2020-06-10 Nr. AB-11657-3-61-3-01357-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-544-492/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01357-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. liepos 11 d. iki 2018 m. vasario 28 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, neatitinkančiose teisės aktų reikalavimų. Kamerų plotas buvo nuo 6,43 kv. m iki 8,1 kv. m, laikoma po 3–4 asmenis, tačiau kamerose buvo dvi kėdės. Neužtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, jie yra toje pačioje patalpoje, atskirti 1,35 m sienele, o nuo stalo nutolę 1,5 m. Teigė, kad Lukiškių TI-K kameros neatitinka ir higienos normų reikalavimų, t. y. ventiliacija neveikia, pilna tarakonų, neužtikrinamas apšvietimas, temperatūra, nevalomi langai, kuriuos išsivalyti trukdo ant langų sumontuotos grotos. Kamerose drėgna, tamsu, čiužiniai pūva, užsiveisia parazitai, metalinės lovos rūdija. Taip pat kamerose, kurios yra pusrūsyje, drėgnumas viršija 70 proc. Paaiškino, kad švaraus oro kiekis, oro judėjimo greitis neatitinka normų. Nurodė, kad Lukiškių TI-K suteikia teisę vieną valandą pasivaikščioti lauke, nors turi teisę 8 valandas per dieną praleisti lauke. Nurodė, kad Lukiškių TI-K dažnai nebūna šilto (karšto) vandens ir nesudaryta galimybė visą kūną prausti po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Lukiškių TI-K maistas nėra skanus, nėra užtikrinamas maisto kiekis ir kokybė. Pareiškėjas teigė, kad dėl tokių sąlygų patyrė miego sutrikimus, depresiją, pažeminimą, fizinius nepatogumus, diskomfortą, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017 m. liepos 12 d. iki 2018 m. vasario 28 d. Pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko nustatytus reikalavimus. Paaiškino, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Lukiškių TI-K administracija nuo 2015 m. sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose yra 2–4 lovos, yra įrengti stalai kartu su dvejomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti. Teigė, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama. Pažymėjo, kad langų angoje įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu. Nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m aukščio, kai kuriose kamerose įrengtos užuolaidos, o kai kuriose kamerose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę. Pareigūnai laikosi bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Nurodė, kad kamerose yra dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, kuris atitinka normas, kamerose langai pritaikyti vėdinti, oro temperatūra yra ne mažesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Taip pat Lukiškių TI-K įrengta centrinė šildymo sistema.

Lukiškių TI-K sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę iki 15 minučių. Asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose įrengtos pertvaros, kurių aukštis – 1,6 m, plotis – 1,2 m. Visi suimtieji kasdien turi teisę vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nurodė, kad Lukiškių TI-K maistas tiekiamas dienotvarkėje nustatytu metu, o pagamintas maistas yra tikrinamas. Pažymėjo, jog valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka fiziologines mitybos normas. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui K. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 650 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas vertinamu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 231 parą. Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose laikytų asmenų skaičių, nustatė, kad tinkamas plotas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui buvo užtikrintas visą kalinimo laikotarpį, pareiškėjui skirtingais laikotarpiais teko nuo 3,65 kv. m. iki 7,94 kv. m. ploto. Todėl nebuvo pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, pažeidžiančių pareiškėjo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą.

7. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo įrengta pakankamai kėdžių, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi norma „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad gyvenamosiose kamerose, kuriose 2–4 lovos yra įrengti stalai kartu su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus Pranešime „Dėl K. K. skundo“ pažymėta, jog kamerose iki 4 lovų yra kėdutės, o kamerose, kuriose daugiau kaip 4 lovos – suolai, kurie atitinka stalo dydį. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde nenurodė, jog prašė Lukiškių TI-K administracijos išduoti jam papildomų baldų, o ši atsisakiusi tai padaryti. Teismas pažymėjo, kad šis pareiškėjui kilęs nepatogumas taip pat susijęs su kameros ploto trūkumu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrintas teisės aktais nustatytas minimalus plotas, todėl Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuoti.

8. Dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose esantys sanitariniai mazgai neužtikrino privatumo, teismas nurodė, kad nors Lukiškių TI-K kameros įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, tačiau tai trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Remdamasis byloje pateiktais duomenimis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, teismas padarė išvadą, kad sanitarinio mazgo kabina nebuvo įrengta nei vienoje kameroje, kurioje buvo pareiškėjas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista visą jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį, t. y. nuo 2017 m. liepos 12 d. iki 2018 m. vasario 28 d., iš viso 231 parą.

9. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kameros neatitinka higienos normų reikalavimų, teismas atsižvelgė į byloje pateikus Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir NVSC) ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos patikrinimo aktus. Iš pateiktų patikrinimų aktų buvo matyti, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ir kuriose buvo atlikti patikrinimai, Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015), pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjas skunde nenurodė, ar kreipėsi į NVSC dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas. Byloje nebuvo pateikta jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertino, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu.

10. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K administracija ginčo laikotarpiu buvo sudariusi sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Pagal šią sutartį buvo sutarta, kad bus nuolat vykdoma patalpų priežiūra (išsiaiškinant vabzdžių buvimą ir atliekant jų naikinimo darbus). Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K administracija ėmėsi būtinų priemonių parazitams, tarakonams, graužikams išvengti, todėl Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuoti.

11. Teismas pažymėjo, kad Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, lango angoje įstatomos metalinės grotos ir lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės apie lango įrengimą atitinka nurodytų teisės aktų reikalavimus, todėl šiuo aspektu Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai nenustatyti.

12. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K neužtikrino teisės kasdien pasivaikščioti lauke 8 valandas, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis. Pažymėjo, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke.

13. Teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo suteikiama mažiau negu valanda pasivaikščioti gryname ore ar buvo trukdoma pasinaudoti šia teise. Be to, iš Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkės matyti, jog Lukiškių TI-K laikomiems asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore. Teismas neturėjo pagrindo abejoti dėl BVK nuostatų užtikrinimo, duomenų, kad pareiškėjas norėjo pasivaikščioti, o Lukiškių TI-K pareigūnai to neleido, byloje nebuvo. Kaip pats pareiškėjas skunde nurodė, vieną valandą per dieną buvo leidžiama pasivaikščioti, todėl atsakovo neteisėtų veiksmų dėl pasivaikščiojimų gryname ore nenustatyta.

14. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K nesudaryta galimybė dažniau nei kartą per savaitę visą kūną prausti po šiltu dušu, teismas vadovavosi HN 134:2015 44 punktu. Pažymėjo, kad situaciją, kai laisvės atėmimo bausmę atliekantis asmuo dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė, tačiau kiekvienu atveju sprendžiama, ar galimybės naudotis dušu nepablogino atitinkamo asmens teisės palaikyti asmeninę higieną taip, jog būtų pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K dušuose nuolatos tiekiamas karštas vanduo. Suimtiesiems ir nuteistiesiems sudaroma galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše iki 15 minučių. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas buvimo Lukiškių TI-K metu turėjo galimybę kartą per savaitę iki 15 min nusiprausti po šiltu dušu, todėl Lukiškių TI-K tinkamai įgyvendino minėtą pareigą.

15. Dėl pareiškėjo teiginių, kad nebuvo užtikrintas tinkamas maisto kiekis ir kokybė, maistas buvo neskanus, teismas vadovavosi BVK 173 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintomis maitinimo normomis. Teismas pažymėjo, kad minėtos normos nedirbantiems ir sportuojantiems vyrams energetinės maisto vertės nenustato. Taip pat nenustatyta, kad sportuojantys asmenys būtų priskiriami dirbančiųjų grupei ir turėtų teisę į kitokias mitybos normas nei nedirbantieji. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras, jie yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.

16. Teismas pažymėjo, jog atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė yra tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, kuris, patikrinęs maistą, patvirtina savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale. Teismas pažymėjo, kad subjektyvus maisto skonio ar jo vertės suvokimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas teigdamas, kad maitinimas jam, kaip sportuojančiam asmeniui, buvo nepakankamas, nenurodė, koks maitinimas jam turėjo būti skirtas ir kokiu pagrindu. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo paskirtas ir turėjo būti tiekiamas kitokio kiekio ir energetinės vertės maitinimas, ar, kad pareiškėjui realiai tiekiamo maitinimo energetinė vertė neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl nebuvo pagrindo pripažinti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

17. Dėl pareiškėjo prašymo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat byloje nebuvo duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

18. Teismas nusprendė, kad atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, t. y. 231 parą, į pažeidimo mastą, jo trukmę, į aplinkybę, kad didžiąją laiko dalį pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas vienas, į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į aplinkybę, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteistinas 650 Eur neturtinės žalos dydis.

III. 19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti.

20. Apeliaciniame skunde atsakovas dėsto argumentus, susijusius su civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygomis bei neturtinės žalos atlyginimu. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų tariamai jam padarytą žalą, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

21. Pareiškėjas K. K. pateikė apeliacinį skundą ir atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą. Pareiškėjas prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti, taip pat priteisti procesines palūkanas. Prašo atsakovo apeliacinį skundą palikti nenagrinėtą.

22. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 650 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra aiškiai nepakankamas.

23. Pareiškėjas nurodo, kad kamerose lovų nėra, yra savadarbiai gultai, be to, kamerose turi būti taburetės, o ne kėdutės, taburečių turi būti tiek, kiek yra asmenų, o ne 2 keturvietėje kameroje. Pareiškėjas nurodo, kad teismas vadovavosi klaidingais atsakovo teiginiais, nes vienas kameroje jis buvo laikomas vos keletą dienų per visą kalinimo laikotarpį.

24. Dėl pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas skunde nenurodė, jog prašė Lukiškių TI-K administracijos išduoti jam papildomų baldų, pareiškėjas pabrėžia, jog jis skundžiasi ne dėl papildomų, o dėl privalomų baldų nebuvimo: nebuvo privalomų spintelių, lentynų, dėžių po lovomis.

25. Pareiškėjas pabrėžia, kad sanitarinis mazgas turi būti pilnai atitvertas nuo gyvenamosios kameros dalies.

26. Pareiškėjo manymu, tai, kad kalinami asmenys patys valo kameras, neatleidžia Lukiškių TI-K nuo pareigos užtikrinti kamerose švarą, t. y. kameras valyti, dezinfekuoti sanitarinius mazgus, ne rečiau kaip kartą per mėnesį atlikti pagrindinius kamerų valymus.

27. Pareiškėjas nurodo, kad grotos turi būti vienerios ir įrengtos lango angoje, o ne dvejos, trukdančios langą pasiekti. Tinklu leidžiama aptraukti lango stiklą, tačiau ne išorines grotas.

28. Pareiškėjas nurodo, kad BVK 89 straipsniu buvo patvirtinta jo teisė pasivaikščioti 2 valandas.

29. Pareiškėjo teigimu, Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos 1987 m. vasario 12 d. Nr. R(87)3 „Europos kalinimo taisyklės“ ir 2006 m. sausio 11 d. Nr. Rec(2006)2 „Valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių“ ir naujesnė EŽTT praktika patvirtina pareiškėjo teisę naudotis dušu ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę.

30. Pareiškėjo teigimu, įstatymu nėra suteikti įgaliojimai Vyriausybei nustatyti skirtingas mitybos normas dirbantiems ir nedirbantiems, vyrams ir moterims. Todėl aktai, susiję su jo maitinimu, yra diskriminaciniai.

31. Pareiškėjo teigimu, bylos nagrinėjimas užsitęsė būtent dėl atsakovo apeliacinio skundo, todėl prašo priteisti procesines palūkanas.

32. Pareiškėjo teigimu, atsakovas savo apeliaciniame skunde tuščiažodžiauja, nes nenurodo, kuo jo nurodyta informacija susijusi su nagrinėjama byla. Pareiškėjo manymu, atsakovas nepagrįstai teigia, kad pažeistai teisei apginti pakaktų pažeidimo pripažinimo. Pareiškėjas akcentuoja, kad nacionalinėje teisėje žala atlyginama pinigais, joks kitas žalos atlyginimo būdas įstatymuose tiesiogiai nėra numatytas. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo teiginiu, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų poveikio. Pareiškėjas nurodo, kad (duomenys neskelbtini), jam nustatytas (duomenys neskelbtini) proc. darbingumas.

33. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir tenkinti atsakovo apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo nuo 2017 m. liepos 11 d. iki 2018 m. vasario 28 d., atlyginimo.

35. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose 231 parą nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, pareiškėjui priteisė 650 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė.

36. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad priteista suma neturtinei žalai atlyginti yra per maža, skundžiasi dėl būtinų baldų nebuvimo Lukiškių TI-K kamerose, neuždarų sanitarinių mazgų, neatliekamo kamerų valymo, grotų ant langų, nepakankamos pasivaikščiojimo trukmės, vedimo į dušą, teigia, kad valgiaraščiai yra diskriminuojantys bei prašo priteisti procesines palūkanas.

37. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas nenustatė visų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, t. y. neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė argumentų, kaip pasireiškė galbūt padaryta žala pareiškėjui ir kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka pažeidimo pripažinimo.

38. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų.

39. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti nauji ir papildomi teiginiai dėl privalomų baldų nebuvimo kamerose, taip pat reikalavimas priteisti procesines palūkanas, kurie nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teismo priimtame ir nagrinėtame skunde, nenagrinėtini: apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (ABTĮ 134 str. 6 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant minėtą nuostatą, nurodoma, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

40. Kiek tai susiję su baldais kamerose, pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui buvo nurodęs tik aplinkybę dėl to, kad kamerose buvo 2 kėdės. Šiuo atveju iš atsakovo teismui pateiktų duomenų nustatyta, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose buvo 1–2 asmenys. Todėl atsižvelgiant į tai, kad, pareiškėjo teigimu, kamerose buvo 2 kėdės, jų buvo pakankamai ir nebuvo pagrindo konstatuoti pažeidimą šiuo aspektu.

41. HN 134:2015 37 punkte įtvirtinta, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Pareiškėjas neneigia pareigos pačiam tvarkytis kameras. Todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo apeliacinio skundo abstrakčių teiginių, kad Lukiškių TI-K administracija turi pareigą užtikrinti kamerų švarą. Pareiškėjas visiškai nedetalizavo, kokie konkretūs pažeidimai, susiję su švaros kamerose palaikymu, buvo padaryti, kuriose būtent kamerose ir kokiomis dienomis.

42. Pagal Eksploatavimo taisyklių 14.1 punktą lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taigi grotų įrengimas ant langų atitinka nustatytą reglamentavimą. Be to, iš į bylą pateiktų NVSC patikrinimo aktų nenustatyta, kad ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose tuo metu buvo laikomas pareiškėjas, grotos ant langų būtų sąlygojusios konkrečius higienos normų pažeidimus. Todėl vien pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės, kad ant langų buvo įrengtos grotos ir tinklelis, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti pažeidimą.

43. Pareiškėjo apeliaciniame skunde minimas BVK 89 straipsnis, kuriuo, jo teigimu, buvo patvirtinta jo teisė pasivaikščioti 2 valandas, neteko galios 2015 m. rugsėjo 1 d. Taigi ginčo laikotarpiui ši norma neaktuali. Pareiškėjas nenurodė jokių kitų pagrindų, kodėl jam turėtų būti suteikta ilgesnė pasivaikščiojimo trukmė. Todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, kuris atsakovo neteisėtų veiksmų dėl pasivaikščiojimų gryname ore nenustatė.

44. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde minimos Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio, dėl to šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017; 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018). Ginčui aktualiame HN 134:2015 44 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše. Taigi pareiškėjo argumentai dėl galimybės naudotis dušu tik kartą per savaitę atmestini.

45. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su diskriminavimu, nustatant skirtingoms įkalintų asmenų grupės skirtingas maitinimo normas ir valgiaraščius, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. gegužės 6 d. nutarime yra išaiškinęs, kad diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais, t. y. esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, atskiroms subjektų grupėms įstatymu galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus. Tai reiškia, kad konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones atsižvelgiant į jų statusą. Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintas. Iš esmės diskriminacijos sampratą analogiškai aiškina ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (žr., pvz., 2013 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06)).

46. Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138, 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 patvirtinti valgiaraščiai sudaryti diferencijuojant tam tikras atskiras kalinamų asmenų grupes – dirbančius / nedirbančius vyrus, dirbančias / nedirbančias moteris, nepilnamečius, nėščias moteris, krūtimi maitinančias moteris, dirbančius / nedirbančius vyrus (vegetarus), dirbančias / nedirbančias moteris (vegetarės), asmenis, kuriems paskirtas dietinis maitinimas bei veganus. Tarp šių grupių yra akivaizdūs skirtumai, kuriuos apsprendžia vyrų ir moterų fiziologiniai skirtumai, asmenų amžius, aktyvumas (dirba / nedirba), rutininės mitybos poreikiai ar kt. Pareiškėjas neneigia, kad jo maitinimas buvo organizuojamas vadovaujantis nustatyta tvarka patvirtintomis ir ginčo laikotarpiu galiojančiomis normomis, nustatytomis teisės aktuose. Iš pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su jo, kaip teigiama, diskriminacija, nėra pagrindo manyti, kad jis buvo išskiriamas iš kitų asmenų, turėjusių tokį pat statusą, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos atmetė.

47. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes dėl pilnai neatitvertų sanitarinių mazgų, šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas įvertino ir konstatavo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais pažeidimą visą ginčo laikotarpį, t. y. 231 parą. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nepateikė konkrečių argumentų dėl nagrinėjamu atveju nustatyto privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, pažeidimo. Todėl šių aplinkybių teisėjų kolegija iš naujo netiria ir nevertina.

48. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).

49. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

50. Dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

51. Teisėjų kolegija, įvertinusi Lukiškių TI-K padarytų pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (231 parą pažeistas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad, nors pirmosios instancijos teismo priteista 650 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais.

52. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. K. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė