2020-11-11 Nr. AB-21350-3-64-3-03484-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1887-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03484-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. T. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam: 1) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 10 000 Eur neturtinės žalos, padarytos vengimu suteikti jam informaciją apie kalinimo sąlygas; 2) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) 418 000 Eur neturtinės žalos, padarytos kalinimu netinkamomis sąlygomis; 3) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, Kalėjimų departamento ir Teisingumo ministerijos, 192 269 Eur turtinės žalos už Šiaulių TI praleistą laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 7 d. iki 2015 m. liepos 10 d.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2014 m. lapkričio 7 d. iki 2015 m. liepos 10 d. buvo kalinamas Šiaulių TI, kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose, buvo šalta, drėgna, prasta ventiliacija, tamsu, blogas apšvietimas, pelėsis, grybelis, byrėjo tinkas, dažai, kamerose tualetas neatitiko standartų ir keliamų reikalavimų, nebuvo oro šalinimo sistemos, nebuvo veidrodžio, spintelės daiktams susidėti, kamerose nebuvo įrengti pagalbos signalizacijos mygtukai, buvo parazitų, pasivaikščioti gryname ore buvo galima tik po 1 valandą vietoje 8 valandų, pasivaikščiojimų kiemeliai buvo netinkami, purvini, nevalomi, pastato sienose, konstrukcijose buvo asbesto, kamerose nebuvo sąlygų drabužiams plauti ir džiovinti, duše buvo galima maudytis tik vieną kartą per savaitę, per trumpai, dušuose grindų danga buvo slidi, kartais nebūdavo karšto vandens, nebuvo išduodama pakankamai tualetinio popieriaus, nebuvo vykdoma socialinė reabilitacija, renginiai. Tiekiamas maistas buvo atšalęs, nekaloringas, patalynė buvo nešvari, čiužiniai susidėvėję, nedezinfekuojami, pareiškėjas buvo netinkamai aprūpinamas patalyne, taip pat buvo daug kitokių pažeidimų.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, atsiliepime nesutiko su skundu, prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. balandžio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas nuo 2014 m. lapkričio 7 d. iki 2015 m. liepos 10 d. Elgdamasis apdairiai ir protingai, pareiškėjas galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimų. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus ir nepagrįstai ilgai, manydamas, jog jo teisės pažeistos, negynė savo teisėtų interesų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2018 m. gruodžio 18 d. (spaudas ant voko, b. l. 86), todėl pareiškėjui, nustačius valstybės pareigą atlyginti neturtinę žalą, ji galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 18 d. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 7 d. iki 2015 m. liepos 10 d. yra taikytinas trejų metų senaties terminas ir skundą atmetė.

III. 8. Pareiškėjas G. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą.

9. Pareiškėjas nurodo, kad jo skunde buvo nurodytos Teisingumo ministerijos veikos, kuriomis jam padaryta žala, tačiau Teisingumo ministerija atsiliepime į skundą atsisakė pasisakyti skunde keliamais klausimais. Dėl to pareiškėjo skundas turėtų būti tenkinamas. Šiaulių TI savo atsiliepime į skundą pasisakė tik dėl ieškinio senaties taikymo, tačiau nepasisakė dėl skundo esmės. Iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams netaikoma ieškinio senatis. Pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo. Pareiškėjo teigimu, jis, kalėdamas Šiaulių TI, jausdamas dvasines ir fizines kančias, neteisybę, pažeminimą, baimę ir nežinomybę, nesuvokė, kad yra ginamos jo teisės, orumas. Pareiškėjas tikino, kad jis tik 2018 m. suvokė savo kančias ir sužinojo apie savo teisę ir galimybę ginti savo pažeistas teises. Atsakovo pateiktas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas nėra įstatymas. Pareiškėjas tai pat pateikia nesutikimo su Kalėjimų departamento atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais motyvus.

10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Šiaulių TI nuo 2014 m. lapkričio 7 d. iki 2015 m. liepos 10 d. sąlygų

14. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą nustatęs, kad praleistas ieškinio senaties terminas.

15. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad iš pareiškėjo skundo turinio akivaizdu, kad jis prašomą priteisti žalos atlyginimą kildina iš jo kalinimo Šiaulių TI sąlygų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1621-520/2016). Todėl atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senatis netaikoma. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-116/2011).

16. Pareiškėjas abstrakčiai teigia, kad jis tik 2018 m. suvokė savo kančias ir kad kalėdamas Šiaulių TI, jausdamas neigiamus išgyvenimus, nesuvokė, jog yra ginamos jo teisės. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl būtent nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

17. Pagal vyraujančią nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2018 m. gruodžio 18 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 86), tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus. Pažymėtina, kad netinkamų kalinimo sąlygų suvokimui nereikalingas nei teisinis, nei kitoks specialusis išsilavinimas, nes asmuo neturtinę žalą (CK 6.250 str.) patiria subjektyviai. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį. Aplinkybė, kad pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo, šios išvados nekeičia, kadangi, kaip minėta, netinkamų kalinimo sąlygų suvokimui teisinis išsilavinimas nereikalingas.

18. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Byloje nustatyta, kad atsakovo atstovai Šiaulių TI, Kalėjimų departamentas ir Teisingumo ministerija atsiliepimuose į skundą prašė taikyti ieškinio senatį, todėl konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti jam žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.

19. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

20. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl praleisto ieškinio senaties termino (CK 1.131 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. T. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius