškėja negalėjo mokėti ir antstolė pagal vykdomąjį raštą skolą vėliau išieškodavo per darbovietes, neturi įtakos pareiškėjos prievolei grąžinti Vaikų išlaikymo fondo (toliau – ir VIF) administracijos mokėtų išmokų ir nuo jų priskaičiuotų sumų, nes vaiko išlaikymo išmokos buvo mokamos pagrįstai. Tai reiškia, kad kai antstoliai pradėjo mokėti vaiko išlaikymui skirtas išmokas, atskaičiuojant lėšas iš pareiškėjos mėnesinių pajamų, sumą, viršijančią priteisto išlaikymo dydį, Ž. S. turėjo grąžinti VIF administracijai. Ž. S., kaip nesąžiningas permokos gavėjas, privalo atsakyti už nepagrįstai gautas išmokas. Pažymėjo, kad pareiškėja negali būti skolininku, nes apie tokį dviejų šalių VIF ir Ž. S. susitarimą nieko nežinojo.

3. Atsakovas VSDFV Mažeikių skyrius atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti.

4. Nurodė, kad 2019 m. kovo 25 d. VSDFV Mažeikių skyrius raštu Nr. (8.20)DV_S-11161 informavo pareiškėją apie skolą valstybės biudžetui 2019 m. kovo 25 d., kurios suma yra 1 650,34 Eur (1258,28 Eur išmokėtų vaiko išlaikymo išmokų, 324,11 Eur palūkanų ir 67,95 Eur delspinigių). Minėtame rašte buvo nurodyti laikotarpiai, kada Ž. S. buvo mokamos vaiko išlaikymo išmokos ir paprašyta pareiškėjos pateikti dokumentus, patvirtinančius lėšų mokėjimą vaiko išlaikymui būtent rašte nurodytais laikotarpiais. Papildomi dokumentai gauti nebuvo. 2019 m. balandžio 5 d. pareiškėja VSDFV Mažeikių skyriui pateikė prašymą dėl vaikų išlaikymo išmokų skolininko skolos valstybės biudžetui sumokėjimo dalimis. 2019 m. gegužės 3 d. VSDFV Mažeikių skyrius tenkino pareiškėjos prašymą ir priėmė sprendimą Nr. (8.20)IVI-SP3-1049. Minėtas sprendimas bei informacija apie skolos susidarymą ir skolos dydį registruotu laišku su įteikimu išsiųsta R. V.. Pažymėjo, kad pareiškėja elektroniniu paštu buvo informuota, jog pagal sudarytą grafiką pinigai į Sodros sąskaitą nėra pervedami. 2019 m. birželio 13 d. elektroniniu paštu pareiškėja atsiprašė, kad laiku pinigų pagal grafiką nepervedė ir nurodė, jog 2019 m. birželio 14 d. pinigus sumokės. 2019 m. gegužės 28 d. VSDFV Mažeikių skyrius raštu Nr. (11.3)DV_S-19781 informavo pareiškėją apie skolą ir pakartotinai paprašė pateikti dokumentus, patvirtinančius lėšų mokėjimą vaiko išlaikymui laikotarpiais: 2010 m. kovo–2011 m. gegužės mėn., 2013 m. liepos–2013 m. gruodžio mėn., 2014 m. sausio–2014 m. gruodžio mėn. Papildomi dokumentai pateikti nebuvo. 2019 m. birželio 18 d. pareiškėja pateikė VSDFV pareiškimą prašydama duoti nurodymą savo skyriui permoką išieškoti iš Ž. S.. VSDFV 2019 m. liepos 18 d. sprendimu Nr.(9.8)1-4836 konstatavo, kad VSDFV Mažeikių skyriaus veiksmai ir sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti.

6. Pažymėjo, jog įvertinę tai, kad naujų dokumentų, įrodančių, kad teismo nustatyta tvarka kas mėnesį periodinėmis išmokomis pareiškėja mokėjo išmokas vaikui L. S. išlaikyti, nepateikė, VSDFV Mažeikių skyrius pagrįstai nusprendė, kad pagal pareiškėjos pateiktus dokumentus Ž. S. nėra pagrindo nustatyti vaiko išlaikymo išmokų permokos, kadangi pareiškėja nuo 2010 m. kovo 5 d. iki 2011 m. balandžio 30 d. ir nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. kas mėnesį nustatytų lėšų vaiko išlaikymui nemokėjo ir Vaikų išlaikymo fondo administracija nurodytu laikotarpiu pagrįstai buvo perėmusi pareiškėjos pareigą mokėti išmoką vaiko išlaikymui. VSDFV Mažeikių skyrius pareiškėjai, kaip vaikų išlaikymo išmokų skolininkei, išsiuntė 2019 m. kovo 25 d. raštą Nr. (8.20) DV_S-11161 „Dėl nurašytų lėšų grąžinimo ir skolos valstybės biudžetui perskaičiavimo“, kuriuo pranešama apie pareiškėjos skolą valstybės biudžetui, siūloma šią skolą sumokėti, o jeigu neturi galimybės sumokėti visos skolos sumos, kreiptis dėl skolos grąžinimo išdėstymo dalimis bei primenama apie nurodytos skolos nesumokėjimo pasekmes. Manė, jog minėtas raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuris teisinių pasekmių pareiškėjai nesukelia.

II. 7. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino ir panaikino VSDFV Mažeikių skyriaus 2019 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. (8.20)DV_S-11161 bei VSDFV 2019 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. (9.8)I-4836.

8. Teismas nustatė, kad VSDFV Mažeikių skyrius 2019 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. (8.20)DV_S-11161 atsisakė perskaičiuoti pareiškėjos skolą valstybės biudžetui nurodydamas, jog įvertinus pateiktus papildomus dokumentus dėl skolos valstybės biudžetui perskaičiavimo permoka Ž. S. už vaiką L. S. nenustatyta. Ž. S. informuodavo VIF administraciją apie gaunamus alimentus iš R. V.. Kai Ž. S. gaudavo iš R. V. pilną alimentų sumą, išmoka iš VIF administracijos buvo nutraukiama. Vaikų išlaikymo išmoka buvo mokama laikotarpiais nuo 2010 m. kovo mėnesio iki 2011 m. gegužės mėnesio, nuo 2013 m. liepos mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio ir nuo 2014 m. sausio mėnesio iki 2014 m. gruodžio mėnesio. Nurodė, jog jeigu pareiškėja nori, kad skola būtų perskaičiuota ir nustatyta permoka Ž. S., ji turi pateikti dokumentus, įrodančius alimentų mokėjimą vaikų išlaikymo išmokų mokėjimo už anksčiau minėtą laikotarpį. Pažymėjo, kad R. V. skola valstybės biudžetui 2019 m. kovo 25 d. yra 1650,34 Eur, iš jų: 1258,28 Eur išmokėtų vaikų išlaikymo išmokų 324,11 Eur palūkanų ir 67,95 Eur delspinigių.

9. VSDFV 2019 m. liepos 18 d. sprendime Nr. (9.8) I-4836 nurodė, kad išanalizavusi 2019 m. birželio 18 d. pareiškime ir kartu pateiktoje antstolės V. Š. 2019 m. vasario 27 d. pažymoje Nr. PAŽ (P)-40 apie išlaikymo išieškojimą esančią informaciją bei VSDFV Mažeikių skyriaus pateiktus duomenis, nustatė, kad laikotarpiu, kai R. V. mokėjo (ar iš jos buvo išieškomos) periodines išmokas vaikui išlaikyti, jau Vaikų išlaikymo fondo administracija buvo nustačiusi pareiškėjui Ž. S. vaikų išlaikymo išmokų permoką už 2011 m. gegužės mėn. Naujų dokumentų, įrodančių, kad teismo nustatyta tvarka kas mėnesį periodinėmis išmokomis R. V. mokėjo išmokas vaikui išlaikyti, nepateikta. Nurodė, kad VSDFV Mažeikių skyrius pagrįstai nusprendė, kad pagal pateiktus dokumentus Ž. S. nėra pagrindo nustatyti vaiko išlaikymo išmokų permokos, kadangi R. V. nuo 2010 m. kovo 5 d. iki 2011 m. balandžio 30 d. ir nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. kas mėnesį nustatytų lėšų vaiko išlaikymui nemokėjo ir VIF nurodytu laikotarpiu pagrįstai buvo perėmusi R. V. pareigą mokėti išmoką vaiko išlaikymui. Aplinkybė, kad laikotarpiu, kai nustatytų periodinių išmokų vaikui išlaikyti mokėti pareiškėja negalėjo ir antstolė pagal vykdomąjį raštą Nr. 2-456-287/2009 skolą vėliau išieškodavo per darbovietes, neturi įtakos pareiškėjos prievolei grąžinti VIF mokėtų išmokų ir nuo jų priskaičiuotų sumų, nes vaiko išlaikymo išmokos buvo mokamos pagrįstai. VSDFV vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 4 dalimi konstatavo, kad VSDFV Mažeikių skyriaus atlikti veiksmai ir priimti sprendimai dėl R. V. skolos išieškojimo yra teisėti ir pagrįsti.

10. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo (toliau – ir VIFĮ) (ginčui aktuali teisės akto redakcija galiojusi nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d. ir nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) 3 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio 1, 3 dalių, 2 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 įsakymu Nr. A1-356 patvirtinto Išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo sustabdymo ir nutraukimo tvarkos aprašo (ginčui aktuali teisės akto redakcija galiojanti nuo 2008 m. kovo 26 d.) 10, 12 punktų nuostatomis. Vadovaudamasis nurodytomis teisės aktų nuostatomis, teismas nurodė, kad nagrinėjamos bylos atveju skolininku laikytina pareiškėja R. V., nes iš jos buvo priteistas išlaikymas Ž. S. už sūnų L. S..

11. Teismas vadovavosi VIFĮ 12 straipsnio 1 dalimi. Nustatė, kad 2010 m. kovo 5 d. Ž. S. prašymu kreipėsi į Garantinio ir vaikų išlaikymo fondo administraciją dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondų mokėjimo sūnui L. S.. Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. V2-4104 „Dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo“ nuspręsta mokėti L. S. nuo 2010 m. kovo 5 d. išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo už kiekvieną praėjusį mėnesį, kol atsiras Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą. Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2011 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. V2-10551 „Dėl išmokų iš vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo“ nuspręsta nuo 2011 m. gegužės 1 d. nutraukti išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą L. S., nes skolininkė pradėjo mokėti nustatytą skolą. VIF administracija įvertinusi pateiktus dokumentus 2011 m. spalio 18 d. raštu Nr. (VI-1305/2010)D2-30323 informavo Ž. S. apie nustatytą 130,00 Lt (37,65 Eur) vaikų išlaikymo išmokų permoką.

12. 2013 m. spalio 8 d. Ž. S. pakartotinai pateikė prašymą VIF administracijai Gauti išmoką iš VIF. Antstolės V. Š. 2013 m. rugsėjo 9 d. pažymoje Nr. 2-456-287/2009 nurodyta, kad 2013 m. birželio mėn. pagal išieškotojo pranešimą gauta 123,85 Lt (35,87 Eur), 2013 m. liepos–rugpjūčio mėn. nebuvo mokamos teismo sprendimu nustatytos vaiko išlaikymo lėšos. VIF administracija 2013 m. spalio 15 d. priėmė sprendimą Nr. V2-14901 „Dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo“, kuriuo nusprendė nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2018 m. spalio 31 d. kiekvieną mėnesį mokėti po 146,00 Lt (42,28 Eur) dydžio išmoką, nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 7 d. išmokėti 34,07 Lt (9,87 Eur) dydžio išmoką L. S. iš Vaikų išlaikymo fondo, kol atsiras VIFĮ nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą. 2014 m. gruodžio 10 d. Pakruojo rajono apylinkės teismas nutartimi patvirtino ieškovo Ž. S. ir atsakovės R. V. taikos sutartį, pagal kurią R. V. nuo 2015 m. sausio 1 d. įsipareigojo kas mėnesį sūnaus išlaikymui mokėti po 57 Eur. Fondo administracija 2015 m. sausio 28 d. priėmė sprendimą Nr. V2-661 „Dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo“, kuriuo nuo 2015 m. sausio 1 d. nutraukė išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą L. S.. 2019 m. balandžio 5 d. R. V. VSDFV Mažeikių skyriui pateikė prašymą „Dėl vaikų išlaikymo išmokų skolininko skolos valstybės biudžetui sumokėjimo dalimis“. 2019 m. gegužės 3 d. VSDFV Mažeikių skyrius priėmė sprendimą Nr. (8.20)IVI-SP3-1049 „Dėl R. V. vaikų išlaikymo išmokų skolininko skolos valstybės biudžetui sumokėjimo dalimis“, sudarė mokėjimo grafiką laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2021 m. kovo 28 d.

13. VSDFV Mažeikių skyriaus 2019 m. gegužės 28 d. pažyma Nr. (11.4) KA_PZ2-702 apie įsiskolinimą dėl išmokėtų vaikų išlaikymo išmokų patvirtina, kad Vaikų išlaikymo fondo administracija už skolininkę R. V. Ž. S. už sūnų L. S. laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2011 m. balandžio 30 d. išmokėdavo po 32,79 Eur/mėn., o laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. – po 42,28 Eur/mėn.

14. Antstolės V. Š. 2019 m. vasario 27 d. pažymoje Nr. PAŽ (P)-40 „Apie išlaikymo išieškojimą“ (toliau – ir pažyma) pateikta informacija vykdomojoje byloje apie skolininkės R. V. mokėtas išlaikymo sumas išieškotojui Ž. S.. Teisėjų kolegija konstatavo, kad antstolio pažyma patvirtina, jog laikotarpiu, kai nustatytų periodinių išmokų vaikui išlaikyti pareiškėja R. V. nemokėdavo, vėliau antstolis pagal vykdomąjį raštą Nr. 2-456-287/2009 skolą išieškodavo per darbovietes. Atsižvelgiant į nurodytus antstolio duomenis, konstatuota, kad VSDFV Mažeikių skyrius ir VSDFV neteisėtai ir nepagrįstai nevertino gautų duomenų, įrodančių apie alimentų sumokėjimą bei užskaitymą, todėl neteisėtai atsisakė perskaičiuoti pareiškėjos įsiskolinimą valstybės biudžetui.

15. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 1 straipsnio, 6 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, nurodė, kad atsakovas turi įvertinti, kokio dydžio išlaikymą vaikas gavo iš skolininko, bei kokio dydžio išmokos buvo skirtos vaiko išlaikymui iš valstybės, bei įvertinti tai, jog teisiškai yra negalima situacija, kai vaikui skiriamas teismo sprendimu nustatytas išlaikymas yra užtikrinamas išmokomis, tačiau vėliau yra išieškomas ar kitu būdu sumokomas ir iš išlaikymą privalančio teikti asmens, tad vaikui skirtas išlaikymas viršija teismo sprendimu numatytą dydį. Pažymėta, jog taip pat negalima situacija, kad privalantis teikti išlaikymą asmuo, iš kurio yra išieškota visa vaiko išlaikymo suma, nustatyta teismo sprendimu, turi dar kartą mokėti šią ar panašią sumą atsakovui. Siekiant išvengti būtent tokios situacijos, įstatymų leidėjas ir numatė pareigą asmeniui, gaunančiam išmokas vaiko išlaikymui, nedelsiant pranešti apie gautas iš privalančio teikti išlaikymą asmens išmokas, nepriklausomai nuo to, ar tas išmokas sumoka pats asmuo, ar jos buvo gautos jas išieškant priverstine tvarka tam, jog būtų galima nedelsiant nustatyti toliau mokamų išmokų dydį ar imtis priemonių permokai išsiieškoti. Gavus tokius pranešimus vėliau, atsakovas turi vertinti tai, jog vaikui skirtų išmokų dydis negali viršyti teismo sprendimu nustatyto dydžio, ir tik atlikus tokį vertinimą, galima pradėti išieškojimo procedūrą iš asmens, kuris arba nesumokėjo visos vaiko išlaikymui teismo nustatytos sumos, ar gavo didesnę nei vaiko išlaikymui yra nustatyta suma.

16. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, padarė išvadą, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomos tiek konkrečios faktinės aplinkybės, tiek ir aiškus akto priėmimo teisinis pagrindas. Įvertinusi aukščiau išdėstytus faktus teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas netinkamai vertino gautus duomenis, nepagrįstai, turėdamas informaciją apie sumokėtus bei užskaitytus alimentus, šios informacijos nevertino, dėl to priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą.

17. Teismas konstatavo, kad VSDFV Mažeikių skyriaus 2019 m. kovo 25 d. sprendimas Nr. (8.20)DV_S-11161 „Dėl nurašytų lėšų grąžinimo ir skolos valstybės biudžetui perskaičiavimo“, kuriuo buvo atsisakyta perskaičiuoti pareiškėjos R. V. skolą valstybės biudžetui, yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Kadangi šis sprendimas naikintinas, todėl ir trečiojo suinteresuoto asmens, kaip išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, VSDFV 2019 m. liepos 18 d. sprendimas Nr. (9.8)I-4836 naikintinas.

III. 18. Atsakovas VSDFV apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

19. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes vertino labai formaliai, dėl to padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė neteisėtą sprendimą.

20. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja turėjo pareigą išlaikyti savo vaiką taip, kaip numatyta Pakruojo rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 24 d. ir 2014 m. gruodžio 10 d. nutartyse. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad netinkamas tėvų pareigos vykdymas ar visiškas jų nevykdymas pateisinami tik išimtiniais atvejais, nepriklausančiais nuo jų valios.

21. Atsakovas vadovaujasi VIFĮ 12 straipsniu. Nurodo, kad Ž. S. vaikų išlaikymo išmokos permoka nenustatyta, kadangi jis teisės aktų nustatyta tvarka, laiku informuodavo VIF administraciją apie gaunamas lėšas vaiko išlaikymui.

22. Atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką atsakovas akcentuoja, kad visų pirma turi būti vadovaujamasi vaiko interesais ir siekiama kad valstybės parama pasiektų adresatą – konkrečius vaikus, kuriems ši parama skirta.

23. Nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog Ž. S. netinkamai vykdė savo pareigą. Priešingai, jis nuolat informuodavo VIF administraciją tuo atveju, jeigu gaudavo išlaikymą iš vaiko motinos. Atsižvelgdamas į gautą informaciją VIF administracijos direktorius priimdavo sprendimus dėl išmokų mokėjimo pakeitimo arba nutraukdavo jų mokėjimą. Atsižvelgiant į tai, kad vaikų išlaikymo išmokos Ž. S. buvo mokamos pagrįstai, VIF administracija neturėjo teisinio pagrindo nustatyti permoką.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos R. V. skundą atmesti.

25. Nurodo, jog įvertinus tai, kad naujų dokumentų, įrodančių, kad teismo nustatyta tvarka kas mėnesį periodinėmis išmokomis pareiškėja mokėjo išmokas vaikui L. S. išlaikyti, nepateikė, VSDFV Mažeikių skyrius pagrįstai nusprendė, kad pagal pareiškėjos pateiktus dokumentus Ž. S. nėra pagrindo nustatyti vaiko išlaikymo išmokų permokos, kadangi pareiškėja nuo 2010 m. kovo 5 d. iki 2011 m. balandžio 30 d. ir nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. kas mėnesį nustatytų lėšų vaiko išlaikymui nemokėjo ir VIF administracija nurodytu laikotarpiu pagrįstai buvo perėmusi pareiškėjos pareigą mokėti išmoką vaiko išlaikymui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Mažeikių skyriaus 2019 m. kovo 25 d. rašto Nr. (8.20)DV_S-11161, kuriuo pareiškėja buvo informuota apie lėšų grąžinimą bei atsisakyta perskaičiuoti jos įsiskolinimą valstybės biudžetui, taip pat dėl VSDFV 2019 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. (9.8)I-4836, kuriuo paliktas nepakeistas minėtas VSDFV Mažeikių skyriaus raštas, pagrįstumo ir teisėtumo.

27. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos skundą nustatęs, kad VSDFV Mažeikių skyrius tinkamai nemotyvavo skundžiamo rašto, nevertino informacijos apie pareiškėjos sumokėtus ir užskaitytus alimentus.

28. Atsakovas VSDFV Mažeikių skyrius su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, jog valstybės mokamas išmokas vaikui išlaikyti gavęs asmuo vykdė savo pareigas, todėl išmokų permokos nėra, o pareiškėja, kaip VIF skolininkė privalėtų atlyginti išmokėtas sumas.

29. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

30. Byloje nustatytos šios faktinės aplinkybės, dėl kurių tarp šalių ginčo nėra: 2009 m. apylinkės teismo sprendimu buvo patvirtinta taikos sutartis, pagal kurią pareiškėja įsipareigojo mokėti išlaikymą savo nepilnamečiam sūnui po 130 litų. Vėliau, 2014 m. apylinkės teismo nutartimi minėta taikos sutartis buvo pakeista ir pareiškėja įsipareigojo toliau mokėti išlaikymą nepilnamečiam sūnui po 57 Eur kas mėnesį iki jo pilnametystės – (duomenys neskelbtini). Pareiškėja savo pareigos tinkamai nevykdė, todėl nuo 2010 m. kovo 5 iki 2011 m. balandžio 30 d. jos nepilnamečiam sūnui kasmėnesinės išmokos buvo skirtos ir mokamos iš Vaikų išlaikymo fondo. 2011 m. gegužės mėnesį pareiškėjai pradėjus teikti sūnui išlaikymą ( išieškant per antstolių kontorą), išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo buvo nutrauktos. Vėliau pareiškėjai vėl nevykdant šios pareigos , nuo 2013 m. liepos mėnesio iki 2015 m. sausio mėnesio jos nepilnamečiam sūnui buvo skirtos išmokos iš VIF. Nuo 2015 metų sausio 1 d. išmokos buvo nutrauktos, nes pareiškėja pradėjo mokėti išlaikymą pagal minėtas taikos sutartis. Išlaikymą sūnui už konkrečius einamuosius mėnesius ir išlaikymo įsiskolinimą už ankstesnius mėnesius pareiškėja mokėjo iki 2018 m. lapkričio mėnesio, 2019 m. vasarį buvo skolinga 19,05 Eur. 2019 m. pradžioje pareiškėja gavo informaciją iš atsakovo, kad ji yra skolinga vaikų išlaikymo fondui ir kreipėsi į VSDFV Mažeikių skyrių, prašydama paaiškinti, kodėl susidarė skola, perskaičiuoti įsiskolinimą ir jį išieškoti iš Ž. S.. VSDFV Mažeikių skyrius 2019 m. kovo 25 d. raštu, skundžiamu šioje byloje, informavo pareiškėją, jog atšaukė mokėjimo nurodymą dėl 66,97 Eur nurašymo iš pareiškėjos sąskaitos, paaiškino situaciją dėl priskaičiuoto įsiskolinimo, įrodymų vertinimo ir pasiūlė pareiškėjai sumokėti įsiskolinimo sumą arba kreiptis dėl jos išdėstymo.

31. Ginčo teisinius santykius reglamentuojančiuose Vaikų išlaikymo fondo įstatyme ir Vaikų išlaikymo išmokų įstatyme, buvo nustatyta, kad Vaikų išlaikymo fondo išmokos – piniginės lėšos, išmokamos iš Fondo lėšų įgyvendinant šio įstatymo nustatytą Lietuvos Respublikos įsipareigojimą šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka mokėti vaiko išlaikymo lėšas (2 straipsnio 8 dalis). Fondo išmokos pagal šio įstatymo nuostatas mokamos tik tuo atveju, kai lėšos vaikui išlaikyti yra priteistos teismo sprendimu arba nustatytos teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi ir yra mokamos periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį (3 straipsnio 1 dalis). Pagal šio Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, Fondo administratorius privalo nutraukti išmokų mokėjimą, jeigu yra bent vienas iš šių pagrindų: 1) išnyksta Fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti šio įstatymo 3 straipsnyje; 2) skolininkas miršta; 3) atsiranda Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai. o pagal šio įstatymo 12 straipsnį, Fondo administratorius turi teisę iš pareiškėjų, kurių prašymu buvo mokamos Fondo išmokos, teisės aktų nustatyta tvarka išieškoti nepagrįstai išmokėtas sumas, jeigu pareiškėjai pateikė klaidingą informaciją arba nepranešė Fondo administratoriui apie aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą.

32. Pažymėtina, kad administraciniame teisme nagrinėjamos bylos dėl individualaus administracinio akto teisėtumo ribas apibrėžia ne tik pareiškėjo suformuluotas skundo dalykas, bet pirmiausiai procesas, kuris vyko viešojo administravimo institucijoje, kurios sprendimas, veiksmai ar neveikimas yra skundžiami administraciniam teismui, t. y. administraciniame teisme nagrinėjamos bylos ribas apibrėžia suinteresuoto asmens kreipimasis dėl tam tikro sprendimo priėmimo ir viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas ar atlikti veiksmai. Administracinis teismas sprendžia dėl administracinių sprendimų ar veiksmų teisėtumo atsižvelgdamas į tai, koks prašymas buvo paduotas institucijai ir kokį sprendimą turėjo teisę priimti institucija nagrinėdama jai paduotą prašymą, ar priimtas sprendimas atitinka aukštesnės galios teisės aktus, ar šis sprendimas priimtas surinkus pakankamai faktinių duomenų, ar nagrinėjant klausimą nebuvo pažeistos procedūrinės taisyklės, o kartu ir besikreipiančio asmens teisės. Administracinis teismas neturi kompetencijos išspręsti klausimą, kuris nebuvo išnagrinėtas institucijoje, arba priimti administracinį sprendimą, nes byloje yra tikrinamas tik viešojo administravimo subjekto sprendimo, veiksmų ar neveikimo teisėtumas, t. y. vykdoma viešojo administravimo subjekto kontrolė (ABTĮ 3 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-704-602/2018).

33. Iš nutarties 30 punkte nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėja, kreipdamasi į VSDFV Mažeikių skyrių, siekė išsiaiškinti, iš kur atsirado skola, nurodyta jos SODROS paskyroje. Taigi, pirmosios instancijos teismas, vertindamas skundžiamo VSDFV Mažeikių skyriaus rašto, kuriuo pateiktas atsakymas į pareiškėjos atsiųstą paklausimą, teisėtumą ir pagrįstumą, turėjo vertinti, kokius veiksmus pagal pareiškėjos pateiktą paklausimą atsakovas privalėjo atlikti, taip pat tai, ar atsakovo pateiktas atsakymas į pareiškėjos paklausimą atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus.

34. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamą VSDFV Mažeikių skyriaus raštą laikė sprendimu ir nagrinėjo susiklosčiusią situaciją iš esmės, aptardamas situacijas, galinčias susiklostyti, kai įsiskolinimas išieškomas iš VIF skolininko, pačio atsakymo neteisėtumą siedamas su tuo, kad atsakovas nepakankamai įvertino duomenis apie skolininkės sumas, sumokėtas per antstolių kontorą.

35. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjos paklausimą, išaiškino jai rūpimą situaciją, nurodė faktinius duomenis bei teisės aktų normas, kuriomis remiantis, siūloma pareiškėjai sumokėti skolą valstybės biudžetui arba kreiptis dėl jos išdėstymo. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja neteigė, jog jai nesuprantama atsakovo pozicija, pareiškėja 2019 m. balandžio 5 d. kreipėsi į atsakovą, prašydama išdėstyti skolos mokėjimą. Šis jos prašymas buvo patenkintas VSDFV Mažeikių skyriaus 2019 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. (8.20)IVI-SP3-1049, kuris nebuvo apskųstas ar nuginčytas. Taigi byloje susiklostė faktinė situacija, kad pareiškėja yra iš esmės sumokėjusi vaiko išlaikymo įmokas pagal teismo sprendimus, o dabar jai, kaip fondo skolininkei, yra siūloma padengti Vaikų išlaikymo fondo sumokėtas lėšas. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, kad Ž. S. būtų pateikęs klaidingą informaciją arba laiku nepranešęs Fondo administratoriui apie gaunamą išlaikymą iš pareiškėjos, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad išmokų gavimo laikotarpiu būtų susidariusi jų permoka, kuri galėtų būti išieškota iš Ž. S. Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 12 straipsnio tvarka. VSDFV Mažeikių skyrius, kaip vykdantis VIF administratoriaus funkcijas, turėjo teisę imtis veiksmų, numatytų Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 14 straipsnyje ir Valstybinio socialinio draudimo įstatyme – informuoti pareiškėją apie skolą, pasiūlyti ją sumokėti, spręsti jos išdėstymo, atidėjimo ar priverstinio išieškojimo klausimus. Dokumentai, pareiškėjos pateikti atsakovui, buvo įvertinti, argumentuotai atsakyta, kodėl, atsakovo nuomone, juose nurodyti duomenys apie pareiškėjos sumokėtas pinigų sumas, nedaro įtakos pareiškėjos skolos skaičiavimui.

36. Pareiškėjos skunde minėti argumentai, nurodyti ir teismo sprendime ( susiję su iš VIF mokėtų išmokų ir antstolio išieškotų sumų persidengimu, už tai atsakingais asmenimis) galėtų būti aktualūs ir vertintini tuo atveju, jei byloje būtų ginčijamas konkretus atsakovo sprendimas dėl išmokų, palūkanų ir delspinigių iš pareiškėjos išieškojimo. Nagrinėjamu atveju tokio sprendimo nėra priimta. Pareiškėjos pretenzijos vaiko tėvui dėl gauto didesnio išlaikymo gali būti sprendžiamos bendrosios kompetencijos teisme, kai pastaroji padengs turimą įsiskolinimą Vaikų išlaikymo fondui.

37. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino skundžiamo atsakovo rašto turinį ir paskirtį, todėl taikė netinkamus teisės aktus. Pripažintina, kad tiek VSDFV Mažeikių skyriaus raštas, tiek ir VSDFV sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, tiek ir Vaikų išlaikymo išmokų bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymų reikalavimus.

38. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus ir netinkamai vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, pareiškėjos skundą atmetant.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus apeliacinį skundą patenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos R. V. skundą atmesti..

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius