2013-09-05 Nr. AB-4679-3-61-3-02298-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-1139/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02298-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui L. V.,

atsakovo atstovei D. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A-492-1139/2013 pagal pareiškėjo L. V. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas L. V. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu ir patikslintais skundais (b. l. 1, 42, 49), prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 1-ojo pensijų skyriaus 2012 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. (10.55-02)3-73861; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2012 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5119; 3) įpareigoti atsakovą mokėti pareiškėjui neįgalumo pensiją.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. spalio 27 d. prašo atsakovo mokėti jam neįgalumo pensiją, tačiau ši jam nėra mokama. Paaiškino, jog šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę. Kalėjimo administracija netenkino pareiškėjo prašymo dėl darbo suteikimo, todėl jis neturi jokių pajamų, tačiau yra priverstas mokėti už elektrą, telekomunikacijų, pašto ir kitas paslaugas. Pareiškėjo įsitikinimu, jam turi būti mokama neįgalumo pensija.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 56–58) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas, prašydamas skirti pašalpą ar neįgalumo (netekto darbingumo) pensiją, nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad iki 1994 m. sausio 1 d. dirbo, prašyme nenurodė jokios informacijos apie savo darbą laikotarpiu iki 1994 m. sausio 1 d. ir po šios datos. Pažymėjo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius, remdamasis registro duomenimis, nustatė, jog pareiškėjas po 1994 m. sausio 1 d. nedirbo. Minėta aplinkybė patvirtina, jog pareiškėjas nėra įgijęs valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo, t. y. neatitinka Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 30 ir 31 straipsniuose įtvirtintų netekto darbingumo pensijos skyrimo sąlygų, todėl neturi teisės gauti netekto darbingumo pensiją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime (b. l. 70–72) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas neįvykdė Pensijų įstatymo 40 straipsnyje numatytos pareigos ir nepateikė atsakovui dokumentų, būtinų pensijai skirti, t. y. dokumentų, įrodančių iki 1993 m. gruodžio 31 d. įgytą stažą ir laikotarpiu nuo 1984 m. sausio 1 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. turėtas draudžiamąsias ar joms prilygintas pajamas. Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu išmokų registro (toliau – Apdraustųjų registras) duomenimis pareiškėjas nuo 1994 m. sausio 1 d. nedirbo ir stažo nėra įgijęs, todėl atsakovas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas neturi teisės gauti netekto darbingumo pensiją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimu (b. l. 110–112) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nors pareiškėjas yra pripažintas iš dalies darbingu – jam nustatytas 40 proc. darbingumas, teisė gauti netekto darbingumo pensiją yra susijusi su tam tikromis sąlygomis, kurios yra nustatytos Pensijų įstatymo 30-31 straipsniuose. Pagal Pensijų įstatymo 30 straipsnio 1 dalį asmuo, kuriam pirmą kartą nustatomas darbingumo lygis ir kuris pripažįstamas nedarbingu arba iš dalies darbingu, įgyja teisę gauti netekto darbingumo pensiją, jeigu pripažinimo nedarbingu arba iš dalies darbingu dieną jis turi minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą netekto darbingumo pensijai. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo, neturėjęs teisės gauti netekto darbingumo pensijos pagal šio straipsnio 1 dalyje nurodytą sąlygą, įgyja teisę ją gauti tuo atveju, jeigu jis minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą netekto darbingumo pensijai turi pripažinimo nedarbingu arba iš dalies darbingu, pakartotinai jį tikrinant, dieną arba kreipimosi dėl pensijos dieną. Pensijų įstatymo 31 straipsnyje yra nurodytas minimalus ir būtinas valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas netekto darbingumo pensijai gauti. Teismas nustatė, jog prašymo dėl netekto darbingumo pensijos mokėjimo metu pareiškėjo amžius buvo 34 metai, todėl, atsižvelgiant į Pensijų įstatymo 31 straipsnio 1 dalį, minimalus stažas, kurį turi turėti pareiškėjas, norėdamas gauti netekto darbingumo pensiją, yra 2 metai ir 2 mėnesiai. Pažymėjo, jog pagal Pensijų įstatymo 40 straipsnio 4 dalį kreipiantis dėl pensijos, privaloma pateikti visus Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintuose Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose (toliau – ir Nuostatai) nurodytus dokumentus, būtinus pensijai skirti. Nuostatų 57.2. nurodyta, kad prie prašymo skirti netekto darbingumo pensiją turi būti pridėti ir dokumentai, įrodantys asmens stažą. Nors pareiškėjas šio reikalavimo nesilaikė, atsakovas savo iniciatyva patikrino duomenis apie pareiškėjo darbą Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų registre, tačiau duomenų, jog pareiškėjas būtų dirbęs nenustatė. Teismas pabrėžė, jog fakto, kad neturi minimalaus stažo, neneigia ir pats pareiškėjas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu ir patikslintu apeliaciniu skundu (b. l. 115, 122) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Nurodo, jog teisę gauti neįgalumo pensiją numato Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 52 straipsnis.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 129-130) prašo apeliacinį skundą atmesti. Pažymi, kad pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, kuriais remiantis jo apeliacinis skundas turėtų būti patenkintas. Visiškai sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo motyvais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 131-133) prašo bylą nutraukti, o teismui nenustačius pagrindo bylai nutraukti – apeliacinį skundą atmesti. VSDFV nuomone pareiškėjas yra praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 127 straipsnio 1 dalyje numatytą 14 dienų apeliacinio skundo padavimo terminą, todėl byla yra nutrauktina. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jo nėra pagrindo. VSDFV pakartojo savo atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodytus nesutikimo su pareiškėjo reiškiamais reikalavimais motyvus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Byloje kilo ginčas dėl VSDFV Vilniaus skyrius 1-ojo pensijų skyriaus ir VSDFV sprendimų, kuriais pareiškėjui atsisakyta skirti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją. Pareiškėjas ginčija minėtus sprendimus ir prašo teismo įpareigoti atsakovą mokėti jam valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją, kadangi teisę į šią pensiją pareiškėjui suteikia Konstitucijos 52 straipsnis.

Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“ Aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad pagal Konstituciją kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą. Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytos pensijos ir socialinė parama – tai vienos iš socialinės apsaugos formų (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostatomis išreiškiamas valstybės socialinis pobūdis, o socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie negali dėl įstatymuose numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas. Socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją; jos padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. kovo 5 d. nutarimai).

Kita vertus, Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, jog pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą. Todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai). Asmens teisė į socialinę paramą ir apskritai į socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus. Asmeniui teikiama socialinė parama neturi virsti privilegija, ji neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis ieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas. Tad Konstitucija nedraudžia įstatymų leidėjui įstatymu nustatyti tokių socialinės paramos teikimo pagrindų ir sąlygų, socialinės paramos dydžių, kad būtų skatinamos kiekvieno asmens pastangos pagal išgales pirmiausia pačiam pasirūpinti savo ir savo šeimos gerove ir prisidėti prie visos visuomenės gerovės. Įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją diferencijuoti socialinę paramą (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2004 m. kovo 5 d. nutarimai).

Pagal Pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją turi nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, asmenys, kuriems taikomi Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentai, taip pat asmenys, nurodyti šio straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse, kurie šio įstatymo nustatytą laiką buvo privalomai draudžiami arba patys draudėsi valstybiniu socialiniu pensijų draudimu. Apdraustojo asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą sudaro asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, ir asmens valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas, įgytas dirbant savarankiškai (8 str. 1 d.).

Pensijų įstatymo 7 straipsnyje numatyta, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos mokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto. Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymas) 2 straipsnio 12 punkte įtvirtina, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas yra savarankiškas, neįtraukiamas į valstybės ar savivaldybių biudžetus. Fondo pajamas sudaro draudėjų, apdraustųjų asmenų įmokos, įskaitant savarankiškai dirbančių asmenų, asmenų, apsidraudusių valstybiniu savanoriškuoju socialiniu draudimu, įmokas, baudos, delspinigiai, asignavimai iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir (ar) kitų valstybės piniginių išteklių, taip pat socialinio draudimo įmokų sumos, pervedamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto už valstybės lėšomis draudžiamus asmenis, atgautos į ankstesnių metų Fondo biudžeto išlaidas iškeltos abejotinai atgautinos sumos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės). Pagrindinę Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto dalį sudaro juridinių ir fizinių asmenų privalomosios socialinio draudimo įmokos.

Valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą susiejus su privalomosiomis socialinio draudimo įmokomis, siekiama užtikrinti, kad būtų sukaupta lėšų, reikalingų pensijoms ir pašalpoms išmokėti. Socialinio draudimo santykiuose apdrausti dirbantys asmenys savo darbu sukuria materialines prielaidas socialiniam draudimui. Socialinio draudimo fondo biudžeto pagrindinę dalį sudaro atskaitymai nuo apskaičiuoto atlyginimo už darbą (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d. nutarimas).

Valstybinės socialinio draudimo netektos darbingumo pensijos skyrimas priklauso nuo šių sąlygų: 1) asmeniui pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą nustatytas toks darbingumo lygis, dėl kurio jis yra pripažintas nedarbingu arba iš dalies darbingu; 2) asmuo turi įstatyme nustatytą (tam tikru atveju minimalų – 2 mėnesių) valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą (Pensijų įstatymo 30 str. 1 d.).

Pagal Pensijų įstatymo 30 straipsnio 2 dalį asmuo, neturėjęs teisės gauti valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos pagal šio straipsnio 1 dalyje nurodytą sąlygą, įgyja teisę ją gauti tuo atveju, jeigu jis minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą netekto darbingumo pensijai turi pripažinimo nedarbingu arba iš dalies darbingu, pakartotinai jį tikrinant, dieną arba kreipimosi dėl pensijos dieną.

Išnagrinėjęs pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima pripažinti, jog pareiškėjas būtų dirbęs ir tokiu būdu įgijęs minimalų stažą valstybinei socialinio draudimo netekto darbingumo pensijai gauti. Patikrinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiomis teismo išvadomis sutinka.

Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas gimęs 1977 metais (b. l. 18) Nuo 2010 m. spalio 27 d. jis yra pripažintas iš dalies darbingu (b. l. 16). Atsakovas nurodė, jog Apdraustųjų registro duomenų bazėje nėra duomenų apie pareiškėjo darbą. Tokių duomenų į bylą nėra pateikęs ir pats pareiškėjas. Teismo posėdžio metu, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, pareiškėjas nurodė, kad yra dirbęs įkalinimo įstaigoje, tačiau įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nurodytų aplinkybių neįrodė. Akcentuotina, kad pareiškėjo paaiškinimai laikytini vienu iš įrodymu byloje, tačiau šio įrodymo negalima vertinti atsietai nuo kitų byloje surinktų įrodymų. Byloje nėra daugiau jokių duomenų, kurie patvirtintų paaiškinimus, kad jis yra dirbęs įkalinimo įstaigoje.

Teisėjų kolegija taip pat nustatė, jog pagal byloje esančius rašytinius įrodymus (spaudas ant voko b. l. 116) pareiškėjas apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. teismo sprendimo pateikė 2013 m. sausio 2 d., t. y. nepraleidęs 14 dienų apskundimo termino. Todėl trečiojo suinteresuoto asmens argumentai dėl termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo yra nepagrįsti.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Virgilijus Valančius

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė