2017-07-26 Nr. AB-14413-3-62-3-00278-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1422-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00278-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 1.1.2, 1.1.3, 18.2, 18.4.2; 18.5.1, 18.6, 18.10, 59.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Z. S., T. S., G. R., T. P., V. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai Z. S., T. S., G. R., T. P., V. S. skundu prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015-04-27 sprendimą Nr. 50S-29 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui V. S.“ ir jeigu teismas nustatys, jog terminas ginčyti minėtą sprendimą yra praleistas, prašė jį atnaujinti.

Pareiškėjai paaiškino, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi atsakovas netinkamai vertino V. S. įstatymo nustatytais terminais pateiktą prašymą dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į V. S. (P.) nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, todėl nepagrįstai priėmė sprendimą dėl kompensacijos pinigais. V. S. (mirė 2011-08-14) 1999-12-07 prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo į iki nacionalizacijos turėtą žemę tuometiniame (duomenys neskelbtini) kaime nurodė, kad pageidauja už 0,2 ha žemės sklypą gauti kompensaciją pinigais, o likusią dalį prašė kompensuoti mišku.

Į dalį žemės nuosavybės teisės yra atkurtos. Ginčijamo sprendimo priėmimo metu niekas iš paveldėtojų neprašė už valstybės išperkamą žemę kompensuoti pinigais. Atsakovas ginčijamu sprendimu nusprendė pareiškėjams už valstybės išperkamą žemę atlyginti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau –Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnio 9 dalies 6 punkte numatytu būdu. Iš Atkūrimo įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo akivaizdu, jog atlyginimas už valstybės išperkamą žemę ir miškus Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 6 punkte numatytu būdu galimas tik esant 2 sąlygoms:

žemė ir miškas turi būti valstybės išperkamas (Atkūrimo įstatymo 12 str. (tokių duomenų atsakovas teismui nepateikė)) ir turi būti nustatyta, kad neįmanomas nuosavybės teisių atkūrimas (atlyginimas) piliečio pasirinktu būdu. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra jokių dokumentų, kurie pagrįstų aukščiau nurodytų sąlygų buvimą. Atsakovas neturėjo pagrindo siūlyti kompensaciją pinigais ir priimti sprendimo dėl šio kompensavimo už valstybės išperkamą žemę būdo nesant pretendento išreikštos valios dėl kompensacijos pinigais, kadangi V.

S. iki 2003-04-01 tinkamai išreiškė valią dėl kompensavimo už valstybės išperkamą žemę būdo (prašė kompensuoti mišku). Pažymėjo, jog pareiškėjams tik 2016-02-01 buvo išduotas Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, t.y. pareiškėjai tik nuo 2016-02-01 įgijo subjektiškumą ginti savo, kaip V. S. turtinių teisių paveldėtojų, teises ir ginčyti jų teises pažeidžiančius administracinius aktus. Tuo atveju, jeigu teismas nustatys, kad terminas kreiptis į teismą yra praleistas, šis terminas atnaujintinas atsižvelgiant į objektyvias priežastis ir aplinkybes, susijusias su V.

S. palikimo priėmimu.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su skundu nesutiko. Paaiškino, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų ir yra pagrįstas. V. S. nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai įstaigai pateikė du prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo: 1998-10-02 prašymą Druskininkų žemėtvarkos tarnybai, kuriuo prašoma išskirti žemės sklypą individualiai statybai Druskininkų miesto ribose, o likusią žemę (1,0647 ha) kompensuoti miško sklypu; 1999-12-07 prašymą Druskininkų žemėtvarkos tarnybai, kuriuo atsisako perduodamo neatlygintinai naujo žemės sklypo individualiai statybai ir prašo už tėvo 0,20 ha. turėtą žemę Druskininkų miesto administracinėse ribose kompensuoti pinigais, o likusią dalį kompensuoti mišku. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 8 dalyje, buvo numatyta: „Už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina šiais būdais: 1) perduodama lygiavertį turėtajam žemės, miško (išskyrus už miesto teritorijoje esančią žemę) plotą; < ... >". Analogiškas teisinis reglamentavimas galiojo iki 2014-11-01, kada buvo nustatyta: „Už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina šiais būdais: 1) perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą < ... >" ir Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nurodyta: „Piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995-06-01, iki 2015-03-01 gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu < ... >". Taigi, nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija, nuosavybės teises atkurti, perduodant lygiavertį miško plotą galėjo tik nuo 2014-11-01 iki 2015-03-01 ir tik gavus pretendento prašymą. Apie tokią galimybę, V. S. turto paveldėtojai 2014-11-04 raštu buvo informuoti, tačiau pareiškėjai praleido įstatymo numatytą naikinamąjį terminą, t. y. galimybę iki 2015-03-01 pasinaudoti įstatymų leidėjo sukurta galimybe, nuosavybės teises atkurti perduodant lygiavertį miško plotą.

Taip pat paaiškino, jog skundo motyvas, kad nėra pakankamai įrodymų, jog V. S. turėta žemė yra valstybės išperkama, yra nepagrįstas. Vadovaujantis Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau - Tvarka) 1061 punkto nuostatomis, atkuriant nuosavybės teises į žemę, buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje šiuos procesus vykdo ir įgyvendina dvi institucijos, t. y. savivaldybės administracija ir Nacionalinė žemės tarnyba. Tvarkos 1061 punkte numatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius per mėnesį nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo turi suteikti informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę. Druskininkų savivaldybės administracija 2014-07-01 raštu „Dėl nuosavybės teisių į žemę Druskininkuose" ir 2014-09-22 raštu „Dėl nuosavybės teisių į žemę (mišką) atkūrimo mieste" informavo atsakovą, kad Druskininkų miesto administracinėse ribose iki nacionalizacijos savininkų valdytoje žemėje, kurią būtų galima grąžinti natūra buvusiems žemės savininkams, laisvos valstybinės žemės nėra. Taip pat paaiškino jog pareiškėjai be svarbių priežasčių praleido terminą sprendimui ginčyti, kadangi visame nuosavybės teisių atkūrimo procese pareiškėjai elgėsi aplaidžiai, pasyviai, nebendradarbiavo su nuosavybės teises atkuriančia institucija, neskundė priimtų sprendimų, nepagrįstai ilgai delsė kreiptis dėl juridinio fakto nustatymo, dėl šių priežasčių manytina, kad pareiškėjų skundas yra pateiktas praleidus ABTĮ 33 straipsnyje 1 dalyje įtvirtintą terminą ir nagrinėjamu atveju nėra pagrindo jo atnaujinti. Prašė skundą atmesti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016m. gegužės 19d. sprendimu skundą patenkino ir panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015-04-27 sprendimą Nr. 50S-29 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui V. S.“.

Teismas nustatė, kad V. S. (P.) iki nacionalizacijos nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) valdė 22,339 ha žemės. 1998-10-02 Druskininkų žemėtvarkos tarnybai V. S. (sūnus) pateikė prašymą, kuriuo išreiškė valią už tėvo V. S. (P.) paveldimą žemę (1,1547 ha žemės ir 0,7078 ha miško, kurie šiuo metu patenka į Druskininkų miesto administracines ribas) išskirti žemės sklypą individualiai statybai Druskininkų miesto ribose, o į likusią žemę nuosavybės teises atkurti miško sklypu. 1999-12-07 V. S. kreipėsi į Druskininkų žemėtvarkos tarnybą su prašymu, kuriuo nurodė, jog atsisako jam perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai ir prašė kompensuoti pinigais už 0,20 ha žemės sklypą. Likusią dalį paprašė kompensuoti mišku (duomenys neskelbtini). 2000-04-18 Alytaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 15-506 V. S. atkurtos nuosavybės teisės į jo tėvo turėtos 0,20 ha žemės dalį, kompensuojant pinigais (dėl šio sprendimo ginčo nėra). V. S. mirė 2011-08-14. 2014-09-12 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Druskininkų skyrius V. S. įpėdiniams rašte Nr. 50SD-(14.50.92.)-1467 nurodė, jog parengtas sprendimo projektas atkurti nuosavybės teises kompensuojant pinigais. 2014-09-19 Z. S., atstovaudamas turto paveldėtojus, pateikė atsakymą atsakovui, kuriuo išreiškė prieštaravimą dėl kompensavimo pinigais. Pareiškėjai yra V. S., mirusio 2011-08-14, turtinių teisių paveldėtojai. 2015-12-30 Druskininkų miesto apylinkės teismas nutartimi nutarė atnaujinti pareiškėjams Z. S., T. S., G. R., T. P., V. S. praleistą įstatymu nustatytą trijų mėnesių terminą palikimui, atsiradusiam po tėvo V. S., mirusio 2011-08-14, mirties, priimti ir 2016-02-01 pareiškėjams išduotas Paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas. Atsakovas 2014-11-04 rašte Nr. 50SD-(14.50.92.)-1891 nurodė, kad pareiškėjai nepasinaudojo įstatyme numatyta galimybe pakeisti valią už valstybės išperkamą žemę atlyginti lygiaverčiu miško plotu, todėl vadovaujantis Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 6 punkte numatytu būdu - už valstybės išperkamą žemę V. S. vardu bus atlyginta pinigais. 2015-04-27 sprendimu Nr. 50S-29 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui V. S. atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį - 0,9547 ha žemės ir 0,7078 ha miško kompensuojant pinigais.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalis nustato, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Tais atvejais, kai administracinis aktas suinteresuotam subjektui neturėjo būti įteiktas, tokio subjekto skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo jo sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Skundžiamas aktas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią.

Pareiškėjai dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015-04-27 sprendimo Nr. 50S-29 panaikinimo kreipėsi į teismą 2016-02-25. Sprendžiant termino paduoti skundą atnaujinimo klausimą yra reikšmingos aplinkybės, nuo kokios datos turi būti skaičiuojama termino paduoti skundą teismui dėl šio administracinio akto eigos pradžia (ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis), taip pat, ar pareiškėjai buvo objektyvių kliūčių paduoti skundą teismui per įstatymu nustatytą terminą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, nusprendė, jog pareiškėjai yra V. S., mirusio 2011-08-14, turtinių teisių paveldėtojai, kuriems 2015-12-30 Druskininkų miesto apylinkės teismas nutartimi atnaujino praleistą įstatymu nustatytą trijų mėnesių terminą palikimui, atsiradusiam po tėvo V. S., mirusio 2011-08-14, mirties, ir, kuriems 2016-02-01 išduotas Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas. Šiuo atveju, pareiškėjai 2016-02-01 įgiję teisę ginčyti minėtą sprendimą, skundą teismui padavė 2016-02-25, todėl įstatymu nustatyto termino ginčyti minėtą sprendimą pareiškėjai nepraleido.

Apibūdindamas ginčo esmę teismas nurodė, kad ginčas vyksta dėl to ar atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą ir teigdamas, jog nuosavybės teisės į išlikusią žemę gali būti atkurtos tik išmokant piniginę kompensaciją, tinkamai aiškino bei taikė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatas, ar teisingai įvertino pretendento V. S. 1999-12-07 prašyme išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą būdo, Įstatyme pakitusias nuosavybės teisių atkūrimo būdų sąvokas ir ar pagrįstai bei teisėtai nusprendė, jog už likusią negrąžintą žemę ir mišką (0,9547 ha žemės ir 0,7078 ha miško, kurie šiuo metu patenka į Druskininkų miesto administracines ribas) nėra teisinio pagrindo kompensuoti mišku.

Teismas nustatė, kad pretendento V. S., mirusio 2011-08-14, 1998-10-02 pateiktame prašyme atsakovui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo V. S. (P.) paveldimą žemę (1,1547 ha žemės ir 0,7078 ha miško, kurie šiuo metu patenka į Druskininkų miesto administracines ribas) išreikšta valia: išskirti žemės sklypą individualiai statybai Druskininkų miesto ribose, o už likusią atkurti nuosavybės teises miško sklypu (duomenys neskelbtini); 1999-12-07 prašyme - už 0,20 ha prašo kompensuoti pinigais, o už likusią dalį kompensuoti mišku, suteikiant miško sklypą (duomenys neskelbtini) - atitiko tuo metu galiojusio Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 8 ir 9 dalyse numatytus atlyginimo būdus (Nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 86). Teismas konstatavo, kad pretendentas V. S. savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę išreiškė tinkamai, pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus.

Teismas nurodė, kad Atkūrimo įstatymas 21 straipsnio 3 ir 4 dalyse (redakcija galiojusi iki 2012-02-01) buvo įtvirtinta, kad pilietis iki 2003-04-01 gali pareikšti arba pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo; iki 2005-12-31 galėjo pakeisti pareikštą valią, kad už valstybės išperkamą turtą būtų atlyginta ne pinigais, o vertybiniais popieriais. Jeigu pilietis iki 2003-04-01 nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Taigi, pagal galiojusį minėtą teisinį reglamentavimą piliečiai pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo galėjo iki 2003-04-01, o jiems to nepadarius nustatytu terminu, teisė parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą perėjo apskrities viršininko administracijai, o nuo 2010-07-01 - Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2012-02-01) nustatyta, kad tuo atveju, kai Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, ar nurodytu būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą nuo 2012-02-01 Nacionalinė žemės tarnyba negali savo nuožiūra parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nes nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tik atlyginant pinigais.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2014-11-01) nustatyta, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995-06-01, iki 2015-03-01 gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba įvykdytas iš dalies. Institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisė, priimtą ir neįvykdytą arba iš dalies įvykdytą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeičia administracine tvarka.

Teismas nurodė, kad byloje esantys objektyvūs ir neginčijami duomenys patvirtina, jog tuometinis pretendentas V. S. iki 2003-04-01 išreiškė valią dėl nuosavybės teisių į žemės atkūrimo būdo ir jos nekeitė, t. y. 1999-12-07 prašyme - už 0,20 ha prašė kompensuoti pinigais, o už likusią kompensuoti mišku, suteikiant miško sklypą (duomenys neskelbtini). Pagal minėtą prašymą 2000-04-18 Alytaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 15-506 V. S. atkurtos nuosavybės teisės į jo tėvo turėtos 0,2000 ha žemės dalį, kompensuojant pinigais (dėl šio sprendimo ginčo nėra). Taip atsakovas savo veiksmais patvirtino, jog atlyginimas pinigais nėra taikytinas likusiai žemei ir miškui, kadangi pareiškėjai siekia pasirinkto nuosavybės teisių atkūrimo būdo – atlyginimo lygiaverčiu miško plotu (Nuosavybės teisių atkūrimo byla). Nacionalinės žemės tarnybos Druskininkų skyrius 2014-09-12 rašte Nr. 50SD-(14.50.92.)-1467 nurodė, jog parengtas sprendimo projektas atkurti nuosavybės teises kompensuojant pinigais. 2014-09-19 pareiškėjas Z. S., atstovaudamas turto paveldėtojus, pateikė atsakymą, kuriuo aiškiai išreiškė prieštaravimą dėl kompensavimo pinigais. Minėti raštai šiuo atveju tik patvirtina, jog nei V. S., nei jo turtinių teisių paveldėtojai valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nekeitė.

Teismas konstatavo, kad į bylą nepateikta įrodymų, kad nuosavybės teisių atkūrimas į likusią neatkurtą nuosavybės dalį pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas pretendento pasirinktu būdu – lygiaverčiu miško sklypu - nėra galimas. Šią aplinkybę, jei ji egzistavo, byloje turėjo įrodyti atsakovas, tačiau tokių įrodymų į bylą nepateikta. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nurodė, kad pagal pateiktus byloje įrodymus atsakovas neturėjo pagrindo, priimdamas ginčijamą sprendimą, konstatuoti, kad atlyginti už likusią žemės dalį, perduodant neatlygintinai lygiavertį miško plotą, nėra teisinio pagrindo. Atsakovo atstovo nurodytas motyvas, jog pareiškėjai privalėjo patikslinti pageidaujamo gauti sklypo vietą, kadastro vietovę yra nepagrįstas, kadangi minėtame 1999-12-07 prašyme V. S. konkrečiai nurodė pageidaujantis gauti miško sklypą (duomenys neskelbtini).

Teismas taip pat nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau –LVAT), nagrinėdamas panašaus pobūdžio ginčus bei vertindamas kitą Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte numatytą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą – perdavimą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, bei anksčiau galiojusio Atstatymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atkūrimo būdą (lygiaverte natūra), konstatavo, jog vien tik teisinių formuluočių, kuriomis įstatymų leidėjas Atstatymo įstatymo ir Atkūrimo įstatymo raidoje apibūdino, kokiu būdu atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris negali būti grąžintas turėtoje iki nacionalizacijos vietoje (ekvivalentine natūra, lygiaverte natūra, lygiaverčiu turėtajam žemės sklypu), nereiškia, kad minėti nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo būdai pagal savo turinį ir paskirtį iš esmės skiriasi (LVAT 2014-07-09 nutartis administracinė byla Nr. A146-590/2014, 2015-11-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A-868-261/2015). Nagrinėjamo ginčo atveju, nebuvo nustatytos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje numatytos aplinkybės, kurioms esant atlyginama piliečiams už valstybės išperkamą turtą pinigais. Būtent, nebuvo nustatyta, kad pretendentai iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo ir, kad pretendentų prašymuose nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas buvo nenumatytas Atkūrimo įstatyme. Pareiškėjai šiuo atveju turi teisę atkurti nuosavybės teises, atlyginant jiems už valstybės išperkamą turtą lygiaverčiu miško sklypu.

Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes ir ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad ginčijamas 2015-04-27 sprendimas Nr. 50S-29 yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

III. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 19d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

Paaiškino, kad nors pareiškėjai tik 2016 02 01 gavo paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, tačiau apie priimtą ir skundžiamą sprendimą žinojo jau nuo 2014 09 12, kai jiems apie parengtą sprendimo projektą buvo pranešta NŽT Druskininkų skyriaus raštu, o apie priimtą sprendimą pranešta 2015 05 26 raštu. Mano, kad pareiškėjai turėjo aktyviai domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesų, todėl laiko, kad teismas nepagrįstai neįvertino pareiškėjų pasyvumo nuosavybės teisių atkūrimo procese dėl ko buvo praleistas ABTĮ 33 str. 1 d. numatytas skundo padavimo terminas.

Taip pat paaiškino, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos normas (toliau – Tvarka), reglamentuojančias nuosavybės teisių atkūrimą. Nurodė, kad įvertinus ginčo sprendimo priėmimo laikotarpiu galiojusias Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 16 str. 8 d. 1p., 16 str. 9 d. 1 p., 21 str. 4d. nuostatas, nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija, nuosavybės teises atkurti perduodant lygiavertį miško plotą galėjo tik nuo 2014 11 01 iki 2015 03 01, gavus atatinkamą pretendento prašymą. Apie tokią galimybę pareiškėjai buvo informuoti 2014 11 0 raštu. Pareiškėjams būnant pasyviems ir nepateikus atatinkamo prašymo, pareiškėjai praleido įstatymo nustatytą naikinamąjį terminą, t.y. galimybę iki 2015 03 01 pasinaudoti įstatymų leidėjo sukurta galimybe nuosavybės teises atkurti perduodant lygiavertį miško plotą.

Atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog nuo 2000 metų buvo pakeistas administracinis teritorinis susiskirstymas ir (duomenys neskelbtini) priskirtas ne Varėnos rajonui, o Druskininkų miesto savivaldybei ir vien dėl šios aplinkybės nebuvo galima tenkinti V. S. prašymo, kuriuo jis prašė už likusią dalį kompensuoti mišku (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai ir nesant pareiškėjų prašymo dėl kompensavimo būdo tikslinimo, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 str. 5 d. priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises kompensuojant pinigais.

Atsakovas taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Tvarkos 1061 punktą. Šiame punkte numatyta, kad atkuriant nuosavybės teises į žemę, buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą žemę turėtoje vietoje, šiuos procesus vykdo ir įgyvendina dvi institucijos, t.y. savivaldybės administracija ir Nacionalinė žemės tarnyba. Informaciją apie laisvą žemę turi suteikti savivaldybės administracijos direktorius. Druskininkų savivaldybės administracija ne vieną kartą yra informavusi, kad žemės į kurią būtų galima grąžinti natūra Druskininkų miesto administracinėse ribose nėra, todėl negalėjo būti patenkintas pareiškėjų 2014 09 19 prašymas nuosavybės teises V. S. vardu atkurti natūra.

Pareiškėjai pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir prašo apeliacinį skundą atmesti.

Paaiškino, kad apelianto elgesys priimant ginčo sprendimą rodo, jog apeliantas vengia laikytis LR Konstitucijoje įtvirtinto atsakingo valdymo principo, kuris reikalauja kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Paaiškino, kad pareiškėjai paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą gavo 2016 02 01 ir tik nuo šios datos galėjo ginti savo pažeistas teises, nes tik nuo šios datos objektyviai prasidėjo pareiškėjų teisių, įgytų jiems paveldėjus V. S. turtą, pažeidimas, o tuo pačiu ir prasidėjo terminas, per kurį pareiškėjai šias įgytas teises galėjo ginčyti paduodami skundą teismui. Mano, kad senaties terminas skundui dėl ginčo sprendimo paduoti nėra praleistas, nes skundas paduotas nepraėjus mėnesiui po paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. Taip pat mano, kad egzistuoja objektyvios priežastys skundo padavimo terminui atnaujinti, jei būti pripažinta, jog terminas praleistas, nes pareiškėjai neturėdami paveldėjimo teisės liudijo objektyviai negalėjo skundo paduoti.

Taip pat pareiškėjai paaiškino, kad V. S. 1999 12 07 prašyme pareikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdų, t.y. už dalį tėvo turėtos žemės kompensuoti pinigais, o už likusią dalį kompensuoti mišku, buvo ir yra galiojanti. Pareiškėjai šios valios iki ginčo sprendimo priėmimo pakeisti negalėjo, nes nebuvo perėmę V. S. teisių. Atsakovas niekada ir jokiais veiksmai nėra parodęs, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo V. S. byloje nuo 1999 12 07 nurodytas pageidaujamas teisių atkūrimo būdas negali būti realizuotas. 2000 04 18 sprendimu, atkuriant V. S. nuosavybės teises į 0,2 ha žemės dalį kompensuojant pinigais, 1999 12 07 V. S. prašymas buvo pradėtas realizuoti ir jame nenurodyta, kad už likusią žemę bus kompensuojama pinigais.

Nurodė, kad Teisės normų analizę nesudaro pagrindo teigti, kad nuosavybės teises atkurti perduodant pareiškėjams lygiavertį miško plotą galėjo tik nuo 2014 11 01 iki 2015 03 01. Nei 1999 12 07, nei ginčo sprendimo priėmimo metu galiojęs Atkūrimo įstatymas nenumatė, kad pretendento valia dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo pasirinkimo savaime negalioja vien tik todėl, kad jos pareiškimo metu Atkūrimo įstatymas nenumatė tokio konkrečiai įvardyto būdo. Mano, kad jei ginčo sprendimo priėmimo metu atkūrimo byloje buvo duomenys, jog V. S. yra anksčiau išreiškęs valią, kad nuosavybės teisės į dalį žemės ir mišką būtų atkurtos jam suteikiant mišką kaimo vietovėje (duomenys neskelbtini), tai nepriklausomai nuo to, kad ši valia buvo pareikšta ne laikotarpiu nuo 2014 11 01 iki 2015 03 01, į ją atsakovas turėjo atsižvelgti kaip į galiojančią ir nurodančią į sprendimo priėmimo metu Atkūrimo įstatyme numatytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą.

Pareiškėjai paaiškino, kad V. S. 1999 12 07 išreiškė valią už likusią žemę kompensuoti mišku, suteikiant miško sklypą (duomenys neskelbtini), t.y. nurodė konkrečią gyvenvietę. Nepriklausomai nuo teritorinio administracinio susiskirstymo, žemė ir miškas lieka toje pačioje fizinėje vietoje, todėl atsakovas pagal savo kompetenciją turėjo aiškintis ir spręsti dėl galimybės būtent šiame kaime esančio miško dalį skirti V. S. nuosavybės teisėms atkurti. Nurodo, kad atsakovo susirašinėjimas su Druskininkų savivaldybe patvirtina, jog nebuvo aiškinamasi galimybė suteikti lygiavertį V. S. turėtame mišką (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad atsakovo motyvas, jog pareiškėjai privalėjo patikslinti pageidaujamo gauti sklypo vietą, kadastro vietovę yra nepagrįstas, nes 1999 12 07 prašyme V. S. konkrečiai nurodė pageidaujantis gauti miško sklypą (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamos administracinėje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 04 27 sprendimo Nr. 50S-29 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui V. S.“, kuriuo atkuriant nuosavybės teises į žemę ir mišką skirta kompensacija pinigais.

Pasisakant dėl termino skundui paduoti, apeliacinės instancijos teismo kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms šiuo klausimu. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog nors ginčo sprendimas buvo priimtas 2015 04 27 ir apie šio sprendimo priėmimą pareiškėjai buvo informuoti atsakovo 2015 05 26 raštu, tačiau pareiškėjai tik 2016 02 01 gavo paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą ir tik nuo šio momento objektyviai turėjo galimybę realizuoti savo teisę į teisminę gynybą. Pareiškėjai skundą teismui pateikė nepraleidę vieno mėnesio termino nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo dienos, todėl vertintina, jog jie nepraleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino skundui paduoti. Kita vertus, jei ir būtų pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjai praleido vieno mėnesio skundo padavimo terminą nuo datos, kada sužinojo apie atsakovo priimtą 2015 04 27 sprendimą Nr. 50S-29, aplinkybė, jog jie objektyviai savo teisę į teisminę gynybą galėjo realizuoti tik po paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo dienos, sudaro pakankamą pagrindą skundo padavimo terminui atnaujinti.

Sprendžiant ginčą iš esmės svarbu paminėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime konstatavo, kad nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, Konstitucijos 23 straipsnio prasme nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką ir kad šią diskreciją objektyviai lemia tai, kad per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto turto nusavinimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema, tačiau įstatymais nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, taigi jis privalo atsižvelgti ir į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus, ir į konstitucinį atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį, į kitas konstitucines vertybes. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą.

Prieš pasisakant dėl sprendžiamo ginčo esmės būtina įvertinti įstatyminį nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą reglamentavimą ginčo sprendimo priėmimo dienai, t.y. 2015 04 27. Tuo laikotarpiu aktualios redakcijos (2014 11 01 – 2015 08 31) Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktas nustatė, kad „už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina šiais būdais: 1) perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą;[…]”.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis nustatė, kad „piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, priimtą ir neįvykdytą arba iš dalies įvykdytą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeičia administracine tvarka.“

Taip pat Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalis nustatė, kad „tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.“

Iš esmės toks pats įstatyminis reglamentavimas yra ir šiuo metu galiojančioje Atkūrimo įstatymo redakcijoje.

Byloje nustatyta, kad pretendentas V. S. 1999 12 07 (t. 1 b.l. 101) prašymu atsakovui išreiškė valią už 0,20 ha turėtos žemės Druskininkų miesto administracinėse ribose, kompensuoti pinigais, o už likusią žemę ir mišką kompensuoti mišku (duomenys neskelbtini). Sutiktina su pareiškėjų argumentais, kad ši pretendento V. S. valia yra išreikšta tinkama forma ir yra galiojanti bei į ją atsakovas privalėjo atsižvelgti. Vėlesnis 2014 11 19 Z. S. pareiškimas dėl pageidaujamo atkūrimo būdo negali būti vertinamas kaip teisėtas, nes pareiškimo pateikimo metu Z. S. jokių teisių į V. S. nuosavybę neturėjo.

Įvertinus anksčiau pateiktą Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkto nuostatą, galima būtų manyti, kad egzistavo įstatyminis pagrindas V. S. prašymui tenkinti. Tačiau pasisakant šiuo klausimu būtina įvertinti ir kitas Atkūrimo įstatymo bei kitų įstatymų nuostatas, taip pat kitus byloje surinktus įrodymus.

Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punktas ginčo sprendimo priėmimo metu numatė ir šiuo menu numato, kad „miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie: […] 3) priskirti miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško parkams. Išvardytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė;”.

LR Miškų įstatymo redakcijoje, galiojusioje ginčo sprendimo priėmimo metu, 2 straipsnio 5 dalyje buvo numatyta, kad miestų miškai tai miestų teritorijose esantys miškai. Šiuo metu iš esmės analogiška formuluotė įtvirtinta Miškų įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje.

LR Miškų įstatymo redakcijoje, galiojusio ginčo sprendimo priėmimo metu, 4 straipsnio 4 dalies 2 punkte buvo numatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Valstybinės reikšmės miškai – tai: [...] 2) miestų miškai. Analogiška nuostata yra ir šiuo metu galiojančio Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkte.

LR Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso [...] valstybinės reikšmės [...] miškai [...].

LR Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (1999 12 21 įstatymo Nr. VIII-1493 redakcija) 4 straipsnio 2 dalimi buvo pakeistos Druskininkų savivaldybės ribos, prie jos, be kitų teritorijų, prijungiant (duomenys neskelbtini) vietovę ir savivaldybės ribą nustatant pagal prijungtos kadastro vietovės išorines ribas. Šis reglamentavimas reiškia, kad į Druskininkų miesto savivaldybės ribas įėjo visa (duomenys neskelbtini) vietovės teritorija. Šis reglamentavimas taip pat reiškia, jog visi (duomenys neskelbtini) miškai, tapo Druskininkų miesto teritorijoje esančiais miškais ir LR Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalis bei Miškų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies (šiuo metu 2 straipsnio 7 dalies) bei 4 straipsnio 4 dalies 2 punkto pagrindu priskirtini išimtinei Lietuvos Respublikos nuosavybei kaip valstybinės reikšmės miškai.

Kaip jau minėta anksčiau, Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu tokie miškai priskirtini valstybės išperkamiems miškams, į kuriuos nuosavybės teisių atkūrimas tiek natūra, tiek juos perduodant kaip kompensaciją, negalimas.

Atsižvelgiant į pateiktą reglamentavimą konstatuotina, jog pretendento V. S. 1999 12 07 prašymu išreikšta valia už turėtą žemę ir mišką Druskininkų miesto administracinėse ribose, kompensuoti mišku (duomenys neskelbtini), negalėjo būti ir negali būti patenkinta, nes pretendento nurodytu būdu nėra galimybių atlyginti už nekilnojamąjį turtą.

Todėl vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatomis pretendento V. S. valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo turėjo būti tikslinama – pasirenkant kitą būdą ar kitą miško teritoriją. Pareiškėjų argumentai, kad apie tokio tikslinimo būtinumą jie nebuvo informuoti, atmestini kaip nepagrįsti, nes juos paneigia byloje pateikti rašytiniai įrodymai. Byloje pateikti Druskininkų miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos 1998 09 22 raštas Nr. 664 (t. 1 b.l. 110), Alytaus apskrities viršininko administracijos Druskininkų žemėtvarkos skyriaus 2003 01 29 raštas Nr. V-3-147 (t. 1 b.l. 92), NŽT Druskininkų skyriaus 2014 11 04 raštas Nr. 50SD-(14.50.92.)-1891 (t. 1 b.l. 81) patvirtina, kad tiek pretendentas V. S., tiek jo teisių paveldėtojai ne vieną kartą buvo raginami pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo (kompensavimo) būdą, apie būtinumą pasirinkti kompensavimo būdą taip pat nurodoma ir Alytaus apskrities viršininko 2000 04 18 įsakyme Nr. 15-432 (t. 1 b.l. 97), kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės V. S. į 0,2 ha žemės kompensuojant pinigais, tačiau nei pats pretendentas, nei jo teisių paveldėtojai šia galimybe nepasinaudojo ir savo valios nepatikslino.

Esant išdėstytoms aplinkybės bei nurodytam įstatyminiam reglamentavimui, apeliacinės instancijos teismo kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju susidarė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatyta faktinė situacija, kai šio įstatymo nustatytais terminais pretendentas V. S. ar jo paveldėtojai nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytuoju būdu nėra galimybių atlyginti už nekilnojamąjį turtą, todėl atsakovas teisėtai ir pagrįstai priėmė 2015 04 27 sprendimą Nr. 50S-29 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui V. S.“, kuriuo atkuriant nuosavybės teises į žemę ir mišką skirta kompensacija pinigais.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, todėl nepagrįstai nusprendė panaikinti atsakovo 2015 04 27 sprendimą Nr. 50S-29. Šis pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir, tenkinant apeliacinį skundą, priimamas naujas sprendimas – pareiškėjų skundą atmesti (ABTĮ 143 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 143 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - pareiškėjų Z. S., T. S., G. R., T. P., V. S. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė