2021-03-17 Nr. AB-5598-3-62-3-01377-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-888-756/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01377-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 7.6.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. K. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Užimtumo tarnyba prie Sveikatos apsaugos ir darbo ministerijos) dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus bei palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regiono apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba, atsakovas) Utenos skyriaus 2019 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. (9.26) NI_SP1-16903 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių skirti pareiškėjui nedarbo išmoką nuo 2019 m. balandžio 15 d. teisės aktų nustatytam laikotarpiui (nedarbo laikotarpiui); 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos nedarbo išmokų sumos.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2019 m. balandžio 5 d. dirbo (duomenys neskelbtini). Nusprendęs pakeisti darbo vietą Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) Kauno klientų aptarnavimo departamentui pateikė prašymą dėl bedarbio statuso suteikimo ir šis statusas jam buvo suteiktas 2019 m. balandžio 8 d.

2.2. 2019 m. balandžio 15 d. pareiškėjas pradėjo mokytis pagal Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos kovotojo profesinio mokymo programą; 2019 m. gegužės 24 d. elektroninio ryšio priemonėmis buvo informuotas, kad nedarbo išmoka jam nebus mokama. Nors VSDFV Utenos skyrius 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjui buvo paskyręs nedarbo išmoką nuo 2019 m. balandžio 16 d., tačiau Užimtumo tarnybai 2019 m. gegužės 3 d. pateikus duomenis, jog pareiškėjui nuo 2019 m. balandžio 15 d. nutrauktas (panaikintas) bedarbio statusas, atsakovas nepradėjo mokėti nedarbo išmokos.

3. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Nedarbo socialinio draudimo išmokos apskaičiuojamos, skiriamos ir mokamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymu (toliau – ir NSDĮ, Nedarbo socialinio draudimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 1656 patvirtintais Nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatais pagal Užimtumo tarnybos VSDFV teikiamus duomenis apie bedarbio statuso būseną (suteikimą, sustabdymą, nutraukimą ir atnaujinimą) bei jo galiojimo laikotarpius, pateiktą prašymą skirti nedarbo išmoką, taip pat Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau – ir Registras), kuriam duomenis teikia darbdaviai (draudėjai), bei kitų registrų ir informacinių sistemų duomenis. Pagal NSDĮ 5 straipsnio 1 dalį teisę į nedarbo išmoką turi Užimtumo tarnyboje įsiregistravę asmenys, kuriems suteiktas bedarbio statusas, jeigu jiems nebuvo pasiūlytas tinkamas darbas ar aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, kurie per paskutinius 30 mėnesių iki įsiregistravimo Užimtumo tarnyboje turi ne mažesnį kaip 12 mėnesių nedarbo draudimo stažą. Taigi, asmens teisė į nedarbo išmoką pirmiausiai yra siejama su įsiregistravimu Užimtumo tarnyboje ir bedarbio statuso suteikimu. Bedarbio statuso suteikimą, sustabdymą, atkūrimą ir panaikinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymas (toliau – ir Užimtumo įstatymas) ir tai yra Užimtumo tarnybos kompetencija.

3.2. Nuostatuose numatyta, kad duomenis, kurių reikia teisei į nedarbo išmoką nustatyti ar išsaugoti, nedarbo išmokų mokėjimui sustabdyti, atnaujinti ar nutraukti, Fondo valdybai teikia Užimtumo tarnyba (Nuostatų 6 punktas). Pareiškėjas 2019 m. balandžio 8 d. buvo registruotas Užimtumo tarnyboje ir jam suteiktas bedarbio statusas. Pagal jo 2019 m. balandžio 15 d. prašymą VSDFV Utenos skyrius 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu Nr. (9.26)NI_SP1-12114 paskyrė pareiškėjui nedarbo išmoką už 2019 m. balandžio 16 d. – 2020 m. sausio 15 d. laikotarpį. Užimtumo tarnybai 2019 m. gegužės 3 d. pateikus duomenis, jog nuo 2019 m. balandžio 15 d. pareiškėjui nutrauktas (panaikintas) bedarbio statusas, atsakovas nepradėjo nedarbo išmokos mokėjimo.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VSDFV atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepimą grindė iš esmės panašiais argumentais kaip ir VSDFV Utenos skyrius. Papildomai nurodė, jog pareiškėjo reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas yra kildinamas iš civilinių teisinių santykių. Tarp pareiškėjo ir Fondo valdybos susiklostė ne civiliniai teisiniai santykiai, o administraciniai, todėl toks reikalavimas negali būti tenkinamas.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Užimtumo tarnyba atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

5.1. Pareiškėjas 2019 m. balandžio 8 d. buvo įregistruotas Užimtumo tarnyboje ir jam suteiktas bedarbio statusas. Tuo pačiu metu jis užpildė prašymą dėl nedarbo draudimo išmokos skyrimo. Užimtumo tarnybos informacinėje sistemoje 2019 m. balandžio 28 d. buvo gauti duomenys iš Moksleivių registro, jog nuo 2019 m. balandžio 15 d. pareiškėjas mokosi pagal profesinio tęstinio mokymo programą. Pareiškėjas pateikė su Ugniagesių gelbėtojų mokykla 2019 m. balandžio 15 d. sudarytą sutartį dėl mokymosi pagal Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos kovotojo profesinio mokymo programą ir 2019 m. balandžio 19 d. Stojimo į vidaus tarnybą (profesinis mokymas) trišalę sutartį, sudarytą su Ugniagesių gelbėtojų mokykla ir Viešojo saugumo tarnyba, pastarosios 1 punkte nurodyta, kad mokymo finansavimo pobūdis – valstybės biudžetas. Užimtumo tarnybos Kauno jaunimo užimtumo skyriaus vedėjo 2019 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. SS(19.2.)-2472 pareiškėjui nuo 2019 m. balandžio 15 d. panaikintas bedarbio statusas, remiantis Užimtumo įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 4 punktu.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Užimtumo tarnybos 2019 m. gegužės 3 d. sprendimas Nr. SS(19.2)-2472, kuriuo pareiškėjui nuo 2019 m. balandžio 15 d. panaikintas bedarbio statusas, yra individualus administracinis aktas, galintis būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku; būtent šis sprendimas buvo pagrindas atsakovui priimti šioje byloje ginčijamą Sprendimą. Pareiškėjas apie jo atžvilgiu priimtą Užimtumo tarnybos 2019 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. SS(19.2)-2472 buvo informuotas, šiame sprendime yra išaiškinta jo apskundimo tvarka, tačiau pareiškėjas minėto Užimtumo tarnybos 2019 m. gegužės 3 d. sprendimo Nr. SS(19.2)-2472 teisės aktuose nustatyta tvarka ir terminais neginčijo, šis administracinis aktas laikytinas galiojančiu ir nenuginčytu, todėl teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje jo teisėtumo ir pagrįstumo vertinti neturi pagrindo. Atitinkamai nagrinėjamoje byloje teismas nevertino ir pareiškėjo teiginių, susijusių su bedarbio statuso panaikinimu.

8. Teismas pabrėžė, kad NSDĮ 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos imperatyvios nuostatos nesuteikia Fondo valdybai teisės elgtis kitaip, kaip tik nutraukti nedarbo draudimo išmokos mokėjimą tuo atveju, kai panaikinamas bedarbio statusas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui bedarbio statusas panaikintas nuo 2019 m. balandžio 15 d., taigi jis nuo šios datos neturėjo teisės į nedarbo draudimo išmoką.

9. Teismas sprendė, kad Užimtumo tarnybai panaikinus pareiškėjui bedarbio statusą, VSDFV Utenos skyrius priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo panaikinti. Nustačius, kad pareiškėjui bedarbio statusas buvo panaikintas nuo 2019 m. balandžio 15 d., taip pat nėra pagrindo įpareigoti atsakovą išmokėti (skirti) pareiškėjui nedarbo išmoką nuo 2019 m. balandžio 15 d. bei priteisti palūkanas.

III. 10. Pareiškėjas T. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) su prašymu išaiškinti, ar NSDĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas toje dalyje, kad teisę į nedarbo draudimo išmoką turi teritorinėje darbo biržoje įsiregistravę šio įstatymo 4 straipsnyje nurodyti asmenys, kuriems suteiktas išskirtinai tik bedarbio statusas (neatsižvelgiant į tai, kad asmuo nedarbo atveju turi suteiktą kitą, t. y. besimokančiojo statusą, tačiau faktiškai yra bedarbis) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 48 ir 52 straipsnių nuostatoms.

11. Apeliaciniame skunde nurodoma:

11.1. Panašioje administracinėje byloje Nr. eI-485-789/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03241-2017-3) Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija 2018 m. birželio 11 d. nutartimi nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2016 m. birželio 21 d. Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 22 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2017 m. birželio 6 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad bedarbiu laikomas asmuo, kuris nestudijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas, 24 straipsnio 4 dalies 4 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad bedarbio statusas panaikinamas, kai bedarbis pradeda studijuoti aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, 41 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus, 29 straipsniui, konstituciniam teisėtų lūkesčių principui. Konstitucinis Teismas 2019 m. spalio 31 d. nutarime Nr. KT41-N12/2019 pasisakė, jog konstituciškai nepagrįsta būtų tokia sąlyga, kai netekęs darbo asmuo, įgyvendindamas konstitucinę teisę į aukštąjį mokslą ir kartu siekdamas pasinaudoti konstitucine teise į socialinę paramą nedarbo atveju, būtų priverstas rinktis tam tikrą studijų aukštojoje mokykloje formą, nors pasirinkęs ir kitą studijų formą jis galėtų suderinti studijas su profesiniu ir (ar) kitu užimtumu.

11.2. Tokios pasekmės netekusiam darbo asmeniui pagal ginčijamą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą atsiranda vien dėl nuolatinės studijų formos pasirinkimo, nepaisant to, kad inter alia (be kita ko) asmuo savarankiškai ir naudodamasis teritorinės darbo biržos teikiamomis darbo rinkos paslaugomis ieško darbo, kaip reikalaujama pagal Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 6 punktą, kad įgytų bedarbio statusą, taip pat nepaisant to, kad asmeniui nepasiūlytas tinkamas darbas ar aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, kaip reikalaujama, kad atsirastų teisė į nedarbo draudimo išmoką pagal Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį (su 2017 m. birželio 6 d. pakeitimu), ir kad toks asmuo atitinka Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija) nustatytą teisės į nedarbo draudimo išmoką sąlygą turėti ne mažesnį kaip 12 mėnesių nedarbo socialinio draudimo stažą per paskutinius 30 mėnesių.

11.3. Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija), 24 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį vien nuolatinės studijų aukštojoje mokykloje formos pasirinkimas lemia tai, kad darbo netekęs asmuo, atitinkantis kitas įstatyme nustatytas sąlygas, negali įgyti bedarbio statuso ir teisės gauti nedarbo draudimo išmoką arba tokį statusą turi prarasti, kartu nutraukiant jam paskirtos ir (ar) mokamos nedarbo draudimo išmokos mokėjimą, sudarytos prielaidos atsirasti situacijai, kai netekęs darbo, bet aktyviai jo ieškantis ir dėl objektyvių priežasčių negalintis rasti asmuo, įstatymo nustatytu mastu prisidėjęs prie socialinio draudimo, negauna atitinkamos socialinės paramos. Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas iš Konstitucijos 52 straipsnio kylančią diskreciją įstatymuose nustatyti socialinės paramos nedarbo atvejų teikimo sąlygas, Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija) ir 24 straipsnio 4 dalies 4 punkte (2017 m. birželio 6 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį bedarbio statuso įgijimą ir panaikinimą (ir teisės į nedarbo draudimo išmoką atsiradimą ir netekimą), lemia vien studijų aukštojoje mokykloje formos pasirinkimas, nepaisė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, 52 straipsnio nuostatų, taip pat iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo nenustatyti konstituciškai nepagrįstų sąlygų konstitucinei teisei į socialinę paramą nedarbo atveju įgyvendinti.

11.4. Vertinant Konstitucinio Teismo nutarimą Nr. KT41-N12/2019 ir visas skunde nurodytas aplinkybes yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas toje dalyje, kad teisę į nedarbo draudimo išmoką turi teritorinėje darbo biržoje įsiregistravę šio įstatymo 4 straipsnyje nurodyti asmenys, kuriems suteiktas bedarbio statusas, neprieštarauja Konstitucijos 48 ir 52 straipsnių nuostatoms. Valstybė laiduoja piliečių teisę į tinkamą socialinę apsaugą ir socialinę paramą nedarbo atveju, neatsižvelgiant į tai, kokius statusus (bedarbio, besimokančiojo ir kitus) suteikia valstybinės institucijos.

11.5. Užimtumo tarnyba turėtų būti įpareigota paaiškinti, koks statusas suteikiamas asmeniui, kuris mokosi pagal formaliojo profesinio mokymo programas savo lėšomis, tam, kad teismas galėtų tinkamai įvertinti skunde išdėstytus faktus dėl formaliojo mokymo programos finansavimo.

12. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pakartodamas argumentus, nurodytus atsiliepime į skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui, atsakovas nurodo, kad teismas pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Utenos skyriaus 2019 m. birželio 6 d. sprendimas Nr. (9.26) NI_SP1-16903 „Dėl teisės į nedarbo socialinio draudimo išmoką“ priimtas vadovaujantis privalomais vykdyti Nedarbo socialinio draudimo įstatymu ir Nuostatais, įvertinus pateiktus duomenis apie pareiškėjo bedarbio statuso nutraukimą, todėl teisėtai ir pagrįstai buvo atsisakyta pareiškėjui skirti nedarbo išmoką.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad sutinka su teismo sprendimu, mano, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo ir panaikinti VSDFV Utenos skyriaus 2019 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. (9.26) NI_SP1-16903 dėl nedarbo išmokos pareiškėjui neskyrimo, kuris priimtas teisėto ir pagrįsto Užimtumo tarnybos 2019 m. gegužės 3 d. sprendimo Nr. SS(19.2)-2472 pagrindu.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Užimtumo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis ir išsamiai išnagrinėjus visas jo priėmimui reikšmingas aplinkybes, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Utenos skyriaus 2019 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. (9.26) NI_SP1-16903 pagrįstumo ir teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti VSDFV Utenos skyrių skirti pareiškėjui nedarbo išmoką nuo 2019 m. balandžio 15 d. teisės aktų nustatytam laikotarpiui bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos nedarbo išmokų sumos pagrįstumo.

16. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu konstatavęs VSDFV Utenos skyriaus 2019 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. (9.26) NI_SP1-16903 pagrįstumą ir teisėtumą, pareiškėjo skundą atmetė.

17. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame abejoja Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto, kad teisę į nedarbo draudimo išmoką turi teritorinėje darbo biržoje įsiregistravę šio įstatymo 4 straipsnyje nurodyti asmenys, kuriems suteiktas bedarbio statusas, konstitucingumu ir prašo šiuo aspektu kreiptis į Konstitucinį Teismą.

18. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

19. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad nedarbo socialinio draudimo išmokos skiriamos ir mokamos remiantis Nedarbo socialinio draudimo įstatymu ir Nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatais, pagal Užimtumo tarnybos Fondo valdybai teikiamus duomenis apie bedarbio statuso būsenas (bedarbio statusas suteiktas, sustabdytas, nutrauktas (panaikintas), atnaujintas), jų pasikeitimo priežastis ir galiojimo laikotarpius, Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro ir kitų registrų bei informacinių sistemų duomenis. Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, jog teisę į nedarbo išmoką turi Užimtumo tarnyboje įsiregistravę asmenys, kuriems suteiktas bedarbio statusas, jei per paskutinius 30 mėnesių iki įsiregistravimo bedarbiu dienos turi ne mažesnį kaip 12 mėnesių nedarbo socialinio draudimo stažą. Remiantis minėto įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, nedarbo išmoka mokama nuo aštuntos po įsiregistravimo Užimtumo tarnyboje dienos. Nedarbo išmoka mokama už praėjusį kalendorinį mėnesį ne rečiau kaip kartą per mėnesį (NSDĮ 7 straipsnio 1 dalis). Pagal Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį nedarbo išmokos mokėjimas nutraukiamas, kai bedarbiui Užimtumo įstatymo nustatyta tvarka panaikinamas (nutraukiamas) bedarbio statusas <...>. Taigi asmens teisė į nedarbo išmoką pirmiausiai siejama su įsiregistravimu Užimtumo tarnyboje ir bedarbio statuso suteikimu. Tik jei asmuo atitinka įstatyme nustatytus kriterijus, jam mokama nedarbo išmoka. Atitinkamai, jei asmeniui panaikinamas bedarbio statusas, nutraukiamas ir nedarbo socialinio draudimo išmokos mokėjimas.

20. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2019 m. balandžio 8 d. registravosi Užimtumo tarnyboje ir jam buvo suteiktas bedarbio statusas. Tą pačią dieną jis pateikė prašymą skirti nedarbo socialinio draudimo išmoką (I t., b. l. 95–98). VSDFV Utenos skyriaus 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjui nedarbo išmoka buvo paskirta nuo 2019 m. balandžio 16 d. iki 2020 m. sausio 15 d. (I t., b. l. 11–12, 58). Užimtumo tarnybos informacinėje sistemoje 2019 m. balandžio 28 d. buvo gauti duomenys iš Moksleivių registro, jog nuo 2019 m. balandžio 15 d. pareiškėjas mokosi pagal profesinio tęstinio mokymo programą (I t., b. l. 102–103). Pareiškėjas pateikė su Ugniagesių gelbėtojų mokykla 2019 m. balandžio 15 d. sudarytą sutartį dėl mokymosi pagal Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos kovotojo profesinio mokymo programą ir 2019 m. balandžio 19 d. Stojimo į vidaus tarnybą (profesinis mokymas) trišalę sutartį, sudarytą su Ugniagesių gelbėtojų mokykla ir Viešojo saugumo tarnyba, kurios 1 punkte nurodyta, kad mokymo finansavimo pobūdis – valstybės biudžetas (I t., b. l. 11–12). Užimtumo tarnybos 2019 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. SS(19.2)-2472 pareiškėjui buvo panaikintas bedarbio statusas nuo 2019 m. balandžio 15 d. vadovaujantis Užimtumo įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 4 punktu (bedarbis pradeda studijuoti aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas arba mokytis pagal bendrojo ugdymo arba formaliojo profesinio mokymo programas, išskyrus bedarbius, kurie mokosi pagal suaugusiųjų pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programas, bedarbius, kurie mokosi pagal formaliojo profesinio mokymo programas savo lėšomis <...>) (I t., b. l. 99–101). Taigi, būtent šio sprendimo pagrindu buvo priimtas ginčijamas VSDFV Utenos skyriaus 2019 m. birželio 6 d. sprendimas Nr. (9.26) NI_SP1-16903 neskirti pareiškėjui nedarbo socialinio draudimo išmokos. Užimtumo tarnybos 2019 m. gegužės 3 d. sprendimo Nr. SS(19.2)-2472 pareiškėjas ABTĮ nustatyta tvarka ir terminais neginčijo, todėl jis laikytinas galiojančiu ir nenuginčytu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos imperatyvios nuostatos nesuteikia Fondo valdybai teisės elgtis kitaip, kaip tik nutraukti nedarbo draudimo išmokos mokėjimą tuo atveju, kai panaikinamas bedarbio statusas.

21. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su Konstitucinio Teismo išaiškinimais 2019 m. spalio 31 d. nutarime Nr. KT41-N12/2019, nėra teisiškai reikšmingi šios nagrinėjamos bylos kontekste, nes šioje byloje ginčijamas VSDFV Utenos skyriaus 2019 m. birželio 6 d. sprendimas Nr. (9.26) NI_SP1-16903 neskirti pareiškėjui nedarbo socialinio draudimo išmokos nebuvo priimtas vadovaujantis Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkto (2017 m. birželio 6 d. redakcija, TAR, 2017-06-14, Nr. 10024; 2017 m. gruodžio 21 d. redakcija, TAR, 2017-12-29, Nr. 21627) ir 24 straipsnio 4 dalies 4 punkto (2017 m. birželio 6 d. redakcija, TAR, 2017-06-14, Nr. 10024) nuostatomis. Užimtumo tarnybos 2019 m. gegužės 3 d. sprendimo Nr. SS(19.2)-2472, kuriuo pareiškėjui panaikintas bedarbio statusas, pagrįstumas ir teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl nevertinami ir pareiškėjo argumentai, susiję su bedarbio statuso praradimu.

22. Pareiškėjas pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar NSDĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas toje dalyje, kad teisę į nedarbo draudimo išmoką turi teritorinėje darbo biržoje įsiregistravę šio įstatymo 4 straipsnyje nurodyti asmenys, kuriems suteiktas išskirtinai tik bedarbio statusas (neatsižvelgiant į tai, kad asmuo nedarbo atveju turi suteiktą kitą, t. y. besimokančiojo statusą, tačiau faktiškai yra bedarbis) neprieštarauja Konstitucijos 48 ir 52 straipsnių nuostatoms.

23. Vertindama šį pareiškėjo prašymą teisėjų kolegija pažymi, kad teismas į Konstitucinį Teismą kreipiasi tik esant teisiškai motyvuotai abejonei dėl tam tikro teisės akto konstitucingumo ir tai yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Šiuo atveju pareiškėjo prašymas nėra grindžiamas tokiais teisiniais argumentais, kurie sudarytų teismui pakankamą pagrindą pagrįstai manyti (abejoti) dėl byloje taikytų Nedarbo socialinio draudimo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai. Pareiškėjas, abejodamas jam taikyto teisinio reguliavimu konstitucingumu, turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą su individualiu konstituciniu skundu.

24. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė