2015-12-09 Nr. AB-23950-3-61-3-05021-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-1344-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05021-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. M. (A. M.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) elektroninių ryšių priemonėmis padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriame prašė įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) priimti atitinkamą sprendimą, nesiųsti raginimų ir nereikalauti nebūtų dalykų, taip pat prašė atlyginti neturtinę žalą dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų – 1 000 Eur.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 20 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu (skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka).

Teismas atsižvelgė į tai, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, kreiptis į administracinį teismą galima dėl neteisėto viešojo administravimo subjekto veiksmo, dėl įpareigojimo atlikti veiksmą, dėl sprendimo panaikinimo arba dėl įpareigojimo priimti administracinį sprendimą (ABTĮ 15 straipsnis, 22 straipsnis, 88 straipsnis). ABTĮ 2 straipsnio 14 punkte nustatyta, kad individualus teisės aktas yra vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Teismas pažymėjo, kad, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prie skundo pridėjo VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. spalio 12 d. raginimą (toliau – ir Raginimas), kuriuo pareiškėjui pranešama, kad jis iki 2015 m. spalio 12 d. privalėjo sumokėti 910,69 Eur skolą, tačiau jos nesumokėjo ir yra skolingas 910,69 Eur, bei siūloma per 10 dienų sumokėti skolą. Teismas vertino, kad Raginimas nėra individualus administracinis aktas, kuris gali būti ginčijamas teisme administracinio proceso tvarka. Pareiškėjas turėjo ginčyti tuos sprendimus, kuriais, jo manymu, jam buvo nepagrįstai apskaičiuota skola. Šiuo atveju ne Raginimas, o VSDFV Vilniaus skyriaus priimti sprendimai dėl skolos sukėlė neigiamas pasekmes. Teismas pabrėžė, kad Raginimo panaikinimas nedarytų jokios įtakos pareiškėjo teisėms ir / ar teisėtiems interesams, jie nebūtų apginti, nes priverstinio išieškojimo teisinis pagrindas išliktų. Pareiškėjas, siekdamas realaus savo galimai pažeistų teisių ir / ar teisėtų interesų gynimo, turėtų skųsti sprendimus, kuriais atsirado skola, arba sprendimą, priimtą kaip raginimo neįvykdymo pasekmė. Teismas atkreipė dėmesį, kad tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., 2014 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-525-283-14).

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ginčo esmės nekeičia pareiškėjo suformuluoti reikalavimai. Pareiškėjas skunde prašo įpareigoti priimti atitinkamą sprendimą, tačiau su tokiu prašymu pareiškėjas turi kreiptis į atsakovą, nurodydamas, kokį sprendimą ir kokiu pagrindu prašo priimti. Teismas pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog, pasak pareiškėjo, jis nesupranta Raginimo turinio, negali pakeisti ginčo esmės. Be to, reikalavimas nesiųsti raginimų ir kitų nebūtų dalykų nepriskirtinas nagrinėti administracinių teismų kompetencijai. Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, gavęs Raginimą, galėjo kreiptis į VSDFV Vilniaus skyrių ir išsiaiškinti aplinkybes dėl Raginime nurodytų sumų ir pan.

Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žala dėl neteisėtų VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų teismas vertino kaip išvestinį, todėl atsisakė jį priimti tuo pačiu pagrindu.

Remdamasis išdėstytais motyvais, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

III. Pareiškėjas A. M. elektroninių ryšių priemonėmis paduotame atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.

Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, kad nors atsakovas, siųsdamas 2015 m. spalio 12 d. raginimą Nr. (7.5)R-17434, pažeidė jo teises į gerą viešąjį administravimą, nes iki šiol nėra išsamiai ir suprantamai paaiškinęs pareiškėjui, kokiomis teisės akto (ar teisės aktų) nuostatomis vadovaujantis iš pareiškėjo yra reikalaujama sumokėti įmokas, tačiau pareiškėjas pažymi, kad jo skundo dalykas yra kitas: ne panaikinti Raginimą, o pagal ABTĮ 90 straipsnį įpareigoti atsakovą priimti kitą, protingą bei teisėtą sprendimą, bendradarbiauti, informuoti ir pateikti pareiškėjui ne tik pirminį sprendimą, bet ir surašyti Raginimą laikantis Viešo administravimo įstatymo reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Skundžiama 2015 m. spalio 20 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu (skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka), atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kuriame jis kėlė reikalavimus įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių priimti atitinkamą sprendimą, nesiųsti raginimų ir nereikalauti nebūtų dalykų, taip pat prašė kompensuoti jam neturtinę žalą (1 000 Eur), atsiradusią padarytą dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, teigia, jog teismas netinkamai nustatė jo skundo dalyką.

Pareiškėjo įgalioto atstovo (advokato) paduotame skunde buvo suformuluotas reikalavimas „Įpareigoti atsakovą priimti atitinkamą sprendimą, nesiųsti raginimus ir nereikalauti nebūtus dalykus“. Skundo turinį sudaro 4 sakiniai iš kurių galima suprasti, kad pareiškėjas gavo VSDFV Vilniaus skyriaus Raginimą sumokėti 910,69 Lt skolą, tačiau iš Raginimo turinio negali suprasti kokiu pagrindu ir kodėl ši valstybės institucija apskaičiavo ir reikalauja sumokėti skolą (pareiškėjas nurodo, kad jis individualios veiklos nevykdo, pajamų negauna). Atskirajame skunde pareiškėjas teigia, jog jis prašė teismo ne panaikinti Raginimą, o pagal ABTĮ 90 straipsnį įpareigoti atsakovą priimti kitą, protingą bei teisėtą sprendimą, bendradarbiauti, informuoti ir pateikti pareiškėjui ne tik pirminį sprendimą, bet ir surašyti Raginimą laikantis Viešo administravimo įstatymo reikalavimų. Taigi iš pareiškėjo atskirojo skundo argumentų matyti, kad, aiškindamas ko jis prašė teismo, atitinkamai koreguoja iš išplečia savo skundo reikalavimą.

Teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Reikalavimai teisės kreiptis į administracinį teismą tinkamam realizavimui yra įtvirtinti ABTĮ 5, 23, 24, 33, 39 straipsniuose. Aiškindamas minėtas nuostatas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, kad skundo, atitinkančio ABTĮ nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (pvz., LVAT 2009 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009, 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS624-845/2014, 2015 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-761-662/2015, 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-784-261/2015). Pažymėtina, kad skundo priėmimo stadijoje teismas vertina tik procesinę skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos nustato ABTĮ, ir nesprendžia dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo (pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-460/2010). Teismas, spręsdamas skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma, patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (LVAT 2012 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-244/2012, 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-515/2012, 2013 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-455/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-835-492/2015, kt.). ABTĮ 37 straipsnio 2 dalyje yra numatytas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą). Jei teismas prieš priimdamas skundą (prašymą) nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą).

Pažymėtina ir tai, kad teismui sprendžiant, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą atsisakyti priimti skundą, turi būti aiškus pareiškėjo pasirinktas jo galbūt pažeistų teisių gynimo būdas, t. y. teismui, nagrinėjančiam skundo priėmimo klausimą, turi būti aiškus skundo dalykas. Be to, skunde turi būti nurodytos aplinkybės (skundo pagrindas), kuriomis grindžiamas skundo reikalavimas (skundo dalykas). ABTĮ 23, 24 straipsniuose nustatyti reikalavimai administraciniam teismui paduodamo skundo formai bei turiniui. ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad skunde turi būti nurodyta konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas, jo įvykdymo (priėmimo) data. Pagal ABTĮ 24 straipsnio 1 dalį, prie skundo pridedamas skundžiamas aktas. Taigi, remiantis paminėtomis įstatymo nuostatomis, skundas turi būti suformuluotas taip, kad iš jo būtų aiškiai matyti, su kokiu konkrečiu skundžiamu veiksmu (neveikimu) ar aktu pareiškėjas sieja savo skundo reikalavimą (LVAT 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-174/2012). Teismas gali suteikti efektyvią galimai pažeistų teisių gynybą tik tuo atveju, kai besikreipiantis asmuo aiškiai formuluoja savo reikalavimą (LVAT 2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012). Kitiems bylos proceso dalyviams, gavusiems pareiškėjo skundo kopiją, iš šio procesinio dokumento turinio turi būti aiškios iškeltam ginčui reikšmingos aplinkybės, su kuriomis siejami atitinkami reikalavimai, skundo pagrindas ir dalykas, kad galėtų procesiniuose dokumentuose išdėstyti savo poziciją dėl iškelto ginčo.

ABTĮ 37 straipsnio 1 dalis numato skundo trūkumų šalinimo institutą. Šioje procesinėje normoje įtvirtinta, kad jeigu skundas (prašymas) neatitinka reikalavimų, numatytų ABTĮ 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui (ABTĮ 37 str. 1 d.).

Nors pagal administraciniame procese galiojantį dispozityvumo principą byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuris pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą, vis dėlto teismas yra saistomas pareigos išaiškinti proceso dalyviams jų teises ir pareigas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad siekiant realiai apginti galbūt pažeistas besikreipusio asmens teises, administracinis teismas turi būti pakankamai aktyvus ir veikti taip, kaip numatyta ABTĮ, – išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises ir pareigas (ABTĮ 10 str.) (LVAT 2009 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1238/2009, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-257/2012, 2013 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-85/2013, 2014 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-763/2014, 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1125-502/2015 ir kt.).

Įvertinus pareiškėjo atstovo skundo turinį akivaizdu, kad jis neatitinka esminių ABTĮ 23 straipsnio reikalavimų. Skunde suformuluotas reikalavimas „Įpareigoti atsakovą priimti atitinkamą sprendimą, nesiųsti raginimus ir nereikalauti nebūtus dalykus” yra abstraktus ir negali būti ginčo administraciniame teisme dalykas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2014 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-525-283-14), kurioje išaiškinta, kad raginimas sumokėti skolą negali būti savarankišku skundo administraciniam teismui dalyku, kadangi konkrečias pasekmes pareiškėjui sukelia ne raginimas, bet sprendimas, kuriuo pagrindu buvo nustatyta skola, taip pat sprendimas, priimtas nustatytu laiku neįvykdžius raginimo (pvz., sprendimas kreiptis į antstolį dėl priverstinio skolos išieškojimo, turto areštas ir panašiai).

Teismas skundžiamoje 2015 m. spalio 20 d. nutartyje taip pat teisingai pažymėjo, kad pareiškėjui teisines pasekmes sukelia ne Raginimas, o atitinkamas VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas, kuriuo apskaičiuota skola, taigi ginčo administraciniame teisme dalykas gali būti atitinkamas sprendimas. Teismas nutartyje taip pat teisingai pažymėjo, kad reikalavimas įpareigoti atsakovą „nesiųsti raginimus ir nereikalauti nebūtus dalykus” negali būti ginčo administracinėje byloje dalykas. Iš pareiškėjo skundo, nors ir jis neatitinka šiam procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų, turinio galima suprasti, kad pareiškėjas nesutinka su VSDFV Vilniaus skyriaus jam apskaičiuota 910,69 Eur skola ir prašo priteisti neturtinę žalą.

Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą taikyti ABTĮ 37 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl skundo trūkumų šalinimo ir pasiūlyti pareiškėjui per nustatytą terminą pašalinti skundo trūkumus, t.y. ginčyti teisines pasekmes sukeliantį skolos apskaičiavimo sprendimą. Iš įrašų raginime prie skolos sumų matyti, kad skola siejama su privalomojo socialinio draudimo įmokomis iš individualios ir savarankiškos veiklos. Pagal ABTĮ 24 straipsnio reikalavimus prie skundo turi būti pridėtas skundžiamas aktas.

Pateikti skundžiamą aktą teismui yra pareiškėjo pareiga. Jei pareiškėjas dėl objektyvių priežasčių negali pateikti teismui skundžiamo akto ir pateikia tai patvirtinančius įrodymus (pav., institucijos rašytinį atsisakymą), jis gali prašyti teismo išreikalauti skundžiamą aktą. Iš pareiškėjo skundo turinio galima suprasti, kad gavęs Raginimą pareiškėjas nesikreipė į VSDFV Vilniaus skyrių ir neprašė pateikti administracinį aktą, kuriuo jam apskaičiuota skola. Teismo nustatytas skundo trūkumų šalinimo terminas yra skirtas pašalinti visus skundo trūkumus, t.y. parengti ir pateikti teismui skundą, atitinkantį visus ABTĮ 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimus.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal nusistovėjusią administracinių teismų praktiką, reikalavimas dėl žalos atlyginimo paprastai nėra laikomas išvestiniu iš reikalavimo dėl administracinių aktų, dėl kurių galbūt ir kilo žala, panaikinimo (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-416/2014; LVAT 2014 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-122/2014, 2011 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-1017/2011, 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2563/2012, kt.). Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjo skundo reikalavimą atlyginti neturtinę žala vertino kaip išvestinį iš reikalavimo dėl įpareigojimo atsakovą atlikti veiksmus, todėl nepagrįstai tokiu pagrindu atsisakė priimti šį skundo reikalavimą.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė skundo priėmimo klausimą, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, naikintina, o skundo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Spręsdamas skundo trūkumų šalinimo instituto taikymo pirmosios instancijos teismas turėtų aptarti ir kitus skundo trūkumus (pav., dėl tinkamo atsakovo reiškiant reikalavimą dėl žalos, kildinamos iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. M. (A. M.) atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartį ir perduoti pareiškėjo A. M. (A. M.) skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė