2K-446/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-446/2012 Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00899-2010-8 Procesinio sprendimo kategorija 1.2.28.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Simonui Minkevičiui,

išteisintajam M. S.,

gynėjui Antanui Skomantui,

nukentėjusiajam A. B.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. B. kasacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 24 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 10 d. nuosprendžių.

Varėnos rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 24 d. nuosprendžiu M. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 159 straipsnį – trisdešimčiai parų arešto. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas šešiems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnį laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms. A. B. iš M. S. priteista 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 2000 Lt advokato atstovavimo išlaidų.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 10 d. nuosprendžiu panaikintas Varėnos rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 24 d. nuosprendis ir M. S. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir 159 straipsnį išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. A. B. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo O. Fedosiuko pranešimą ir proceso dalyvių paaiškinimus,

n u s t a t ė :

M. S. BK 294 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis 2010 m. rugpjūčio 23 d., apie 12.00 val., Varėnos r., Merkinės sen., Panaros k., (duomenys neskelbtini), aikštelėje prie parduotuvės, veikdamas kartu su E. S., gimusiu (duomenys neskelbtini), kuris dėl savo amžiaus nėra nusikalstamos veikos subjektas, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą E. S. tikrą teisę atgauti iš A. B. 190 Lt už telefono „Samsung S 5300“ pirkimą arba telefoną „Samsung S 5300“ ir ginčijamą E. S. tariamą teisę į turėtas išlaidas dėl A. B. paieškos. M. S., panaudodamas psichinę prievartą, E. S. grasinant sumušti, reikalaujant atiduoti pinigus ar telefoną, paėmė iš nukentėjusiojo A. B. 150 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6300“, padarydamas jam turtinę žalą.

Be to, M. S. pagal BK 159 straipsnį buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje, Druskininkų sav. Leipalingio mstl. (duomenys neskelbtini) esančiame bute, įkalbino kartu veikti nepilnametį E. S., kad atgautų iš A. B. pinigus arba mobilųjį telefoną, ir taip jį įtraukė į nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. sausio 10 d. nuosprendžiu panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir M. S. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį bei 159 straipsnį išteisino nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė nusikalstamą M. S. savavališkų veiksmų pobūdį. Pasak teismo, faktinės bylos aplinkybės neleidžia daryti išvadų apie tai, kad M. S. būtų padaręs didelę žalą A. B., o įvykusio konflikto kontekste reikalavimas grąžinti pinigus arba atiduoti jau parduotą telefono aparatą, nepanaudojus jokių grasinimų ir veiksmų, negali būti pripažintas psichine prievarta ir rodyti didesnį savavaldžiavimo pavojingumą. Teismas pripažino, kad kilęs konfliktas neįgijo nusikalstamai veikai būdingų požymių. M. S. išteisinus pagal kaltinimą savavaldžiavimu, jis buvo išteisintas ir dėl nepilnamečio įtraukimo į šią nusikalstamą veiką.

Kasaciniu skundu nukentėjusysis A. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. sausio 10 d. nuosprendį ir palikti galioti Varėnos rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 24 d. nuosprendį su pakeitimais: pripažinti M. S. kaltu dėl to, kad jis, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė pripažįstamą bet nerealizuotą E. S. teisę atgauti už telefono „Samsung S 5300“ pirkimą sumokėtus pinigus ir tariamą teisę į turėtas išlaidas, panaudodamas psichinę prievartą prieš A. B., paėmė iš jo 650 Lt ir 150 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6300“, taip padarydamas jam 800 Lt dydžio turtinę žalą; priteisti iš M. S. nukentėjusiajam A. B. 800 Lt nusikalstama veika padarytai turtinei žalai atlyginti; bylos dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo perduoti nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo; iš M. S. priteisti nukentėjusiajam jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminius jo apeliacinio skundo argumentus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šios kategorijos bylose, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Nukentėjusiojo nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad M. S. veiksmai – automobilio raktelių paėmimas ir reikalavimas atiduoti pinigus bei telefoną – nėra tiek pavojingi, kad juos būtų galima laikyti psichine prievarta, užtraukiančia baudžiamąją atsakomybę, nepagrįsta.

Faktinės bylos aplinkybės aiškiai patvirtina, jog M. S. veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad buvo pažeistos E. S. teisės, tačiau jis savo pažeistos teisės negynė įstatymų nustatyta tvarka. M. S. ir E. S. savo nusikalstamam sumanymui įgyvendinti panaudojo apgaulę, o tai rodo, jog nusikaltimas buvo planuojamas ir jam ruošiamasi iš anksto. M. S., būdamas daug vyresnis už E. S., privalėjo padėti jam apginti pažeistą teisę įstatymo nustatyta tvarka, o ne organizuoti nusikaltimą ir dalyvauti jį darant, todėl jo veiksmai atitinka ir BK 159 straipsnio dispoziciją.

Be to, pagal faktines bylos aplinkybes akivaizdu, kad nusikaltimo darymo metu M. S., suvokdamas kito bendrininko E. S. veiksmų neteisėtą pobūdį ir tikslą, t. y. grasinimą panaudoti elektrošoką, pritarė tokiems veiksmams, savo dalyvavimu prisidėjo prie šio sumanymo ir nėra nustatyta, kad būtų išreiškęs nepritarimą atliekamiems neteisėtiems veiksmams. Vertinant įvykio kontekstą, akivaizdu, kad M. S. vartojo psichinį smurtą, nes, ištraukdamas iš automobilio spynelės raktelius, atėmė galimybę laisvai išvykti iš įvykio vietos.

Be to, byloje nustatyta, kad jis išsakė reikalavimą atiduoti pinigus ir telefoną. Taigi M. S. ir E. S. veiksmų visuma atitiko bendro sumanymo tikslus, buvo kryptinga ir vieninga. Kasatoriaus nuomone, vien tai, kad šiuo atveju nebuvo panaudotas fizinis smurtas, o tik žodžiu išreikštas reikalavimas atiduoti pinigus ir telefoną, ir neatsirado sunkesnių padarinių, negali būti pagrindas konstatuoti faktą dėl baudžiamosios atsakomybės nebuvimo. Juolab kad grėsmė buvo ir iš asmens, kuris nusikaltimo padarymo metu nebuvo nusikaltimo subjektas, t. y.

E. S., nes šis grasino susidoroti ir panaudoti elektrošoką. Nukentėjusysis nurodo, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog grasinimas gali būti išsakomas ir ramiu tonu, svarbu tai, kokia išsakytų žodžių turinio prasmė ir koks jų sakymo tikslas (kasacinė nutartis Nr. 2K-79/2012). Šiuo atveju reikalavimo tikslas buvo atimti 150 Lt vertės telefoną ir pinigus (650 Lt), nors E. S. patirtas nuostolis už negautą telefono aparatą buvo 190 Lt.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir dėl to, kad buvo pažeistos BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos. Nukentėjusysis nurodo, kad jo apeliacinis skundas buvo paduotas ir dėl neteisingai išspręsto civilinio ieškinio, todėl teismas privalėjo patikrinti visus įrodymus, o tai buvo galima tinkamai padaryti tik atlikus įrodymų tyrimą. Teisingai neišsprendęs šio klausimo, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytą pareigą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Nukentėjusysis nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, mano, kad teismas nepagrįstai iš kaltinimo pašalino 650 Lt pasisavinimą. Pagrindiniai tokio sprendimo motyvai buvo tai, kad nesurinkta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę, o kilusios abejonės buvo aiškinamos kaltinamojo naudai. Tačiau pirmosios instancijos teismas neišnaudojo visų galimybių abejonėms pašalinti ir priėmė šioje dalyje ydingą sprendimą. Kasatoriaus nuomone, teismas neteisingai interpretavo jo ir liudytojo R. G. parodymus bei neteisingai įvertino kitų liudytojų, t. y. A. S., parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. A. S. nurodė, kad M. S. jai sakęs, jog nukentėjusysis atidavė jam telefoną, brendžio butelį ir kažkokią pinigų sumą. Vėliau ji pakeitė parodymus, aiškindama, kad pinigų M. S. nepaėmė. Bylą nagrinėjęs teismas turėjo BPK nustatyta tvarka išsiaiškinti parodymų keitimo priežastis, tačiau to nepadarė. Be to, teismas nevertino prieštaringų M. S. ir liudytojo E. S. parodymų, nelygino jų su kitais bylos duomenimis, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, dėl to padarė neteisingas išvadas ir priėmė ydingą nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad kaltinimo susiaurinimas, šalinant 650 Lt pasisavinimą, lėmė ir neteisingą civilinio ieškinio išsprendimą. Taip buvo pažeisti BPK 44 straipsnio 10 dalies reikalavimai bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostatos, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Nukentėjusiojo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė jam 650 Lt, kurie buvo iš jo atimti, ir nusprendė 150 Lt vertės telefoną grąžinti natūra bei sumažino sumą neturtinei žalai atlyginti.

Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl M. S. išteisinimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir 159 straipsnį

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Skunde išdėstyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasatoriaus teiginiai, kad teismai netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, atmestini. Jie grindžiami ne teisiniais argumentais, o nesutikimu su tuo, kokias faktines aplinkybes nustatė teismai.

Nagrinėjamoje byloje teismai, išsamiai ištyrę ir įvertinę visus byloje esančius duomenis, nustatė tokias faktines aplinkybes: 2010 metų vasarą pas išteisintąjį M. S. gyveno žmonos sūnėnas E. S. , kuris norėjo įsigyti mobilųjį telefoną, todėl internetinėje erdvėje ieškojo, kas parduoda tokį telefoną; surado A. B. , kuris pažadėjo parduoti telefoną „Samsung S530“ už 190 Lt. Nepilnametis padavė 190 Lt savo tetai A. S. , kuri juos pervedė į A. B. sąskaitą, tačiau A. B. žadėto telefono neatsiuntė, į skambučius neatsiliepė. Nepilnametis E. S. internete sužinojo, kad A. B. sukčiauja: „parduoda“ mobiliojo ryšio telefono aparatus, gauna pinigus, o pirkėjai neatgauna nei pinigų, nei telefono aparatų. Dėl to kreipėsi į policiją, bet jam pasakė, kad atgauti pinigus beviltiška. Esant tokiai situacijai, jis kreipėsi pagalbos į dėdę, rado skelbimą, kad A. B. ruošiasi pirkti motociklo variklį. Apsimesdama variklio pardavėja, A. S. paskambino A. B. ir sutarė susitikti. 2010 m. rugpjūčio 23 d., apie 12.00 val., A. S. savo automobiliu atvežė M. S. ir E. S. į sutartą vietą – aikštelę prie parduotuvės – ir ten juos išleido. Į sutartą vietą atvažiavo A. B. ir R. G. šiam priklausančiu automobiliu. Prie jų priėjo M. S. su E. S., pareikalavo atiduoti pinigus už telefoną arba telefono aparatą arba važiuoti į policijos komisariatą. M. S. iš R. G. automobilio ištraukė automobilio raktelius, kad jie nenuvažiuotų, kol neišsiaiškins situacijos. Nukentėjusysis A. B. pripažino apgavęs E. S. , nes, gavęs pinigus, telefono neišsiuntė, paaiškino, kad turi pinigų, bet jų duoti negali, nes pinigai jam nepriklauso, juos turi grąžinti. Su savimi jis turėjo du telefono aparatus, vieną (senesnį, 150 Lt vertės) sutiko atiduoti E. S., taip pat iš automobilio paėmė ir atidavė butelį brendžio. Po to M. S. automobilio raktelius grąžino R. G., o pats su E. S. nuėjo prie jų laukiančio automobilio ir A. S. juos parvežė namo. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė duomenų, neginčijamai patvirtinančių nukentėjusiojo A. B. teiginius, kad M. S. iš jo paėmė ne tik telefoną ir brendžio butelį, bet ir 650 Lt, taip pat kad įvykio metu E. S. su savimi turėjo elektros šoką sukeliantį aparatą, kurį grasino panaudoti, todėl šios aplinkybes iš kaltinimo pašalintos.

Pažymėtina, kad, remdamiesi iš esmės tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, klausimą dėl M. S. veiksmų atitikties BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymiams pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsprendė skirtingai. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad M. S. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, nes jis savavališkai vykdė E. S. teisę panaudodamas psichinę prievartą – E. S. išsakant grasinimus nukentėjusiajam. Kartu pirmosios instancijos teismas konstatavo ir tai, kad pats M. S. nukentėjusiajam nei žodžiu, nei veiksmais, nei gestais negrasino.

Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius duomenis, nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo telefono aparato paėmimą iš A. B. kaip savavališką teisės vykdymą, tačiau neteisingai nustatė nusikalstamą šių veiksmų pobūdį. Anot apeliacinės instancijos teismo, kilęs konfliktas neįgijo nusikalstamai veikai būdingų požymių. Tokiai apeliacinės instancijos teismo išvadai pritartina.

Pažymėtina, kad savavališko teisės vykdymo nusikalstamas pobūdis gali būti nustatytas tik tuo atveju, kai tokiais veiksmais buvo padaryta didelė žala nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams (BK 294 straipsnio 1 dalis) arba kai, vykdant savavališkus veiksmus, buvo panaudota fizinė ar psichinė prievarta (BK 294 straipsnio 2 dalis). Nenustačius šių aplinkybių, padaryti savavališki veiksmai gali būti vertinami kaip administracinės teisės pažeidimas (ATPK 188 straipsnis), tapti pagrindu ginti pažeistas teises civilinio proceso tvarka, taikyti pažeidėjui drausmines ar visuomeninio poveikio priemones. Lietuvos Aukščiausiojo Teismas ne kartą pasisakė, kad nepritaria praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys konfliktai ir ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-267/2011).

Nagrinėjamoje byloje M. S. nebuvo kaltinamas, kad savo veiksmais būtų padaręs A. B. didelės žalos. Pagal kaltinimą nusikalstamas savavališkų veiksmų pobūdis siejamas su tuo, kad prieš nukentėjusįjį buvo panaudota psichinė prievarta. Tačiau, pripažįstant tam tikrus asmens veiksmus psichine prievarta, būtina įvertinti įvykio kontekstą, bauginimo išraišką, turinį, pavojingumą, o savavaldžiavimo atveju būtina atsižvelgti ir į tai, kad asmuo veikia tam tikro ginčo sąlygomis ir savo teisės gynimo motyvais (kasacinė nutartis Nr. 2K-383/2011). Pirmosios instancijos teismas to nepadarė. Ši klaida buvo ištaisyta apeliacinės instancijos teismo.

Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad paties nukentėjusiojo A. B. neteisėti apgavikiški veiksmai sukūrė konfliktinę situaciją ir paskatino M. S. savarankiškai jo ieškoti ir bandyti apginti žmonos nepilnamečio sūnėno teises. Bylą išnagrinėjus teisme, grasinimo elektrošoku faktinė aplinkybė nepasitvirtino, nenustatyta jokių faktų, kad M. S. naudotų fizinį smurtą ar išsakytų kokius nors pavojingus grasinimus nukentėjusiajam. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad M. S. veiksmai (automobilio raktelių paėmimas ir reikalavimas grąžinti nukentėjusiajam sumokėtus pinigus arba telefoną), nors ir pripažintini netinkamais siekiant įgyvendinti nerealizuotą teisę, tačiau nėra tiek pavojingi, kad juos būtų galima laikyti psichine prievarta, užtraukiančia baudžiamąją atsakomybę. Nustačius, kad M. S. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, išnyksta pagrindas kaltinti jį ir nepilnamečio įtraukimu į nusikalstamą veiką (BK 159 straipsnis).

Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas M. S. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir 159 straipsnį, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų

Atmestinas kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde, nes nepasisakė dėl nukentėjusiojo civilinio ieškinio. Prašymo atlyginti žalą pagrindas yra teismo išvada, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, kuri sukėlė nukentėjusiajam žalos. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą – išteisino M. S.. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių tiek išteisintojo (tuo metu nuteistojo), tiek nukentėjusiojo apeliacinių skundų argumentų, taip pat išdėstė savo argumentus dėl įrodymų vertinimo ir tinkamai pagrindė išvadas.

Byloje nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nelieka ir žalos atlyginimo pagrindo, todėl atskirai aptarinėti civilinio ieškinio pagrįstumo nėra prasmės.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nukentėjusiojo A. B. kasacinį skundą.

Teisėjai Jonas Prapiestis

Dalia Bajerčiūtė

Olegas Fedosiukas