2013-11-27 Nr. AB-9023-3-61-3-00855-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-2195/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00855-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. T. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl pensijos dalies priteisimo, sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. T. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. kovo 15 d. (spaudas ant voko) kreipėsi su skundu (b. l. 1–6) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 1D-8931-(11) „Dėl mokėjimo paskirto dydžio pensijos“ ir įpareigoti atsakovą Vidaus reikalų ministeriją išmokėti pareiškėjui neteisėtai neišmokėtą 70 940 Lt paskirtos valstybinės pareigūno pensijos dalį.

Pareiškėjas nurodė, kad jam nuo 2011 m. kovo 6 d. buvo paskirta 4 317,96 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Valstybei kyla pareiga ją garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais ir dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų. Kai įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini su asmens nuosavybės teisių apsauga. Įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – ir Laikinasis įstatymas), pareiškėjui kiekvieną mėnesį mokama sumažinta pensija. Sumažinus pensijos dydį dirbantis žmogus yra diskriminuojamas dėl savo socialinės padėties. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), todėl jis kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti jam nepagrįstai neišmokėtą pensiją, tačiau Vidaus reikalų ministerija skundžiamu sprendimu atsisakė tai padaryti. Atsakovas, taikydamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, 1 ir 2 priede nurodytas formules, pareiškėjui kiekvieną mėnesį moka sumažintą pensiją. Nuo 2011 m. kovo mėnesio iki 2013 m. kovo mėnesio pareiškėjui neišmokėtos pensijos dalis yra 70 940 Lt.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovai), atsiliepimu į skundą (b. l. 19–20) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą. Atsakovai taip pat prašė pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Atsakovai nurodė, kad pensiją pareiškėjui mokėjo pagal tuo metu galiojusias įstatymo nuostatas, o Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo išaiškinimai galioja tik į ateitį. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, o kitas pareiškėjo pensijos sumažinimo įstatyminis pagrindas – Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis – pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Pažymėjo, jog pagal Sveikatos priežiūros tarnybos paskaičiavimą pensijos nepriemoka sudaro 30 239 Lt. Be to, prašė pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos perskaičiuotų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant Lietuvos Respublikos Seimui svarstyti 2014 m. valstybės biudžeto projektą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 23 d. sprendimu (b. l. 37–44) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. 1D-8931-(11) „Dėl mokėjimo paskirto dydžio pensijos“ dalį, kurioje atsisakyta V. T. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų. Teismas priteisė V. T. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 30 239,12 Lt (trisdešimt tūkstančių du šimtus trisdešimt devynis litus ir dvylika centų) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Kitą skundo dalį atmetė.

Teismas remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. 11SP-1250 pareiškėjui nuo 2011 m. kovo 7 d. paskirta 4 317,96 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už 34 metų 3 mėnesių 15 dienų tarnybą. Pareiškėjas su 2012 m. lapkričio 28 d. prašymu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją ir prašė paaiškinti, kodėl jo pensija sumažinta iki 660 Lt, taip pat buvo prašoma paaiškinti pensijos perskaičiavimo metodiką, pateikti pensijos nepriemokos suvestinę už visą nepriemokos laikotarpį ir nedelsiant išmokėti susidariusią nepriemoką.

Vidaus reikalų ministerija 2012 m. gruodžio 28 d. sprendime Nr. 1D-8931-(11) „Dėl mokėjimo paskirto dydžio pensijos“ paaiškino pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skaičiavimo tvarką ir pažymėjo, kad neturi teisinio pagrindo jam mokėti nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir išmokėti nepriemoką. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu (išskyrus nustatytas išimtis), paskirtos valstybinės pensijos apribotos pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalį ir perskaičiuotos (sumažintos) pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, dar kartą perskaičiuojamos pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant į asmenų gaunamas draudžiamąsias pajamas.

Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuojant asmeniui paskirtą valstybinę pensiją, atsižvelgiant į asmeniui paskirtų išmokų dydį, gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama nuo 5 iki 20 procentų (didėjant išmokų sumai, jis didėja). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo apribota, vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi. Be to, remdamasis Laikinojo įstatymo 1 priede nurodyta formule, atsakovas apskaičiavo pareiškėjui paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientą, perskaičiavo pensijos dydį ir jam priklausančią valstybinę pensiją sumažino.

Sumažinta pensija buvo perskaičiuojama dar kartą taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodytą 2 priede nustatyta tvarka apskaičiuotą koeficientą, atsižvelgiant į pareiškėjo turimų draudžiamųjų pajamų dydį. Teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo išaiškinimus, konstatavo, kad atsakovas neteisėtai sumažino pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, taikydamas 1,3 koeficientą, nes valstybinė pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. kovo 27 d. pažymos Nr. 11PP(P)-2304 matyti, kad pareiškėjui paskirta 4 317,96 Lt valstybinė pensija nesikeitė viso ginčo periodo metu. Iš šios pažymos taip pat matyti, kad taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje numatytą 1,3 koeficientą, pareiškėjui susidarė 30 239,12 Lt nepriemoka – nuo 2011 m. kovo mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio turėjo būti išmokėta 45 277,24 Lt (9 grafa), tačiau išmokėta tik 15 038,12 (11 086,09 (7 grafa) + 1 746,19 + 2 205,84 (6 grafos dvi pirmosios eilutės)).

Pareiškėjas prašo sumažintą pensiją priteisti nuo 2011 m. kovo mėnesio iki 2013 m. kovo mėnesio, tačiau nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio jam išmokėta pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir nesumažinta pensija, ji nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. taip pat nebuvo ribojama Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžiu. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 suformuota praktika pareiškėjui neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 30 239,12 Lt, priteista iš Lietuvos valstybės. Pensija pareiškėjui paskirta atsakovo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimu.

Į valstybinę pensiją mokančią instituciją pareiškėjas dėl pensijos sumažinimo kreipėsi su 2012 m. lapkričio 28 d. prašymu, kuris Vidaus reikalų ministerijoje užregistruotas 2012 m. gruodžio 5 d. Kadangi pareiškėjas į teismą kreipėsi nepažeidęs pagal analogiją byloje taikytinų Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156, normų, nustatančių trejų metų terminą tokiems reikalavimams pareikšti, pareiškėjas termino kreiptis į teismą nepraleido.

Teismas, remdamasis LVAT praktika ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, nurodė, kad atsakovo sprendimai dėl pensijos ribojimo yra neįvykdyti. Nagrinėdamas šį ginčą teismas turi taikyti priimant sprendimą galiojančius įstatymus, o pagal Administracinių bylų teisenos įstatymų 4 straipsnio 1 dalį, teismai negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti antikonstituciniais. Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad jei pareiškėjas nesutinka su šio straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos sprendimu, jis turi teisę šį sprendimą apskųsti tos institucijos vadovui, o jei nesutinkama ir su vadovo sprendimu, ginčas sprendžiamas teisme.

Pareiškėjo prašomas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimas Nr. 1D-8931-(11) laikytinas sprendimu, kuriuo ginčas dėl pensijos mokėjimo išspręstas ikiteismine tvarka. Teismo nuomone, šis sprendimas prieštarauja Konstitucinio Teismo išaiškinimams, pateiktiems 2012 m. vasario 6 d. nutarime. Prašomo panaikinti sprendimo dalis, kurioje atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų, nustatančių 1,5 koeficientą, negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta, todėl naikintina.

Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti sprendimo vykdymo atidėjimą, nes toks atidėjimas pernelyg suvaržytų pareiškėjo teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri dėl taikomų apribojimų, pripažintų antikonstituciniais, pareiškėjui buvo mokama ženkliai mažesnė negu priklausytų mokėti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 1 str. 2 d., 97 str. 3 d., Civilinio proceso kodekso 284 str. 1 d.).

III. Atsakovas Vidaus reikalų ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 47-49) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. sprendimo dalį dėl patenkinto pareiškėjo skundo reikalavimo ir jį atmesti; atmetus šį apeliacinio skundo reikalavimą, prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Atsakovas nurodo, kad teismas, neatsižvelgdamas į tai, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., į tai, kad iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo nustatytas pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo teisinis pagrindas 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu (toliau – ir Įstatymas) nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, o įstatyminis pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio ribojimo teisinis pagrindas 2012 m. birželio 30 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. buvo pakeistas, nepagrįstai patenkino pareiškėjo reikalavimą priteisti jam atitinkamo dydžio neišmokėtos valstybinės pensijos dalį. Nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., ar 2012 m. birželio 30 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo reikalavimą išmokėti pensijos nepriemoką. Be to, prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintoms valstybinėms pensijoms kompensuoti nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 m. valstybės biudžeto projektą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Sveikatos priežiūros tarnyba) pareiškimu (b. l. 53) prisideda prie apeliacinio skundo.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 55-56) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas tinkamai taikė suformuotą konstitucinę jurisprudenciją ir pagrįstai įpareigojo apskaičiuoti bei išmokėti jam neteisėtai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjui paskirtos valstybinės pareigūnų pensijos dydžio sumažinimo teisėtumas. Pareiškėjui toks pensijos sumažinimas buvo taikomas nuo 2011 m. kovo mėnesio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pagrindu, o taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas nuo 2011 m. gegužės mėnesio.

Atsižvelgiant į į tai, kad pareiškėjas skundą teismui padavė po 2013 m. sausio 1 d., nagrinėjamai bylai yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija sprendė klausimus, susijusius su procesinio termino kreiptis į teismą, siekiant prisiteisti valstybinės pensijos nepriemoką, skaičiavimo tvarka, kai asmuo skundą teismui paduoda po 2013 m. sausio 1 d. (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str.).

Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje. 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje pažymėta, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Išplėstinė teisėjų kolegija laikėsi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tikrinamoje byloje pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus turėjo tapti žinoma 2011 m. balandžio mėnesį, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis, nuo 2011 m. kovo mėnesio taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, ir 2011 m. birželio mėnesį, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis, taikant nuo 2011 m. gegužės mėnesio Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi 2013 m. kovo 15 d., t. y. nepraleidęs 3 metų procesinio termino nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą. Todėl klausimas dėl pareiškėjo pažeistų teisių gynimo laike pirmosios instancijos teismo yra išspręstas iš esmės teisingai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Pastaroji išvada darytina Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo pagrindu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, o būtent LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, taip pat kitais baigiamaisiais teisės aktais, priimtais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiškose bylose (pvz.: 2013 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-771/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-269/2013, 2013 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-850/2013, 2013 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1413/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, detalesnė analizė dėl priteistos valstybinės pareigūnų pensijos dalies nebetikslinga.

Atsakovas apeliacinį skundą iš esmės grindžia vieninteliu argumentu, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamai bylai yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje be kita ko išsamiai pasisakyta atsakovo apeliaciniame skunde keliamu Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo laike klausimu.

Paminėtoje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje yra pateiktas Konstitucijos 110 straipsnio nuostatos (kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai) taikymo aiškinimas, pagal kurį teismas, spręsdamas tokio pobūdžio ginčus, yra saistomas šios nuostatos imperatyvo. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje situacijoje teismas negalėjo taikyti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, neatsižvelgdamas ir į tai, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo (buvo oficialiai paskelbtas) tik 2012 m. rugsėjo 21 d. Tokia teismo pozicija atitinka LVAT praktiką kitose administracinėse bylose dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 22, p. 318–325; 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, p. 261–275). Teisėjų kolegija neturi objektyvių priežasčių nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių atkartotų ir kitose tokio pat pobūdžio administracinės bylose (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str.). Todėl atsakovo apeliaciniame skunde šiuo klausimu nurodyti argumentai, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki šio nutarimo įsigaliojimo, teisėjų kolegijos pripažintini nepagrįstais.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Pasisakydama dėl atsakovo apeliaciniame skunde pateikto prašymo atidėti pensijos perskaičiavimo kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 d., teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog priimto įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, bei įvertinusi valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės biudžeto išlaidų sampratą, nusprendė, kad įpareigojimas išmokėti nustatytą nepriemoką turi būti įgyvendintas per konkretų protingą terminą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atsakovo prašymo argumentavimą ir iš esmės sutikdama su juo, pripažįsta būtinu ir šioje administracinėje byloje atidėti teismo sprendimo vykdymą iki 2014 m. vasario 1 d.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. sprendimo vykdymą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius