2019-02-27 Nr. AB-5286-3-62-3-01687-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1295-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01687-2017-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. S. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 10 000 Eur neturtinės žalo atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. ir nuo 2014 m. spalio 23 d. iki 2014 m. spalio 27 d. (toliau – ir ginčijamas laikotarpis). Teigė, kad LAVL palatos buvo perpildytos, dalį ploto užėmė baltai ir sanitarinis mazgas. LAVL nebuvo pakankamai užtikrinamas ligonių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas, pagalba sprendžiant suimtųjų problemas, nepakankamai užtikrinamos kultūros, sporto ir kūrybos programos, saviraiška, trūko mokslo renginių. Nebuvo užtikrinama judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus teritorijoje, todėl jis negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir pakankamai sportuoti patalpose, negalėjo lankyti įvairių renginių, dirbti. Pažymėjo, kad LAVL nėra teikiama jokia teisinė pagalba, nėra teisinio švietimo, nesudaryta galimybė gauti teisinę pagalbą rengiant teismui skundą, nėra numatyta nuteistiesiems riboto interneto prieiga, nebuvo bibliotekos, neskiriama laikraščių, nėra konsultuojama dėl galimybės kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, nesupažindinama su galiojančiais teisės aktais, teismų praktika, apsiribojama tik koridoriuose iškabintomis informacinėmis lentomis, kuriose informacija yra kelerių metų senumo, nurodyti areštinių adresai, kurie niekaip nesusiję su suimtųjų (nuteistųjų) teisėmis ir pareigomis.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad LAVL palatose jis nuolat buvo laikomas su asmenimis, kurie anksčiau yra atlikę bausmes, su nuteistaisiais, nors jis pats buvo suimtasis, taip pat buvo laikomas su sergančiais atvira tuberkuliozės forma, kitomis virusinėmis ligomis. LAVL palatose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, gydytoją, sanitarą. Po išsimaudymo dušo patalpose tekdavo ilgai laukti, tokiu atveju nėra užtikrinamas ligonių saugumas, jeigu palatoje kiltų grėsmė sveikatai. Pabrėžė, kad ne kartą palatoje kilus konfliktams dėl charakterių nesuderinamumo, kriminalinės subkultūros nesilaikymo, tekdavo patirti smurtą ir / ar psichologinę prievartą.

4. Pareiškėjas nurodė, kad pasivaikščioti buvo galima tik vieną valandą, kas, jo vertinimu, nėra pakankama. Einant pasivaikščioti blogomis oro sąlygomis pasivaikščiojimo kiemelyje nėra užtikrinama sausa patalpa pasivaikščioti, kiemelių grindys nelygios, duobėtos, todėl lyjant jos prisipildo vandens. Pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo šiukšlių kibirų ir peleninių, suoliukai sulaužyti, sienos pažaliavusios nuo pelėsio ir grybelio, kiemeliai nevalomi, jeigu dulka – nelaistomi. Teigė, kad 2014 m. spalio 23 d. atvykęs į LAVL ir eidamas per pasivaikščiojimo taką, kuris buvo netvarkingas, duobėtas, suplėšė savo krepšį. Mano, kad pasivaikščiojimo kiemelių plotai per maži dideliam ligonių kiekiui.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad LAVL palatose neveikė mechaninė ventiliacija, vėdinama buvo tik per langą, saulės šviesa ir oras visiškai nepatekdavo į palatą, nes langai užkalti vidinėmis grotomis, nešvarūs, buvo drėgna, tamsu. Natūrali šviesa labai silpnai patekdavo į palatą, dirbtinis apšvietimas buvo labai stiprus, nuo jo skaudėjo akis ir galvą. Kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, žiemą nebuvo tinkamai šildoma, o vasarą siekė net iki 35 laipsnių. Palatos neremontuotos, sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu, buvo drėgnos, dažai nuo sienų atsilupę, sienos nepritaikytos valymui, grindys išpuvusios, nelygios, prastos būklės, patalpos kiekvieną dieną nebuvo valomos drėgnuoju būdu, nebuvo dezinfekuojamos.

6. Pareiškėjas teigė, kad nebuvo aprūpintas patalyne – išduodavo vieną paklodę ir užvalkalą pagalvei, neišduodavo užvalkalo užklotui, rankšluosčių, vėliau išduodavo tik vieną virtuvinį rankšluostį. Čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nuo drėgmės ant metalinių lovų čiužiniai rūdydavo, pūdavo. Palatos įrenginiai ir baldai nešvarūs, langai išdaužyti, durys nesandarios. Maisto spintelė buvo prie tualeto. Nebuvo aprūpinama švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi, taip pat nebuvo jokių higienos priemonių – muilo, tualetinio popieriaus, kameros valymo priemonių. Palatoje buvo sena surūdijusi kriauklė, vanduo bėgo labai silpnai. Vanduo neatitiko higienos, sanitarijos reikalavimų, nebuvo galima gauti karšto vandens arbatai. Nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), suoliukų, kėdžių, drabužių pakabos. Apatinio trikotažo iš pradžių neplaudavo, vėliau plaudavo tik vienu atveju, jeigu ligonis turi specialiai tam tikslui skirtą skalbimo maišą. LAVL palatose nebuvo įrengta kabliukų ar pakabų rankšluosčiams pasikabinti ir džiautis, todėl buvo priverstas drėgnus rankšluosčius laikyti kuprinėje.

7. Pareiškėjas nurodė, kad sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara, todėl naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeistas jo privatumas. Sanitariniame mazge nebuvo unitazo, tik skylė grindyse, vanduo nusileisdavo labai prastai, dėl to kameroje buvo labai nemalonūs kvapai. Duše galima praustis tik vieną kartą per savaitę 15 minučių, įskaitant apsirengimą ir nusirengimą. Maudantis duše buvo pažeistas privatumas, dušai įrengti taip, kad dušo patalpų duryse yra stebėjimo langai. Pačiose dušo patalpose dušai neatitverti vienas nuo kito jokia sienele. Dušo patalpose nebuvo suoliukų, veidrodžio, nuo sienų ir lubų byrėdavo atsilupę dažai bei tinkas, vietomis matėsi juodas pelėsis, dušo patalpose pakabos įrengtos taip, kad pakabinti rūbai sudrėksta, kitur pakabos sulaužytos, nėra persirengimo kambario, patalpos nešvarios, dušo praustuvai sulaužyti. Dušai, tualetai ir kitos patalpos nebuvo tinkamai valomos ir dezinfekuojamos, pacientai sergantys atvira tuberkuliozės forma, psichinėmis ligomis naudojosi bendru dušu su kitais pacientais, daugeliui ligoninės patalpų reikėjo remonto. LAVL palatose buvo buitiniai parazitai, utėlės, blakės, tarakonai, pelės, taip pat neįrengti ilgalaikių pasimatymų kambariai.

8. Pareiškėjas teigė, kad maistas LAVL nebuvo kaloringas ir skanus, o dienos maisto davinio energetinė vertė sudarė nuo 1300 iki 1500 kcal, nebuvo teikiama vaisių. Maistas paduodamas pro duris į palatą, nebuvo sveriamas, todėl dažnai neatitiko nustatyto kiekio. Nebuvo užtikrinamos tinkamos sąlygos pavalgyti, nes maistą atnešdavo tiesiai į palatą, kol padalindavo jį per visas palatas, maistas atšaldavo. Sąlygų eiti pavalgyti į valgyklą nebuvo. Maisto dalintojas maistą dalindavo be pirštinių. Maistui buvo skirti du dubenėliai ir vienas puodelis, šaukštas, tačiau pagal maisto valgiaraštį yra numatyti tiek žuvies, tiek mėsos kotletai, todėl valgant be šakutės pažeidžiamas orumas. Be to kiekvieną rytą tuo pačiu metu duodavo ir pieno stilinę, ir arbatos stiklinę, todėl tekdavo pasirinkti ką gerti, dėl to racionas nebuvo pilnavertis.

9. Pareiškėjas nurodė, kad LAVL buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nors atvykus į LAVL buvo užfiksuota, jog jis nerūko. Visą buvimo LAVL laikotarpį palatos kaimynai rūkė, todėl buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, visą laiką skųsdavosi galvos skausmais ir dusuliu, buvo nervingas.

10. Pareiškėjas akcentavo, kad dėl netinkamų sąlygų LAVL teikė įvairius skundus, tuo tikslu net badavo, tačiau didelė dalis skundų nebuvo registruojami ir nagrinėjami, dažnai į skundus ir prašymus atsakoma formaliai, pateikta informacija neatitinka realybės arba prašymuose nurodyta informacija ignoruojama. Pažymėjo, kad visos nurodytos LAVL gyvenimo sąlygos ir aplinkybės suteikė jam ne tik fizinius skausmus, bet ir papildomus psichologinius išgyvenimus.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

12. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu LAVL buvo gydomas nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 7 ir nuo 2014 m. spalio 23 d. iki 2014 m. spalio 27 d. Bendrojo skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 25. Teigė, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, LAVL nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl duomenų, koks pacientų skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiais buvo gyvenamose patalpose, pateikti negali.

13. Atsakovas paaiškino, kad LAVL kamerų tipo patalpose sanitarinio mazgo vietos buvo įrengtos laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), 16.5 punkto nuostatų. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos teisės aktai nereglamentuoja prievolės LAVL teikti karšto vandens pacientams kasdieniniams poreikiams tenkinti jų gyvenamose patalpose. Pažymėjo, kad LAVL gyvenamose patalpose vėdinimas įrengtas laikantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 76:2010), 24 punkto nuostatų, pagal kurias turėjo būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Nurodė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikė mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamose patalpose, kuriose gydėsi pareiškėjas, dirbtinis apšvietimas įrengtas laikantis teisės aktų reikalavimų, natūralus apšvietimas buvo užtikrinamas per gyvenamųjų patalpų langą (langus).

14. Atsakovas pažymėjo, kad vadovaudamasis higienos normos HN 76:2010 58 punktu LAVL direktorius 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. V-177 patvirtino Ligoninės patalpų valymo procedūrą (toliau – ir Patalpų valymo procedūra), kurios 4.1 punkte nustatyta, jog savo gyvenamąsias patalpas kasdien valytų nuteistieji (suimtieji). Valymo inventorius bei priemonės buvo išduodamos pagal nuteistųjų (suimtųjų) prašymus, o po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Atsakovo teigimu, nors pareiškėjas skunde nurodė, kad matė pelėsį, grybelio dėmes, šių faktinių aplinkybių nedetalizavo. Akcentavo, kad kartą per mėnesį arba išvykus pacientui (pacientams) palatiniai sanitarai atlikdavo pagrindinį šių patalpų valymą, kurio metu visi paviršiai buvo išvalomi ir dezinfekuojami, tokiu būdu užkertant kelią pelėsio atsiradimui bei plitimui. LAVL patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ ir tokio pobūdžio darbai buvo atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau. Pažymėjo, kad ginčui aktualiu laiku nuteistųjų aprūpinimą asmens higienos priemonėmis reglamentavo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintos higienos normos, kuriomis vadovaujantis nuteistiesiems vieną kartą per mėnesį išduodamos šios asmens higienos priemonės: skalbiamasis muilas 200 g., tualetinis muilas 100 g., tualetinis popierius 1 rulonas. Pabrėžė, kad pareiškėjas skunde nedetalizavo, kada higienos priemonių jam nebuvo išduota, taip pat nenurodė, kad jis būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl šių priemonių išdavimo. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos teisės aktai nenustato reikalavimo, jog dušinėse dušai turi būti atitverti skiriamąją siena.

15. Atsakovo teigimu, LAVL pacientų apatinių ir viršutinių drabužių skalbimas organizuojamas laikantis higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiame Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2012 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. V-206 patvirtiname Ligoninės pacientų asmeninių rūbų skalbimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nustatyta, jog pacientų, kurie dėl sunkios sveikatos būklės negalėjo išsiskalbti patys, asmeniniai drabužiai (kojinės, kelnaitės) buvo surenkami ir skalbiami centralizuotoje skalbykloje. LAVL buvo sudariusi sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone UAB „Rasa“. Tuo tarpu pacientai, kurių sveikatos būklė leido apsitarnauti patiems, asmeninius drabužius galėjo išsiskalbti gyvenamoje patalpoje ar prausykloje. Pacientams paprašius, palatiniai sanitarai išduodavo indą, kuriame pacientai galėjo išsiskalbti šiuos savo drabužius. Asmeniniai drabužiai buvo džiovinami kieme ar gyvenamose patalpose, o LAVL lovos skalbiniai, rankšluosčiai keičiami vieną kartą per savaitę.

16. Atsakovas nurodė, kad LAVL pacientų maudymasis organizuojamas vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkto nuostatomis, o vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatomis buvo patvirtintas dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę. LAVL buvo atliekami kasdieniai po pasinaudojimo dušu ir pagrindiniai dušų patalpų valymo darbai, kurių metu naudotos atitinkamos dezinfekcijos plane nurodytos priemonės, tokiu būdu užkertant kelią infekcijų plitimui. LAVL gyvenamosios patalpos įrengtos atsižvelgiant į Lietuvos higienos normos HN 47:2011, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 (toliau – ir higienos norma HN 47:2011), 21 punkto nuostatas.

17. Atsakovas paaiškino, kad LAVL gyvenamose patalpose pavojaus mygtukai (prižiūrėtojo iškvietimo sistema) buvo įrengti, tačiau labai dažnai juos gadindavo ir laužydavo patys suimtieji bei nuteistieji. Akcentavo, kad nors pareiškėjas skunde reiškė pretenzijas, jog gyvenamose patalpose nebuvo įrengtas arba neveikė pavojaus mygtukas, todėl tai kėlė pavojų jo saugumui, tačiau nenurodė šiuo pažeidimu jam padarytos žalos fakto.

18. Dėl pasivaikščioji gryname ore atsakovas pažymėjo, kad LAVL nuteistiesiems pasivaikščiojimai gryname ore suteikiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnio nuostatomis. Pasivaikščiojimai organizuojami nuteistųjų dienotvarkėje nustatytu laiku, kartu atsižvelgiant į vizitacijoms pas gydytojus paskirtą laiką. Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusi higienos norma HN 76:2010 nustatė, kad Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Pažymėjo, kad LAVL nėra duomenų, jog ginčo laikotarpiu gydytojas pareiškėjui būtų rekomendavęs pasivaikščiojimus gryname ore du kartus per dieną po vieną valandą.

19. Atsakovas nurodė, kad pagal LAVL ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo maisto tiekimo sutartį, maistas buvo tiekiamas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo valgyklos. Pareiškėjui maitinimas organizuojamas ir tiekiamas pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams, o pats valgiaraštis patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose patvirtinimo“.

20. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad LAVL neturi prievolės savo iniciatyva skirti trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė suvaržyta. Nuteistasis turi savarankiškai kreiptis į LAVL vadovą ir prašyti suteikti trumpalaikį ar ilgalaikį pasimatymą. Šiuo atveju pareiškėjas skunde nenurodė ir nepagrindė konkrečiomis aplinkybėmis, kad buvo kreipęsis į LAVL vadovą dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo ir buvo gautas neigiamas atsakymas.

21. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad jo skundai ir prašymai LAVL nebuvo registruojami ir nagrinėjami, kadangi šiuos teiginius paneigia Nuteistųjų, suimtųjų rašytinių pasiūlymų (pareiškimų), peticijų ir skundų, skirtų įstaigos direktoriui, registre atlikti įrašai, iš kurių matyti, kad pareiškėjas kreipėsi raštu į LAVL administraciją 2014 m. rugsėjo 11 d., 2014 m. rugsėjo 12 d., ir 2014 m. spalio 27 d.

22. Atsakovo nuomone, pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą grindė bendrojo pobūdžio teiginiais ir samprotavimais, todėl neįrodė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir (arba) neveikimo bei tariamai atsiradusių pasekmių. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas LAVL buvo kalinamas itin trumpais laikotarpiais, atsakovas mano, jog pareiškėjas nepatyrė tokio mąsto neigiamų išgyvenimų, kuriuos būtų galima vertinti pinigais.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu į Kalėjimų departamentą dėl jo laikymo sąlygų LAVL nesikreipė. Mano, kad pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių.

II. 25. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. sausio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjo naudai 143 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo ir netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, administracinės bylos dalį dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo, laikymo kartu su rūkančiais asmenimis bei asmenimis, kurie anksčiau buvo teisti, nepakankamo laiko skyrimo pasivaikščiojimams, tualetinio popieriaus neišdavimo, netinkamo sanitarinio mazgo įregimo, galimybės pasinaudoti dušu suteikimo tik vieną kartą per savaitę, buitinių parazitų buvimo patalpose, netinkamo maitinimo, ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. nutraukė, o kitą skundo dalį atmėtė kaip nepagrįstą.

26. Pirmosios instancijos teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-4875-171/2015 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-04250-2014-1) pagal pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai LAVL, kuriame pareiškėjas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu skundas patenkintas iš dalies – pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, priteista 75 Eur žalos atlyginimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-369-438/2017 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą.

27. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo, siejamos su minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimu, laikymu kartu su rūkančiais asmenimis bei asmenimis, kurie anksčiau buvo teisti, nepakankamo laiko skyrimu pasivaikščiojimams, tualetinio popieriaus neišdavimu, netinkamu sanitarinio mazgo įregimu, galimybės pasinaudoti dušu suteikimu tik vieną kartą per savaitę, buitinių parazitų buvimu patalpose, netinkamu maitinimu, ilgalaikių pasimatymų nesuteikimu laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. patenka į Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. I-4877-171/2015 nagrinėjimo apimtį ir ši pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo dalis įvertinta įsitesėjusiu teismo sprendimu. Atsižvelgdamas į tai, teismas nutraukė minėtą administracinės bylos dalį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 dalimi.

28. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjui tenkančio minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto LAVL atitikimą Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11.4 punktui (5,1 kv. m), atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, pagal kurią nesant objektyvių duomenų apie LAVL konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu buvusį nuteistųjų skaičių, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, teismas sprendė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 23 d. iki 2014 m. spalio 27 d., t. y. 5 paras, Bendrojo skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 25, kurios plotas 21,25 kv. m ir joje įrengta 10 miegamųjų vietų (5 dviejų aukštų lovos), pareiškėjui teko 2,125 kv. m gyvenamojo ploto, dėl ko nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma.

29. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su laikymu vienoje patalpoje kartu su rūkančiais asmenimis, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog kartu su pareiškėju palatose gydyti asmenys būtų rūkę, juo labiau – kad tai buvo daroma LAVL administracijai žinant ar leidus. Akcentavo, kad iš LAVL 2014 m. lapkričio 11 d. rašto Nr. 7-1194 matyti, jog pareiškėjo gydymosi metu LAVL administracija tarnybinių pranešimų dėl suimtųjų laikymo kamerų tipo palatoje Nr. 25 nebuvo gavusi, taip pat nebuvo gauta skundų iš suimtųjų, nurodant konkrečius kamerų tipo palatoje Nr. 25 rūkančius asmenis. Teismas, atsižvelgdamas į tai ir įvertinęs aplinkybę, kad visuotinai yra žinomos Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo nuostatos, draudžiančios rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose, taip pat tai, kad informacija apie draudimą rūkyti buvo iškabinta LAVL, darė išvadą, jog administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu, todėl šiuo aspektu nėra atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

30. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BVK 70 straipsnio 5 dalimi, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl laikymo kartu su kitais asmenimis, kurie anksčiau buvo teisti. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad jis buvo laikomas ir naudojosi bendru dušu su asmenimis sergančiais atvira tuberkuliozės forma, kitomis virusinėmis ligomis, kadangi pareiškėjas nedetalizavo aplinkybių dėl jo laikymo kartu su užkrečiamomis ligomis sergančiais asmenimis taip, jog būtų galima įvertinti ir konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų buvimą (pvz. nenurodė asmenų, kurie sirgo jo nurodytomis ligomis vardų ir pavardžių, konkrečių datą, kada pareiškėjas buvo laikomas kartu su tokiais asmenimis ir kt.).

31. Dėl pareiškėjo argumentų, kad kameroje buvo drėgna, nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra – žiemą nebuvo pakankamai šildoma, o vasarą temperatūra siekė net 35 laipsnius, buvo netinkamas apšvietimas ir ventiliacija, sienų ir lubų būklė bloga (patalpos neremontuotos, buvo pelėsis, grybelis, dažai atsilupę), pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad nors atsakovo atstovas į bylą nepateikė duomenų apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, drėgmę, temperatūrą ir apšvietimą, tačiau byloje nenustatyta, jog pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų (drėgmės, netinkamos temperatūros, netinkamo apšvietimo, netinkamos ventiliacijos, blogos sienų ir lubų būklės) ginčo laikotarpiu buvo kreipęsis į LAVL administraciją, į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Teismas akcentavo, kad šiuo metu patikrinti buvusias sąlygas nėra galimybės.

32. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovo atstovo pateiktą 2014 m. sausio 2 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 57-1/500, sudarytą su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ ir atliktų darbų aktus, pripažino, kad LAVL ėmėsi būtinų priemonių, siekdama užtikrinti buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų, tarakonų) naikinimą, dėl ko pareiškėjo argumentus, susijusius su buitiniais parazitais, atmetė kaip nepagrįstus. Teismas, vadovaudamasis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu, taip pat atmetė pareiškėjo teiginius dėl prausimosi po dušu vieną kartą per savaitę. Teismas šiame kontekste pažymėjo, kad ginčo dėl to, jog pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė kartą per savaitę nusiprausti po dušu, byloje nėra, o nesant įrodymų, patvirtinančių būtinybę pareiškėjui dušu naudotis ilgesnį laiką, nėra ir pagrindo konstatuoti LAVL administracijos neteisėtus veiksmus. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo argumentus, jog LAVL palatose nebuvo įrengta pakabų, dušo patalpose nebuvo suoliukų, paneigia atsakovo atstovo į bylą pateiktos fotonuotraukos.

33. Dėl pareiškėjo argumentų, jog LAVL patalpos ir pasivaikščiojimo kiemeliai buvo nešvarūs, nevalomi ir nedezinfekuojami, nebuvo išduodama valymo priemonių, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal higienos normos HN 76:2010 58 punktą laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. LAVL direktoriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. V-177 patvirtintos ligoninės patalpų valymo tvarkos 4.1 punkte nustatyta, kad palatas kasdien valo patys nuteistieji ir suimtieji. Valymo inventoriumi ir priemonėmis juos aprūpina pagalbinis darbuotojas. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl valymui skirtų priemonių neišdavimo. Teismas vertino, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais.

34. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad kameroje Nr. 25, kurioje pareiškėjas buvo gydomas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai vertino kaip pareiškėjo teisių pažeidimą, sukėlusį jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovo atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Dėl šių priežasčių teismas sprendė, jog 5 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, taigi yra visos sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Kadangi atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog sanitariniame mazge nėra įrengtos atskiros nuo kameros vėdinimo sistemos, nėra veidrodžio ir higienos reikmenų spintelės (lentynėlės), šias aplinkybes teismas vertino pareiškėjo naudai.

35. Vertindamas pareiškėjo teiginių, susijusių su tupimu tualetu, pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, Dabartinės lietuvių kalbos žodyną, Lietuvos higienos normą HN 55:2001 „Viešieji tualetai“, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 622. Teismas vertino, kad teisės aktuose nėra nustatyta, jog tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog LAVL buvo nustatyti konkretūs reikalavimai tualetų konstrukcijoms.

36. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo, neišduotos šakutės, neišduoto antro puodelio, dėl ko jis turėjo rinktis – gerti arbatą ar pieną, nustatęs, jog pareiškėjas nenurodė ir byloje nėra duomenų, jog jis su prašymais būtų kreipėsi į LVAL vadovą ir buvo gavęs neigiamą atsakymą dėl pasimatymo suteikimo, šakutės ir puodelio trūkumo. Teismas vertino, kad pareiškėjo argumentai, susiję su netinkamu maitinimu, yra nepagrįsti, kadangi byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų gavęs mažesnę energinę vertę turtinį maistą, nei numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintose Fiziologinės mitybos normose asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentą, kad būdamas LAVL teikė įvairius skundus, kadangi atsakovo atstovo į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjo teikiami skundai LAVL administracijai buvo registruojami ir į juos buvo atsakyta.

37. Vertindamas pareiškėjo argumentų, kad pasivaikščioti buvo galima tik vieną valandą per dieną, pasivaikščiojimo kiemelių plotai per maži esamam nuteistųjų kiekiui, pagrįstumą, teismas vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 11 punktu, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 233 punktu. Teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą nebuvo pažeista, dėl ko nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų LAVL pareigūnų veiksmų. Teismas taip pat pažymėjo, kad LAVL administracija nėra atsakinga už taką, vedantį iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo į LAVL ir atgal, kadangi tai nėra LAVL teritorija, todėl pareiškėjo argumentą, jog 2014 m. spalio 23 d. atvykęs į LAVL ir eidamas per pasivaikščiojimo taką suplėšė savo krepšį, atmetė.

38. Dėl pareiškėjo argumentų, kad LAVL nebuvo jokių higienos priemonių – muilo, tualetinio popieriaus, nebuvo pakankamai užtikrinamas ligonių reabilitacijos programų įgyvendinimas, nepakankamai užtikrinama kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo renginių, nebuvo teikiama jokia teisinė pagalba, nenumatyta riboto interneto prieiga, nebuvo bibliotekos, nebuvo skiriama laikraščių, nebuvo galima gauti karšto vandens arbatai, vanduo neatitiko sanitarijos, higienos reikalavimų, nebuvo tinkamai aprūpinama patalyne, nebuvo skalbiamas apatinis trikotažas, LAVL neturėjo higienos paso, nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė ir konstatavo šias aplinkybes, visiškai nepagrįsdamas bei neindividualizuodamas dėl to jam kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio.

39. Atsižvelgdamas į byloje nustatytus LAVL administracijos neteisėtus veiksmus, t. y. minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimą ir netinkamą sanitarinio mazgo įrengimą, teismas vertino, jog dėl jų pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus, turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisė 143 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. 40. Pareiškėjas T. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

41. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu jam priteistu neturtinės žalos dydžiu. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai atmetė jo argumentus, susijusius su nerūkančių asmenų laikymu kartu su rūkančiais, kalinimu kartu su anksčiau teistais asmenimis, naudojimusi dušu kartu su asmeninis sergančiais infekcinėmis ligomis, drėgme, netinkama temperatūra, ventiliacija ir apšvietimu, vidinių grotų įrengimu, nepakankamu lauko apšvietimu, naudojimusi dušu vieną kartą per savaitę, per trumpu laiku pasivaikščiojimui, pasivaikščiojimų kiemelio nešvara, ilgalaikių pasimatymų nesuteikimu, netinkamu maitinimu, neišduota šakute ir antru puodeliu, higienos priemonių neišdavimu, nepakankamai užtikrinamu ligonių reabilitacijos programų įgyvendinimu, nesudarymu galimybės gauti karšto vandens arbatai, vandens neatitikimu sanitarijos, higienos reikalavimų, neaprūpinamu patalyne, apatinio trikotažo neskalbimu, LAVL neturėjimo higienos paso, nesudarymu galimybės pasinaudoti signalizacijos mygtuku.

42. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas aplinkybes, kurių negalėjo nuginčyti atsakovas, turėjo vertinti pareiškėjo naudai. Mano, kad teismas, tenkindamas jo skundą iš dalies, nepagrįstai atmetė dalį skundo reikalavimų, o priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra nepakankamas.

43. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

44. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, kad teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas neįrodė, kad patyrė poveikį sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio mastą, intensyvumą ir kt. Mano, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo argumentus, pateiktus įrodymus bei savo priimtą sprendimą išsamiai pagrindė galiojančiomis teisės normomis ir teismų praktika.

45. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

46. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismo priteistas neturtinės žalos dydis šiuo nagrinėjamu atveju yra pakankamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 47. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su netinkamomis jo laikymo sąlygomis LAVL laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. ir nuo 2014 m. spalio 23 d. iki 2014 m. spalio 27 d., atlyginimo.

48. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu bylos dalį dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo, laikymo kartu su rūkančiais asmenimis bei asmenimis, kurie anksčiau buvo teisti, nepakankamo laiko skyrimo pasivaikščiojimams, tualetinio popieriaus neišdavimo, netinkamo sanitarinio mazgo įregimo, galimybės pasinaudoti dušu suteikimo tik vieną kartą per savaitę, buitinių parazitų buvimo patalpose, netinkamo maitinimo, ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. nutraukė, kitą skundą dalį tenkino iš dalies ir priteisė 143 Eur neturtinės žalos atlyginimą už minimalaus gyvenamojo ploto normos bei privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimus. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu padavė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

49. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

50. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad iš skundžiamo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs ginčą, nurodė nustatytas ir reikšmingas jam išspręsti faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių dalis pareiškėjo skundo atmetama. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ginčui reikšmingų aplinkybių vertinimo, nėra pagrindas vertinti, kad teismo spendimas yra nemotyvuotas ar nepakankamai motyvuotas. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

51. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 kt.).

52. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir motyvais, atmetant kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, susijusius su nerūkančių asmenų laikymu kartu su rūkančiais, kalinimu kartu su anksčiau teistais asmenimis, naudojimusi dušu kartu su asmeninis sergančiais infekcinėmis ligomis, drėgme, netinkama temperatūra, ventiliacija ir apšvietimu, vidinių grotų įrengimu, nepakankamu lauko apšvietimu, naudojimusi dušu vieną kartą per savaitę, per trumpu laiku pasivaikščiojimui, pasivaikščiojimų kiemelio nešvara, ilgalaikių pasimatymų nesuteikimu, netinkamu maitinimu, neišduota šakute ir antru puodeliu, higienos priemonių neišdavimu, nepakankamai užtikrinamu ligonių reabilitacijos programų įgyvendinimu, nesudarymu galimybės gauti karšto vandens arbatai, vandens neatitikimu sanitarijos, higienos reikalavimų, neaprūpinamu patalyne, apatinio trikotažo neskalbimu, LAVL neturėjimo higienos paso, nesudarymu galimybės pasinaudoti signalizacijos mygtuku, todėl jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai yra atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

53. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirminė atsakomybė už Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Šiuo atveju Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją, 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov prieš Slovakiją).

54. Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą, kuri Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

55. Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

56. Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

57. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

58. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 23 d. iki 2014 m. spalio 27 d., t. y. 5 paras, Bendrojo skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 25, kurios plotas 21,25 kv. m ir joje įrengta 10 miegamųjų vietų (5 dviejų aukštų lovos), teko 2,125 kv. m gyvenamojo ploto, dėl ko nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma. Taip pat 5 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenims, sutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

59. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrindė, kodėl, atsižvelgiant į jo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, neteisėtų veiksmų pobūdį, jo patirta žala turi būti įvertinta 10 000 Eur. Teisėjų kolegija, įvertinusi subjektinės teisės pažeidimo mastą (neužtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, taip pat atsakovo atstovo nepaneigtos aplinkybės dėl sanitariniame mazge neįrengtos atskiros nuo kameros vėdinimo sistemos, veidrodžio ir higienos reikmenų spintelės nebuvimo) ir trukmę (5 paros), neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, minimalų mėnesinį darbo užmokestį ir pan.), į tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ir administracinėje byloje nenustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikatos būklė, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, pripažįsta, kad pareiškėjui priteista 143 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra pakankama.

60. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė iš esmės tinkamai, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo 2018 m. sausio 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė