2022-04-27 Nr. AB-10442-3-62-3-01366-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-9-520/2022

Teisminio proceso 3-62-3-01366-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2022 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo B. V. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1244-822/2021 pagal pareiškėjo B. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. V. skundą atsakovui Kėdainių rajono savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – G. J.) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas B. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Kėdainių rajono savivaldybės administraciją (toliau – ir atsakovas, Administracija): 1) laisvą valstybinę žemę, kuria Kėdainių rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) 2014 m. spalio 16 d. raštu Nr. AS-5273 buvo sumanyta padidinti (duomenys neskelbtini) sklypą, įbrėžti į (duomenys neskelbtini) sklypo planą, parengtą 1992 metais, ir į kvartalo detalųjį planą, parengtą 1990 metais, brėžinius atsiųsti pareiškėjui; 2) paaiškinti, kas padaryta didinant sklypą (duomenys neskelbtini) po Savivaldybės 2014 m. spalio 16 d. rašto Nr. AS-5273 parašymo, panaikinti (paskelbti negaliojančiu, atšaukti) atliktą projektavimo darbą dėl sklypo (duomenys neskelbtini) didinimo pagal Savivaldybės 2014 m. spalio 16 d. raštą Nr. AS-5273, kadangi pareiškėjui 1992 metais įsigyto privačion nuosavybėn (duomenys neskelbtini) sklypo įsigijimo dokumentai iki šiol neišduoti (aiškinant, kas padaryta didinant sklypą (duomenys neskelbtini), būtina nurodyti, kokios vietos, nurodytos (duomenys neskelbtini) sklypo plane, parengtame 1992 metais, ir detaliajame kvartalo plane, parengtame 1990 metais, pagal kurį parengtas sklypo planas, paimtos, nacionalizuotos, pakeistos, apribotos, susiaurintos); 3) atidaryti, pašalinant tvoras, parengiant naudojimui, magistralines komunikacijas (susisiekimo ir inžinerinių tinklų) susisiekimui su (duomenys neskelbtini) sklypu iš (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) taip, kaip parodyta (duomenys neskelbtini) sklypo plane, parengtame 1992 metais, ir detaliajame kvartalo plane, parengtame 1990 metais, pagal kurį išdalyti sklypai kvartale, parengti sklypų planai, leista įsigyti sklypus privačion nuosavybėn, pareiškėjui neišduodant sklypo įsigijimo dokumentų iki šiol.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog gyvenamojo namo statybai 1991 metais jam buvo paskirtas 0,15 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas už šį žemės sklypą sumokėjo nustatytą kainą ir 1992 metais jį nupirko, tačiau iki šiol nėra gavęs žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties. Pareiškėjas 2014 m. spalio 16 d. gavo Savivaldybės raštą Nr. AS-5273, kuriuo buvo informuotas, kad ketinama padidinti (duomenys neskelbtini) sklypą laisva įsiterpusia valstybine žeme, kuri ribojasi su jo naudojamu žemės sklypu (duomenys neskelbtini). Pagal 1992 metų kvartalo detalųjį planą, laisvos valstybinės žemės toje vietoje nėra. Detaliajame plane buvo numatytos tik magistralinėms komunikacijoms skirtos vietos (susisiekimo, inžinerinių tinklų ir pan.).

3. Pareiškėjas teigė, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo padidintas numatyto susisiekimo kelio sąskaita. Užtvėrus susisiekimui skirtas vietas, pareiškėjui ribojama galimybė patekti į jo naudojamą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Iš (duomenys neskelbtini) jis neturi suprojektuoto įvažiavimo, o iš (duomenys neskelbtini) nėra praėjimo. Dėl pažeistų teisių pareiškėjas 2019 m. gegužės 29 d. raštu kreipėsi į Administracijos direktorių, tačiau jo prašomi veiksmai nebuvo atlikti.

4. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Administracija nurodė, jog 2019 m. gegužės 29 d. pareiškėjas kreipėsi į Administraciją su prašymu, kuriame prašė atlikti jame nurodytus veiksmus. Administracija 2019 m. birželio 11 d. raštu Nr. S2-1045 atsakė į pareiškėjo prašymą, paaiškindama, jog dėl gretimo sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), padidinimo įsiterpusia valstybine žeme jis buvo informuotas kaip besiribojančio kitos paskirties valstybinio žemės sklypo naudotojas Administracijos 2014 m. spalio 16 d. raštu Nr. AS-5273 „Dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“, kuriame buvo nurodyta apie rengiamo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto dėl įsiterpusios valstybinės žemės prijungimo eigą, galimybes sekti projekto būsenos pasikeitimus, teikti pasiūlymus ŽPDRIS Kėdainių rajono savivaldybės interneto svetainėje. Projekto rengimo bei jo pateikimo susipažinti su visuomene laikotarpiu pareiškėjas nepateikė jokių pasiūlymų. Pareiškėjui buvo nurodyta, kad minėtas projektas yra patvirtintas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Tuo pačiu raštu pareiškėjas informuotas, kad jam suteikto 1 500 kv. m dydžio žemės sklypo individualaus namo statybai į žemės sklypą yra numatytas ir įrengtas apie 12 metrų pločio įvažiavimas iš (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui buvo išaiškinta rengti naudojamo žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą. Atsakovas nesutiko, jog kaimyninis žemės sklypas (duomenys neskelbtini), didinamas „kelio į (duomenys neskelbtini) sklypą sąskaita“.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo G. J. atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, jog organizuojant ir rengiant žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektą, buvo laikomasi visų teisės aktais įtvirtintų procedūrų ir tvarkos. Pareiškėjui apie tai buvo žinoma, jo teisės nepažeistos.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškėjo B. V. skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. gegužės 29 d. raštu kreipėsi į Administracijos direktorių su prašymais, nurodytais skunde, o Administracija 2019 m. birželio 11 d. raštu Nr. S2-1045 atsisakė atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, išdėstydama atsisakymo priežastis ir motyvus. Pareiškėjas rašto teisėtumo neginčijo, nors teismas šią galimybę išaiškino. Teismas sprendė, kad nepanaikinus Administracijos 2019 m. birželio 11 d. rašto Nr. S2-1045, pareiškėjo skundas dėl Administracijos įpareigojimo atlikti prašomus veiksmus nepagrįstas.

10. Teismas nustatė, kad Kėdainių miesto mero 1991 m. balandžio 2 d. potvarkiu Nr. 95pm pareiškėjui gyvenamojo namo statybai buvo skirtas 1 500 kv. m ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas Kėdainių miesto mero 1992 m. liepos 29 d. potvarkio Nr. 348pv pagrindu už jį sumokėjo 7 031 rublį, tačiau duomenų apie tai, kad žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoris buvo įformintas, byloje nėra.

11. Teismas nurodė, kad 2014 m. gretimo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), savininkės G. J. iniciatyva (jos prašymu) Administracijoje buvo pradėta žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto dėl jo padidinimo įsiterpusia valstybine žeme rengimo procedūra. Pareiškėjas apie rengiamą gretimo žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą (toliau – ir Projektas) buvo informuotas Administracijos 2014 m. spalio 16 d. raštu Nr. AS-5273 „Dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“, vadovaujantis Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 30-452/D1-513 „Dėl Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“, 56 punktu, kaip besiribojančio valstybinio žemės sklypo naudotojas. Minėtu raštu pareiškėjui buvo išaiškinta galimybė sekti žemės sklypo Projekto būsenų pasikeitimus ir teikti pasiūlymus naudojantis elektroninėmis priemonėmis ŽPDRIS Kėdainių rajono savivaldybės interneto svetainėje, nurodant jos adresą. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2014 m. gruodžio 18 d. žemės valdos projekto patikrinimo aktu Nr. TPA-(8.14.)-4461 dėl Projekto buvo pateikta teigiama išvada, nurodant, jog projekto procedūros ir jo sprendiniai atitinka teisės aktų reikalavimus, Administracijos direktoriaus 2015 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. AD-1-11 Projektas buvo patvirtintas.

12. Teismas pažymėjo, kad iš prašymo turinio akivaizdu, jog pareiškėjas siekė, kad būtų pakeisti minėto gretimo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto sprendiniai dėl valstybinės žemės prijungimo, jog būtų atkurta ginčo teritorija pagal buvusią situaciją 1990–1992 metais.

13. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas per Projekto rengimo bei jo pateikimo susipažinti su visuomene laikotarpį būtų teikęs pasiūlymus ar teisės aktų nustatyta tvarka būtų ginčijęs Projekto rengimo procedūros metu priimtus pirmiau nurodytus administracinius aktus, kurių apskundimui yra pasibaigę įstatymo nustatyti terminai, ir dėl to preziumavo, jog jie yra teisėti. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu Administracija turėtų panaikinti (pripažinti negaliojančiais) Projekto rengimo procedūros metu priimtus dokumentus dėl atliktų projektavimo darbų.

14. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre ir minėto registro žurnale nuo 1979 metų iki 1998 metų dokumentas, pareiškėjo nurodytu pavadinimu „(duomenys neskelbtini) individualių gyvenamųjų namų statybos kvartalo detalusis išplanavimo projektas“ nėra įregistruotas. Kitų kvartalo detaliųjų planų ginčo teritorijoje taip pat nėra užregistruota. Tai patvirtina Administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2019 m. gruodžio 10 d. pažymos Nr. AS-7253, Nr. AS-7254 „Dėl teritorijų planavimo dokumento registre įregistravimo“ ir prie jų pateikti dokumentai – Teritorijų planavimo dokumentų registro žemėlapio ištrauka, minėto registro žurnalo ištrauka nuo 1979 metų iki 1998 metų, atsakovo atstovo paaiškinimai teismo posėdyje.

15. Teismas pažymėjo, jog iš į bylą pateiktų duomenų matyti, jog 1990 metais, vadovaujantis Kėdainių rajono vykdomojo komiteto 1988 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. 172, buvo parengtas (duomenys neskelbtini) individualių gyvenamųjų namų statybos kvartalo detalusis išplanavimo projektas, tačiau jis nepatvirtintas. 1998 metais pareiškėjo skundą dėl (duomenys neskelbtini) kvartalo detaliajame plane numatytų pėsčiųjų takų neteisėto privatizavimo tyrusi Kėdainių rajono mero 1998 m. liepos 23 d. potvarkiu Nr. 355 sudaryta komisija (toliau – ir Komisija) rekomendavo taką tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių panaikinti kaip praradusį savo funkcinę paskirtį, siūlydama jį privatizuoti tiems gyventojams, kurių sklypai ribojasi su šiuo taku. Šias aplinkybes patvirtina Komisijos 1998 m. rugsėjo 25 d. aktas Nr. 1878/3, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 1999 m. gegužės 10 d. pažymoje Nr. 99/04-82 išdėstytos aplinkybės.

16. Teismas nurodė, kad iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, jog atsakovas, nesant ginčo teritorijos patvirtinto detaliojo plano, teritorijų planavimo požiūriu esant iš esmės pasikeitusiai situacijai, palyginti su 1990–1992 metais ginčo teritorijos situacija, objektyviai negalėjo įvykdyti pareiškėjo 1–3 reikalavimuose nurodytų veiksmų (įbrėžti į (duomenys neskelbtini) sklypo planą ir kvartalo detalųjį planą „laisvą valstybinę žemę“, kuria Savivaldybės 2014 m. spalio 16 d. raštu Nr. AS-5273 buvo sumanyta padidinti (duomenys neskelbtini) sklypą ir atsiųsti jam brėžinius, atidaryti, pašalinant tvoras, parengiant naudojimui, magistralines komunikacijas (susisiekimo ir inžinerinių tinklų) susisiekimui su (duomenys neskelbtini) sklypu iš (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) taip, kaip parodyta (duomenys neskelbtini) sklypo plane, parengtame 1992 metais, ir detaliajame kvartalo plane).

17. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu Administracija turėtų būti įpareigota atlikti prašomus veiksmus. Aplinkybė, jog atsakant pareiškėjui detaliai nebuvo aptartos atsisakymo atlikti minėtus veiksmus priežastys, nesudarė pagrindo konstatuoti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo pažeidimą, nes šie procedūriniai trūkumai neesminiai, buvo pašalinti bylą nagrinėjant teisme. Iš bylos duomenų matyti, jog negalėjimo atlikti šiuos veiksmus priežastys pareiškėjui buvo žinomos iš Administracijos 2014–2015 metais raštuose pateiktų duomenų.

18. Teismo vertinimu, pareiškėjui, atsakant į jo 2019 m. gegužės 29 d. prašymą, buvo pateikta aiški, konkreti, pakankama informacija apie ginčo teritorijos situaciją po Savivaldybės 2014 m. spalio 16 d. rašto Nr. AS-5273 jam išsiuntimo, juo išaiškintos gretimo sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), padidinimo įsiterpusia valstybine žeme aplinkybės, žemės formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo ir tvirtinimo eiga, viešinimo procedūros, sprendimų apskundimo tvarka, pareiškėjo subjektinių teisių realizavimo perspektyva (išaiškinta galimybė jam pačiam rengti jo naudojamo žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą), todėl nėra pagrindo įpareigoti atsakovą atlikti prašomus veiksmus. Byloje nustatyta, jog pareiškėjui klausimais, iš esmės tapačiais, kaip skunde keliami reikalavimai, buvo pateikta išsami informacija Administracijos 2014–2015 metais: Administracijos 2015 m. spalio 26 d. raštu Nr. AS-4276 „Dėl prašymo nagrinėjimo“, 2015 m. sausio 22 d. raštu Nr. AS-353 „Dėl prašymo nagrinėjimo“, 2015 m. rugsėjo 22 d. raštu Nr. S2-374 „Dėl pareiškimo“). Minėtuose raštuose nurodyta ir teismo posėdyje teismas nustatė, jog pareiškėjui suteikto 1 500 kv. m dydžio žemės sklypo individualaus namo statybai (duomenys neskelbtini), yra numatytas ir įrengtas privažiavimas iš (duomenys neskelbtini), todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės, ir įpareigoti atlikti prašomus veiksmus.

19. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą su 2019 m. gegužės 29 d. prašymu, nereiškė reikalavimo nurodyti, kokios ginčo teritorijos vietos buvo paimtos, nacionalizuotos, pakeistos, apribotos, susiaurintos, ir nurodė, kad teismas neturi pagrindo viešojo administravimo subjektą įpareigoti atlikti veiksmus, dėl kurių nebuvo kreiptasi į instituciją. Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjui įstatymas nesuteikia teisės ginti viešojo intereso.

20. Teismas konstatavo, jog Administracija 2019 m. birželio 11 d. raštu Nr. S2-1045 pateikė motyvuotą atsakymą, atsižvelgdama į pareiškėjo 2019 m. gegužės 29 d. prašymo turinį, į 2014–2015 metais raštuose nurodytą išsamią informaciją. Teismas nenustatė teisės aktų, reglamentuojančių informacijos pateikimą, esminių viešojo administravimo subjekto prašymų nagrinėjimo tvarkos pažeidimų.

III. 21. Pareiškėjas B. V. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 3 d. sprendimą.

22. Pareiškėjas nurodė, kad teismo sprendimas nepagrįstas, neteisėtas, neteisingas, todėl turi būti panaikintas. Pareiškėjo teigimu, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 nuostatas, jis yra įsigijęs žemės sklypą privačion nuosavybėn, tačiau tai patvirtinantys dokumentai nėra išduoti iki šiol.

23. Pareiškėjas tvirtino, kad į žemės sklypą (duomenys neskelbtini) įvažiavimas buvo suprojektuotas iš (duomenys neskelbtini), o įėjimas iš (duomenys neskelbtini), tačiau vėliau savivaldybė leido užtverti tvoras vietose, kur buvo galima įeiti ir įvažiuoti į žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

24. Pareiškėjas nurodė, kad Savivaldybės 2019 m. birželio 11 d. rašte Nr. S2-1045 nėra tikrų, aiškių, neslaptų priežasčių ir motyvų, o kadangi šį raštą teismui nurodė, tai teismas, vykdydamas teisingumą, rašto teisėtumą turėjo panaikinti.

25. Pareiškėjas teigė, kad jokių dokumentų, susijusių su Projekto patvirtinimu, nėra gavęs ir nežino, kas juos teismui pateikė. Pareiškėjas informacijos pateikimą ir gavimą supranta tik kai tai yra popierinis variantas, tačiau tokios informacijos negaudavo, o elektroninėmis priemonėmis gauti informaciją neturi savo priemonių. Pareiškėjas pateikė į bylą prašymą, rašytą Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui, kuris vėliau buvo persiųstas Administracijai ir ji atsakė pareiškėjui 2015 m. sausio 22 d. raštu Nr. AS-353, kuriame vėl paaiškinama, kad galima žemės sklypą nusipirkti, tačiau nieko nerašoma apie Projekto patvirtinimą. Teismas nepagrindė savo teiginio (ar nuomonės), kad tokie projektai rengiami informuojant tik elektroninėmis priemonėmis.

26. Pareiškėjas tvirtino, kad jis nurodė teisinį pagrindą, kuriuo Administracija turėtų panaikinti (pripažinti negaliojančiais) Projekto rengimo procedūros metu priimtus dokumentus dėl atliktų projektavimo darbų, tai – Administracija neatiduoda pareiškėjui dar 1992 metais įsigyto žemės sklypo įsigijimą patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjas teigė, kad iš teismo sprendimo galima suprasti, jog (duomenys neskelbtini) individualių gyvenamųjų namų statybos kvartalo detalusis išplanavimo projektas patvirtintas nenustatyta tvarka.

27. Pareiškėjas teigė, kad teismas rodė išankstinį nusistatymą, gynė, teisino, dangstė Savivaldybę. Teismas nesiekė, kad byla būtų išnagrinėta teisingai, tinkamai, galutinai, aiškiai, neišreikalavo dokumentų, atsiuntė iškomplektuotą atsiliepimą, paliko neapibrėžtą situaciją.

28. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti.

29. Atsakovo vertinimu, teismas teisingai nustatė visas faktines bylos aplinkybes, visapusiškai ištyrė įrodymus, tinkamai taikė teisės aktus ir priėmė teisingą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo argumentų ir naujų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą naikinti teismo sprendimą. Atsakovas, remdamasis faktinėmis aplinkybėmis dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), suteikimo ir nuosavybės įsigijimo, pažymėjo, kad pareiškėjas iki šiol nėra pasinaudojęs jam išaiškintomis teisėmis įsigyti žemės sklypą nuosavybėn.

30. Atsakovas nurodė, kad apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog susisiekimo į sklypą (duomenys neskelbtini), pareiškėjas neturi, nes pateikti įrodymai, pagrindžiantys atsakovo 2019 m. birželio 11 d. raštu Nr. S2-1045 pareiškėjui nurodytą informaciją apie tai, kad į jam suteiktą 1 500 kv. m dydžio žemės sklypą individualaus namo statybai, yra numatytas ir įrengtas privažiavimas nuo (duomenys neskelbtini). Kaimyninis žemės sklypas (duomenys neskelbtini) nėra didinamas „kelio iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) sklypą sąskaita“. Į pareiškėjo žemės sklypą lieka apie 12 metrų pločio įvažiavimas.

31. Atsakovo teigimu, (duomenys neskelbtini) žemės sklypo padidinimas neprieštarauja teritorijų planavimo dokumentams, yra teisėtas ir pagrįstas, neprieštarauja teisės aktams, o visos procedūros atliktos tinkamai ir teisėtai. Pareiškėjas neneigė, jog buvo informuotas 2014 m. spalio 16 d. raštu Nr. AS-5273 „Dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“, kuriame buvo nurodyta apie rengiamo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą. Atsakovo rašte buvo nurodyta galimybė sekti projekto būsenų pasikeitimus ir teikti pasiūlymus naudojantis elektroninėmis paslaugomis ŽPDRIS priemonėmis.

32. Atsakovo vertinimu, teismas tinkamai įvertino įrodymus ir nustatė faktinę aplinkybę, 1990 metais, vadovaujantis Kėdainių rajono vykdomojo komiteto 1988 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. 172, buvo parengtas (duomenys neskelbtini) individualių gyvenamųjų namų statybos kvartalo detalusis išplanavimo projektas, tačiau jis nepatvirtintas.

IV. 33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartimi pareiškėjo B. V. apeliacinį skundą atmetė.

34. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, pakankamai išsamiai ir objektyviai jas ištyrė ir padarė byloje surinktais įrodymais pagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais ir padarytomis išvadomis, iš naujo jų nekartojo.

35. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai tinkamai nurodė, jog nors Administracija 2019 m. birželio 11 d. raštu Nr. S2-1045 atsisakė atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, išdėstydama atsisakymo priežastis ir motyvus, tačiau pareiškėjas rašto teisėtumo neginčija, nors teismas šią galimybę išaiškino. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2232/2011; 2012 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1497/2012; 2016 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1033-520/2016), nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog, nepanaikinus Administracijos 2019 m. birželio 11 d. rašto Nr. S2-1045, pareiškėjo skundas dėl Administracijos įpareigojimo atlikti prašomus veiksmus negali būti laikomas pagrįstu.

36. Apeliacinės instancijos teismas pritarė ir pirmosios instancijos teismo išvadoms, padarytoms dėl pareiškėjo siekio pakeisti gretimo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto sprendinius dėl valstybinės žemės prijungimo, kad būtų atkurta ginčo teritorija pagal buvusią situaciją 1990–1992 metais. Kadangi byloje nebuvo pateikta duomenų, kad pareiškėjas per Projekto rengimo bei jo pateikimo susipažinti su visuomene laikotarpį būtų teikęs pasiūlymus ar teisės aktų nustatyta tvarka būtų ginčijęs Projekto rengimo procedūros metu priimtus administracinius aktus, kurių apskundimui yra pasibaigę įstatymo nustatyti terminai, todėl jie yra teisėti. Teismas sutiko, kad pareiškėjas nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu Administracija turėtų panaikinti (pripažinti negaliojančiais) Projekto rengimo procedūros metu priimtus dokumentus dėl atliktų projektavimo darbų. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas pagrindas, t. y. Administracija neatiduoda pareiškėjui dar 1992 m. įsigyto žemės sklypo įsigijimą patvirtinančių dokumentų, negali būti pripažintas pagrįstu ir dėl jo naikinami Projekto rengimo procedūros metu priimti dokumentai. Dėl minėtos pareiškėjo nurodytos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties jau yra pasisakęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. lapkričio 25 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. A-2115-556/2020, kurioje nurodė, kad Administracija niekaip negalėjo užtikrinti pareiškėjo reikalavimo įgyvendinimo – surasti arba atkurti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį ir ją pateikti pareiškėjui arba NŽT, kadangi toks dokumentas apskritai neegzistuoja. Pastarosios faktinės aplinkybės iš principo neneigia ir pats apeliantas (pareiškėjas).

37. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre ir minėto registro žurnale nuo 1979 metų iki 1998 metų dokumentas pareiškėjo nurodytu pavadinimu „(duomenys neskelbtini) individualių gyvenamųjų namų statybos kvartalo detalusis išplanavimo projektas“ nėra įregistruotas. Kitų kvartalo detaliųjų planų ginčo teritorijoje taip pat nėra užregistruota. Tai patvirtina Administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2019 m. gruodžio 10 d. pažymos Nr. AS-7253, Nr. AS-7254 „Dėl teritorijų planavimo dokumento registre įregistravimo“ ir prie jų pateikti dokumentai – Teritorijų planavimo dokumentų registro žemėlapio ištrauka, minėto registro žurnalo ištrauka nuo 1979 metų iki 1998 metų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog iš į bylą pateiktų duomenų matyti, kad 1990 metais, vadovaujantis Kėdainių rajono vykdomojo komiteto 1988 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. 172, buvo parengtas (duomenys neskelbtini) individualių gyvenamųjų namų statybos kvartalo detalusis išplanavimo projektas, tačiau jis nepatvirtintas.

38. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Administracijos 2019 m. birželio 11 d. rašto Nr. S2-1045, kuriuo atsakyta į pareiškėjo 2019 m. gegužės 29 d. prašymą, turinį ir jame pateiktą informaciją, sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjui buvo pateikta aiški, konkreti, pakankama informacija apie ginčo teritorijos situaciją po Savivaldybės 2014 m. spalio 16 d. rašto Nr. AS-5273 išsiuntimo, juo išaiškintos gretimo sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), padidinimo įsiterpusia valstybine žeme aplinkybės, žemės formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo ir tvirtinimo eiga, viešinimo procedūros, sprendimų apskundimo tvarka, pareiškėjui nurodyti anksčiau teikti atsakymai dėl tų pačių klausimų.

39. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su pirmosios instancijos teismo šališkumu (rodė išankstinį nusistatymą, gynė, teisino, dangstė savivaldybę, nesiekė, kad byla būtų išnagrinėta teisingai, tinkamai, galutinai, aiškiai, paliko neapibrėžtą situaciją), nepagrįsti jokiais argumentais. Pareiškėjo argumentai yra siejami su teismo priimtu pareiškėjui nepalankiu procesiniu sprendimu bei nesutikimu su teismo atliktu įrodymų vertinimu. Byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti pareiškėjo teisės į nešališką teismą pažeidimą.

40. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes nustatė teisingai, byloje surinktų įrodymų visumą įvertino visapusiškai ir objektyviai ir jais remdamasis padarė teisingas išvadas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialiosios teisės normas, proceso teisės pažeidimų nepadarė, todėl priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra jokio teisinio pagrindo.

V. 41. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme priimta nagrinėti pareiškėjo B. V. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1244-822/2021 pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. V. skundą atsakovui Kėdainių rajono savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus dalis, kuri grindžiama Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu.

42. Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1244-822/2021 ir pakartoja su ginču susijusias faktines aplinkybes.

43. Pareiškėjo vertinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartis (toliau – ir Nutartis) yra be motyvų.

44. Pareiškėjas teigia, kad Nutartyje neatkreiptas dėmesys į jo apeliacinį skundą, ignoruojami jame pateikti motyvai ir teisės aktai, neišreikalauti dokumentai.

45. Pareiškėjas cituoja Nutarties 39 punkte padarytas išvadas dėl to, kad nenuginčijus atsakovo priimtų sprendimų nėra pagrindo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, ir teigia, jog jis nurodė skundžiamą veiksmą ar aktą. Pareiškėjas nurodo kreipęsis į teismą, kad teismas padarytų darbą, kuriam jis įsteigtas, tačiau nebuvo nurodyti jokie teisės aktai tokiems teiginiams pagrįsti.

46. Pareiškėjas teigia, kad Nutarties 40 punkte nepagrįstai teigiama, jog jis nenurodė kokiu teisiniu pagrindu Administracija turėtų panaikinti (pripažinti negaliojančiais) Projekto rengimo metu priimtus dokumentus. Pareiškėjas nurodo, kad byloje yra jo 2014 m. gruodžio 8 d. raštas Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui, kuriame parašyta, jog pareiškėjas neleidžia daryti pakeitimų sklypo plane (statybos projekte). Administracijos 2015 m. sausio 22 d. atsakyme Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui nieko nerašoma, kad parengtas Projektas bei kiti dokumentai dėl Projekto tvirtinimo. Teismai nepagrindė teiginio, kad tokie projektai rengiami informuojant elektroninėmis priemonėmis. Teismas ignoravo pareiškėjo motyvus. Nutartyje parašyta, kad pirkimo–pardavimo sutartis neegzistuoja, nes tai yra nusprendęs teismas, tačiau neaišku, kokia sutartis neegzistuoja – surašyta ar sudaryta. Pareiškėjas tvirtina, kad byloje yra įrodymai dėl sklypo įsigijimo jo nuosavybėn bei dėl to, jog jis sumokėjo už tai. Nėra motyvų ir teisės aktų, kad galimas perprojektavimas.

47. Pareiškėjas nurodo, kad Nutarties 41 punkte rašoma, jog kvartalo detalusis išplanavimo projektas nepatvirtintas, bet sklypai pagal jį išdalyti, o pareiškėjui – ir parduotas, tačiau pardavimo dokumentai jam neišduoti. Pareiškėjas teigia, kad nėra motyvų ir teisės normų, kuriomis remiantis galima to plano nesilaikyti.

48. Pareiškėjas pažymi, kad Nutarties 42 punkte sutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Administracijos 2019 m. birželio 11 d. raštu Nr. S2-1045 pareiškėjui tinkamai atsakyta dėl ginčo teritorijos. Pareiškėjo vertinimu, nėra motyvų, nuorodų į teisės aktus, kad projektai rengiami ir viešinami slaptai. Teisės aktai, reglamentuojantys projektų rengimą ir viešinimą, nerodomi, todėl pažeistos teisės normos. Pareiškėjui paprašius, situacija turi būti parodoma iš visų pusių. Pareiškėjas teigia prašęs įbrėžti laisvą valstybinę žemę į 1992 metais parengtą (duomenys neskelbtini) sklypo (statybos) projektą, tai turėjo ir būti įbrėžta arba nurodyta įbrėžti.

49. Pareiškėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog pirmosios instancijos teismas nebuvo šališkas, tačiau paliko neapibrėžtą situaciją, nesiekė, kad byla būtų išnagrinėta teisingai. Liko klausimas – kur yra laisva valstybinė žemė, kodėl užtvertas įvažiavimas (įėjimas) į (duomenys neskelbtini) sklypą. Pareiškėjas teigia, kad jis byloje yra nukentėjusi šalis, taip pat ir nuo teismo, o byla praktiškai liko neišnagrinėta.

50. Atsakovas Administracija atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašo jį atmesti.

51. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo netenkinantys ar, jo manymu, nepakankamai išsamūs motyvai pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasmę negali būti prilyginami motyvų nebuvimui, todėl pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą nėra. Nutartyje apeliacinės instancijos teismas visapusiškai įvertino bylos medžiagą, nurodė teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi, bei pažymėjo, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritari žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvais, nėra pagrindas pripažinti, jog Nutartis nemotyvuota.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. 52. Pareiškėjas B. V. siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-1244-822/2021 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytą pagrindą.

53. Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymo atnaujinti procesą argumentus, pirmiausia pažymi, kad dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir EŽTT, kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (anglų kalba – appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 str. 1 d.). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr. EŽTT sprendimus bylose Varnienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42916/04; Ryabykh prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 52854/99; kt.).

54. Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr. EŽTT sprendimą byloje Kot prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 20887/03; 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje Solomun prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 679/11). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. EŽTT sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją; pareiškimoNr. 13151/04).

55. Iš EŽTT jurisprudencijos matyti, kad fundamentaliais trūkumais paprastai laikytini tokie ankstesnio proceso defektai, kaip jurisdikcijos klaidos, rimti teisminio proceso pažeidimai (pvz., asmens neįtraukimas į jam svarbų procesą ar pan.) ar piktnaudžiavimas valdžia (žr. 2008 m. liepos 31 d. sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 13151/04; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Esertas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 50208/06), retais atvejais – ir vidaus teisės taikymo klaidos (žr., pvz., 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą byloje Trapeznikov ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 5623/09, 12460/09 ir kt.). Poreikis ginti aiškiai pažeistas Konvencijos garantijas taip pat gali būti svarus argumentas, teikiant prašymus dėl pasibaigusio proceso atnaujinimo (žr. 2015 m. vasario 5 d. sprendimą byloje Bochan prieš Ukrainą (Nr. 2), pareiškimo Nr. 22251/08).

56. Akcentuotina, kad bet kuris proceso šalies nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar proceso šalies nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimto teismo procesinio sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, todėl ABTĮ nesuteikia teisės proceso šalims atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo. Proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.

57. Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

58. Vadovaujantis ABTĮ 161 straipsnio 4 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar jis pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

59. Vertinant, ar yra faktinis ir teisinis pagrindas atnaujinti apeliacine tvarka išnagrinėtą administracinę bylą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (sprendimas ar nutartis yra be motyvų), pirmiausia pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste, teisingumo vykdymas suponuoja tai, jog baigiamasis teismo aktas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą). EŽTT yra nurodęs, kad nors Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus pateikti savo sprendimų motyvus, ji negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90). Tačiau iš sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta. Pareigos pateikti motyvus taikymo laipsnis gali varijuoti priklausomai nuo atitinkamo sprendimo pobūdžio. Klausimas, ar teismas įvykdė savo pareigą motyvuoti sprendimą, išplaukiančią iš Konvencijos 6 straipsnio, gali būti sprendžiamas tik atsižvelgiant į bylos aplinkybes (EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92). EŽTT 2021 m. lapkričio 23 d. sprendime Tarvydas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 36098/19) nurodė, kad nėra būtina detaliai pasisakyti dėl kiekvieno pareikšto argumento, tačiau teismai privalo tinkamai išnagrinėti ir pasisakyti dėl esminių bylos šalių argumentų.

60. EŽTT praktikoje, sprendžiant dėl teismams tenkančios pareigos pagrįsti savo sprendimus, laikomasi pozicijos, kad kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar nagrinėjamomis aplinkybėmis peržiūrimą sprendimą priėmusio teismo tyla dėl šalies pateikto argumento gali pagrįstai būti suprantama, kaip implicitinis tokio argumento atmetimas (2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimo byloje Čivinskaitė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 21218/12, 143 p., 2006 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo byloje Yanakiev prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 40476/98, 71 p., 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 18390/91, 30 p.). Kai šalies nurodomas argumentas yra lemiantis bylos procesinę baigtį, reikalaujama konkretaus ir tiesioginio teismo vertinimo keliamu klausimu (minėto sprendimo byloje Yanakiev prieš Bulgariją 71 p.). Kitaip vertintini atvejai, kai bylos šalis savo argumentus formuluoja abstrakčiai, o teismas pateikia išsamius motyvus dėl ginčo esmės. Šiomis aplinkybėmis gali būti laikoma, kad teismas implicitiškai atmeta tokius šalies pateiktus argumentus (minėto sprendimo byloje Čivinskaitė prieš Lietuvą 143 p.).

61. Šios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.)

62. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į apeliacinį skundą, nustatęs bylai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo keliamais skundo reikalavimais, Nutartyje nurodė, dėl kokių konkrečių byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčui taikytinų teisės aktų normų netenkintini pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimai panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti skundą.

63. Iš Nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir ginčui aktualių teisės normų taikymo aspektu, konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, pakankamai išsamiai ir objektyviai jas ištyrė ir padarė byloje surinktais įrodymais pagrįstas išvadas.

64. Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą teigia, kad Nutartis yra be motyvų, kritikuoja konkrečius Nutarties punktus, pateikdamas savo vertinimą dėl juose išdėstytų argumentų bei padarytų išvadų.

65. Nagrinėjant šiuos pareiškėjo argumentus, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad procesas tuo pagrindu, jog sprendimas ar nutartis yra be motyvų, gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr. 2014 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-136/2014; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-180/2010).

66. Teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto aspektu turi būti vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime (nutartyje) išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Pabrėžtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

67. Vertinant pareiškėjo prašyme nurodytus argumentus, pažymėtina ir tai, kad vien tam tikrų argumentų neaptarimas teismo procesiniame dokumente, savaime negali būti tapatinamas su motyvų nebuvimu teismo procesiniame sprendime apskritai.

68. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar nėra aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ar nėra sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, jog nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (iš jų ir – bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, sprendimas yra be motyvų).

69. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.). Pažymėtina, kad ABTĮ įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

70. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Administracijos 2019 m. birželio 11 d. rašto Nr. S2-1045, kuriuo atsakyta į pareiškėjo 2019 m. gegužės 29 d. prašymą, turinį ir jame pateiktą informaciją, sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjui buvo pateikta aiški, konkreti, pakankama informacija apie ginčo teritorijos situaciją po Savivaldybės 2014 m. spalio 16 d. rašto Nr. AS-5273 išsiuntimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas minėto administracinio akto teisėtumo neginčijo, nors tokia teisė jam buvo išaiškinta pirmosios instancijos teismo, nagrinėjusio bylą. Nutartyje konstatuota, kad minėtu raštu išaiškintos gretimo sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), padidinimo įsiterpusia valstybine žeme aplinkybės, žemės formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo ir tvirtinimo eiga, viešinimo procedūros, sprendimų apskundimo tvarka, pareiškėjui nurodyti anksčiau teikti atsakymai dėl tų pačių klausimų. Nutartyje išsamiai išdėstyti motyvai, kurių pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus.

71. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priimtame sprendime nurodė konkrečius teisės aktus, kuriais vadovavosi priimdamas sprendimą, įskaitant ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą bei Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 30-452/D1-513 „Dėl Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Todėl aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas, Nutartyje pritaręs pirmosios instancijos teismo išvadoms, papildomai Nutartyje nekartojo visų teisės aktų, kuriais buvo vadovautasi byloje, nesudaro pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra be motyvų.

72. Pažymėtina, kad pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą, kritikuodamas Nutarties 40 ir 41 punktus, iš esmės nesutinka su juose išdėstytomis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Pareiškėjas nesutinka su išvada dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties nebuvimo, nors kaip teisingai nurodyta Nutartyje, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2115-556/2020 jau nustatė, kad Administracija niekaip negalėjo užtikrinti pareiškėjo reikalavimo įgyvendinimo – surasti arba atkurti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį ir ją pateikti pareiškėjui arba NŽT, kadangi toks dokumentas apskritai neegzistuoja. Pažymėtina, kad pareiškėjas byloje nėra nurodęs ir pateikęs įrodymų, kad jis yra pasirašęs sudarytą žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Taip pat pareiškėjas nesutinka su atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir nustatyta aplinkybe, jog (duomenys neskelbtini) individualių gyvenamųjų namų statybos kvartalo detalusis išplanavimo projektas nepatvirtintas. Tačiau tai, kad pareiškėjas nesutinka su byloje nustatytomis aplinkybėmis ir jas iš esmės ginčija, nesudaro pagrindo teigti, jog apeliacinės instancijos teismo Nutartis, kurioje išdėstytos būtent tos nustatytos aplinkybės, yra nemotyvuota.

73. Vertinant pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą argumentus dėl to, kad liko neatsakytas klausimas – kur yra laisva valstybinė žemė, kodėl užtvertas įvažiavimas (įėjimas) į (duomenys neskelbtini) žemės sklypą, pažymėtina, jog byloje esančių įrodymų pagrindu nustatytos iš esmės priešingos aplinkybės – iš byloje esančių dokumentų matyti, kad įvažiavimas į (duomenys neskelbtini) žemės sklypą nėra panaikintas, į jį galima patekti iš (duomenys neskelbtini) o gretimas žemės sklypas (duomenys neskelbtini) nėra didinamas esančio kelio sąskaita, kaip teigia pareiškėjas.

74. Įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį ir šioje byloje kilusio ginčo esmę bei pobūdį, taip pat konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, nes jame nurodyti motyvai, kuriais pagrindžiamos padarytos išvados dėl ginčo esmės.

75. Iš apeliacinės instancijos teismo Nutarties motyvų matyti, kad buvo atsakyta į pagrindinius nagrinėto ginčo klausimus, t. y. ar yra pagrindas įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjo skunde nurodomus veiksmus bei ar tinkamai pareiškėjui suteikta informacija apie pareiškėjo žemės sklypą bei su juo besiribojančios valstybinės žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo procedūras. Apeliacinės instancijos teismas nurodė ginčui išspręsti aktualų teisinį reguliavimą, remdamasis teismų praktika atskleidė teisės normų turinį, ir, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, konstatavo, jog pareiškėjo apeliacinio skundo tenkinti nėra pagrindo, tokiu būdu pateikdamas bylai reikšmingų aplinkybių vertinimą. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kuriems pritarė apeliacinės instancijos teismas, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog Nutartis yra be motyvų.

76. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat išnagrinėjo ir pasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo šališkumu.

77. Apeliacinės instancijos teismo Nutarties turinys nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ši nutartis yra nemotyvuota (be motyvų), o iš Nutarties turinio neaišku, kuo vadovaudamasis šis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų Nutarties rezoliucinėje dalyje (t. y. pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti), todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai dėl proceso atnaujinimo šioje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto numatytu pagrindu nėra pagrįsti.

78. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nepripažintina, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota (be motyvų), todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai dėl proceso atnaujinimo šioje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto numatytu pagrindu nėra pagrįsti.

79. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, kadangi pareiškėjas iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu bylos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014), t. y., kad dar kartą byla būtų išnagrinėta apeliacine tvarka.

80. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesas administracinėje byloje Nr. A-1244-822/2021 neatnaujinamas (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo B. V. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1244-822/2021 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1244-822/2021 pagal pareiškėjo B. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. V. skundą atsakovui Kėdainių rajono savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – G. J.) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Dalia Višinskienė