2015-12-22 Nr. BB-5299-1-93-1-00104-2013-5 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-490-507/2015

Teisminio proceso Nr. 1-93-1-00104-2013-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.27.5.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Gintaro Godos,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

išteisintajam M. V.,

išteisintojo gynėjui advokatui Edvardui Staponkui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo G. Ž. kasacinį skundą M. V. baudžiamojoje byloje dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo M. V. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 290 straipsnį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo G. Ž. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 26 d. nutartis, kuria nukentėjusiojo G. Ž. ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Gintaro Godos pranešimą, prokuroro, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

M. V. buvo kaltinamas ir teismų išteisintas dėl to, kad 2013 m. kovo 13 d. nuo 9 iki 11.30 val. Šilalės rajono apylinkės teisme Šilalėje, Dvaro g. 9, viešo teismo posėdžio metu nagrinėjant jam pareikštus kaltinimus baudžiamojoje byloje Nr. 85-1-00277-12 dėl Klaipėdos apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro G. Ž. – valstybės tarnautojo, įžeidimo (pagal BK 290 straipsnį), girdint kitiems viešo teismo posėdžio metu dalyvavusiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, siekdamas sumenkinti ir sukurti nepatikimo valstybės tarnautojo – vyriausiojo prokuroro G. Ž. – įvaizdį, viešai apie jį pareiškė: „...nusikaltėlių valdžioje stogas, lauk Ž. iš prokuratūros...“, „...už tai, kad nutraukė ir vilkino tyrimą, tapo vyriausiuoju prokuroru...“, „...už nusikaltimus tampa vyriausiais prokurorais...“, „...G. Ž. nusikaltėlių valdžioje stogas, lauk Ž. iš prokuratūros, to sieksiu ir toliau, kad jis būtų pašalintas iš pareigų...“ – ir tuo įžeidė valstybės tarnautoją – Klaipėdos apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros vyriausiąjį prokurorą G. Ž..

Pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, konstatuodamas, kad M. V. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos pagal BK 290 straipsnį sudėties požymių, nes M. V., duodamas paaiškinimus apie savo padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 290 straipsnį, nepadarė naujos nusikalstamos veikos.

Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išteisinamajam nuosprendžiui, prokuroro ir nukentėjusiojo skundus atmetė, nurodydamas, kad M. V. išsakytomis frazėmis nesiekė dar kartą įžeisti prokuroro, tačiau gynėsi nuo kaltinimo, bandydamas pagrįsti savo teiginio teisingumą, nurodydamas tam tikrus faktus susijusius su prokuroru.

Kasaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas G. Ž. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas, pasak nukentėjusiojo, nagrinėdamas bylą pagal jo skundą padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, nutartyje bylos aplinkybes išdėstė tendencingai, neobjektyviai, įrodymus vertino šališkai, dėl to buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Kasatorius nesutinka su teismo išvada, kad M. V., siekdamas pagrįsti savo teiginio pagrįstumą nagrinėjant jo baudžiamąją bylą ir išsakydamas kaltinime nurodytas frazes, nesiekė iš naujo įžeisti nukentėjusįjį.

Nukentėjusysis pateikia M. V. elgesio eigos vertinimą, iš kurios, pasak jo, matyti, kad 2013 m. kovo 13 d. viešas teismo posėdis buvo tinkama proga dar kartą apšmeižti, įžeisti ir paniekinti valstybės pareigūną. Prieš tai M. V. jau buvo nuteistas už tą patį, o prie prokuratūros pastato laikydavo plakatą su užrašu „Ž. – nusikaltėlių valdžioje stogas, lauk Ž. iš prokuratūros“, su tuo pačiu plakatu atvyko ir į teismo posėdį. Pasak nukentėjusiojo, tokie veiksmai rodo tiesioginę tyčią esant progai įžeisti pareigūną. Išsakytų M. V. žodžių negalima laikyti tik detalizuojančiais parodymais, nes jis demonstratyviai, agresyviai, kryptingai ir akcentuotinai išvadino įvairiais epitetais vyr. prokurorą, siūlė imtis tam tikrų veiksmų, padarė išvadas dėl einamų pareigų, kurių užėmimą kildina iš tarnybinių pažeidimų, nusikaltimų, apkaltino nusikaltimo padarymu, tokie M. V. veiksmai turi būti vertinti kaip BK 290 straipsnio sudėtis.

Nukentėjusiojo manymu, apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad M. V. žodžiai, pasakyti kitoje vietoje, galėtų būtų vertinami kaip įžeidžiantys, yra neteisinga, nes nėra svarbu, kur jie išsakyti. Taip pat nukentėjusysis kritikuoja teismo išvadą dėl nusikalstamos veikos nebuvimo, nes jis niekur nesikreipė dėl plakato, t. y. nesijautė dėl to įžeistas.

Skunde nesutinkama ir su teismo argumentais dėl M. V. amžiaus ir sveikatos būklės. Nukentėjusysis pažymi, kad nei liga, nei senyvas amžius jam netrukdo įžeidinėti ir kitus valstybės tarnautojus rajone, rengti akcijas, piketus, šmeižti ir pan. Teismas neįvertino, kad įžeidžiantys žodžiai buvo išsakyti viešai teismo posėdyje, kur dalyvavo nukentėjusiajam pavaldūs prokurorai, kiti proceso dalyviai, išsakyti teiginiai visiškai nepagrįsti. M. V. išsakyti teiginiai menkina visuomenės pasitikėjimą, kuris itin svarbus vykdant prokuroro funkcijas. Taigi nukentėjusysis tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai neatitinka BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų, yra nepagrįsti byloje nustatytomis aplinkybėmis.

Nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo G. Ž. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 290 straipsnio taikymo

Kasaciniame nukentėjusiojo skunde nesutinkama, kad M. V. veiksmuose nebuvo tyčios įžeisti prokurorą, teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, sureikšmindamas vietą, kurioje buvo išsakyti M. V. žodžiai, jo amžių ir sveikatos būklę, kaip aplinkybes, svarbias konstatuojant nusikalstamos veikos požymius.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo nutartį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria buvo paliktas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis, nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.

BK 290 straipsnyje numatyta atsakomybė už savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą, kuris padaromas tik tiesiogine tyčia ir jis reiškia, kad kaltininkas prieš pareigas einantį nukentėjusįjį atlieka nepadorius veiksmus, išsako jį žeminančius žodžius, demonstruoja bendrą neigiamą jo asmenybės vertinimą, diskredituoja jį ir kenkia jo moraliniam prestižui tiek aplinkinių, tiek ir jo paties akyse.

Kvalifikuojant veiką pagal BK 290 straipsnį, svarbu nustatyti nusikaltimo motyvą, kuris parodo ryšį tarp kaltininko veiksmų ir nukentėjusiojo pareigų. Be to, ar pirmiau minėti žodžiai yra ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti, sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir kokioje situacijoje buvo ištarti, didelę reikšmę turi ir necenzūrinių žodžių vartojimo vieta, paros laikas, aplinka, svarbu, ar įvykio metu tvyrojo konfliktiška atmosfera, ar buvo negatyvus įvykio dalyvių nusistatymas vienas kito atžvilgiu, ar nebuvo kaltininkas išprovokuotas tokiam elgesiui ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-375/2011, 2K-324/2013, 2K-63/2014).

Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, priešingai negu nurodo nukentėjusysis, išsamiai atskleistos veikos aplinkybės, išdėstyti ištirti įrodymai ir įvertinta jų visuma nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas, vertindamas bylos duomenis, pagal teismo posėdžio garso įrašą išdėstė kiekvieną atskirai M. V. išsakytą frazę, nurodytą kaltinime, paaiškindamas, kokioms aplinkybėms esant kiekviena frazė buvo išsakyta. Pažymėtina, kad M. V. kaltinime nurodytas frazes išsakė teismo posėdžio metu, kuriame jis buvo kaltinamasis ir būtent tuo metu, kai jis naudojosi kaltinamojo teise duoti paaiškinimus dėl pateikto kaltinimo, atsakinėjo į teisėjo ar kitų proceso dalyvių užduodamus klausimus tiriant bylą dėl prokuroro įžeidimo pavadinant jį nusikaltėliu. Nagrinėjamu atveju itin svarbu nustatyti, ar išsakytos įžeidžiančio pobūdžio frazės buvo susijusios su M. V. pareikštu kaltinimu, nuo kurio jis gynėsi, taigi turi būti vertinami ne tik pačių atskirų frazių išsakymo faktas, kurio neneigia ir pats M. V., bet kartu šių frazių išsakymo kontekstas. Kaip buvo minėta, M. V. dalyvavo teismo posėdyje, kuriame buvo kaltinamas tuo, kad pavadino prokurorą nusikaltėliu, taip jį įžeisdamas. Teisėjui, pasiūlius duoti paaiškinimus dėl šio kaltinimo, M. V., naudodamasis savo teisėmis pagal BPK 22 straipsnio 3 dalį, paaiškino, kaip jis supranta kaltinimą, išdėstė savo poziciją dėl jo. Taigi teismo posėdžio metu M. V. išsakytos frazės apie prokuroro G. Ž. ryšius su nusikaltėliais, jo darbo trūkumus ir kt. yra neabejotinai susijusios su jam pareikšto kaltinimo turiniu. M. V. teismo posėdžio metu siekė atskleisti priežastis, kodėl jis turi tam tikrą nuomonę apie prokurorą, pagal savo suvokimą aiškino, kaip ir kodėl jis ėmėsi veiksmų, nurodytų kaltinime. Šiuos pasisakymus nulėmė ir jų turinį apibrėžė pats jo procesinis statusas ir pareikšto kaltinimo turinys.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas M. V. statusą byloje, jo teises, įtvirtintas įstatyme, teisingai nurodė, kad šios aplinkybės yra svarbios sprendžiant dėl naujo kaltinimo padarius nusikalstamą veiką pagrįstumo. Priešingai negu teigia kasatoriusas, teismas nepadarė pažeidimų vertindamas M. V. sveikatos būklę, jo amžių bei kitas jo asmenybę apibūdinančias aplinkybes. Šios aplinkybės yra svarbios vertinant asmens psichinį santykį su jo daromais veiksmais.

Taigi kolegija konstatuoja, kad remdamiesi nagrinėjant bylą ištirtų įrodymų visuma teismai teisingai konstatavo, jog M. V. už jo pasakytas atskiras frazes, sietinas su gynyba nuo pareikšto kaltinimo kitoje byloje dėl įžeidimo, baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma, nes M. V. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos sudėties.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti, jais remiantis naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties nėra pagrindo, todėl kasacinis skundas netenkintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo G. Ž. kasacinį skundą.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Armanas Abramavičius

Gintaras Goda