2021-10-27 Nr. AB-22466-3-61-3-04207-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-486-492/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04207-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas J. S. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), neturtinės žalos atlyginimą – 10 000 Eur už kalinimą Vilniaus PN netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas taip pat prašė teismo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad kalint Vilniaus PN nebuvo registruojami ir nagrinėjami jo prašymai ir skundai, t. y. 2019 m. kovo 7 d. ir 2019 m. balandžio 1 d. prašymai, susiję su jo perkėlimu į kitą gyvenamąją patalpą. Pareiškėjo teigimu, nors šie prašymai nebuvo užregistruoti, tačiau jie buvo nagrinėjami Vilniaus PN komisijos posėdžio metu ir buvo nuspręsta jų netenkinti. Tokie Vilniaus PN veiksmai sutrukdė pareiškėjui apskųsti priimtus sprendimus, nes jis buvo informuotas tik žodžiu. Pareiškėjas kėlė abejones dėl visų jo teiktų prašymų / skundų registravimo, pabrėždamas, jog nežino, ar jo prašymai / skundai buvo registruojami. Pareiškėjas nurodė, kad iš 2019 m. kovo 7 d. į 2019 m. kovo 8 d. nakties metu pareigūnas jį nuolat žadino, trankė durimis ir švietė prožektoriumi į akis. Dėl šios priežasties pareiškėjas negalėjo ramiai miegoti. Dėl šių aplinkybių jis 2019 m. kovo 8 d. pateikė skundą, tačiau atsakymo į šį skundą negavo. Pareiškėjas nurodė ir tai, kad 2019 m. balandžio 4 d. pateikė prašymus, jog jam 2019 m. balandžio 27 d. būtų suteiktas trumpalaikis kontaktinis pasimatymas su šeimos nariais bei leidimas perduoti į laisvę knygas ir radiją. Pareiškėjo teigimu, šie prašymai nebuvo registruoti, nors jie buvo patenkinti. Taip pat nurodė, jog ir 2019 m. balandžio 8 d. prašymas pakeisti ilgalaikį pasimatymą į du trumpalaikius pasimatymus buvo patenkintas, tačiau nebuvo užregistruotas. Tai, pareiškėjo teigimu, patvirtina, jog skundai / prašymai nėra registruojami teisės aktų nustatyta tvarka.

3. Pareiškėjas nurodė, kad 2019 m. balandžio 18 d. Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos gydytoja išrašė pareiškėjui tepalą dėl veido odos problemų, tačiau šis tepalas ar jo pakaitalas jam nebuvo išduotas. Pareiškėjas pabrėžė, jog asmeniškai tepalo negali įsigyti, nes tokia jo teisė yra apribota. Pareiškėjo teigimu, dažnai susidarydavo situacija, kuomet nebuvo galimybės išsiųsti laiškus valstybės institucijoms, nes Vilniaus PN direktoriaus paskirtas viršininkas retai lankydavosi kamerose. Tai vyko nuo 2017 m. rugpjūčio 4 d. iki 2019 m. lapkričio 7 d. Pareiškėjas nurodė ir tai, jog Vilniaus PN tiekiamas maistas buvo nekokybiškas – sugedęs (silkė, agurkai). Taip pat nebuvo laikomasi nustatytų valgiaraščių, o kai kurie produktai buvo keičiami netinkamais produktais, t. y. vietoj raugintų kopūstų buvo išduodami švieži kopūstai; vietoj margarino – palmių hidrinti riebalai; vietoj sūrio – neaiškūs sūrio pakaitalai. Pareiškėjas pažymėjo, kad jam 2019 m. kovo 30 d. nebuvo užtikrinta teisė antrą kartą per savaitę paskambinti šeimos nariams. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Vilniaus PN parduotuvėje neproporcingai ir be jokio pagrindo buvo keliamos kainos.

4. Pareiškėjo teigimu, visi išvardinti Vilniaus PN veiksmai sukėlė nežmoniškas kančias, dvasinius išgyvenimus. Kadangi pareiškėjo teisių pažeidimas truko pakankamai ilgą laiko tarpą neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 10 000 Eur.

5. Atsakovės Lietuvos valstybė, atstovaujam Vilniaus PN, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

6. Pasisakydamas dėl galimybės du kartus per savaitę paskambinti telefonu šeimos nariams, atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 102 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 124 punktu ir nurodė, jog įstaiga laikosi visų nustatytų reikalavimų ir suteikia nuteistiesiems galimybę paskambinti – nuteistieji turi specialias T+ korteles ir jas pasipildo asmeninėse sąskaitose turimomis lėšomis. Nuteistųjų telefoniniai skambučiai yra fiksuojami specialioje elektroninėje apskaitos sistemoje. Kiekvienam paprastosios grupės nuteistajam nustatytas 10 dienų į mėnesį skambinimo limitas, t. y. 10 dienų į mėnesį po 15 minučių. Atsakovas pateikė teismui pareiškėjo kovo mėnesio skambinimo datas ir pabrėžė, jog pareiškėjui išnaudojus 10 dienų limitą per mėnesį, elektroninė sistema automatiškai blokavo pareiškėjo 2019 m. kovo 30 d. bandymą paskambinti telefonu.

7. Dėl teisės įsigyti vaistus atsakovas nurodė, kad asmenų, esančių laisvės atėmimo vietose, gydymas ir vaistai yra apmokami biudžeto lėšomis, todėl, atsižvelgiant į turimas lėšas, pirmiausia įsigyjami gyvybiškai būtini vaistai, o esant galimybei ir kiti preparatai. Esant gydytojo rekomendacijoms, rekomenduojamus vaistus įsigyjama atsižvelgiant į turimas galimybes. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog specialistų rekomendacijos yra rekomendacinio pobūdžio, todėl, nesant rekomenduotų vaistų, pareiškėjui yra skiriami kiti turimi analogiški preparatai tai ligai gydyti. Atsakovas pažymėjo, kad Vilniaus PN nuteistieji turėjo galimybę gydytojo rekomenduotus vaistus įsigyti savo lėšomis, taip pat ir pareiškėjas, jei jis buvo nepatenkintas skiriamais vaistais įstaigos lėšomis. Atsakovas savo argumentus grindė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2019 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. V-101 patvirtinto Vaistinių preparatų įsigijimo, laikymo ir įtraukimo į apskaitą laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo 41 punkto nuostatomis.

8. Dėl parduotuvėje esančių kainų atsakovas paaiškino, jog Vilniaus PN administracija, vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais, periodiškai vykdo pataisos įstaigos teritorijoje veikiančioje parduotuvėje parduodamų prekių asortimentą ir kainų kontrolę. Dėl miego režimo pertraukimo atsakovas nurodė, kad apsaugos pareigūnai atlieka tikrinimą ir nakties metu. Pareigūnai vadovaujasi Departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija ir privalo tikrinti nuteistųjų gyvenamąsias patalpas ir įsitikinti, ar visi nuteistieji miega, ar nėra susižalojusių ir pan. Atsakovas nurodė, jog nuteistųjų žadinimas naktį kelis kartus bei švietimas žibintuvėliu nuteistajam į akis nėra įprastinė praktika, kurią taiko pareigūnai. Tokios priemonės leidžiamos naudoti išimtinais atvejais, kuomet nėra kitų galimybių nustatyti nuteistojo tapatybę. Atsakovas pareiškėjo argumentus vertino kaip abstrakčius teiginius, nepagrįstus jokiais įrodymais.

9. Dėl tiekiamo maisto atsakovas pabrėžė, jog nuteistieji maitinami pagal pataisos įstaigoje patvirtintą dienotvarkę. Valgiaraščius tvirtina Departamento direktorius, jie yra sudaromi 31 dienai. Valgiaraščiuose nurodyti patiekalai gaminami pagal patiekalų receptūras, panaudojant maisto produktus ir žaliavas pagal valgiaraščiuose nurodytus kiekius, atsižvelgiant į nuteistųjų skaičių. Maistas nuteistiesiems yra išduodamas tik po įstaigos darbuotojo juslinio maisto tikrinimo, tai pažymint pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale. Atsakovas darė išvadą, kad sugedęs maistas Vilniaus PN nėra tiekiamas. Gaminant maistą laikomasi griežto gamybos technologinio proceso nuoseklumo, kontroliuojama, kad maistas būtų kokybiškas, o produktų kiekiai daviniuose atitiktų taisyklių reikalavimus, vykdoma griežta kontrolė.

10. Dėl skundų / prašymų neregistravimo ir nesuteikiamos galimybės išsiųsti laiškus atsakovas nurodė, kad šie pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktaus pobūdžio, nenurodomi jokie konkretūs faktai. Atsakovas paaiškino, kad Vilniaus PN nuteistųjų pateikiami prašymai / skundai registruojami Vilniaus PN Resocializacijos skyriaus specialistų, už kiekvieną būrį atsakingi būrių viršininkai. Visi nuteistųjų skundai registruojami Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų apskaitos žurnaluose. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas teikė didelį skaičių skundų, adresuotų tiek Vilniaus PN direktoriui, tiek kitoms įstaigoms ir organizacijoms, teismui. Atsakovo teigimu, pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas įstaigoje, nebuvo.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

12. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

13. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl skundų / prašymų registravimo ir galimybės išsiųsti laiškus, teismas vadovavosi Taisyklių 194 punktu, 30 priedu, nustatė, jog, priešingai nei teigia pareiškėjas, jo teikiami skundai / prašymai Vilniaus PN buvo registruojami, todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl skundų / prašymų neregistravimo laikė nepagrįstais. Teismas pažymėjo, kad asmuo, kuris kreipiasi su prašymu / skundu į pataisos įstaigą ir jei dėl jo prašymų nėra priimamas joks sprendimas, turi visas galimybes savo teises ginti įstatymų nustatytais būdais, t. y. kreiptis į teismą ir prašyti teismo apginti jo teises – prašyti teismo įpareigoti atsakovą priimti sprendimus dėl pareiškėjo skundų. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepaaiškino, kodėl nesikreipė į Vilniaus PN administraciją, jog priimti sprendimai dėl jo prašymų / skundų jam būtų pateikti. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad dalis prašymų, nors jie ir nebuvo registruoti, tačiau buvo patenkinti, taip pat nėra pagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo prašymų patenkinimas niekaip nepažeidė ir negalėjo pažeisti jo teisių. Pareiškėjo argumentus, jog dažnai susidarydavo situacija, kuomet nebuvo suteikiama galimybė išsiųsti laiškų valstybės institucijoms, teismas laikė abstrakčiais ir nedetalizuotais, todėl jų nevertino.

14. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų dėl vaistinio tepalo neišdavimo, teismas vadovavosi Departamento direktoriaus 2019 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. V-101 patvirtinto Vaistinių preparatų įsigijimo, laikymo ir įtraukimo į apskaitą laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 41 punktu ir darė išvadą, kad pareiškėjas rekomenduojamą vaistą galėjo įsigyti pats, tačiau teismui nepateikė argumentų, jog su prašymu dėl tepalo įsigijimo kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, o ši prašymą tenkinti atsisakė.

15. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl teisės 2019 m. kovo 30 d. antrą kartą per savaitę paskambinti šeimos nariams neužtikrinimo, teismas vadovavosi BVK 73 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nustatė, kad pareiškėjas suteiktą galimybę – 10 dienų per mėnesį paskambinti (du kartus per savaitę) 2019 m. kovo 30 d. jau buvo išnaudojęs, todėl darė išvadą, kad elektroninė sistema pagrįstai pareiškėjo perteklinius skambučius blokavo.

16. Pasisakydamas dėl tiekiamo maisto kokybės, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintomis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintomis Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis. Teismas nustatė, kad valgiaraščius, patvirtintus Departamento direktoriaus, rengia Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, jog kartais buvo patiekiamas sugedęs maistas. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas teismui nedetalizavo šių argumentų, nenurodė tikslesnių aplinkybių – kurią dieną sugedę maisto produktai buvo patiekti, ar kreipėsi su pretenzija dėl sugedusių maisto produktų tiekimo ir pan. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovo atstovas teismui paaiškino, jog maistas nuteistiesiems išduodamas tik po įstaigos darbuotojo juslinio maisto patikrinimo (ragavimo), gaminant maistą laikomasi griežto gamybos technologinio proceso nuoseklumo, kontroliuojama, kad maistas būtų kokybiškas, vykdoma griežta kontrolė išduodant maistą. Teismas pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu nekonstatavo.

17. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl Vilniaus PN parduotuvėje neproporcingai didėjančių prekių kainų, teismas vadovavosi Taisyklių 78 punktu, pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nurodė tik tai, kad parduotuvėje prekių kainos augo. Nors pirminiame skunde pareiškėjas išvardino kvitų numerius ir pastebėtas augusių prekių kainas, teismo vertinimu, tai nėra pakankami įrodymai ir argumentai, jog Vilniaus PN nevykdė parduotuvėje esamų kainų kontrolės. Teismas konstatavo, kad Vilniaus PN tinkamai vykdė pataisos įstaigos teritorijoje veikiančioje parduotuvėje parduodamų prekių kainų kontrolę, todėl atmetė šiuos pareiškėjo argumentus.

18. Teismas nurodė, kad prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Teismas neturėjo pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, nes nenustatyta viena iš būtinų deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėti Vilniaus PN veiksmai. Netenkinęs pareiškėjo skundo reikalavimų, teismas taip pat atmetė jo prašymą dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. 19. Pareiškėjas J. S. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

20. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas nurodo, kad teismas tinkamai ir objektyviai bylos neišnagrinėjo, neišreikalavo iš Vilniaus PN parduotuvės kasos kvitų, vadovavosi atsakovui palankesne teismų praktika, buvo šališkas, nesilaikė ABTĮ reikalavimų. Pareiškėjas pabrėžia, kad Vilniaus PN buvo žeminamas jo orumas, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis kentė nežmoniškas kančias bei patyrė dvasinius išgyvenimus, dėl to, pareiškėjo teigimu, būtų sąžininga jam priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

22. Atsakovas, nesutikdamas su apeliaciniu skundu, nurodo, kad teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, susiformavusią teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę. Teismo sprendimo turinys atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus. Teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą. Teismas sprendime nepadarė nei materialiosios, nei proceso teisės normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą priimto teismo sprendimo panaikinimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Byloje kilo ginčas dėl 10 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas J. S. kildino iš netinkamų jo kalinimo sąlygų Vilniaus PN.

24. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pataisos įstaigos neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

25. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2021 m. balandžio 14 d. buvo priimta nutartis administracinėje byloje Nr. TA-270-261/2021, kurioje pareiškėjas, be kita ko, kaip ir šioje administracinėje byloje ginčijo neteisėtus Vilniaus PN veiksmus, pasireiškusius galimybės antrą kartą per savaitę (2019 m. kovo 30 d.) paskambinti telefonu šeimos nariams nesuteikimu. Pažymėtina, kad aptariamoje administracinėje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. balandžio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. TA-270-261/2021 pareikėjo apeliacinį skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

26. Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu <...>. ABTĮ 104 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad byla nutraukiama teismo nutartimi. <...> ABTĮ 144 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, turi teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukti <...>, jeigu nustatomos šio įstatymo 103 <...> straipsnyje nurodytos aplinkybės.

27. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į prieš tai nustatytas faktines aplinkybes ir nurodytą teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu turėjo nutraukti nagrinėjamos administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo Vilniaus PN sąlygų neužtikrinimo, 2019 m. kovo 30 d. neužtikrinant pareiškėjo teisės antrą kartą per savaitę paskambinti šeimos nariams, atlyginimo, nes yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, tačiau to nepadarė. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, minėtą skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį panaikina ir administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, dėl netinkamų kalinimo sąlygų 2019 m. kovo 30 d. neužtikrinant pareiškėjo teisės antrą kartą per savaitę paskambinti šeimos nariams, nutraukia.

28. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

29. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė kurias nors bylos faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais (neveikimu) pareiškėjui neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė, kurių konkrečiai aplinkybių neištyrė ir neįvertino (ar netinkamai ištyrė) pirmosios instancijos teismas, kokias aplinkybes vertino neteisingai, kokius įstatymus ir kokias jų normas taikė neteisingai ar atvirkščiai – kurių įstatymo normų netaikė, nors privalėjo tai daryti. Todėl šie abstraktūs pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai laikytini subjektyvia gynybine pozicija, kuri nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo išvadas laikyti nepagrįstomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išreikalauti iš Vilniaus PN parduotuvės kasos kvitus, ir pažymi, kad, kaip teisingai nurodo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo išvardinti kvitai nėra pakankami įrodymai ir argumentai, jog Vilniaus PN nevykdė parduotuvėje esamų kainų kontrolės.

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, taip pat tiek atsakovo atstovo, tiek pareiškėjo argumentus, apibendrindama minėtus išdėstytus argumentus, sutinka su žemesnės instancijos teismo atliktu įrodymų (aplinkybių) vertinimu ir teisės taikymu. Pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus PN būtų padarę neteisėtus veiksmus, be kita ko, dėl kurių pareiškėjui galėjo kilti neturtinė žala CK 6.251 straipsnio 1 dalies kontekste. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Šioje byloje tokių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo kalinimo sąlygomis, nenustatyta. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl pareiškėjo skundo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, padarytą dėl tinkamų kalinimo Vilniaus PN sąlygų neužtikrinimo (išskyrus dėl galimybės antrą kartą per savaitę (2019 m. kovo 30 d.) paskambinti telefonu šeimos nariams nesuteikimo), yra teisinga galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimta nepažeidžiant proceso teisės normų. Dėl šių priežasčių minėta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

31. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, šios nutarties 27 punkte nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis panaikinama ir atitinkama administracinės bylos dalis nutraukiama, kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje galutinis procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, ir vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 23 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo J. S. skundo reikalavimas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, dėl galimybės antrą kartą per savaitę (2019 m. kovo 30 d.) paskambinti telefonu šeimos nariams nesuteikimo, panaikinti ir šią administracinės bylos dalį nutraukti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 23 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė