2018-03-28 Nr. AB-6509-3-64-3-01601-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1463-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01601-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. J. (J. J.) su skundu (b. l. 2–3) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau ‒ ir Šiaulių TI), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2011 m. iki 2014 m., kalėdamas Šiaulių TI, negalėjo susirašinėti su draugais, pažįstamais ir artimaisiais, kurie buvo kitose įkalinimo įstaigose, o laisvėje pareiškėjas neturėjo artimųjų, su kuriais galėtų bendrauti. Tokiu būdu iš pareiškėjo buvo atimta galimybė kurti ir palaikyti socialinius ryšius bei santykius. Dėl to jis patyrė nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, kurie jam sukėlė dvasines kančias ir nepilnavertiškumo jausmą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime (b. l. 23–26) į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, jog suimtųjų/nuteistųjų teisė susirašinėti yra numatyta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK), Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme (toliau – ir SVĮ), o detalesnė jų tvarka užfiksuota Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 „Dėl Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintose Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės). Atsakovas pažymėjo, kad BVK 99 straipsnio 2 dalyje, kuri neteko galios nuo 2015 m. rugsėjo 1 d., tačiau galiojo pareiškėjo kalinimo laikotarpiu, buvo numatyta, jog Kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Šiaulių TI pažymėjo, kad savo darbe vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir juose įtvirtintais reikalavimais, šiuo atveju draudimu bendrauti kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomiems asmenims, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, todėl, atsakovo teigimu, pareiškėjo skundžiamos aplinkybės neturi jokio teisinio pagrindo.

5. Atsakovas pareiškėjo kalinimo įstaigoje metu neišskyrė jo iš kitų kalinamųjų ar dirbtinai jam nesudarė blogesnių kalinimo sąlygų nei nustatyta teisės aktuose, todėl pareiškėjo teiginiai, kad dėl Šiaulių TI kaltės buvo apribotos jo bendravimo galimybės, atsakovo teigimu, neturi jokio pagrindo. Pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka. Tai, kad pareiškėjo socialiniai ryšiai ir bendravimas jo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo apribotas, yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą, tačiau tai nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą. Taip pat atsakovas prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

II. 6. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 25 d. sprendimu pareiškėjo J. J. skundą atmetė.

7. Teismas, atsižvelgęs į atsakovo prašymą ir į tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2016 m. birželio 27 d., daliai pareiškėjo reikalavimų taikė ieškinio senaties terminą pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos.

8. Nagrinėdamas pareiškėjo skundo argumentus dėl susirašinėjimo draudimo, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kada jam nebuvo leista išsiųsti laiškų kitiems asmenims, esantiems įkalinimo įstaigose, nenurodė konkrečių asmenų, kuriems jis norėjo siųsti laiškus. Pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių TI administraciją su skundais dėl jo teisių pažeidimo susirašinėjant ar draudžiant susirašinėti (siųsti/gauti laiškus), kai tuo tarpu dėl kitų savo teisių pažeidimų pareiškėjas teikė skundus ir ne kartą buvo paskelbęs badavimą (b. l. 8–22). Nors pareiškėjas nurodė, kad jis neturėjo laisvėje jokių asmenų, kuriems galėtų siųsti laiškus, tačiau byloje yra pateiktos susirašinėjimo su artimaisiais ir kitais asmenimis kortelių kopijos (b. l. 31–37), iš kurių matyti, kad pareiškėjas nuolat palaikė ryšius siųsdamas ir gaudamas laiškus.

9. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu ir pareiškėjo teisės susirašinėti su šeimos nariais ar kitais asmenimis, būnant Šiaulių TI bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 27 d. iki 2013 m. rugsėjo 3 d. ir nuo 2013 m. lapkričio 13 d. iki 2014 m. sausio 16 d., nepažeidė. Atsižvelgęs į šias aplinkybes ir nenustatęs vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo), pareiškėjo prašymą priteisti jam 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, teismas atmetė.

III. 10. Pareiškėjas J. J. apeliaciniame skunde (b. l. 53) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ‒ skundą tenkinti.

11. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo jo bylą, neįvertino visų bylos aplinkybių ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjo nuomone, jo atžvilgiu negali būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Taip pat, pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai draudė jam susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais draugais ir artimaisiais.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 58–59), kuriuo prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo J. J. apeliacinį skundą atmesti.

13. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė negindamas savo teisių, todėl pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir visapusiškai ištyręs bylos aplinkybes, pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu taikė ieškinio senatį.

14. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas neginčija fakto, kad Šiaulių TI administracija jam nebuvo suteikusi galimybės susirašinėti su tais asmenimis, su kuriais jis tokią teisę turėjo. Byloje keliamas ginčas dėl to, kad pareiškėjui nebuvo leidžiama bendrauti su draugais ir pažįstamais, kurie buvo kitose įkalinimo įstaigose. Atsakovas pažymi, kad savo darbe vadovaujasi galiojančiais teisės aktais ir juose įtvirtintais reikalavimais, šiuo atveju draudimu bendrauti kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomiems asmenims, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, todėl pareiškėjo skundžiamos aplinkybės, atsakovo nuomone, neturi jokio teisinio pagrindo. Atsakovas pareiškėjo kalinimo įstaigoje metu neišskyrė jo iš kitų kalinamųjų ar dirbtinai jam nesudarė blogesnių kalinimo sąlygų nei nustatyta teisės aktuose, todėl pareiškėjo teiginius dėl to, kad Šiaulių TI buvo apribotos jo bendravimo galimybės, atsakovas laiko nepagrįstais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, nesuteikiant galimybės susirašinėti su asmenimis, esančiais kitose kalinimo įstaigose, atlyginimo.

16. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovo prašymą, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. iki 2013 m. birželio 26 d. pritaikė ieškinio senatį, o kitą skundo dalį, nenustatęs atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neteisėtų veiksmų, atmetė.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu nesutinka, iš esmės tvirtindamas, jog teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą, be to, pareiškėjo nuomone, teismas, neobjektyviai išnagrinėjęs bylos aplinkybes, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

18. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

19. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.).

20. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Todėl tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

21. Nagrinėjamu atveju, įvertinęs kalėjimo Šiaulių TI laiką bei skundo padavimo laiką, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą kalint Šiaulių TI, už laikotarpį nuo 2011 m. iki 2013 m. birželio 26 d. pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą ir šią skundo dalį atmetė.

22. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškinio senatis daliai jo reikalavimo taikyta nepagrįstai, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti ieškinio senaties eigos skaičiavimo nei tai darė Šiaulių apygardos administracinis teismas, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl ieškinio senaties termino netaikymo jo atžvilgiu atmestini kaip nepagrįsti.

23. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

24. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

25. Pažymėtina, jog pareiškėjas J. J. neturtinę žalą kildina iš to, kad kalint Šiaulių TI, jam buvo draudžiama susirašinėti su kitose laisvės atėmimo įstaigose kalinčiais asmenimis.

26. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad SVĮ 16 straipsnyje įtvirtinta suimtųjų teisė susirašinėti, nurodant, kad suimtieji turi teisę siųsti giminaičiams ir kitiems asmenims ir gauti iš jų neribotą kiekį laiškų (1 d.). Nagrinėjamu atveju bylai aktualiu laikotarpiu, kuriam netaikomas ieškinio senaties terminas (nuo 2013 m. birželio 27 d. iki 2013 m. rugsėjo 3 d. ir nuo 2013 m. lapkričio 13 d. iki 2014 m. sausio 16 d.), remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2013 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. spalio 24 d. Šiaulių TI buvo laikomas kaip suimtasis, todėl jis pagal SVĮ nuostatas turėjo teisę susirašinėti tiek su giminaičiais bei artimaisiais, tiek su kitais asmenimis.

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl BVK 99 straipsnio 2 dalies taikymo pareiškėjo atžvilgiu, pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažino BVK 99 straipsnio 2 dalį tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju šis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas nėra aktualus, nes, kaip minėta, pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI buvo suimtasis, todėl BVK nuostatos jo atžvilgiu netaikomos.

28. Akcentuotina tai, jog pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė, su kokiais konkrečiais asmenimis jis negalėjo susirašinėti būdamas Šiaulių TI, ar kokių jo laiškų Šiaulių TI neišsiuntė. Taip pat svarbu tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI dėl to, kad jam buvo ribojamas susirašinėjimas. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija pareiškėjo teiginius dėl atimtos galimybės palaikyti socialinius ryšius laiko abstrakčiais, nepagrįstais ir neįrodytais.

29. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas turėjo galimybę palaikyti socialinius ryšius, iš esmės pripažino, jog nėra vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėtų Šiaulių TI veiksmų.

30. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, proceso teisės normų pažeidimų, dėl kurių būtų pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą, nepadarė, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius